8 dalis: Kaip Liucijus su nusikalstamumu kovojo

2015 METAI
BIRŽELIS

Vasara. Miško keliu važiuoja automobilis kol pasiekia prašmatnius metalinius vartus. Virš vartų iškaba su užrašu „Golfo klubas ERIDĖ“. Vartai iš lėto prasidaro ir mašina įvažiuoja. Ji sustoja prie nediduko modernaus pastato. Viduje prie stalo sėdi mergina. Vidun įeina du vyriškiai. Vienas apsirengęs gražiai ir tvarkingai, o kitas apšiuręs ir dargi apšepęs.
Mergina: Laba diena. Sveiki atvykę į golfo klubą „Eridė“. Čia ponai ir ponios jaučiasi poniškai. Jūs – pirmą kartą?
Tvarkingas vyras: Taip. Išgirdau apie šią vietą iš draugo. Jis sako, jei jau neturi kur pinigų dėt, tai ko nežaidi golfo. (Ima kikenti)
Mergina irgi dirbtinai juokiasi. Prasčiau atrodantis vyras atsidūsta.
Mergina: Jūsų draugas taip pat žaisti atvyko? (Jos balse aiškiai jaučiasi abejonė)
Tvarkigas vyras: Uoj dieve padėk, žinoma, ne. Čia mano švogeris. Jis pas mus laikinai gyvena, bet baisu vieną namie palikt, nes nuolat barą „ištvarko“.
Mergina: Mes puikiai jus suprantam ir esam paruošę tam sprendimą. Žemesnės klasės kompanionams mes esame įrengę specialias patalpas. Ten jie bus ramūs ir nekenks kitiems. Taip pat galės žiūrėti rusišką televiziją ir gerti pigų alų.
Tvarkingas vyras: Neblogai, bet spėju, tai – mokama. Ai, ką aš kalbu? Ko tik nepadarysi dėl artimo savo?

Tas pats vyras išeina į golfo aikštelę. Jis jau persirengęs ir nešinas golfo lazdų krepšiu. Jis apsidairo po tvarkingą teritoriją ir džiaugiasi idiliška ramybe.
Tvarkingas vyras: Tokiomis akimirkomis supranti, koks vis dėlto gyvenimas gražus.
Iš kažikur atlekia golfo mašinytė ir jį partrenkia. Jo ranka įsisuka į priekinį ratą ir ten pastringa, o kūnas lieka po mašina. Mašina užbuksuoja. Ratai sukasi. Drabsto žemės grumstus ir taško kraujais. Už mašinytės vairo kresnas vyras su trumpa barzdele, o šalia jo sėdi Vaclovas.
Vaclovas: Arnoldai! Arnoldai, man atrodo mes pastrigom.
Arnoldas susierzina ir atleidžia pedalą. Prie jų prieina darbuotojas su plačia šypsena.
Darbuotojas: Laba diena, pone Užkulni. Panašu, kad jus ištiko techniniai nesklandumai.
Jis pasilenkia, apžiūri lavoną.
Darbuotojas: Panašu, kad jums reikės naujos mašinytės. Deja, jums teks padengti jos remonto išlaidas. Nes, kaip matot, situacija labai sudėtinga.
Arnoldas: Taip taip.
Paduoda jam kupiūrą. Darbuotojo šypsena pamažu nyksta.
Darbuotojas: Pone Arnoldai. Jūs užmušėt…
Arnoldas: Gerai, gerai. Tik nesakyk to žodžio. Jis man labai ne mielas.
Atskaičiuoja saują kupiūrų ir paduoda. Jiedu su Vaclovu išlipa iš mašinytės. Pribėga kiti darbuotojai. Jie žaibiškai viską sutvarko. Kūną įmeta į lavonmaišį ir išneša, nuplauna kraują, pakeičia mašinytę ir pasišalina. Vaclovas su Arnoldu nuvažiuoja prie vienos iš duobučių ir ima žaisti. Arnoldas muša kamuoliuką į krūmus.
Arnoldas: Nemalonus man visas šitas nutikimas. Aš net lazdą kažkaip kreivai laikau.
Vaclovas: Jo. Aš net nežinojau, kad tie mašiniukai taip greit gali važiuot.
Arnoldas: Ne apie tai aš. Aš mąstau globaliai. Apie visą šalį. Tu matei jo išraišką? Daugmaž „duok krūvą pinigų arba sėsi į kalėjimą ir visai nesvarbu, kad tu meras“. Nervina mane tokie prasčiokai. Būtų mano valia, jie čia nedirbtų. Kyšiai yra grynai sovietmečio atgyvena. Ir taip visos Lietuvos mąstu. Visiems tik duok ir duok! Dirbt eitų, tai nereiktų prašinėt!
Vaclovas: Tai, kad jis dirba. Golfo aikštyne.
Arnoldas: Aš ne apie jį dabar jau. Aš apie visus tuos ubagus.
Vaclovas smūgiuoja į kamuoliuką, tas atsimuša nuo medžio ir nulekia į tvenkinį.
Arnoldas: Darai pažangą.
Vaclovas: Ačiū, ačiū.
Arnoldas: Nežinau kaip tave, bet mane tie paprašaikos nervuoja. Vis jiems mažai. Vis jiems duok. O dirbt nenori. Žmonės man sako neva aš jų nesuprantu, nes mano gyvenimas per lengvas. Žinoma, mano tėvai visad buvo prie babkių ir man nereikėjo sunkiai dirbt nė dienos. Ir mero postą aš irgi nusipirkau. Bet ne tame esmė. Esmė, kad tokie kaip mudu, Vaclovai, esam išmanūs. Mes esam modernūs, progresyvūs, vakarietiški žmonės, o ne tie išperstdančiai samagoniniai runkeliai! Pasakyk, o kodėl tie ubagai neužsidirba? Jie aiškina, kad jiems „neduoda“ užsidirbt. NEDUODA! Jiems neturi nieks nieko duot!
Arnoldas tiek įširsta, kad jo veidas paraudonuoja, o kaktoje pasirodo gysla.
Vaclovas: Nusiramink, o tai spaudimas pakils.
Arnoldas: Kaip, kad ir aną kartą. Verkšlena man toks berniukas: „Uoj ponuli padėk. Mano kaulai sulaužyti.“ Aš jam sakau: „Eik dirbt.“ O jis man: „Negaliu. Jūs mane pervažiavot su savo mašina.“
Vaclovas: Uoj, Arnoldai. Tu rimtai vairuoji kaip boba.
Arnoldas mosteli lazda, bet net nepataiko į kamuoliuką. Jis dar labiau susinervina.
Arnoldas: Čia lazda kalta.
Pasikeičia lazdą.
Vaclovas: Žinai, aš irgi turiu tokį draugą – Liucijų. Ir jis nuolat ateina iš manęs pinigų kaulyt. Nes neva aš jam skolingas. Ir jis irgi bedarbis. Aš vos ne turiu jį įkalbinėt susirast darbą.
Arnoldas: Apie ką aš ir kalbu.
Vaclovas: Jis sako, kad nieko daugiau nesugeba tik žudyt žmones.
Arnoldas: Pfff. Na tai tegul ir žudo. Tai gali būt labai pelniga.
Vaclovas: Tikrai, kad galėtų. Tik jis sako, kad nebenori daugiau rankų teptis. (Prunkšteli). Tik šiaip reguliariai ką nors „užlenkia“. Ir nieks jam už tai nemoka.
Arnoldas: Va čia aš ir susirūpinu mūsų šalies ateitim. Tokie žmonės kaip tas tavo Liucijus ją smugdo.
Arnoldas vėl smūgiuoja į kamuoliuką. Tas nulekia tolyn ir pataiko žmogui į galvą. Žmogus nugriūna. Prie jų vėl prieina tas pats besišypsantis darbuotojas. Arnoldas ima skaičiuot kupiūras.

Arnoldas su Vaclovu grįžta į pagrindinį holą. Arnoldas eina link rūbinių.
Vaclovas: Tu eik, o man reik kai ką pasiimt.
Vaclovas susiranda numeriuką ir paduoda merginai. Ji paskambina vietiniu telefonu.
Mergina: Vienuoliktas.
Jos išraiška neužilgo pasikeičia.
Mergina: Aha. Supratau. (Padeda ragelį). Pone Vaclovai, man labai nemalonu pranešti, bet panašu, kad jūsų nepasiturintis asmuo dingo.
Vaclovas: Ką? Ta prasme – pabėgo?
Mergina: Mes kol kas dar nežinom, bet mūsų teritorijoj jo nebėra. Atsiprašome „Eridės“ golfo klubo vardu ir įteikiame jums nemokamą metų abonementą.
Ji išsitraukia iš stalčiaus kažkokį popieriuką ir paduoda Vaclovui.
Vaclovas: Teks pasitenkinti ir tuo.

Iš pastato išeina persirengę Vaclovas ir Arnoldas.
Arnoldas: Ką gi, sakykim, kad šauniai pasibuvom. Būsi netoli rotušės, užsuk.
Jie atsisveikina. Privažiuoja Arnoldo mašina ir jis išvažiuoja. Tuomet pasigirsta keistas garsas. Vaclovas pažiūri į dangų ir pamato liepsnojantį sraigtasparnį, kuris nevaldomas krenta žemyn. Jis trenkiasi į žolę ir gerokai pačiuožęs per žemę galop sustoja. Kažkas išspiria priekinį stiklą, išmeta pilotą ir iššoka pats. Tas „kažkas“ – Liucijus. Jis akivaizdžiai nepatenkintas. Jis pakelia nuo žemės samonę praradusį pilotą ir ima jį purtyt.
Liucijus: Paskutinį kartą jūs bandėt uždaryt Liucijų!
Laukan išbėga priimamojo mergina ir kiti darbuotojai.
Liucijus apsidairo ir paleidžia pilotą.
Liucijus: Kas?
Vaclovas: (Merginai) Abonementą aš vistiek pasilieku.

Vaclovas važiuoja miesto gatvėmis, o Liucijus sėdi šalia.
Vaclovas: Taigi. Kaip sekasi darbo paieškos?
Liucijus: Kaip ir viskas mano gyvenime. Šūdinai.
Vaclovas: Na bent jau tavo požiūris ryžtingai nesikeičia. (Abu patyli) Tu lyg apturėjai kažkokį darbo pokalbį aną savaitę?
Liucijus: Užpraeitą.
Vaclovas: Aha. Ir?
Liucijus: Sakykim taip. Visi liko sveiki.
Vaclovas dirsteli į Liucijų ir atsidūsta.
Liucijus: Jeigu tau nuo to bus MALONIAU, tai aš ir šiandien einu kalbėt dėl darbo.
Vaclovas: Man būtų MALONIAU, jei man kokia mergiotė dabar nučiulptų, bet tam kartui galim pasidžiaugt ir tavo pasiekimais. Ir, Liucijau, rimtai, keisk požiūrį. Tu ne „kalbėt“ eini. Kalbėt tu gali paryčiais girtas bare, o čia tu eini įrodyt koks tu jiems reikalingas. Aišku?
Liucijus suurzgia.
Vaclovas: Tai aš čia tave išmesiu, gerai?
Jis sustoja ir tiesiogine prasme išmeta Liucijų pro duris. Tas nusileidžia į šiukšlių maišų krūvą.
Vaclovas: Sėkmės ir iki!
Liucijus atsistoja, nusibraukia purvą nuo striukės ir užeina pro šalia esančias duris.
Vaclovas: Bliamba, kai su Liucijum pabendrauju, tai net patį depresija apima. Žinau! Važiuosiu ne namo. Važiuosiu į savo KITUS namus.
Jis apsuka mašiną ir nuvažiuoja į kitą pusę.

Liucijus sėdi kabinete priešais stalą, o už stalo sėdintis vyriškis nagrinėja jo darbo aprašymą.
Apklausėjas: Panašu, kad tu turi labai mažai darbo patirties. Sakyk, Liucijau, ką tu veikei visus tuos metus, kol niekur nedirbai?
Liucijus: Aš turėjau, sakykim, veiklų. Jos buvo mokamos. Ir netgi neblogai. Bet jos buvo neoficialios.
Apklausėjas pakelia antakį.
Liucijus: Nesakau, kad nelegalios. Tik… eee… slaptos. (Paskui tyliai pats sau) Na, nusikalstama veikla, matyt, priskiriama prie nelegalių.
Apklausėjas: Ką?
Liucijus: Ne, nieko.
Apklausėjas: Liucijau, mums sunku susidaryti nuomonę apie tave ir nuspręsti, ką tu galėtum veikti, kai mes visiškai tavęs nepažįstam ir nežinom, kaip gi tu užsidirbdavai iki šiol. Mes norėtume pažinti tikrąjį tave. Tikrąjį Liucijų. Tu netgi parašei prie savo teigiamų savybių, kad tu nuoširdus. Tad papasakok apie save nuoširdžiai.
Liucijus: Na taip. Aš mėgstu sakyt tiesą. Ir galiu jei reikia ištraukt tiesą iš kitų.
Apklausėjas: Aha. Tai papasakok tiesą apie save. Kokie gi tavo sugebėjimai?
Liucijaus akis ima pamažu trūkčiot.
Liucijus: Na aš moku pastatyt improvizacines barikadas, pagamint maistą iš nevalgomų dalykų, imituot paukščius ir žvėris. Galėčiau netgi pagamint masinio naikinimo ginklą iš šiame ofise esančių reikmenų.
Apklausėjas: Oho, Liucijau. Tu tikras improvizatorius, pasirodo.
Liucijus: Na aš net nepaminėjau kiek žinau būdų nužudyt žmogų.
Apklausėjas pasimeta.
Liucijus: Esant reikalui, kita vertus, galiu ir nežudyt. Galiu nieko nenužudyt. Visą dieną. (Vėl pats sau) Kažkokį čia šūdą susakiau.
Apklausėjas: Liucijau, matosi, kad tu talentingas, bet taipogi matosi, kad tu… kaip čia pasakius. Destruktyvus. Ir visgi tave labai rekomendavo Vaclovas Briedis. Pažįsti tokį?
Liucijus pašoka nuo kėdės.
Liucijus: Vaclovas?! Nereikia man jo rekomendacijų! Aš darbo negaut galiu labai puikiai ir be jo pagalbos. Taip jam ir perduokit.
Liucijus nueina prie lango, prasidaro jį ir jau ketina išlipt.
Apklausėjas: Liucijau, čia langas.
Liucijus: Žinau.
Liucijus iššoka. Pasigirsta kaip jis dusliai trenkiasi į žemę.
Apklausėjas: Kaži ar jis žinojo, kad čia trečias aukštas?
Apačioj Liucijus palengva atsistoja, pasipurto ir nueina prie netoliese esančių kitų durų. Jis užeina vidun. Virš tų durų iškaba „BARIUKAS“. Liucijus iškart nueina prie baro. Tenais darbuojasi drūtas plikas barmenas su odine berankove liemene.
Liucijus: Alaus.
Barmenas pripila ir paduoda jam alaus.
Liucijus apsidairo. Baro lankytojai labai įvairūs. Vienur prie stalo sėdi barzdoti vyrai labai panašūs į baikerius. Atokiau jaunimas sėdi ant sėdmaišių ir žaidžia kortomis. Kiti žaidžia dartais. Vieni lankytojai apsirengę įprastai, kiti egzotiškiau. Atokiau baro kampe prie mažo staliuko sėdi vyras brangiu kostiumu ir gurkšnoja kokteilį.
Barmenas nusisuka ir kai atsisuka pamato, kad Liucijus su degančia cigarete burnoj.
Liucijus: Čia rūkoma?
Barmenas: Ne.
Liucijus užsiverčia bokalą ir keliaus maukais ištuštindamas bokalą, tuo pačiu nuryja cigaretę.
Liucijus: Na ne, tai ne.

Vaclovas važiuoja mišku. Kelias veda tiesiai į plytų sieną. Bet mašinai artėjant, sienoje prasiveria slapti vartai ir užsiveria Vaclovui pravažiavus. Po kurio laiko jis privažiuoja savo slaptojo dvaro vartus ir įvažiuoja vidun. Vaclovo veidas staigiai persimaino ir jis išlipa iš automobilio labai sutrikęs. Vieta, kurioje stovėjo pats pastatas, tuščia. Po teritoriją vaikšto vyrai juodais kostiumais ir darbininkai. Darbininkai ardo sieną. Prie vaclovo prieina vienas iš vyrų juodais kostiumais.
Kostiumuotasis: Laba diena, pone Vaclovai. Mes nesitikėjome jūsų čia šiandien pamatyti.
Vaclovas: Nesitikėjot? Nesitikėjot?! Kur dingo mano namas? Ir visi daiktai?
Kostiumuotasis: Namas? Čia niekad nebuvo jokio namo.
Vaclovas: Su manim taip nepokštauk. Aš pats puikiai žinau, kad teoriškai šito namo nebuvo. Šitos vietos nėra! Ir aš labai brangiai moku, kad taip būtų! Tad atsakyk, kur namas? Jūs jį ką irgi po plytą išnešiojot?
Kostiumuotasis: Tiesą pasakius, taip.
Vaclovas: Ir kokia gi to priežastis?
Kostiumuotasis: Jūs praleidot praeitų metų įmoką. Sutarty numatyta, kad jūs turite mokėti kartą per metus. Pažeidus šią taisyklę, jūsų turtas konfiskuojamas, o vieta perleidžiama naujam savininkui.
Vaclovas: Ką?! Tai visiška nesąmonė. Nepraleidau aš jokios įmokos. Na palauk tu…
Vaclovas kažkam skambina.
Vaclovas: Vienas skambutis ir jūs man viską pargrąžinsit ir dar labai mandagiai atsiprašysit.
Telefone pasigirsta moteriškas balsas.
Balsas: Numeris kuriuo paskambinote neegzistuoja.
Vaclovas dar labiau sutrinka.
Balsas: Telefonas kuriuo skambinate taip pat nebeegzistuoja.
Stebuklingai prapuola telefonas.
Vaclovas tiek sutrinka, kad nebežino ką sakyt. Jis tik tuščiai spokso į tolį.
Kostiumuotasis: Ką gi, pone Vaclovai. Kaip supratau, klausimų jūs daugiau neturit. Kaip matot, jūsų namas neegzistuoja ir niekad neegzistavo. Ši vieta neegzistuoja ir niekad neegzistavo. Ir jeigu nenorit pats nustot egzistuoti, tai siūlau sėsti į mašiną ir pasišalinti.
Vaclovas pažvelgia į kostiumuotajį ir kreivai nusišypso. Tas nusišypso jam atgal. Vaclovas ima pamažu krizenti. Jis iš lėto eina link mašinos, bet jo juokas darosi vis garsesnis ir vis labiau isteriškas. Jis taip nesustodamas ir juokiasi kol išvažiuoja.

Prie Liucijaus prisėda vienas iš baikeriškai atrodančių vyrų. Jis gerokai išgėręs.
Baikeris: Ei, žmogau. Mes čia su draugeliais sprendžiam tokį durną klausimą ir niekaip neprieinam išvados. Kaip tu galvoji, ar šitas baras turi kokią nors temą?
Liucijus: Temą?
Baikeris: Aha. Na žinai. Būna stympankinė tema ar „Žvaigždžių karai“ ar…
Liucijus: Aš žinau, ką tai reiškia. Bet čia baras, o ne atrakcionų parkas.
Baikeris ima kikent, o Liucijus tuština bokalą.
Baikeris: Gerai tu čia varai. (Pats irgi gurkšteli alaus). Bet gal šitos vietos tema vienybė? Tu matai, kokie čia visi skirtingi? Skirtingi, o po vienu stogu. Tu tik pažiūrėk… pažiūrėk… tas vyrukas apsirengęs kaip povas, o anas – su moterišku sijonu. Tie du – kaip iš kokio filmo apie disko karštinę. Tas jaunimas… ech tas jaunimas. Jaunimas labai jau pederastiškas, pasakyčiau.
Liucijus irgi pažiūri į tą pusę.
Baikeris: Bliamba kai pažiūri tai čia bendrai kažkaip daug pederastiškos liaudies.
Barmenas: Na jeigu nepatinka visad galit pasieškot kitos vietos.
Baikeris: E?
Barmenas: „Bariukas“ yra gėjų baras.
Liucijus prunkšteli. Baikeris į jį staigiai pasisuka.
Liucijus: Va tau ir tema. O jūs su savo odiniais švarkeliais labai į temą…
Baikeris griebia kėdutę ant kurios sėdėjo ir trenkia ja Liucijui per galvą. Liucijus nugriūna,o kėdutė sulūžta. Baikeris užšoka ant baro ir grąsina barmenui kėdės koja.
Baikeris: O tu! Tu mus šėrei savo pederastiškais kepsniais!
Barmenas: Kad kepta mėsa neturi lytinės orientacijos.
Baikeris: Nekalbėk man savo pimpaluota burna!
Atsistoja Liucijus. Jis sugriebia baikerį už kojų ir staigiai patraukia. Tas trenkiasi veidu į barą ir paskui į grindis. Liucijus pakelia jį nuo žemės. Baikerio veidas kruvinas ir jam trūksta nemažai priekinių dantų. Barmenas tuo metu kažkam skambina. Nuo stalo pakyla baikerio draugai ir ima artintis.
Liucijus: Būtum tu geriau to nedaręs.
Jis nusitempia baikerį arčiau lango ir išmeta jį lauk kiaurai stiklą. Tada Liucijus prieina arčiau baro, griebia savo tuščią bokalą ir jį sudaužo. Jo rankoje lieka rankena su stiklo gabalu. Jį puolas vienas iš baikerių su dideliu peiliu. Liucijus išsisuka ir susmeigia stiklą jam taip į veidą, kad lieka styroti rankena. Tas išmeta peilį ir grabaliodamasis už veido nugriūna. Muštynes įdėmiai stebi visąlaik nuošaliai sėdėjęs vyras su kostiumu ir gurkšnoja kokteilį. Liucijus persiverčia per grindis kulversčiu pargriaudamas vieną iš priešininkų ir tuo pačiu sugriebdamas kėdės koją. Kai jis vėl pašoka ant kojų, tai susmeigia koją vienam baikeriui į kaklą ir nulaužia. Paskui trenkia kitam su ta pačia koja ir kol tas atsitraukia susiėmęs už veido, Liucijus sugriebia už apykaklės tą, kuris ką tik atsistojo. Stumteli jį link baro ir prismeigia jo ranką nulaužta koja prie stalo viršaus. Tuomet Liucijus peršoka per barą, paima vieną iš butelių ir paršoka atgal. Jis trenkia prismeigtąjam buteliu per galvą. Butelis dūžta, o tas netenka sąmonės. Tuomet jis prieina prie paskutinio baikerio, kuris vis dar susiėmęs už sužaloto veido. Liucijus subado jam pilvą nudaužtu buteliu ir galop taip ir palieka jį ten styroti. Tuomet lengvai jį pastumia ant žemės. Liucijus apsidairo. Visi stebi jį su siaubu. Ramus išlieka tik kostiumuotasis vyras su kokteiliu. Jis netgi ima keistai šypsotis. Liucijus paima vieno iš baikerių peilį nuo grindų ir išlipa pro išdaužtą langą. Kostiumuotasis staigiai atsistoja ir išeina pro tarnybines duris. Gatvėje gulintis baikeris visas kruvinas ir tik dabar palengva mėgina stotis, bet Liucijus pačiumpa jį ir ima vilkti link lempos stulpo. Jis giliai susmeigia peilį jam į pilvą ir ima pjauti aukštyn link krūtinės. Paskui pagriebia ir ištraukia žarnas. Tuomet ima rišti baikerį jo pačio žarnomis prie stulpo, tuo pačiu vis prilaikydamas, kad tas nesukniubtų ant žemės.

Prie gatvės žibinto stulpo labai meniškai žarnomis privyniotas baikeris. Jis vis dar šiek tiek spurda, bet jau vos vos. Jis pririštas taip stipriai, kad lieka stovėt ir negriūna. Liucijus jam paplekšnoja per petį.
Liucijus: Laikykis.
Liucijus užsirūko ir stebi savo „meno“ kūrinį. Jis visas kruvinas. Kažkur tolumoj pasigirsta policijos sirenos.
Liucijus: Ir vėl.
Staiga iš gatvelės link Liucijaus privažiuoja prašmatni juoda mašina. Dureles pradaro tas pats vyras, kuris stebėjo jį bare.
Paslaptingasis vyras: Nagi! Lipk vidun.
Liucijus pažiūri į tą pusę iš kurios girdisi sirenos, paskui numeta cigaretę ir įsėda vidun. Mašina greitai išvažiuoja.
Vėlyvas tamsus vakaras. Prašmatnioji mašina atvažiuoja į pramoninį rajoną. Ji įvažiuoja į metaline tvora apjuostą kiemą prie pastato, kuris panašus į kažkokią gamyklą. Iš mašinos išlipa Liucijus ir paslaptingas vyras. Jie užeina vidun. Viduje viskas įrengta labai prabangiu Art Deco stilium. Palei vieną iš sienų stovi didžiulis akvariumas su egzotiškomis žuvimis.
Paslaptingas vyras: Ką gi, tai buvo labai įspūdinga.
Liucijus: Kas būtent?
Paslaptingas vyras: Na, mus gaudė policija.
Liucijus: Ne gaudė, o tik atvyko į įvykio vietą. Mūsų nieks net iš mandagumo nemėgino pasekti, ponuli…
Palaptingas vyras: Ach taip.
Jis ištiesia ranką.
Paslaptingas vyras: Bronius.
Liucijus paspaudžia jam ranką.
Liucijus: Liucijus.
Bronius: Labai malonu, ponas žudike… e… Liucijau.
Bronius atrodo susijaudinęs ir pasimetęs.
Bronius: Žodžiu, Liucijau, prisėsk, o aš tuoj.
Liucijus prisėda į vieną iš fotelių.
Liucijus: Aš tikiuosi čia ne gėjų orgija.
Bronius: Ne, ne. Tikrai ne gėjų… orgija.
Bronius pakyla laiptais ir pradingsta už durų, o tuo metu kol Liucijus dairosi prie jo prieina liokajus.
Liokajus: Labas vakaras. Gal norėtumėte ko nors išgerti?
Liucijus nužiūri liokajų, o tuo metu grįžta persirengęs Bronius.
Liucijus: Ko nors stipresnio.
Bronius prisėda priešais Liucijų.
Bronius: Ar nebus jau per daug vienam vakarui?
Jis šypteli. Liucijus pažvelgia į jį labai rimtu veidu.
Liucijus: Ne.
Broniaus šypsena dingsta.
Bronius: Ką gi, Albertai, tuomet atnešk mums abiems ko nors stipresnio.
Albertas linkteli ir nueina.
Albertas ir Bronius atrodo labai panašaus amžiaus. Tik Broniaus plaukai juodi, o Alberto šviesūs ir jis jau pradėjęs plikti.
Liucijus dar pasidairo aplink. Jis apžvelgia iš tolo paveikslus, žvėrių iškamšas ir įvairias statulėles. Jo žvilgsnis galop užkliūna už manekenų eilės, aprengtų keistais kostiumais. Jie atrodo tarsi priklausytų super herojams.
Liucijus: Nenoriu pasirodyt nemandagus pijokas, todėl visgi padėkosiu tamstai, kad ištraukei mane iš tos nemalonios situacijos.
Bronius: Nėr už ką.
Liucijus: O dabar visgi pasirodysiu nemandagus pijokas ir paklausiu – tu turi liokajų?
Bronius: Pasirodo, kad turiu.
Ateina Albertas nešinas padėklu su buteliu ir dviem stiklais.
Bronius: Ir dargi labai seksualų liokajų.
Jis švelniai pliaukšteli Albertui per užpakalį. Tas visgi išlieka orus, supila gėrimą į stiklus ir pasišalina.
Liucijus: Na, reiškia tu gyveni irgi visai neblogai.
Bronius: Irgi?
Liucijus: Kartais atrodo, kad mane supa vieni turčiai. O žmonės skundžiasi, kad mūsų šalyje prastai gyvent. Toks jausmas, kad aš vienas toks vargšas bedarbis ubagas.
Liucijus ištuština stiklą ir įsipila dar.
Liucijus: Tu turi prašmatnią mašiną, rūmus fabriko viduje…
Bronius: Tai vadinama loftu.
Liucijus: Aš žinau, kaip tai vadinama. Ir niekad manęs nepertraukinėk.
Bronius: Gerai.
Liucijus: Tu vėl mane pertraukei.
Bronius: Kaltas.
Liucijus: Taigi. Tu turi brangią mašiną, loftą ir liokajų. LIOKAJŲ, žmogau. O aš turiu smirdantį butą, skolas ir vienaakį katiną. Ir skrandžio opą. O tu tuo tarpu milijonierius, kaip koks… kaip koks… Vaclovas.
Liucijus išmaukia ir antrą stiklą, o tuo tarpu Bronius gurkšnoja iš lėto.
Bronius: Na aš nepažįstu jokio Vaclovo, bet tikrai nedrįsčiau savęs vadinti milijonieriumi. Aš nesu kažkoks turčius magnatas. Aš veikiau jau menininkas su svajone. Svajone, kurios man, deja, niekaip nepavyko įgyvendinti. Bet šiandien man pasisekė, Liucijau. Nes aš sutikau tave.
Liucijus: Skamba kažkaip labai jau pederas… (atsikrenkščia). Tęsk mintį.
Bronius atsistoja, nueina link lango ir žiūri kažkur į tolį, atsukęs Liucijui nugarą.
Bronius: Nuo pat vaikystės aš žavėjausi super herojais. Ir mano svajonė buvo tapti tikru super herojumi. Aš norėjau kovoti su nusikalstamumu ir nešti žmonėms viltį, teisingumą ir laimę.
Liucijus: Kodėl tu kalbi pro langą? Aš čia.
Bronius atsisuka.
Bronius: Filmuose taip daro. Galvojau bus dramatiška.
Bronius grįžta link fotelio.
Bronius: Liucijau, aš nusipirkau patalpas nuošalioje miesto dalyje, pasigaminau kostiumų ir visokių ten įrenginių ir daikčiukų, bet to negana! Aš negaliu kovoti su blogiu. Žinai kodėl?
Liucijus: Nes tai sunku?
Bronius: Tam, kad kovoti, reikia mokėti kovoti. Supranti? Aš nemoku muštis. Net Albertas mane sukočiotų. Tuo tarpu tu. Tu kaip kokia žudanti balerina, naikinimo viesulas, mirties mašina! Tu galėtum būti tuo išsvajotuoju herojumi. Beje, tokio reiktų ne tik man, bet ir mūsų miestui. Atsitik tu taip, kad nusikalstamumas kaip tik išaugo.
Liucijus: Pala, tu nori man užvilkt kažkokią suknelę ir išsiųst į gatves muštis? Na jau ne. Aš dėl tavo svajonės šikinės neplėšysiu. (Pamąsto). Perkeltine IR tiesiogine prasme.
Bronius: Ne ne ne. Tu kažką ne taip supratai. Aš mačiau, kaip tu sutvarkei tuos pyzdukus. Tai tau ne tik puikiai sekasi, bet ir patinka. Aš mačiau tai iš tavo akių. Aišku, šiaip jau reiktų mažiau žudyt. Geriausia visai nežudyt, bet detales mes suderintume. Liucijau, tu muši žmones, o aš tau mokėsiu. Daug.
Liucijus suurzgia.
Bronius: Tu juk pats pasakei, kad esi bedarbis. Kam švaistyt tokį talentą, kai galėtum gaut už tai pinigų? Ot tai parodytum tam Vaclovui, kad ir kas jis bebūtų.
Liucijus: Na tai ne pirmas amoralus ir nelegalus darbas, kurio aš imčiausi. Toli gražu. Bet sutariam iškart. Žudančia balerina aš nesivadinsiu.
Bronius: Sutarta.
Jiedu susidaužia stiklais ir atsigeria.
Liucijus: Na, tai kuris kostiumas bus mano?
Bronius: O ne, ne. Tau reiks naujo, specialiai pagal tavo išmatavimus.
Čia vėl iš kažkur atsiranda Albertas. Šį kartą su matavimo metru rankose. Jis ima matuoti Liucijų.
Bronius dabar jau atrodo labai ramus ir patenkintas.
Bronius: Liucijau, būk atsargus. Albertas mėgsta grabaliotis.
Liucijus iš lėto pasisuka į Albertą, o tas jam mirkteli.

Dienos metas. Kavinės vidus. Vaclovas skaito meniu. Ateina Liucijus ir atsisėda priešais. Liucijus pastebi, kad Vaclovas atrodo susirūpinęs ir pavargęs. Jo akys mažumėlę paklaikusios, jis labai susivėlęs ir nenusiskutęs. Vaclovas pasideda meniu į šoną ir atkreipia dėmesį į Liucijų.
Vaclovas: Taigi.
Liucijus: Taigi kas? Taigi – laba diena, ar taigi – kaip sekasi?
Vaclovas nervingai sukrizena ir persibraukia delnu per veidą.
Vaclovas: Kaip čia tau gali sektis? Aš tau praktiškai įkišau gerai apmokamą darbą į rankas, o tu vistiek sumovei pokalbį. Liucijau, jei tu nori šūdinai gyvent, tai taip ir sakyk. Aš nebesistengsiu.
Liucijus: Nieks tavęs neprašė man padėt.
Vaclovas: Varge, Liucijau. Tu kaip amžinas gyvenimu nepatenkintas paauglys, kur nusidažė plaukus juodai ir nori, kad visi mirtų. Skirtumas tik tas, kad kai tu nori, kad visi mirtų, tu juos iš tiesų nužudai.
Prieina padavėja.
Vaclovas: Man juodos kavos ir dienos pietus.
Liucijus: Man nieko.
Padavėja jau beveik nueidinėja, bet Liucijus kilsteli ranką.
Liucijus: Ir alaus.
Ji linkteli ir nueina.
Liucijus: Aš irgi galėčiau tave nuolat mokint. Pavyzdžiui: Vaclovai, kodėl tu mėnesį laikei įkalinęs rūsyje ukrainiečių merginų futbolo komandą? Patiko? Ne? Na matai.
Vaclovas: Tu teisus. Niekad nebekalbėkim apie tavo gyvenimą. Susikoncentruokim į maniškį. Tas bent jau svarbus.
Vaclovas pasilenkia arčiau ir duoda ženklą, kad ir Liucijus pasilenktų.
Vaclovas: Prieš mane rengiamas sąmokslas.
Liucijus: Ir senai tau taip?
Vaclovas: Aš labai labai rimtai. Kažkas nori mane sunaikint.
Liucijus: Tu tikrai TOKS svarbus?
Vaclovas: Dėl svarbumo nežinau, bet pakankamai turtingas, kad jie pasivargintų.
Liucijus: Kas tie „jie“ ?
Vaclovas: Nežinau, bet ketinu išsiaiškinti. O tu man padėsi.
Liucijus lyg nori kažką sakyt, bet suskamba jo telefonas. Jis pažiūri ir pamato žinutę. „Kostiumas baigtas. Atvažiuok, kai tik galėsi“.
Liucijus: Aš tau tikrai padėčiau jei būtų tikras pavojus. O sąmokslas skamba kažkaip labai paranojiškai. Va, jeigu tave kažkas konkrečiai norėtų nužudyt.
Vaclovas: Paranojiškai? Liucijau, pameni tą vietą, kurioje tu nebuvai, nes jos nėra?
Liucijus: Ką?
Vaclovas: Kur tu sutikai mano buvusią žmoną, kurios nebuvo?
Liucijus: Aaaa. Tą vietą.
Patrūkčioja jo dešinė akis.
Vaclovas: Tai va. Ten nieko nebėra.
Liucijus: O tai ne taip ir turėtų būt?
Vaclovas: Ne taip supratai. Tos vietos nėra ir jokio namo ten nėra. Tik dabar nėra labiau. Aišku?
Liucijus: Vaclovai, tu gal pervargai ar kažką?
Vėl suskamba jo telefonas. Ten nauja žinutė. „Atvažiuok kai tik galėsi reiškia „ATVAŽIUOK TUOJ PAT. Laukiam“.
Liucijus: Žodžiu, istorija labai įdomi ir aš siūlau tau daugiau išsiaiškint, o tada žiūrėsim, bet dabar aš turiu lėkt.
Vaclovas: Lėkt? Tu? Kur?
Liucijus: Ai, atsirado toks, sakykim, projektas.
Vaclovas: Koks dar projektas?
Liucijus atsistoja ir tuo metu grįžta padavėja, nešina jų užsakymais.
Liucijus: Dėkui.
Paima alaus bokalą nuo padėklo, greit išgeria ir pastato atgal. Vaclovas palydi akimis išeinantį Liucijų. Kol padavėja dėlioja viską ant stalo, jis ima kikenti, bet pamažu tai perauga į nekontroliuojamą isterišką juoką. Padavėja sutrinka ir pasišalina.
Liucijus, tuo tarpu, greitai išeidinėdamas lauke atsitrenkia į kažkokią moterį.
Liucijus: Atsiprašau, aš…
Jis pamato, kad tai Liucija.
Liucija: O, koks netikėtumas.
Liucijus: Tu!
Liucija: Na, labas ir tau, Liucijau.
Liucijus: Tu Lietuvoj? Ir tu gyva?
Liucija: Neilgam. Neilgam Lietuvoj, o ne neilgam gyva, jei ką. Nors, kita vertus, kai gyvenimas toks trapus, tai negali žinot kada…
Liucijus: Tu mane suvedžiojai ir išprievartavai, moterie. O mano draugas dėl to mane norėjo nušaut kaip šunį. Aš siūlau tau gerai galvot, ką kalbi.
Liucija: Ach tai tu šitaip viską prisimeni. Manau, kad visa tai tik labai negražus nesusipratimas. Bet ne gatvėj derėtų apie tai kalbėt.
Liucijus eina link savo mašinos.
Liucija: Gal mums reiktų vėliau susitikt ir apie viską pasikalbėt?
Liucijus: Gal… Ne!
Jis nuvažiuoja. Liucija tik palinguoja galva. Ji apsisuka ir net krūpteli, nes už jos stovi Vaclovas.
Liucija: O koks netikėtumas.
Vaclovas vėl ima nekontroliuojamai kikent.
Vaclovas: O ne. Ir vėl.
Liucija: Tu, žiūriu, linksmas.

Liucijus pas Bronių. Jis žiūri į manekeną apvilktą naujai pagamintu kostiumu. Tai juodas lateksinis kostiumas su užtrauktuku burnos vietoj. Liucijus apeina ir pamato, kad gale palikta iškirptė užpakaliui. Liucijus atrodo per daug nesutrikęs.
Liucijus: Šaunu. Tikrai. O kur gi mano tikrasis kostiumas?
Bronius šypteli ir nueina link netoliese stovinčio Alberto. Tas šiandien jau apsirengęs ne kaip liokajus. Jis apsirengęs darbininko kombinezoną. Tuo tarpu Bronius apsirengęs lyg būtų išsiruošęs į safarį.
Bronius: (Tyliai) Neišdegė. Gerai, nešk kitą variantą.
Grįžta prie Liucijaus.
Bronius: Žinoma, kad tai buvo ne tikrasis kostiumas. Manyk, kad tai buvo išbandymas.
Liucijus: Ir ką tas išbandymas parodė?
Bronius: Eee… Slapta informacija.
Grįžta Albertas su lagaminu. Viduje naujas sulankstytas kostiumas. Šitas jau nebe lateksinis. Jis labai juodas, bet neaišku iš kokios medžiagos. Liucijus jį išima ir apžiūri. Burnai padaryta ertmė, o užpakaliui ne. J  Taip pat lagamine yra visokie priedai, įrankiai ir ginklai. Viskas atitinkamai juoda.
Bronius: Metas pasimatuot.

Bronius ir Albertas sėdi ant suoliuko ir laukia prie persirengimo kabinos. Užuolaida atsitraukia ir išeina persirengęs Liucijus. Jis ne tik apsivilkęs juodajį kostiumą, bet ir užsisegęs diržą, prie kurio prikabinti jam reikalingi įrankiai. Ant jo kairės – rankos metalinė apyrankė su mygtukais.
Bronius tiek susižavi, kad net suploja rankomis.
Bronius: Šaunu. Ką manai, Albertai?
Albertas: Manau gerai, kad ausyčių nepritaisiau. Dabar jis, sakyčiau, glotnesnis.
Liucijus: Nenoriu apsimest, kad nusiraukiu madose, bet apsiausto nebus?
Bronius: Taip tu būsi labiau savitas. Ir šiaip apsiaustas būtų ne į temą?
Liucijus: Kalbant apie temą – o kas aš turėčiau būt?
Bronius: Jooooo. Geras klausimas. Matai, mes su Albertu sugalvojom koncepciją, bet nesumąstėm tavo herojaus vardo.
Liucijus: Ai koks skirtumas. Jeigu jau aš toks juodas ir slėpsiuos tamsoje, tai gali būt, kad ir koks nors kurmis.
Bronius: Kurmis?
Albertas: Kurmis?
Liucijus: Aha. Kodėl gi ir ne? Kurmiažmogis.
Bronius: Gerai, Liucijau, uoj atleisk, Kurmiažmogi. Ar nemanai, kad būtų metas pasipraktikuot savo naują įrangą?
Liucijus: Broniau, kas čia profesionalas? Aš ar tu?
Bronius: Tu, bet…
Liucijus: Jokių bet. Galėtum tik paaiškint kam ta apyrankė ant riešo.
Albertas: Čia jei norėtum susisiekt su mumis. Na žinai, jei ką. Ir nepamiršk, kad šią vietą nuolat gali naudoti kaip slėptuvę. Taip pat Albertas reikalui esant galės užlopyti bet kokias žaizdas. Ar užlopyti kostiumą. Bet svarbiausia tas raudonas mygtukas ant apyrankės. Kiekvieną kartą prieš įsiveldamas į „nuotykį“ būtinai nuspausk tą mygtuką. Tada mes galėsime tave stebėti.
Liucijus: Ar tai būtina?
Bronius: Žinoma. Kaip kitaip, tu manai, aš įvertinsiu tavo veiklą? Juk nuo tavo efektyvumo ir netgi turbūt stiliaus priklausys atlygis. Ir kalbant apie stilių. Pasistenk nežudyti. Luošinti, sudaužyti iki sąmonės netekimo gal netgi komos yra gerai. Bet žudymo turėtų būti kaip galima mažiau. Herojai žudo retai. Nebent savo mirtinus priešus, kai jau nebūna kito pasirinkimo. Hmmmm. Kažikas galėtų būti Kurmiažmogio mirtinas priešas. Albertai, kas gamtoje didžiausias kurmių priešas?
Albertas: Berods, žebenkštis.
Liucijus: Broniau?
Bronius: Hmmm. Žebenkštis. Žebenkštis…
Liucijus: Broniau!
Bronius: Ką?
Liucijus: Ar tu ruošiesi būt mano mirtinu priešu?
Bronius: Žinoma ne.
Liucijus: Ar tu ruošiesi mokėt kam nors, kad būtų mano priešas?
Bronius: Ne.
Liucijus: Tai ko tu čia svaigsti apie žebenkštis?
Bronius: Atleisk. Užsisvajojau. Žodžiu. Dar klausimų bus?
Liucijus pažiūri į Albertą.
Liucijus: Kodėl Albertas šiandien su kombinezonu?
Albertas: Šiandien trečiadienis.
Liucijus: Aha.

Liucija sėdi Vaclovo svetainėje. Jie gurkšnoja vyną.
Liucija: Tai sakai dingo dvaras kuriame mes gyvenom? Na, tiksliau, aš gyvenau. Tu tik vizituodavai.
Vaclovas: Ar aš išgirdau irzlumo gaidelę? Tu gi žinai, kad aš ne namisėda. Ir visad žinojai.
Liucija: Ne namisėdos trankydamiesi po pasaulį gal bent kartais pasiima ir savo žmonas? O ne laiko jas užrakintas užslaptintose lokacijose?
Vaclovas: Uoj kaip tu viską linkusi dramatizuoti. Kaip, beje, ir Liucijus. Beje, judu šiandien susitikot ar ne?
Liucija: Sakykim atsitrenkėm į viens kitą.
Vaclovas: Žavinga. Na ir kaip?
Liucija: Kas kaip?
Vaclovas: Na, turint omeny judviejų nedidelį romaną?
Liucija: Ką tokį? Vaclovai, aš maniau mes dar tada išsiaiškinom…
Vaclovas: Nepradedam. Mes ne senovinėj muilo operoj. Tu žinai, kad aš žinau. Ir man tenka pripažint, kad tame yra savotiško teisingumo. Na, žinai, aš irgi ne visad buvau tau ištikimas.
Liucija gurkšteli dar vyno.
Liucija: Patikėk manim, žinau.
Vaclovas: Aš net nelabai pykstu. Tikrai. Aš netgi manau, kad mes galėtume būti puikiais draugais vardan senų laikų. Daugiau negu draugais netgi.
Vaclovas padeda ranką Liucijai ant kelio ir jų akys susitinka.
Vaclovas: Bet pirmiausia aš noriu šį bei tą išsiaiškinti.
Jis patraukia ranką.
Vaclovas: Liucija, sakyk. Tas laikas, kurį tu praleidai kartu su Liucijumi. Kaip labai JUDU susidraugavot? Nes man darosi įdomu, kodėl tu grįžai? Pas KĄ tu grįžai?
Vaclovo žvilgsnis darosi keistas.
Liucija: Vaclovai? Apie ką tu?
Vaclovas: Apie ką aš? Aš tik spėlioju. Na žinai, labai jau daug sutapimų. Tu grįžti ir kaip tik konfiskuojamas mano turtas.
Liucija: Man nepatinka kur tu lenki.
Vaclovas: Na man daug kas nepatinka.
Liucija: Tau gi paaiškino. Tu pamiršai sumokėti.
Vaclovas: Pamiršau? Pamiršau?! Tu mane laikai tokiu kretinu? Galima pamiršt nukratyt pasisiojus, bet ne susimokėt įmoką kurią reikia sumokėt vieną kartą per metus. Vieną vienintelį kartą?
Liucija: Na, tu visad buvai išsiblaškęs. Pameni, tu nusprendei nusivežti mane į Alpes, bet netyčia nuvežei į Uralo kalnus? Tu visad pamiršdavai mano gimtadienį nors jis irgi tik vieną kartą metuose. O sykį, kai tu man griežtai prisakei nepalikt namų ir užmiršai pasirūpint maistu? Ir aš mėnesį maitinausi tik dulkėmis, pelėsiais ir žvėrėliais, kuriuos sumedžiodavau.
Vaclovas: Ale tu ir sulyginai. Mes kalbam apie milijonų vertės turtą. Atleisk, jeigu aš perpildytas abejonių ir įtarimų. Ir dar kai ko perpildytas. Man reikia į tualetą. Tuoj grįšiu.
Vaclovas išeina. Tuo metu Liucija paima jo telefoną, kurį jis paliko ant staliuko. Ji susiranda ir nusikopijuoja Liucijaus numerį į savo telefoną. Paskui greit padeda jį atgal į tą pačią vietą kol negrįžo Vaclovas. Grįžta Vaclovas.
Vaclovas: Kur aš baigiau? Ach taip. Įtarimai ir abejonės.
Liucija atsistoja.
Liucija: Tu jau man atleisk, Vaclovai, bet man kažkaip nejauku patapo. Gal aš eisiu.
Vaclovas: Eisi? O tai sugrįžtuvių sekso nebus?
Liucija: E, gal kitą kartą. Gali nelydėt.
Ji išeina iš kambario. Vaclovas ima krizent, bet užsispaudžia burną delnu. Jis staigiai pasiunta ir apverčia staliuką. Dūžta taurės ir butelis.

Naktis. Ant aukšto daugiabučio stogo pasirodo paslaptingas siluetas. Trenkia žaibas ir akimirkai pasimato, kad tai Liucijus Kurmiažmogio kostiume.
Liucijus: Ką gi. Metas pasitreniruoti.
Jis išsitraukia ginklą, kuris šauna lyną su kabliu gale ir iššauna kažkur į tolį. Pasigirsta dūžtantis stiklas ir moters klyksmas.
Liucijus greit sutraukia lyną atgal ir pasislepia.
Liucijus: Uoj.

Liucijus jau ant kito stogo. Jis dabar laiko rankoje juodą dantytą bumerangą. Užsimoja ir paleidžia. Jis stebi kaip tas nulekia tolyn, bet ima lėtėti ir nukrenta apačion į gatvę.
Liucijus: Hm.
Jis prasisega vieną iš diržo dėtuvių ir išsitraukia gertuvę. Atsigeria, nusipurto ir išsitraukia kitą bumerangą.
Po kiek laiko apačioj pilna bumerangų. Vieni voliojasi ant žemės, kiti kažkur susmigę. Liucijus stovi ant stogo ir rūko žiūrėdamas žemyn.
Liucijus: Na, armijoj mūsų nemokino mėtyt bumerangų.
Jis paima dar vieną ir vėl meta. Šį kartą jis apsisuka ir grįžta. Liucijus pasiruošęs jį sugauti, bet tas įsminga į riešą. Liucijaus veidas šiek tiek sutrukčioja, kai jis išsitaukia bumerangą iš rankos.
Liucijus: Manykim, kad beveik. Nors, kita vertus, kam man to reikia? Ar jie išvis turi grįžt?
Jis nueina link stogo krašto ir atsisėda nuleisdamas kojas žemyn.
Liucijus: Leistų man pasiimt ką nors šaunamo. O čia? Bumerangai? Gleivinės bombos. Kas toliau bus? Mėtomi kurmiai?
Jis vis dar rūko ir žiūri žemyn.
Ten gatvėje kažkas kaip tik ima grasinti praeiviui ginklu.
Liucijus išmeta cigaretę.
Liucijus: Metas užsidirbt.
Jis nuspaudžia raudoną mygtuką ant apyrankės.

Albertas sėdi tamsiam kambary priešais daugybę ekranų. Užsižiebia raudonas mygtukas. Viename iš ekranų matosi žemėlapis, o jame mirksi raudonas taškelis.
Albertas: Broniau! Šou prasideda.
Atlekia Bronius ir atsisėda šalia. Albertas suspaudo kelis mygtukus. Mieste ant vieno iš stogų įsijungia ir pakyla dronas su kamera. Jis nuseka link signalo.

Plėšikas: Nagi, žmogau. Aš čia į tave jau taikausi gal kokias penkias minutes. Tai arba tu turi pingų arba ne.
Auka: Aš juk sakiau, kad ne.
Plėšikas: Nebūk šikna. Mano ekonominė situacija labai sunki.
Auka: Sunki? O tai iš kur ginklą gavai?
Plėšikas: Mama padovanojo. Rimtai, kratyk babkes, nes man jau nusibodo.
Už plėšiko nusileidžia tamsusis Kurmiažmogio siluetas. Auka nusigąsta ir jo akys išsiplečia.
Plėšikas: Nevartyk akių. Kas tau, vidurius paleido?
Auka: Už tavęs.
Plėšikas: Labai jau senas bajeris.
Liucijus: Siūlau pasiduot geruoju.
Plėšikas staigiai pagrieba auką ir atsisuką į Liucijų. Jis nutaikęs ginklą aukai į galvą.
Plėšikas: Kas tu per iškrypėlis?
Liucijus: Aš – kurmiažmogis. Aš tipo… nu žinot… superherojus.
Auka prunkšteli.
Liucijus: Nemandagu juoktis iš savo gelbėtojo.
Plėšikas: Tu geriau atstok. Negi nematai, aš jam taikausi į galvą? Vienas judesys ir jo smegenys išsitaško.
Liucijus: Aš surizikuosiu.
Auką: Ką?
Liucijus staigiai mosteli ir paleidžia bumerangą. Tas susminga plėšikui akin. Jis iš skausmo paleidžia auką, bet netyčia iššauna jam į koją. Tas nukrenta ant žemės ir raičiojasi iš skausmo, nusitvėręs už kraujuojančios kojos. Plėšikas gi lekia tolyn šaukdamas, bet užkliūna už šaligatvio plytelės. Jis trenkiasi veidu žemyn į grindinį ir bumerangas išlenda jam kiaurai per pakaušį. Liucijus stovi ir nežino ką daryt toliau. Iš kažkur atsiranda žmonės ir ima stebėt įvykio vietą.
Liucijus: Šaunu. Dabar jau po visko minia atsiras.
Jis paleidžia savo kablį aukštyn ir nulekia link stogo. Žmonės pamažu ima būriuotis. Kažkas paskambina greitąjai. Tuo metu viską filmavęs dronas grįžta ant stogo.

Albertas ir Bronius tebesėdi prie ekranų.
Albertas: Na, šiaip jau tai buvo nelaimingas atsitikimas. Reik manyt, jis bus atsargesnis ateityje.
Bronius: Tikėsimės.

Liucijus įlekia pro langą į savo butą ir ima nusirenginėt. Jis išmėto kostiumo dalis po kambarį ir atsisėda ant sofos. Ant fotelio guli jo katinas, kuris net nekrusteli. Liucijus dirsteli į savo telefoną ir pamato penkis praleistus skambučius. Jis suurzgia, bet visgi nusprendžia atskambint. Atsiliepia Liucija.
Liucija: Galų gale. Liucijau, mums reikia pasikalbėt.
Liucijus staigiai išjungia telefoną, nueina į virtuvę ir išmeta jį į šiukšliadėžę. Paskui grįžta, išima jį iš šiukšliadėžės, nuvalo į pilvą ir grįžta į kambarį.

Naktis. Vagis bando įsilaužti į automobilį. Jį už galvos sugriebia Kurmiažmogis ir trenkia jo galvą į mašinos stiklą. Įsijungia signalizacija, o vagis nukrenta ant žemės. Namuose ima užsidegti šviesos. Kurmiažmogis greitai pasišalina.
Ant suoliuko sėdi vaikas ir valgo čipsus. Prie jo prieina vyresnis vaikas ir atima čipsų pakelį. Iš kažkur nusileidžia kurmiažmogis. Nusigandęs didesnis vaikas grąžina mažesniam jo čipsus, bet kurmiažmogis visdar rūsčiai jį stebi. Jis ima traukti iš kišenių viską, ką turi ir duoti mažesniam. Jis jam atiduoda saują pinigų, čiulpiamą saldainį ir vieną prezervatyvą. Kurmiažmogis pritariamai linkteli, bet paskui pasigriebia vaiką ir kažkur išsineša. Likęs mažesnis apsiverkia. Vėliau didesnis vaikas kabo žemyn galva pririštas prie gatvės žibinto.
Trys chuliganai apsupę skersgatvyje merginą. Už jų patyliukais atsiranda Kurmiažmogis ir sutrenkia dviejų chuliganų galvas vieną į kitą. Tie nugriūna, o trečias atsisuka ir persigandęs pabėga. Bet jis bėga vis atsisukdamas ir kai išlekia į gatvę, tai jį partrenkia mašina. Kurmiažmogis pliaukšteli sau delnu per veidą.

Liucijus virtuvėje kepa kiaušinienę. Ima skambėti jo telefonas. Jis atiliepia.
Liucijus: Klausau.
Bronius: Sveikutis. Ką veikia mūsų didvyris?
Liucijus: Kepa kiaušinienę.
Bronius: Neskamba labai didvyriškai.
Liucijus: Atleisk, viršininke.
Bronius: Liucijau, juk žinai, kad man nepatinka kai taip mane vadini.
Liucijus: Žinau.
Bronius: Ach tu, šelmi. Bet nepletkinkim be reikalo. Sąskaitą pasitikrinai?
Liucijus: Mh.
Bronius: Tikiuosi, suma tenkina?
Liucijus: Sakykim, kad kiaušiniams užtenka.
Bronius: Ne, bet tu šiandien tikras komedijantas. Beje, mes čia su Albertu didžiuojamės tavo darbais. Aiškiai matyt, kad tu stengiesi nežudyt. Tikrai. Tik žinai, yra toks minusas. Žinai koks? Žmonės vistiek reguliariai miršta. Taip neturėtų būt. Liucijau, pasistenk labiau. O tai ateity pinigėlių gali ir kiaušiniams neužtekt.
Liucijus: Stengsiuos. Viršininke.
Bronius: Na gerai. Tam kartui tiek. Negaliu ilgai kalbėt. Albertas kviečia. Kad tu matytum kaip jis šiandien apsirengęs.
Pokalbis baigiasi.
Liucijus: Imu abejot, kad jis jo tikras liokajus.
Liucijus įsideda kiaušinius į lėkštę, atsikemša alaus ir jau ruošiasi valgyti, bet vėl suskamba telefonas. Jis net nepažiūrėjęs, kas skambina, atsiliepia.
Liucija: Liucijau, nedėk ragelio. Tai svarbu.
Patrūkčioja Liucijaus dešinė akis.
Liucijus: Tikrai? Nes man pavalgyt irgi svarbu. Ir nepamirškim – alaus atsigert.
Liucijus gurkšteli alaus.
Liucija: Klausyk, aš tau skambinėju su rimtu reikalu.
Liucijus: Beje, iš kur tu gavai mano numerį? Keista, kad Vaclovas tau jį būtų davęs.
Liucija: Susiveikiau paslapčiomis. Nes aš susirūpinus dėl Vaclovo. Nežinau, ar tu pastebėjai, bet jis paskutiniu metu kažkoks kuoktelėjęs. Ir labiau, negu visad.
Liucijus: Ir tu nuoširdžiai dėl jo nerimauji?
Liucija: O neturėčiau? Klausyk, nežinau ar jis tau užsiminė, bet iš jo atėmė jo slaptuosius namus ir visą ten buvusį turtą. Nežinau, kas ir kaip tiksliai, bet jis visus įtarinėja. Ir net mudu.
Liucijus: Tave ir mane? Juokinga. Ta prasme, nusijuokčiau, bet man skauda veidą kai taip darau.
Liucija: Klausyk, tu manęs nemėgsti, bet pasidomėk savo draugu. Jis man nebeatsako į skambučius ir neįsileidžia. Man neramu, kad jis neprisidarytų kokių nesąmonių. Vieną kartą, kai mes su juo apsipykom, tai jis pasikeitė šukuoseną ir norėjo įstoti į Belgijos kariuomenę.
Liucijus nusipurto.
Liucija: Šį kartą gali būti blogiau. Žymiai blogiau.
Liucijus: Gerai. Aplankysiu jį šiandien.
Liucija: Ačiū bent ir už tiek. Ir beje…
Liucijus neišklauso iki galo ir išjungia pokalbį.
Jis ima pjaustyt kiaušinienę, o jo veide, kaip visad, jokių emocijų.

Vaclovo namas. Privažiuoja Liucijus ir paskambina į duris. Nieks neatidaro. Jis paklauso pridėjęs galvą prie durų, bet nieko neišgirsta. Jis nusprendžia apeiti namą ir pamato, kad visi langai užklijuoti laikraščių iškarpomis, iš vidaus. Tada jis vėl grįžta link durų ir apsižvalgo. Kaimynų kieme pamato molinį flamingą.
Vaclovo svetainė. Pro langą įlekia flamingas. Iš paskos įlipa Liucijus. Kambaryje pakankamai blausu, bet Liucijus įžiūri ant kėdės sėdintį Vaclovą. Liucijus įjungia šviesą ir Vaclovas iš pradžių dengiasi akis delnu. Vaclovo plaukai gerokai ilgesni ir jis užsiauginęs ilgą barzdą. Jo marškiniai purvini ir susiglamžę, o akys paklaikiusios ir paraudę. Kambaryje viskas išdaužyta ir sulaužyta.
Vaclovas: Liucijau?
Liucijus atsineša kėdę ir atsisėda priešais.
Liucijus: Tai viens iš tų kartų, kai tu atrodai gerokai šūdiniau nei aš. Kažkas negerai?
Vaclovas: Kažkas? Kažkas? (Sukrizena) VISKAS negerai, Liucijau. Pasaulis mane dulkina. Per visus galus. Tada palieka ant grindų be sąmonės ir pakviečia savo draugelius, kad ir tie dar išdulkintų. Ir kai aš jau beveik manau, kad mirsiu, tik tada pasirodai tu. Tu, kalės vaike.
Liucijus: Geeeeeeerai. Nieko nesupratau.
Vaclovas: Beje, kalbant apie dulkinimą ir kalės vaikus. Liucija prisipažino, kad judu visgi permiegojot.
Liucijus: Na ir? Tu galvoji aš tuo džiaugiuosi?
Vaclovas: Net nedrįsčiau taip galvot.
Liucijus: Aš nemėgau tavo žmonos nuo tada, kai pirmąkart pamačiau. Dabar gi aš jos nemėgstu dar labiau.
Vaclovas: Aš suprantu, bet ne tame esmė. Esmė, kad tu ir ji lytiškai santykiavot. Tu dulkinai mano žmoną. Net aš tavo žmonos nedulkinau. Visi ją dulkino, tik ne aš.
Liucijaus dešinė akis ima stipriai trūkčiot.
Liucijus: Nereikėjo tau to sakyt.
Vaclovai: Draugai turėtų netratint viens kito bobų. Tai taip paprasta. Todėl atleisk man jei aš buvau pavydus ir visą kitą. Ir jei aš netyčiom pagalvojau, kad tu ir Liucija kažką prieš mane rezgat. Paskui aš visgi atsigavau. Aš pamąsčiau – mes juk kalbam apie Liucijų. Žinoma, kad jis nesudarytų pakto su moterim. Tu jų visų taip nuoširdžiai ir meiliai nekenti. Taigi variantas, kad judu suorganizavot mano turto konfiskavimą, atkrito. Bet tai, kad ji atvažiavo, negalėjo būti vien tik sutapimas. Kažkas juk gerai viską apmąstė, turėjo daug ryšių, suklastojo įmokos dokumentus. Ir tas kažkas norėjo man palikti užuominą vien tik tam, kad pasityčiotų.
Liucijus: Užuominą?
Vaclovas: Aha. Matai, Liucijos atvykimas niekad nepraeina be žymės. Reiškia reikia atkreipti į tai dėmesį. Į Liuciją. Pradedi pagaut?
Liucus: Deja, ne.
Vaclovas: Nagi. Kieno dar vardas labai panašus?
Liucijus: Mano?
Vaclovas: Šaunuolis. Du vienodi vardai. Viskas tampa akivaizdu.
Liucijus: Argi?
Vaclovas: Praeikim į mano tyrimų laboratoriją. Dar kitaip žinomą kaip „rūsys“.
Vaclovas nusiveda Liucijų į rūsį ir uždega šviesą. Rūsio sienos išrašinėtos ir išpaišytos. Čia gausu visokių simbolių, raidžių, skaičių ir piešinių. Beveik nėra tuščios vietos. Čia išpaišytos planetos, natos, žemėlapiai, įvairios matematinės lygtys ir formulės. Pripaišyta netgi svastikų ir SS simbolių. Nupieštas Eifelio bokštas, skėtis ir net briedis. Bet daugiausia kartų visur parašyti vardai „Liucijus“ ir „Liucija“.
Vaclovas: Čia, šitam kambarėlyje aš išsiaiškinau tiesą. Tai kainavo daug sveikatos ir nervų, bet buvo to verta.
Liucijus: Man džiaugtis?
Vaclovas: Leisk aš tau viską paaiškinsiu. Taigi. Vardas Liucijus. „Liucijus“ lotyniškai reiškia „šviesa“. Kas mums teikia šviesą? Saulė. Kelinta mes esame planeta nuo saulės? Trečia. Na, o saulė ta pačia lotynų kalba yra „sol“. Sol gi taip pat yra penkta nata penklinėje. Judam toliau. Su kuom labiausiai asocijuojasi muzikos natos?
Liucijus: Eee…
Vaclovas: Su miuziklu „Muzikos garsai“, žinoma. Veiksmas tame filme vyko Austrijoje, kaip tik tuomet kai juos prisijungė nacistinė Vokietija. Iš nacistinės Vokietijos gauname dar skaičių. Visų pirma trys, nes trečiasis reichas. O tuomet nepamirškim SS simbolikos. Tos dvi runos labai jau panašios į du žaibukus. O žaibas asocijuojasi su elektra. O elektros su dviem šimtais dvidešimt voltų. Bet žaibukai du, reikšia dauginam iš dviejų. Taigi gavom tris ir keturis šimtus keturiasdešimt. Bet grįžkim prie Austrijos. Kas gimė Austrijoje, Liucijau?
Liucijus: Net neabejoju, kad daug kas.
Vaclovas: Volfgangas Amadėjus Mocartas. Mocarto paskutinis kūrinys buvo „Rekviem“, kurio jis taip, beje, ir nebaigė. Rekviem grojo per jo laidotuves ir per daugelio kitų žymių žmonių. Tame tarpe ir per Napoleono Bonaparto. Napoleono nesėkmingas žygis į Rusiją vyko 1812-ais. Bet čia svarbiausia tik skaičius dvylika. Nes dvylika buvo ir Kristaus apaštalų. Dabar yra 2015-ieji po Kristaus. Įsimenam ir šitą skaičių. Napoleoną Vaterlo mūšyje nugalėjo septintoji koalicija. Štai tau ir dar vienas skaičius – septyni. Dabar surašom iš eilės Žemės planetą, natą sol, trečiąjį reichą ir septintąją koaliciją. Gaunam 3537. Atimam iš šio skaičiaus šiuos metus ir 220 voltų du kart.
Matematika paprasta. Atimk iš 3537 2015 ir 440. Lieka 1082. Dabar spėk, Liucijau, ką aš visą šį laiką nešiojausi kišenėje?
Liucijus: Ką nors šlykštaus?
Vaclovas išgraibo iš kišenės kelias kupiūras ir tuo pačiu ant grindų išbyra monetos.
Vaclovas: Žiūrėk, čia 45 Eurai. Ir dar šeši monetomis. Viso 51 euras. Perskaičiavau šimtą dvyliką kartų. Nori žinot, kodėl būtent šimtą dvyliką?
Liucijus: Tai bus reikalinga?
Vaclovas: Tu teisus. Nesipainiokim. Žodžiu, iš 1082 belieka atimt 51 ir gaunasi 1031.
Vaclovas prieina prie sienos, kur didžiuliais skaičiais parašyta 1031. Jis pakelia nuo žemės kreidutę ir brūkšteli po trejeto kablelį.
Vaclovas: Matai?
Dabar Liucijus paprasčiausiai tyli.
Vaclovas po skaičių prirašo Mhz.
Vaclovas: 103,1 Mhz. Būtent tokiu dažniu mes galim klausyt radijo stoties „Kruša“. Koks jos logotipas?
Liucijus: Skėtis?
Vaclovas: Na bent kažką tu žinai. Teisingai – skėtis. Kieno gi dar logotipas skėtis? O gi didžiulės tarptautinės įmonės „Parasolka“. Pavadinimas juokingas, bet reikalai nejuokingi. „Parasolkos“ dukterinė įmonė „Šypuška“ gamina populiarų limonadą „Violetinė svaja“ ir jų fabrikas yra mūsų mieste. Ten ir įsikūrusi mano priešo būstinė. Ten mes ir smūgiuosim.
Liucijus suurzgia.
Vaclovas: Aš jau užsakiau keletą bombikių. Ir kai tik aš jas gausiu, mudu abudu įsilaušim į jų fabriką ir BUM!
Liucijus: Būtinai mudu abudu?
Vaclovas: Tu tik nepagalvok, bičiuli, kad aš tau keliu spaudimą. Žinoma, ne. Aš galiu ir vienas susitvarkyt. Tik jeigu tu mane paliksi vieną, manyk, kad mūsų draugystė baigėsi.
Vaclovas kalba labai ramiu veidu.
Vaclovas: Sprogmenys turėtų atvykt iki penktadienio. Aš skambtelsiu kai kam ir pasirūpinsiu, kad visa gamykla būtų tuščia nuo dešimtos iki vienuoliktos vakaro. Nebus nieko. Nė vieno sargo. Susitinkam prie prekių pakrovimo rampos lygiai dešimtą. Būk ten arba (sukikena kaip mažas vaikas) dek pragare. Na, o dabar būk geras ir leisk dėdei Vaclovui pailsėt. Plius man turbūt laikas nusiskust.
Pasičiupinėja barzdą.

PENKTADIENIS

Liucijus nervingai vaikšto iš vieno kambario galo į kitą. Katinas stebi jį reguliariai pasižiaugčiodamas.
Tuo tarpu Vaclovas pas save namie krauna į krepšį sprogmenis ir kikena. Jis apsikirpęs ir nusiskutęs. Apsivilkęs juodai.
Liucijus atsisėda ant sofos. Katinas apsivemia.
Liucijus: Tu nerimauji, kad limonado fabriko sprogdinimas yra nusikalstama veikla? Matai, nusikaltėlių luošinimas apsivilkus iškrypėlio kostiumą irgi nelegalu. Tik už vieną iš šių veiklų man bent jau moka. Ech, Vaclovai. Radai laiką nuprotėt. Lyg mums ir taip durnių netruktų.
Katinas ima praustis.
Liucijus: Na, svarbu, kad kurmiavimas ir „Šypuškės“ sprogdinimas viens kitam netrukdytų ir viskas bus gerai.
Ima skambėt telefonas.
Liucijus: Nekenčiu savo gyvenimo.
Telefonas guli toliau ir Liucijus nemato kas skambina.
Liucijas: O gal tai Vaclovas? Arba kas nors kitas, o ne mano iškrypėlis viršininkas?
Jis pažiūri į telefoną ir pamato, kad visgi skambina Bronius. Jis šiek tiek padelsia ir atsiliepia.
Liucijus: Alio.
Bronius: Liucijau, atsitiko siaubingas dalykas. Kažkokie prietrankos užgrobė vaikų namus ir reikalauja, kad pasirodytų kurmiažmogis. Tai nuostabu. Siaubinga, visų pirma, bet ir nuostabu tuo pačiu. Tik pagalvok, kaip tu juos didvyriškai patvarkysi. Ne vaikus. Nusikaltėlius, žinoma. Nedelsk. Mes su Albertu laukiam nesulaukiam tavo naujausio pasirodymo. Kaip turbūt laukia ir visas miestas.
Liucijus: O miestas negali palaukt ilgiau?
Bronius: Nebejuokauk jau. Pagalvok apie našlaičius.
Liucijus: Nežinau kaip tu, bet man galvojant apie našlaičius nesinori įsispraust į aptemptą kostiumą ir eit mušt vyrų.
Pažiūri į laiką telefono ekrano kampe. Devynios vakaro.
Liucijus: Na, bet tu teisus. Reikia skubėt.

Vaclovas tuo tarpu sėdi prie stalo su krepšiu ir nekantriai barbena pirštais į stalą. Pažiūri į rankinį laikrodį. Po devynių penkiolika. Jis atsidūsta, užsimeta krepšį ant peties ir išeina.

Dviejų aukštų pastatas apsuptas policijos. Vienas iš policininkų kalba per garsiakalbį.
Policininkas: Dar kartą kartoju. Mes nežinom kur Kurmiažmogis. Jis nedirba policijoje. Nedarykit nesąmonių ir paleiskit vaikus.
Antro aukšto lange pasirodo vyras su labai ilga ir smailia nosim. Jis su katiliuku ant galvos, monokliu vienoj aky ir cigaru burnoj. Jis apsivilkęs baltus treningus su juodais dryžiais. Tai gaujos vadas Genys.
Genys: Vaikus paleisim kai tik pasirodys Kurmiažmogis. Jeigu policija negali jo suieškot nei iškviest, tai manykim, kad jis pats teiksis pasirodyt. O jeigu visgi ne, tai aš ir mano plunksnuotieji pakalikai imsis galabyt vargšus niekuo dėtus vaikus. Girdi, Kurmiažmogi? Pagalvok apie vaikus!
Policininkas pasideda garsiakalbį ir kreipiasi į kitus pareigūnus.
Policininkas: Žodžiu taip. Primenu darkart – į vaikus nešaudom. Ir kol nieks neužklausė, kaip juos atskirt nuo nusikaltėlių, iškart pasakau. Vaikai maži. Aišku?
Visi palinksi galvomis.
Genys, tuo tarpu, nueina nuo lango, nusileidžia žemyn. Jis nešasi po pažastim lazdelę su užlenkta rankena. Antram aukšte budi keli jo parankiniai.
Parankinis 1: Bose, o kodėl mes plunksnuotieji pakalikai? Nes šiaip jau mes be plunksnų.
Genys kaukšteli jam lazdele per galvą.
Genys: Mes laikome įkaitais apie dvidešimt vaikų ir kelis suaugusius. Ar dabar tikrai metas aiškint tau apie aliteraciją?
Genys nusileidžia žemyn. Ten likusieji jo parankiniai ir jų įkaitai. Įkaitai – būrys vaikų ir kelios moterys.
Genys: Ką gi, vaikučiai ir jų mielosios auklės, norit, aš jums papasakosiu, kodėl mane vadina Geniu?
Antrame aukšte, viename iš tamsių koridorių patruliuoja Genio parankinis.
Jam kažkas pirštu pabaksnoja į petį. Tas staigiai atsisuka, bet nieko ten nepamato. Tada kažkas jam vėl pabaksnoja. Ir kai jis atsisuka, tai pamato Kurmiažmogį. Tas trenkia jam tuščiu kibiru, tada užmauna tą kibirą jam ant galvos ir trenkia darkart. Blogiukas nugriūna ir kaip tik atbėga dar vienas. Jis ima šaudyt, bet kurmiažmogis vis išsisuka nuo kulkų. Galop Kurmiažmogis priartėja pakankamai ir nuspiria blogietį šalin. Tuo metu atbėga trečias ir jau nusitaiko, bet Kurmiažmogis paleidžia bumerangą. Tas susminga į sieną už blogiečio ir tas jau apsidžiaugia, bet bumerangas ima pypsėt.
Liucijus: Siūlyčiau bėgt.
Nusikaltėlis ima staigiai leistis laiptais. Pusiaukelėj sprogsta bumerangas ir jis nusiverčia žemyn. Apačioj išgirdę triukšmą sunerimsta likusieji.
Genys: Jis jau čia. Puiku.
Apsiverkia vaikai. Iš kažkur atrieda juodas kamuoliukas. Jis ima pūst dūmų užsklandą. Matomumas žymiai suprastėja ir nusikaltėliai nervingai dairosi į šalis.
Genys: Tik nepradėkit šaudyt į viens kitą, jūs, nervingi neišmanėliai!
Pasigirsta Liucijaus – Kurmiažmogio balsas. Jis skamba labai grėsmingai ir neaišku iš kurios krypties.
Liucijus: Aš atvykau. Paleiskit vaikus, sudėkit ginklus ant žemės ir pasiduokit.
Genys: Kodėl turėtume pasiduot?
Liucijus: Nes aš labai neturiu laiko.
Genys: Jis neturi laiko? Aš esu Genys!
Liucijus: Na čia jau tavo problemos.
Genys: Kurmiažmogi, nieks nežino iš kur tu atsiradai ar kas tu toks. Deja, nelabai kas žino ir apie nusikalstamo pasaulio genijų – Genį. Bet šįvakar visi sužinos apie mane. Aš ir mano gauja tave nugalėsim. Taigi pasiduoti siūlyčiau nebent tau.
Dūmuose, už dėžės slepiasi Liucijus. Jis pažiūri į laikrodį. Rodo jau pusę dešimt.
Liucijus: Nenorit, kaip norit.
Jis ima mušti dūmuose vieną nusikaltėlį po kito. Ir kaskart, kai jiems trenkia, pasirodo visokie spalvoti užrašai. Tokie kaip BŪM, TERKŠT, POKŠT ir KEBERIOKŠT. Dūmai išsisklaido ir Genys lieka vienas. Kurmiažmogis eina link jo, o kiti nusikaltėliai guli ant grindų. Liucijus pirmą kartą pamato Genį.
Liucijus: Na, dabar man aišku, kodėl tu Genys. Aš visad galvojau, kad mano nosis ilga, bet tu turi tikrai įspūdingą snapą. Jaučiu, ne kas tau buvo mokykloj.
Genys atkreipia lazdos galą į Kurmiažmogį ir spusteli rankenėlę. Iš lazdos išlekia tinklas ir apvynioja Kurmiažmogį. Tas nugriūna ant žemės. Genys ima juoktis ir ploti rankomis. Ima keltis jo parankiniai.
Genys: Kelkitės, kelkitės, mano grubių grobuonių gauja. Žiūrėkit, ką aš sugavau.
Parankiniai dabar jau irgi pralinksmėję, nors ir sumušti. Jie pakelia supančiotą kurmiažmogį ir pakabina jį ant kablio, kabančio nuo lubų. Jie visi apsupą jį ir ima kikent.
Genys: Kokie bus tavo paskutiniai žodžiai, Kurmiažmogi?
Liucijus: Visų pirma, tai aš nemanau, kad tavo žodžiai iš tos pačios raidės daro kam nors įspūdį. Čia tau ne vaikiška knygutė. Visų antra – aš jus perspėjau, kad skubu, o jūs mane vistiek gaišinat. Dabar aš susinervinau, o kai aš susinervinu, tai kas nors būtinai nukenčia.
Visi ima iš jo juoktis.
Liucijus atsidūsta.
Liucijus: Jums pasisekė, kad aš nežudau. Beveik.

Limonado fabrikas „Šypuškė“. Vaclovas neramiai trypčioja prie pakrovimo rampos. Jo laikrodis rodo vos kelias minutes iki dešimtos. Jis atsidūsta ir užsivelka juodą kaukę. Jis išsitraukia nedidelę bombą ir priklijuoja ją prie durų vartuose, o pats nueina atokiau. Bomba sprogsta ir durys iškrenta. Vaclovas užeina vidun. Visur tamsu ir tuščia. Jis traukia iš krepšio didesnes bombas. Nustato laiką ir visur jas klijuoja. Jis klijuoja jas prie konstrukcijų, prie sienų. Užeina į patalpą su didžiulėmis atviromis cisternomis, pilnomis violetinio limonado. Priklijuoja bombas prie cisternų. Kai baigiasi bombos jis apsižvalgo aplink ir labai plačiai šypsosi. Jis ima džiaugtis, šokinėt ir net šokt tarsi su įsivaizduojamu partneriu. Galop jis atsiduria ant vienos iš apžvalgos aikštelių, įrengtų virš cisternų.
Vaclovas: Liucijau, Liucijau. Matai, ne tu vienas moki griaut ir naikint. Dar penkios minutės ir viskas išlėks velniop. Jo šypsena dingsta.
Pala pala. Dar penkios?! Aš taimerį nustačiau iš viso tik penkioms minutėms!
Jo išgastį vėl pakeičia šypsena ir jis ima nekontroliuojamai juoktis. Tuo metu ima sproginėt visos bombos ir pastatas ima drebėt. Vaclovas neišsilaiko ir įkrenta į vieną iš cisternų. Sprogus bomboms iš cisternų pasipila limonadas ir smarkiai putodamas užtvindo visą patalpą. Kartu nusineša ir Vaclovą. Vaclovas bėjėgiškai nardo po limonadą nešamas stiprių verpetų ir bando nekvėpuot. Tuo metu limonadas ima graužt jo odą ir ši lupasi. Vaclovas sugraibo kažkokį svertą ir jį palenkia. Tai atidaro liuką grindyse. Galingas verpetas neša Vaclovą kartu su limonadu žemyn. Vaclovas dar spėja išnirt.
Vaclovas: Kam čia tas liukas grindyse išvis reikalingas?
Vaclovas kartu su limonadu nuplaunamas žemyn. Liukas užsiveria.

Našlaičių prieglauda vis dar apsupta policijos. Policininkai jau ima nuobodžiaut. Viduje pasigirsta sprogimas. Policininkai suklūsta. Tada įvyksta galingesnis sprogimas ir nugriūna pusė pastato. Prasiveria pagrindinės durys ir išbėga įkaitai. Vienas iš policininkų jau taikosi šaut, bet kitas jį sulaiko.
Policininkas 2: Bet tu sakei nešaudyt tik į mažus.
Įkaitams saugiai išbėgus, įvyksta dar vienas sprogimas ir dar. Tuomet iš liepsnų išlekia Kurmiažmogis ir numeta ant žemės surištą Genį. Policija taikosi į juos, bet nieko nedaro.
Liucijus: Na, bent jau niekas nežuvo.
Nugriaudi paskutinis galingiausias sprogimas ir pastatas galutinai sugriūna.
Genys: Nieks nežuvo? Tu bukaproti! Tame pastate liko mano vyrai!
Liucijus: Sakiau, kad nereikėjo manęs nervint. Tada aš darausi neatsakingas ir išsiblaškęs.
Jis išsitraukia kabliašaudį ir nulekia link stogo kažkur toli. Tada ateina keli policininkai.
Policininkas 1: Velnias! Paspruko.
Policininkas 2: Kad mes kaip ir leidom jam pasprukt.
Policininkas 1: Ar tu norėjai mėgint jį sustabdyt?
Policininkas 2: Bet mes ginkluoti ir…
Policininkas 1: PASPRUKO.
Visi žiūri į tolį, kur nulėkė Kurmiažmogis. Tuo tarpu Genys raičiojasi ant žemės ir verkia.
Genys: Mano plunksnuotieji pasišiaušėliai. Visi negyvi.
Vienas iš policininkų spiria jam į pilvą ir jis užtyla.

„Šypuškės“ fabrikas. Kurmiažmogis vaikšto po išprogdintas, sugriuvusias patalpas.
Liucijus: Na bent jau panašu, kad jam pavyko.

Miesto centru tekančia upe plaukia Vaclovo kūnas. Jis be jokių gyvybės ženklų. Upė nuneša jį už miesto ir jis užkliūna už akmenų. Jis pamažu ima judėti ir pasikosėdamas keliasi. Tada jis pasisvirduliuodamas ir pasiramstydamas už medžių išeina į miško aikštelę ir vėl suklumpa. Jis užsidengia veidą rankomis ir ima kikenti. Matosi, kad iš jo rūbų telikę skarmalai, o jo oda keistai išblyškusi. Vaclovą nušviečia mėnulis, o jis juokiasi vis garsiau ir garsiau. Jis patraukia rankas nuo veido ir juokiasi vis labiau beprotiškai. Dabar jau matyt visi jo pokyčiai. Vaclovo visa oda patapo visiškai balta. Jo plaukai nusidažė violetine spalva, lūpos tapo ryškiai raudonos, o dantys gerokai pagelto. Vaclovas juokiasi ir juokiasi ir ima raičiotis ant žolės.

LAUKITE TĘSINIO…

7 dalis: Kaip Vaclovas muzikinės grupės vadybininku tapo

2014 METAI
SPALIS

Į stovėjimo aikštelę, priešais prekybos centrą „Olimpas“ atvažiuoja mažytė, aprūdijusi, išklerusi mašinytė. Jos išmetimo vamzdis garsiai čiaudi. Mašina sustoja. Išlipa Liucijus. Jis nueina į prekybos centro vidų, link bankomato. Įkiša kortelę, suveda PIN kodą, Paspaudžia „Pinigų likutis“. Paskui greit ištraukia kortelę ir giliai atsidūsta. Laukan Liucijus išeina jau persirengęs darbuotojo apranga ir ima rinkti visur paliktus vežimėlius. Jis vaikšto po stovėjimo aikštelę, tarp mašinų ir ištraukinėja vežimus iš pastogių ar renka paliktus tarp automobilių. Tuoj pat jungia juos į vieną ilgą virtinę. Pakyla smarkus vėjas ir ima nešti lapus Liucijui į veidą. Jis pasikelia kapišoną, ir stumia vežimus nuleidęs galvą. Jis ketina prijungti savo stumiamą eilę prie kitos ilgos eilės. Tačiau per vidurį įlenda vyrukas ir sustoja. Jis nieko nemato nes maigo telefoną. Liucijus jo irgi nemato per kapišoną. Vyrukas suspaudžiamas tarp vežimėlių. Pasigirsta lūžtančių kaulų garsas ir kraupi dejonė. Liucijus atsitraukia kapišoną ir pamato tarp vežimų sumaitotą spurdantį, kraujuojantį žmogelį. Jis greit apsidairo ir sustumia visus vežimus po pastoge. Tada atbėga prie vyruko ir užspaudžia jam delnu burną ir nosį.
Vyrukas muistosi ir grabalioja rankomis Liucijų.
Liucijus: Ša. Ša. Viskas bus gerai.
Vyrukas galop suglemba. Liucijus nusivelka savo sukruvintą lietpaltį, užmeta ant lavono ir išeina iš pastogės. Ant asfalto paliktas kraujo ruožas, bet pamažu prasideda lietus ir Liucijus nueina į „Olimpo“ vidų. Ten jį iškart pasitinka pamainos vadovas.
Vadovas: Liucijau, ar tu galvoji, kad tu vienas protingas, o visi aplink durniai?
Liucijus: Na, kad aš labai protingas, tai nepasakyčiau.
Vadovas užsikerta.
Vadovas: Ar… ar tu galvojai, jog žmonės nepamatys, ką tu išdarinėji?
Liucijus: Eee…
Vadovas: Tu ir vėl pavėlavai! Matyt darbo grafikas buvo sugalvotas ne tau?
Liucijus: Na kol vežimėliai…
Vadovas: Kol KAS? Aš tau turiu tik vieną klausimą. Ar tu dar nori dirbti šitą darbą?
Vadovas plačiai nusišypso.
Vadovas: Tik nuoširdžiai.
Liucijus: Aš manau, kad aš esu matęs gyvenime tikrai kraupių dalykų. Matęs ir daręs. Dalykų, nuo kurių kiti išprotėtų, išsikabintų nagais akis ir maldautų greitos mirties. Aš mačiau siaubingiausią žmogaus dvasios nuopolį ir regėjau pragarą žemėje. Aš buvau sunaikintas ir turėjau surinkti save iš šukių. Aš buvau miręs, bet turėjau grįžti. Mane naikino priešai, visuomenė, net pats pasaulis, bet šitai… šitas….vežimų stumdymas…. diena po dienos…
Ima trūkčiot Liucijaus dešinė akis.
Liucijus: Jei man vieną dieną galutinai nučiuoš stogas, tai taip ir žinokit. Kentės visi. Aš išžudysiu visus ir kiekvieną šitam prekybcentry.
Vadovas: Nesupratau. Tai taip ar ne?
Liucijus giliai šnopuoja. Nusiramina.
Liucijus: Koks buvo klausimas?

Senamiesčio gatvė. Prie Vaclovo firmos „UAB VACLOVO BRIEDŽIO KONTORA“ privažiuoja Liucijaus automobiliukas. Jo vamzdis garsiai šaudo.
Viduj prie stalo sėdi Vaclovo sekretorė panelė Pabarškaitė. Ji su nemažu pilvu. Ji nusigąsta keisto šaudymo garso lauke. Neužilgo užeina Liucijus. Jis atkreipia dėmesį, kad sekretorė sunerimusi.
Liucijus: Nereikia baimintis. Čia tik aš.
Pabarškaitė prunkšteli.
Pabarškaitė: Nuraminai. Nereikia triukšmaut. Man dabar negalima jaudintis.
Atsilapoja Vaclovo kabineto durys ir pusiau išlenda Vaclovas.
Vaclovas: Vaikas ne mano!
Pažiūri į Liucijų.
Vaclovas: Liucijau, užeik.

Vaclovo kabinetas. Vaclovas sėdi savo krėsle už stalo, o Liucijus priešais.
Vaclovas: Džiugu, kad taip greit atvykai. Turbūt numanai ko pasikviečiau?
Liucijus: Manau, kad taip.
Vaclovas: Metas pakalbėti…
Abu susako vienu metu.
Vaclovas: …apie naują verslo planą.
Liucijus: Kada gi tu grąžinsi man skolą?
Abu staigiai atsistoja ir įsiremia delnais į stalą.
Vėl vienu metu.
Vaclovas: KĄ?!
Liucijus: KĄ?!
Vaclovas iš lėto sėdasi.
Vaclovas: Pala, pala. Kažką tu čia supainiojai. Aš tau nieko nebeskolingas. Aš viską labai kruopščiai užsirašau.
Liucijus: Gal ir kruopščiai. Tik kaži į kieno naudą?
Liucijus irgi atsisėda.
Vaclovas: Liucijau, Liucijau. Skamba kaip kaltinimai. Aš žinau, kad tavo padėtis sunki. Visų sunki.
Liucijus: Visų? Kiekvieną kartą aš imu pinigus iš savo „juodos dienos“ rezervo su mintim, kad mums kažkas gausis. Ir kiekvieną kartą aš užmetu ir už tave. Paskui viskas nueina velniop ir tu pažadi, kad sugrąžinsi mano dalį.
Vaclovas: Ne kiekvieną kartą. Nereikia.
Liucijus: Tarkim. Bet aš jaučiuosi nukentėjęs kur kas labiau. Nes aš nebeturiu nieko. O tu… tu vis dar turi visa tai. (Demonstratyviai pavedžioja rankomis). Ir dar nuosavą namą. Ir dar…
Vaclovas: Gerai, gerai. Supratau. Tai tik todėl, kad aš apsukrus verslininkas, o tu ką veiki? Stumdai vežimėlius?
Liucijus: Jau nebe.
Vaclovas: Na ir valio. Pirmas žingsnis žengtas. Dabar tik susirask pelningesnę veiklą. O iki tol gali panaudot savo juodos dienos rezervą. Ten kažkiek dar turėjo likt. Manau pavalgyt užteks.
Liucijus: Neskaičiuok mano pinigų ir nemokink manęs gyvent.
Vacloas: O kas gi daugiau pamokins? Žiūrėk, Liucijau, viskas labai paprasta. Tiksliau naujas mano planas labai paprastas. Tuo ir genialus. Šįkart galim netgi apsieit be tavo indėlio. Aš viską apmokėsiu. Tu tik prižiūrėsi tvarką, kaip kad dažniausiai būna.
Liucijus tyli.
Vaclovas: Žodžiu, mintis tokia. Mes prasuksim muzikinę grupę. Tokiam reikale net nereikia talentingų atlikėjų. Reikia, jei nori geros muzikos, žinoma. Jei nori šlovės ir pinigų, tada reikia pažinčių ir pinigų. Pradžiai bent.
Liucijus tyli.
Vaclovas: Susirandam kokius žioplius, kurie brazdina gitarom ir kartais pataiko į natas ir op! Aš tampu jų vadybininku ir padarau iš jų žvaigždes. O tu būsi atsakingas už muzikinius turus, garso aparatūrą, apsaugą ir panašiai. Svarbiausia kontraktas. Jis turi būti toks, kad mūsų muzikantai nesuprastų, kiek pinigo jiems priklauso. Jie gaus kažkiek, bet didžioji dalis eis man… eee… mums. O paskui…
Liucijus: GANA! (Vėl pašoka iš kėdės). Aš tau jau aną kartą pasakiau, kad daugiau tavo biznio reikaluose aš nedalyvausiu. Bet galiu ir pakartot.
Vaclovas (atsidūsta): Nereikia.
Vaclovas siekia po stalu įmontuoto mygtuko.
Liucijus: Dėl mygtukų aš tau irgi išaiškinau.
Vaclovo ranka nukrypsta link stalčiaus.
Valovas: Baik, aš tik savo telefono ieškau.
Pademonstruoja telefoną ištrauktą iš stalčiaus.
Liucijus: Kas gi laiko mobiliaką stalčiuje?
Telefono ekrane pavaizduotas toks pats mygtukas kaip po stalu.
Vaclovas: Hm. Tokie kaip aš.
Vaclovas jį spustelį.
Atsidaro slaptas liukas po Liucijum ir tas nukrenta žemyn. Liukas užsidaro. Vaclovas numeta telefona ant stalo ir susiraukęs kažką mąsto. Užeina sekretorė.
Pabarškaitė: Vaclovai, atvyko pirmoji grupė. Jie norėtų žinoti…
Pabarškaitė apsidairo.
Pabarškaitė: Liucijus jau išvyko?
Vaclovas: Aha.

Požeminis tunelis. Liucijus guli kartoninių dėžių krūvoj, aplink kėdės, nuolaužos. Šalimais kažką kala darbininkas. Liucijus pasipurto, atsistoja ir pastebi, kad jo laukia būrys piktai nusiteikusių vyrukų. Jie ginkluoti lazdom, peiliais, kirviais ir panašiai. Liucijus trenkia darbininko galvą į sieną ir atima iš jo plaktuką. Tas nučiuožia žemyn be sąmonės. Pribėga pirmas vyrukas ir mosteli kirviu, bet Liucijus išsisuka ir vožia jam plaktuku per veidą. Išsitaško kraujai ir pabyra dantys. Tada jis trenkia antram, trečiam. Liucijų bando apsupti. Jis apsiverčia plaktuką rankoje ir kitam pribėgusiam trenkia smailiąją plaktuko galvos dalim į smakrą iš apačios. Tas susminga. Liucijus prisitraukia vyruką link savęs, atima iš jo lazdą ir daužo visus aplink ta lazda. Galop ji lūžta. Tada jis nusitveria plaktuko rankenos dviem rankom ir iškelia vyruką su visu plaktuku. Jis ima mojuot pamautu žmogum ir baladot juo kitus priešininkus. Paskui Liucijus įsisuka ir smarkiai mosteli. Žmogelis nulekia nuo plaktuko ir išvarto kelis prieš jį stovėjusius. Tuo metu Liucijus numauna nuo plaktuko kruvinas žandikaulio liekanas ir numeta šalin. Jis grėsmingai žiūri į likusius, kurie dar stovi ant kojų. Jie jo baiminasi. Liucijus ima bėgti link jų. Jis pasišokėja nuo medinės dėžės ir užsimojęs plaktuku virš galvos lekia tiesiai į priešų būrį.

Mašinų stovėjimo aikštelė. Prasidaro lifto durys. Pro duris iškrenta keli Liucijų puolę vyrai. Liucijus perlipa per juos ir numeta ant žemės plaktuką.
Liucijus (pats sau): Gerai, Vaclovai. Tebunie taip.
Jis išsitraukia nugaron susmeigtą peilį ir išeina.

Vaclovas sėdi patalpoj ant sofos. Jis laiko lapą su sąrašu. Priešais jį ant scenos, labai pankiškai atrodantis jaunimas.
Vaclovas: Sveikučiai. Kaip jūsų grupė vadinasi?
Pankiškas vokalistas: „Šūdų Prūdas“.
Vaclovas: Aha.
Suranda sąraše jų pavadinimą ir pažymi varnele.
Pankiškas vokalistas: Galim pradėt?
Vaclovas: Tuoj tuoj.
Vaclovas įsikiša į ausis vatos.
Vaclovas: Pradėkit.
Jų muzika, tai greitas, garsus jovalas. Drožiamos gitaros, iš visos jėgos trankomi būgnai. Vokalistas rėkia kažką nesuprantamo į mikrofoną. Jis net paraudęs, paskui ima mėlynuot. Jų pasirodymas labai smarkus, bet ir baigiasi tuoj pat. Vokalistas nuspiria mikrofoną su stovu, o gitaristas sudaužo į žemę gitarą.
Vaclovas išsitraukia vatą.
Vaclovas: Na, jie bent jau nenusprendė pri…
Jis kaip tik pamato, kaip gitaristas nusimauna kelnes ir atsitupia vidury scenos.

Vaclovas vėl žiūri į savo sąrašą.
Vaclovas: Jūs turbūt „Mirulių kaimo kapela“?
Ant scenos tipiška kaimo kapela. Visi jos nariai labai seni ir apsirengę tautiniais rūbais. Jie pradeda grot.
Vaclovas: Pala, pala! Ar jūs „Mirulių kaimo kapela“?
Jie nustoja grot. Kažkas užsikosėja kažkas pirsteli. Galop atsiliepia kretantis balsas.
Balsas: Taip.
Vaclovas (pažymi): Šaunu. Galit…
Jie vėl užgroja. Grojama akordeonais, kanklėmis, skudučiais, bet kai kurie nariai rankose laiko žemės ūkio padargus, tokius, kaip šakes ar spragilus. Dainuojama senais kretančiais, visiškai nesusiderinančiais balsais. Instrumentai skamba ne ką geriau.

Vaclovas savo sąraše pasižymi grupę „Sexy Pupos“. Scenoje trys blondinės, aukštakulniais, apsivilkusios rožinius mini sijonus. Viena iš jų mirkteli Vaclovui. Jis mirkteli jai atgal. Ima grot popsiška muzika. Merginos dainuoja cypiančiais balsais.

Dainos tekstas:
Mes merginos, ne ateivės,
Mes seksualumo deivės!
Mus sekioja daug berniukų.
Tik neslėpkit pimpaliukų!

Liucijaus svetainė. Ant sofos snaudžia jo katinas. Liucijus įsiveržia ir atrodo piktas. Katinas pakelia galvą. Liucijus nueina prie knygų lentynos ir ima traukti vieną po kitos knygas. Katinas vėl padeda galvą. Liucijus ištraukia knygą ant kurios nugarėlės užrašyta „Edgaras Alanas Po“. Jis ją numeta. Paskui seka kažkokia Čarlzo Bukovskio knyga. Jis išverčia dar kelias. Pavedžioja pištais po lentynas ir galop iš viršaus paima Džordžo Orvelo „1984“. Jis pakrato knygą ir iš jos pabyra pinigų kupiūros. Liucijus sugraibo pinigus ir jau sukasi eit, bet sustoja. Jis greit surenka knygas ir sudelioja jas atgal, o tada išlekia pro duris. Katinas pasivarto ir atsigula ant nugaros. Liucijus grįžta su trenksmu, nešinas pirkinių maišais, bet katinas nereaguoja. Jis ima traukti iš maišų butelius ir kačių maisto pakelius ir dėti juos ant stalo. Jis atsikemša vieną alaus buteli ir visą iškart išgeria.
Liucijus: Vėmalai, šiandien pas mus paskutinių pinigų leidimo šventė. Tai, kad nėr ko kuklintis.
Liucijus ištraukia didžiulį maišą su kačių ėdalu ir ji praplėšia. Jis ima versti maistą ant Vėmalo dubenėlio, bet tas greit išvirsta per kraštus ir paslepia dubenėlį. Liucijus nesustoja ir išpila visą maišo turinį, kol supila kačių ėdalo kauburį. Vėmalas pramerkia savo vieną akį ir iš lėto nueina prie maisto krūvos. Vėmalas ėda savo maistą, o Liucijus sėdi ant sofos ir geria.

Liucijaus svetainė, bet jau šiek tiek sutemę. Katinas guli ant žemės visas išpampęs ir nebegali pasijudinti, o Liucijus guli ant sofos girtas.
Liucijus: Žinai, aš galvoju, kad jei jis nenori su manim šnekėt, tai ir nereikia. Man išvis daug nereikia, bet kai reikia, tai visai gal ir reikia. Supranti, apie ką aš?
Pasisuka į katiną, o tas tik žagteli.
Liucijus: Aš galvoju, kad gana man būti geručiu Liucijum. Metas panaudoti savo talentus.
Liucijus atsisėda ir stukteli kumščiu per staliuką.
Liucijus: Taip! Metas jam parodyt…
Nepabaigęs sakinio Liucijus apvemia staliuką. Katinas pasimuisto ir irgi apsivemia. Jis apvemia savo maisto kalną, nuo kurio visai nemažai nuėdė.
Liucijus: Nereikėjo valgyt tų pikantiškų salotų.

Vaclovas išeina pro duris į koridorių. Koridorius labai panašus į tą, kuriame kovėsi Liucijus, tik tvarkingesnis. Jis nueina link lifto. Vaclovo kabinetas. Prasidaro slaptos durys sienoje ir pro jas išeina Vaclovas. Slaptosios durys užsidaro. Vaclovas išeina iš kabineto. Pabarškaitė kažką maigo telefone ir net į jį nepažiūri. Pro langus matosi, kad lauke jau sutemo.
Pabarškaitė: Na kaip sekėsi atrankos?
Vacloas: Ech… Aš žinau, kad mano planas buvo rasti ne per daug talentingus asmenis, bet kol kas…. Kol kas jiems visiems labai LABAI trūksta kompetencijos. Aš net pasakyčiau, jog jie visai niekam tikę. Na, kai kurie tikę, bet kitiems dalykas…. Matyt aš per jautriai reaguoju į meno darkymą.
Pabarškaitė prunkšteli.
Vaclovas: Nesupratau?
Pabarškaitė: Ne, nieko.
Vaclovas: Tarkim. Taip ar anaip, pagrindo jaudintis nėra. Tai buvo tik pirma diena. Nespėsim net pirstelt ir atsiras kas nors pakenčiamas.

„UAB VACLOVO BRIEDŽIO KONTORA“ iš lauko. Matome kaip bėga laikas. Lyja lietūs. Nukrenta paskutiniai lapai nuo medžių. Paskui iškrenta sniegas. Prie kontoros kažkas pastato sniego senį, bet su šakomis galvoje, kurios primena briedžio ragus. Viduje prie stalo sėdi panelė Pabarškaitė ir kažkam skambina.

2015 METAI
SAUSIS

Vaclovo namas. Jis per sniegą tempia apšiurusią eglutę, kol nutempia prie konteinerio. Bet konteineris jau pilnas eglučių. Ir iš jų sukrauta nemenka krūva. Vaclovas atsargiai atremia savo eglutę į krūvą ir nueina. Eglutės užvirsta ant šalio stovėjusio automobilio. Ateina žmogelis ir spusteli pultelį. Iš po eglių krūvos pasigirsta, kaip atsirakina mašina. Žmogelis nieko nesupranta ir ima dairytis. Ima skambėti Vaclovo mobilusis ir jis atsiliepia.

Vaclovas: Labas rytas, panele Pabarškaite. Su praėjusiais.
Pabarškaite: Aha. Pone Vaclovai, jūs girtas?
Vaclovas: Ne. Tik šiek tiek pagiringas ir persipi…. eeee…. persišventęs.
Pabarškaitė: Kad jau septinta sausio. Nesvarbu. Ar jūs kvietėt šiandien kažkokią grupę? Nes jie atvyko be jokio perspėjimo ir jau laukia.
Vaclovas: Šiandien? O negalima bent jau rytoj?
Pabarškaitė: Jie labai primygtinai jūsų reikalauja.
Vaclovas: Gerai, gerai. Greit būsiu.
Pabarškaitė: Ir, pone Vaclovai…
Vaclovas: Ką?
Pabarškaitė: Prigriebkit man kavos. Su pienu.

Kontoros vidus. Vaclovas deda ant stalo kartoninį kavos puodelį.
Vaclovas: Na žinot. Kavos užsiprašėt ir pamiršot primint, kad valiuta pasikeitė.
Nusijuokia ir ima traukt iš kišenių įvairius pinigus ir dėt ant stalo.
Vaclovas: O pas mane kokių tik čia nėra – doleriai rubliai, kronos, markės, šekeliai…
Pavarto vieną monetą.
Vaclovas: Šita gal net iš Birbistano.
Pabarškaitė gurkšteli kavos
Pabarškaitė: Kalbant apie pinigus…
Vaclovas: Kalbant apie ką? Na tik jau ne dabar! Mūsų darbovietėj kažkokie neaiškūs žmonės, kurių nieks nekvietė, o jūs apie pinigus galvojat?
Greit kiša pinigus atgal į kišenes.
Vaclovas: Beje, kaip jie atrodė?
Pabarškaitė: Nežinau. Jie man paskambino ir pranešė, kad jau laukia jūsų apačioj.
Vaclovas sutrinka.
Vaclovas: Ir jūs čia taip ramiai sėdit? Panele Pabarškaite…
Prisėda ant stalo ir uždeda ranką jai ant peties.
Vaclovas: Bet ko mes čia taip dalykiškai visąlaik? Virginija. Virginija, tau reiktų labiau rūpintis savimi. Rūpintis savo ir to būsimo žmogelio ateitim. (Pažiūri į jos pilvą). Stiprybės, Virginija.
Jis nueina, o ji tuo metu paima nuo stalo vieną užsilikusią monetą ir pasiima sau.

Vaclovas užeina į perklausų patalpą nešinas šautuvu. Patalpoj tamsu. Jis pastebi, kad ant scenos tyliai stovi keturios figūros, bet nieks iš jų nejuda. Vaclovas įjungia šviesą ir nukreipia į juos šautuvą.
Keturi vyrukai ant scenos jau pasiruošę instrumentus ir įrangą. Kiekvienas jų atrodo savitai. Priekyje prie mikrofono stovi labai kūdas, išblyškęs vokalistas. Jo ilgi juodi plaukai, juodi drabužiai ir jis prisisegęs nemažai spygliuotų apyrankių. Netoliese stovi labai hipiškai atrodantis gitaristas. Jo rūbai margi ir dryžuoti. Jis, dėvi kliošines kelnes, liemenę, susirišęs ilgus plaukus juostele ir jo akinių stiklai rožiniai. Toliau stovi bosistas. Jis apsirengęs odinius juodus rūbus ir ilgą odinį švarką. Jo švarkas susegtas kažkokiom keistom metalinėm kniedėm. Panašu, kad švarkas ne susegtas, bet sukniedytas. Taip pat jis slepia akis po akiniais nuo saulės. Gale už būgnų sėdi labai rūstaus veido raumeningas vyrukas. Jis trumpai tvarkingai nukirptas, dėvi mėlynus džinsus ir languotus flanelinius marškinius.
Vaclovas: Gerai, vyrukai, pakelkit rankeles taip, kad matyčiau.
Visi pakelia rankas, išskyrus būgnininką.
Vaclovas: Tu gale, irgi! Ką ten slepi?
Būgnininkas: Lazdeles.
Pakelia rankas su būgnų lazdelėm.
Vaclovas: A, gerai.
Vaclovas palengva eina artyn.
Vaclovas: Aš turiu tik vieną klausimą. Ar jūs čia atvykot plėšt, žudyt ir prievartaut ar kažką pagrot ir mane apstulbint?
Vokalistas: Šiaip tai čia du klausimai.
Vaclovas nukreipia ginklą į jį.
Vaclovas: Negudrauk.
Gitaristas: Na mes per daug kuklūs, kad tikėtumėmės tamstą apstulbint. Užtat galim pagrot kaip mokam.
Vaclovas atsisėda ant sofos ir pasideda ginklą šalia.
Vaclovas: Na ką gi. Grokit tuomet.
Vyrukai derina instrumentus. Vaclovas sukryžiavęs rankas ant krūtinės nekantriai laukia.
Vaclovas: Kaip, beje, vadinasi jūsų grupė?
Vokalistas: Spiritas.
Vaclovas: Tipo, kaip skystis?
Gitaristas: Tipo, labiau kaip dvasia. Tipo angliškai, tik, tipo, su lietuviška galūne.
Vokalistas jam uždeda ranką ant peties.
Vokalistas: Varge, nepersistenk.
Vaclovas: Vargas? (Tyliai prunkšteli).  Neblogas pseudonimas.
Gitaristas: Žmogau, man tokį vardą tėvai davė.
Vaclovas: A. Neįprastas toks.
Vokalistas: Pas mus visai įprastas.
Būgnininkas: Jūs ten pasiruošę?
Vokalistas: Pasiruošęs!
Gitaristas: Žiūrint kam.
Bosistas tik linkteli.
Būgnininkas užsimoja lazdelėmis.

PO 15 MINUČIŲ

Gitaristas brūkšteli per stygas paskutinį kartą ir daina baigiasi. Vokalistas nusibraukia nuo veido plaukus.
Vaclovas sėdi ant sofos išplėstomis akimis. Jam nesigauna kalbėti. Jis sukryžiavęs kojas ir jau nuima vieną nuo kitos, bet susivokia ir vėl uždeda atgal. Tada susiranda lapus su grupių sąrašais ir galop atsistojęs, prisidengia tais lapais klyną.
Vaclovas: Na, sakyčiau…. neblogai. Kaip jūs, sakėt, vadinatės?
Vokalistas: Spiritas.
Vaclovas: Ach taip, taip. Minėjot kažką.
Vokalistas: Aš Nežmogus. Čia (rodo į bosistą) Atpildas. Už būgnus atsakingas Chimera. Na, o šitas hipis, jeigu irgi pamiršot – Vargas.
Vaclovas: Aha.. Vargas. Vargas tau, Jeruzale, ir tavo vaikams……
Vaclovas pats sau trenkia antausį, pasipurto ir pamažu atsigauna. Tada susikiša lapus į kelnes už juosmens ir ima lipt į sceną.
Chimera: Ar jis susikišo popierius sau į triusikus?
Vaclovas užlipa ir apsikabina Chimerą ir mėgina apsikabint Nežmogų, bet tas išsisuka. Užtat pats Vaclovui po kita ranka greit šmurkšteli Vargas.
Vargas: O man patinka glaudus ryšys.
Vaclovas: Na ir šaunu! Tai jūs, vaikinai, neturit vadybininko?
Chimera: Kaip tyčia – ne.
Vaclovas: Na ką gi. Tuomet jums baisiai pasisekė. Aš nežinau, ar jūs žinot, bet jūs čia matyt atradot visiškai naują muzikos žanrą. Ką ten žanrą. Visiškai naują muziką! Ir aš iš jūsų padarysiu žvaigždes.
Jis atsitraukia ir apžvelgia juos iš toliau.
Vaclovas: O jūs grojot prieš tai kur nors?
Nežmogus: Na, sakykim, kad mes žinomi tam tikram glaustam rate.
Vaclovas: Tai ir gerai, kad jūs atėjot pas mane, o ne pas kokį…
Vėl apžvelgia juos visus dabar įdėmiau. Jo žvilgsnis užkliūna už Atpildo, kurio veidas visiškai be emocijų ir jis taip ir neišleido nė garso.
Vaclovas: Ar jis kada kalba?
Trys likę nariai: Ne.
Vaclovas: Aišku. Na ir nereikia. Žodžiu taip, vyrukai. Nėr čia ko delst. Aš dabar pat varau organizuot koncertų, pasirodymus televizijoj, reklaminę kampaniją ir taip toliau.
Vaclovas išlekia iš kambario.
Spirito nariai nuseka jį žvilgsniu.
Chimera: Kažkoks jis man pačiuožęs.
Nežmogus: Nelabiau negu mes.
Chimera tik gūžteli pečiais.

Virginija Pabarškaitė kompiuteriu žaidžia pasjansą. Pasišokinėdamas įlekia labai laimingas Vaclovas.
Vaclovas: Virginija, mieloji, mums pavyko! Aš juos radau.
Pabarškaitė: Tiksliau jie jus rado.
Vaclovas: Visąlaik tu kabiniesi prie žodžių. Išgirstum tu juos, tai turbūt prie vietos pagimdytum.
Virginija: Ai gal tada ne…
Vaclovas: Tie vyrukai ne šiaip groja. Jie ten burtus kuria.
Virginija: Tai ar jau galėčiau tikėtis pinigų?
Vaclovas: Ech, Virginija, Virginija. Argi gražu tokiu pakylėtu momentu apie pinigus galvot?
Virginija: O tu, Vaclovai, negalvoji?
Vaclovas: Aš? (Prunkšteli). Aš esu aš.
Pasišokinėdamas kaip ir prieš tai išstraksi pro duris laukan.
Virginija nuseka jį pagiežingu žvilgsniu. Paskui pažiūri į kortas ekrane ir tada pajaučia skausmą pilve.
Virginija: Ša, ša, mažiuk. Susigalvosim pinigų kaip nors.

Vaclovas išeina iš kontoros ir nuvažiuoja, o tuo metu jį stebi kitoj pusėj gatvės, mašinoje sėdintis Liucijus.

Matome laidos vinjetę. Moteris trumpais plaukais ir kostiumėliu šypsosi. Pasirodo laidos pavadinimas – „45 minutės su Indre“. Prasideda laida. Filmavimo studijoje pamažu rimsta plojimai ir į žiūrovus kreipiasi laidos vedėja Indrė.
Indrė: Sveiki, sveiki. Su jumis ir vėl laida „45 minutės su Indre“ ir aš, jos vedėja, Indrė. Šiandien mes kalbėsime apie meną. O tiksliau, apie muziką. Ir ne tokią, kurią jūs žinote nuo mažens, klausotės pakeliui į darbą ar išgirstate Eurovizijoje ir paskui vėl ir vėl klausotės per radiją, kol vemt verčia. Ne. Šiandien pas mus svečiuojasi labai išskirtinė grupė. Ji kuria muziką, kokios jūs negirdėjote ir kokios nieks daugiau nepakartos. Na, arba bent jau taip man teigia grupės vadybininkas ir mano senas geras draugas Vaclovas Briedis.
Ji mirkteli atokiau už kadro stovinčiam Vaclovui, o tas mirkteli jai atgal.
Indrė: Ką gi, pasveikinkit grupę „Spiritas“.
Žiūrovai salėje ploja, bet kažkaip skystai. Indrė nueina prie sofos, kurioje sėdi keturi „Spirito“ nariai. Ji atsisėda į fotelį priešais juos.
Indrė: Sveiki atvykę.
Visi keturi tyli ir žiūri kažkur į tolį.
Indrė: Ką gi….Vyrukai, kiek žinau, jūsų grupė susikūrė visai neseniai?
Nežmogus: Na, šiaip jau mes grojam kurį laiką, tačiau kaip oficiali grupė mes nusprendėme susikurti tik prieš porą savaičių. Ir tada mes susiradome mūsų dabartinį vadybininką Vaclovą Briedį. Aišku, prieš tai mes diskutavom ir mąstėm, ar mums reikia vadybininko ir ar reikia būtent tokio.
Vaclovas kažką žiūrinėja telefone ir šypsosi, bet nugirdęs apie save pakelia galvą.
Vaclovas: Ką?
Nežmogus: Sakykim taip – iki šiol jis mūsų nenuvylė.
Vargas: Aš netgi taip pasakyčiau, Indre. Galiu į tave kreiptis vardu?
Indre: Na…
Vargas: Šaunu. Žodžiu, Indre, yra taip, kad iš tiesų mes reikalingi jam, taip pat kaip ir jis reikalingas mums. Jei pagauni mintį.
Chimera: Jis apsirūkęs.
Nežmogus: Jis visad apsirūkęs.
Indrė: Jūsų keturių žmonių kolektyvas labai kontrastuojantis tarpusavyje. Kaip gi jūs tokie skirtingi sugyvenat ir susigrojat?
Nežmogus: Taip, mes skirtingi. Ir ne tik savo skudurais ar šukuosenom. Ne. Mes radikaliai skirtingi. Šiaip jau mes visi – draugai nuo mažumės, kiekvienas nuėjome savitą gyvenimo kelią. Tapome skirtingi. Skirtingai matome pasaulį, skirtingos muzikos klausomės. Žodžiu mes supratome, kad teliko dvi išeitys. Arba suorganizuot kovą iki mirties be taisyklių, kurios gale būtų likęs tik vienas arba pradėti groti kartu.
Vargas: Ir spėk, Indre, kurį variantą mes pasirinkome?
Indrė: Pradėjot groti kartu?
Vargas: Ne!
Chimera jam kažką pašnabžda į ausį.
Vargas: Ai, tai yra taip.
Chimera: Pridursiu, kad mūsų muzika todėl ir yra tokia unikali ir neatkartojama, nes mes kiekvienas įnešame kažką savo. Nežmogus mėgsta klausytis dūmo (doom) ir visokių gotiškų dalykų, Vargas pasinešęs ant psichodelinio roko ir kartais jam visai patinka koks nors folkas. Aš gi klausau seno gero roko ir hevio (heavy). Na, o Atpildas…
Pasisuka į Atpildą. Tas visą laiką sėdi kaip statula.
Chimera: Jam kaip užeina.
Vargas: Mes suplakėm savo suvokimą apie muziką ir taip gimė visiškai naujas žanras.
Indrė: Įdomu. Kaip jūs pavadinot šitą žanrą?
Vyrukai susižvalgo.
Nežmogus: Kaip, kad neįmanoma nupasakot mūsų muzikos, tam kas jos negirdėjo, taip ir mūsų šitam žanrui neįmanoma sugalvot pavadinimo. Telieka klausyt.
Vaclovas ryškiai nusivylęs tuo ką jie šneka. Salėje pasigirsta tylus juokas ir murmėjimai.
Indrė: Žiūrovai salėje, kaip girdim nusiteikę skeptiškai.
Indrė atsistoja ir nueina arčiau link žiūrovų.
Indrė: Ar jūs nusiteikę skeptiškai?
Žiūrovai: Taip!
Indrė: Ar jums įdomu, kaip šita grupė groja?
Žiūrovai: Ne!
Indrė: Ar jums kas nors įdomu?
Žiūrovai: Ne!
Žiūrovai ryškai labai apatiški. Dalis skaito laikraščius, kiti kažką žiūrinėja telefonuose ar planšetiniuose kompiuteriuose, o tie, kur skanduoja, turi atsinešę transparantą su užrašu „Mums niekas neįdomu, todėl mes filmuojamės“.
Indrė grįžta su kreiva šypsena link „Spirito“. Dabar jos intonacija kaip kokio nors Šou vedėjo.
Indrė: Ką gi, kaip matot publika ne dovanėlė. Bet tai dalis mūsų eksperimento. Mes tyčia surinkome žmones, kurie nieko apie jus nežino ir žinoti nenori. Jie net daugelis nežino kur yra. Ir jums dabar vyručiai, teks juos sužavėti.
Vargas: Man atrodo salėj yra vaikų.
Indrė: Aš turėjau omenį, kad jums teks sugrot.
„Spirito“ nariai atsistoja ir nueina už kadro. Neužilgo ima vertis siena, šviesos prigęsta, ima virsti dūmai. Už prasivėrusios sienos grupės nariai užėmė savo pozicijas. Vaclovas tik dabar įsikiša telefoną į kišenę.
Vaclovas: Dabar bus geras.

PO BEVEIK PUSVALANDĮ TRUKUSIO, PROTU NESUVOKIAMO PASIRODYMO

Studijoje chaosas. Žmonės begioja, klykauja. Atrodo, kad visi išprotėjo. Daužomas transparantas, vaikinai nešioja ant pečių merginas, kažkas pralekia nuogas, pravažiuoja baikeris ant motociklo. Filmavimo komanda sumetusi filmavimo įrangą, padega ir ima šokti aplinkui ratu, susikibę už rankų.
Indrė: Ar jūs tai girdėjot? Ar jūs tai girdėjot? Man trūksta žodžių. Net neabejoju, kad ir žiūrovai namuose elgiasi panašiai. Baisu žinoma, bet, o ką daryt?
Spiritas tebestovi scenoje, o siena pamažu užsiveria, juos uždengdama.
Indrė: Jūs tik pažiūrėkit į tuos keturis žmones scenoje. Ką ten žmones. Dievus! Man trūksta žodžių… oro…. aš nežinau, kas darosi. Aš… aš….. Aš dabar norėčiau atsiduot pirmam pasitaikiusiam vyrui.
Kažkas šalimais atsikrenkščia. Indrė pasisuka. Ten stovi Jeronimas Kniūpsta.
Indrė: Pasvajok.
Jeronimas nusivylęs nuleidžia galvą ir pasišalina. Tuomet prieina Vaclovas.
Vaclovas: Indrute.
Indrė nusiplėšia švarką ir šoka Vaclovui į glėbį. Tas ją nusineša už kadro. Žmonės studijoje tebesiaučia.

Lauke ant suoliuko sėdi „Spirito“ nariai. Jiems visai nerūpi šaltis ir žiema. Girdisi, kaip miestas šurmuliuoja. Žmonės mėto pro langus baldus ir televizorius, gatvėse vartomos mašinos ir t. t.
Chimera: Nemaniau, kad mūsų laida turės tokį efektą. Tai net nebuvo tiesioginė transliacija.
Prieina Vaclovas taisydamasis kaklaraištį.
Vaclovas: Ką gi, mano „Spiritiniai“ berniukai, neblogai. Muzika, žinoma, stiprioji pasirodymo dalis. Užtat šnekat jūs baisiai nuobodžiai. Pasakysiu tiesiai šviesiai – aš vos stovėdamas porąkart neužmigau.
Nežmogus: Mes paprasčiausiai atsakinėjom į klausimus.
Vaclovas: Ne, vyrukai. Jums reikia pereit Vaclovo klausimų atsakinėjimo kursus. Viskas labai paprasta. Jei gali atsakyt informatyviai, intelektualiai, bet ilgai ir nuobodžiai arba greit, bet pokvailiai arba net visai idiotiškai, tai kurį variantą renkatės?
Chimera: O vidurinio varianto nėra?
Nežmogus: Renkatės antrą variantą, nes geriau apsijuokt, bet neprarast žiūrovo dėmesio. Nepamirškit, kad šiuolaikinis žmogus dėmesį geba sukoncentruot vidutiniškai penkioms sekundėms. Ir be to – masės mėgsta idiotus, nes jie artimesni širdžiai.
Nežmogus: Tamsta vadybininke, bet ar mes norim būt tokia grupė? Kažkaip parsidavėliškai skamba.
Vaclovas: Jūs kam mane susiradot? Kad būtumėt populiarūs? Jūsų muzika stogus rauna. Apsidairykit aplink.
Pro šalį bėga degantis žmogus ir šaukia „Spiritas“.
Vaclovas: Negali juk įvaizdis vilktis iš paskos. Teks rimtai ties ta dalim padirbėt.
Chimera (šnabžda į ausį Atpildui): Dar gerai, kad jis mums vienodų kostiumų nesiūlo.
Vaclovas: Reiks, manau, jums užsakyt vienodus kostiumus.
Atpildas ima reikšt kažkokias emocijas. Jis spurda ir lyg nervinasi.
Chimera: Ramiai, ramiai.
Chimera uždeda jam ranką ant peties ir ramina. Tas nurimsta.
Vargas: Šiaip jau mes galvojom, kad mūsų pasisekimus reik atšvęst. Pasidarom sau šventę!
Vaclovas: Mintis, žinoma, nebloga, tik ką jūs vyrukai įsivaizduojat kaip „šventė“?
Nežmogus: Na…
Vaclovas: Aišku. Na ką gi. Dėdė Vaclovas, jums tuoj parodys ką reiškia „Šventė“. Ir siūlau paskubėt. Nežinau kaip jums, o man visai ne šilta.

Vaclovas su vyrukais kažkokiam prestižiniam – glamūriniam klube. Groja lyg ir kažkokia „Disko“ muzika, bet gerokai „paklubinta“. Visa salė išpirkta, taigi dalyvauja tik Vaclovas, keturi „Spirito“ nariai ir daug merginų. Merginos šoka, nešioja gėrimus, o kai kurios stovi balkonuose ir iš ten žemyn mėto popierinius banknotus. Vaclovui asmeniškai šoka viena iš merginų. Vargas sėdi netoliese ant sofutės, užsikėlęs kojas, o jam ant kelių padėjusi galvą mergina. Vargas rūko ir duoda patraukt merginai. Atokiau sėdi Chimera ir Nežmogus. Jie abu sukryžiavę rankas ir jaučiasi ryškiai ne savo terpėj. Ant Chimeros leidžiasi iš viršaus pinigai.
Nežmogus: Aš jaučiuosi kaip kokiam hiphopo klipe.
Chimera: Šita aplinka žudo mano talentą. Nieko nebus – reik staigiai nusigert.
Jis nueina link baro. Ant Nežmogaus tuo metu iš viršaus pažyra monetos.
Nežmogus: Pritariu.
Taip pat nueina link baro.

Liucijaus svetainė. Katinas Vėmalas guli ant sofos. Liucijus atokiau nusisukęs krauna kažkokius daiktus į sportinį krepšį.
Liucijus: Vėmalai, prižiūrėk namus kol manęs nebus. Man reikia padirbėti. Jei kartais užtruksiu, tai maisto tu vis dar turi.
Kitam kamabario gale supilti keli maisto kalneliai. Liucijus užsega krepšį ir persimeta per petį. Iš Liucijaus laikysenos aišku, kad krepšys labai sunkus.
Liucijus: Ir palinkėk man sėkmės.
Jis užsimauna juodą plėšiko kaukę.

Senamiestis. Sutemę ir prasideda pūga. Priešais „UAB VACLOVO BRIEDŽIO KONTORĄ“
Privažiuoja pasišaudydamas Liucijaus mažytis pakleręs automobiliukas. Liucijus sėdi už vairo su ta pačia kauke. Jo burnoj rūkstanti cigaretė. Jis apsidairo ir pagesina variklį, tada išlipa iš automobilio, išmeta cigaretę ir nueina link kontoros. Kontoros vidus. Lango stiklą į šipulius išdauždamas įlekia krepšys. Pro angą įlipa Liucijus, paima krepšį ir nueina link kabineto. Čia jis pasideda krepšį, prasega ir pasimato turinys. Viduj krūva plytų, kelios kojinės ir vienas laužtuvas. Liucijus laužtuvu ima barbent per sieną ir išgirsta, kad vienoj vietoj garsas kitoks. Tada jis užčiuopia tarpą ir užkišęs laužtuvą išlaužia slaptas duris. Vėl užsimetęs krepšį Liucijus nueina koridorium iki lifto. Liucijus nusileidžia liftu į dar vieną koridorių kur jo jau laukia lazdom ir peiliais ginkluoti tie patys vyrai. Liucijus lėtai padeda krepšį ir užsmaukia viršun kaukę, kad jie pamatytų jo veidą. Vyrukai akivaizdžiai persigąsta. Vienas net prisišlapina. Jie meta ginklus ir išsilaksto. Liucijus vėl užsimauna kaukę ir patraukia koridorium tolyn. Pamėgina atrakint vienas duris, bet tos užrakintos, kitos – irgi. Trečios atsidaro, bet už jų kažkas grėsmingai suurzgia, taigi Liucijus greit jas užveria. Galop jis randa duris kurių ieškojo. Jis užeina į blankiai apšviestą patalpą, kuri padalinta per pusę storo stiklo nuo grindų iki lubų. Kitam patalpos gale ant pjedestalo labai demonstratyviai pastatytas seifas. Liucijus prieina prie sienoje įtaisytos panelės. Joje skylė raktui. Liucijus perbraukia per skylę ir atsidūsta.

Liucijus jau kitam kambary varto įvairias spintas ir spinteles ir kažko ieško. Galop iš vienos spintelės stalčiaus pabyra metalinės delionės dalys ir tuo pat metu nusileidžia grotos ant durų ir ima leistis lubos. Liucijus apsidairo ir pastebi, kad vienoje iš sienų yra tušti rėmeliai. Jis mikliai suverčia dėlionės dalis į iškritusį stalčių ir nusinešęs link sienos ima dėlioti. Jis stengiasi kaip įmanydamas, bet lubos sparčiai leidžiasi, paskui iš sienų ima lįsti pjūklai, liepsnosvaidžiai ir visi pavojai artėja link Liucijaus. Visgi jis suspėja ir visi pavojingi įrenginiai grįžta į vietas. Lubos irgi. Tuomet rėmeliai su užbaigta delione pasikelia ir atsivėrusioje nišoje Liucijus pamato medaliono dalį.

Kitam kambary Liucijus susimąstęs apžvelginėja įmantrią vamzdžių sistemą sienoje. Jis ardo vamzdžius ir perdelioja juos kitaip, o paskui nulenkia svirti. Vanduo ima tekėti būtent ten kur ir reikėjo, kol užtvindo apačioje buvusią patalpą. Pro plyšį grindyse Liucijus pamato vandens viršun pakeltą nedidelę medinę kaladėlę. Jis prisitraukia ir išgraibo kaladėlę savo laužtuvu. Kaladėlėje įtaisytas paprastai atrodantis metalinis rakčiukas.

Dabar Liucijus jau fakelais apšviestame urve. Jis prieina požeminį ežerą. Liucijus neria ir pasiekia dugne buvusią skrynią, kurią atsidaro su prieš tai gautu raktu. Viduje jis randą antrą medaliono dalį. Tuomet iš tamsios angos ima lįsti milžiniški čiuptuvai. Liucijus greit pasišalina ir iššoka iš ežero. Kol Liucijus atgauna kvapą, čiuptuvai išsirango į vandens paviršių ir jį supančioja. Liucijus muistosi, bet visgi jie nusitempia jį atgal į ežerą.

Liucijus bėga koridorium nuo jį besivejančio mutavusio dobermano. Galop jis įbėga kambarin. Dobermanas šoka, bet Liucijus pasišokėjęs atsispiria nuo sienos ir spiria šuniui į snukį. Kol tas guli, Liucijus prišoka ir prapjauna jam pilvą peiliu. Viduj randa trečią medaliono dalį.

Prašmatnus kambarys, kuriame ištaigiai pasipuošę ponai ir ponios klausosi fortepijono muzikos. Vidun įsiveržia Liucijus ir nieko nelaukęs irma peiliu pjaustyt krėslų ir sofų paminkštinimus, o prapjovęs versti lauk kamšalą. Žmonės siaubingai nusigąsta ir ima gūžtis kambario kampuose. Liucijus niekaip neranda, ko jam reikia. Galop jis prieina prie fotrepijonu skambinusio vyro ir be ceremonijų nuverčia jį nu kėdės. Prapjovęs tos paminkštinimą, viduj randa paskutinę medaliono dalį. Liucijus išeina. Žmonės tuo metu padeda atsikelt nuverstam nuo kėdės vyrui, bet netikėtai grįžta Liucijus. Jis prieina prie akvariumo, kuriame gyvena nedidukas aštuonkojis ir nuverčia jį ant žemės. Kai akvariumas sudūžta, Liucijus ima trypti aštuonkojį su koja.

Liucijus bėga tiltu pro milžiniškas ašmenuotas švytuokles. Gale tilto stovi Vaclovo statula. Liucijus ją nustumia ir grindyse pasimato plokštuma kaip tik medalionui įstatyti. Liucijus sudeda visas keturias dalis ir tos susijungia. Iš grindų išlenda stačiakampė, tuščiavidurė kolona, kurios viduje – raktas su juoda rankena. Liucijus paima raktą ir pasididžiuodamas jį iškelia. Net nusitraukia nuo veido kaukę, kad įdėmiau jį apžiūrėtų.

Klubas. Vaclovui vis dar asmeniškai šoka, tuo tarpu jis pats jau gerokai įkaušęs.
Vaclovas: Mmmm. Papai. (Kreipiasi į greta sėdintį Vargą). Žinai, aš nesuprantu kaip kažkam gali nepatikti mergos? Aš čia turiu omeny tuos du.
Mosteli link Nežmogaus ir Chimeros, kurie sėdi prie baro nusisukę ir geria.
Už baro dirbanti mergina nusprendžia juos pakalbinti.
Mergina: Tai, jūs, kaip supratau, muzikantai?
Chimera tik kažką neaiškiai suartikuliuoja ir paleidžia link jos stiklinę. Ta sudūžta netoli galvos ir mergina spygtelėjusi nubėga. Kelios šukės nukrenta ant baro. Nežmogus pakelia vieną didesnę ir atraitojęs rankovę ima pjauti sau riešą.
Vargas: Sakykim, kad jų prioritetas – menas. Mano gi – gyvenimas.
Vaclovas: Ką?
Vargas: Apsipūst man svarbiausia, žmogau.
Vaclovas: A. Matai, net ir tas jūsų tylenis naudojasi proga.
Kitam gale salės ant krėslo, pasidėjęs rankas ant kelių sėdi Atpildas. Aplink jį šoka ir visaip raitosi net trys merginos.
Vaclovas: Beje, kodėl jis visada tyli?
Vaclovas: Ilga istorija. Jei sutrumpint, tai jis nepratars nė žodžio, kol mūsų pasaulis nepagerės.
Vaclovas: Kol kas nenutiks? Na sėkmės jam. Ar jo vardas „Atpildas“ kaip nors su tuo susijęs?
Vargas: Ne, aišku, kad ne. Juk jam tėvai tokį vardą davė.
Vaclovas: Kaip ir tau? Pala! Ar tu nori pasakyt, kad jums visiems tokius vardus davė tėvai? Ir, kad tai ne pseudonimai?
Vargas: Aha.
Vaclovas: Chimera? Nežmogus? (Vaclovas kirčiuoja „Nežmogùs“).
Vargas: Tikrai taip. Tik tu kirčiuoji ne taip. Reik sakyt „Nežmõgus“. Kaip jau tau ir sakiau anksčiau. Mūsuose tokie vardai visai įprasti.
Vaclovas: Jūsuose, sakai?
Mergina intensyviai krato užpakalį Vaclovui prieš veidą kol galop visai panardina jo veidą tarp sėdmenų.
Vaclovas: Gerai, mažiuke, gal eik, pabėgiok. Aš pašnekėt noriu.
Mergina nulipa nuo sofos ir nueina. Vaclovas prisitraukia arčiau Vargo.
Vaclovas: Jūs visi esat iš tokios pat Lietuvos, kaip ir aš. O man dar nėra tekę girdėt, kad kas tokius vardus duotų. Aišku, durnių visur yra, bet, kad taip sutaptų…
Vargas: Va čia tu Vaclovai ir klysti. Mes negalim būt iš tokios pat Lietuvos. Mes iš tos pačios, bet ne iš tokios pačios. Pagauni?
Vaclovas: Ne.
Vargas: Supranti. Visi mes skirtingi. Visi mes gyvenam savo skirtinguose pasauliuose. Taigi mūsų skiriasi ne tai, kad Lietuvos, bet visi pasauliai ir galaktikos, žmogau. Tu ir aš galim gyvent viso labo priešingose gatvės pusėse, bet mudviejų realybės bus skirtingos. Todėl tavo gatvės pusėj „Vaclovas“ bus įprastas vardas, o mano pusėj „Vargas“. Ką gali žinoti, gal mudu esam tas pats asmuo, tik iš skirtingų realybių?
Vaclovas: Hm. Žinai gal tu ir man duok parūkyt to ką ten trauki.
Vargas: Ko iškart nesakei? Tau, vadybininke, aš turiu specialų suktinį.
Jis paduoda Vaclovui „kasiaką“ ir pridega.

Liucijus grįžta į patalpą su seifu. Jis pamato, kad kitapus stiklo kažkas pasilenkęs prie seifo. Tai kažkokia juodai apsirengusi figūra. Jis greit įkiša raktą į plyšį ir pasuka. Stiklas nusileidžia ir Liucijus nuskuba link figūros. Figūra staigiai atsisuka. Tai kažkokia juodai apsirengusi moteris su dideliu pilvu ir tokia pačia juoda kauke, kaip ir Liucijaus.
Liucijus: Pabarškaite?
Pabarškaitė: Liucijau?
Liucijus: O tu iš kur žinai?
Pabarškaitė: Kad tu visad su ta pačia striuke.
Liucijus: Logiška. Tai ką čia darai prie seifo?
Pabarškaitė: Atėjau to kas man priklauso.
Liucijus: Aš irgi.
Pabarškaitė: Žinai kombinaciją?
Liucijus: Gal…
Pabarškaitė: O aš žinau. Reiškia mano pirmumo teisė.
Liucijus: Klausyk, moterie. Man tikrai neaiškins kažkokia… kažkokia… sekretorė.
Pabarškaitė: O man neaiškins kažkoks bedarbis.
Liucijus: Labai jau tu daug girdi.
Pabarškaitė: Arba labai jau jūs su Vaclovu garsiai kalbat.
Liucijus: Kaip tu taip greit prisikasei iki seifo?
Pabarškaitė: Nes aš žinau Vaclovo paslaptis. Aš, tiesą pasakius, daug ką žinau, o kas iš to? Ar mane kas vertina?
Liucijus: Uoj tik nepagimdyk prie vietos.
Pabarškaitė: Žodžiu taip. Prie seifo aš buvau pirma. Kombinaciją žinau tik aš. Reiškia seifo turinys – mano.
Liucijus: Kalbant apie seifą…
Pabarškaitė: Taip?
Liucijus: Jis bėga.
Pabarškaitė: Ką?
Liucijus: Seifas bėga!
Pabarškaitė greit apsisuka ir pamato, kad kolona su seifu leidžiasi žemyn į angą grindyse. Ji šoka prie seifo ir bando desperatiškai jo įsikibti.
Pabarškaitė: Darytum ką nors!
Liucijus: Nematau prasmės. Vistiek kombinaciją žinai tik tu.
Seifas dingsta grindyse ir anga užsidaro.
Pabarškaitė uždususi ir sunkiai alsuoja. Ji piktai nusimauna savo kaukę ir tėškia į grindis.
Pabarškaitė: Patenkintas!?
Liucijus irgi nusimauna kaukę ir numeta.
Liucijus: Tikrai nematau čia savo kaltės. Matyt įsijungė apsaugos sistemos. Palubėj ima mirksėt raudona lemputė ir įsijungia aliarmas. Vienintelį išėjimą iš kambario užveria stora metalinė plokštė sulig visa siena.
Pabarškaitė: O ne, ne, ne!
Liucijus: Na. Bent jau jokio roboto žudiko neužleido.
Iš slaptos nišos sienoje išeina didelis robotos. Viena jo ranka – patranka, kita – didelis diskinis pjūklas.
Liucijus atsidūsta. Tada pasiknisa savo krepšyje tarp plytų ir išsitraukia du automatus.
Liucijus (Pabarškaitei): Tu gal susirask kokį saugesnį kampą.
Pabarškaitė nulekia tolyn, o Liucijus ima šaudyti į robotą.

Vaclovas aiškiai apsirūkęs ir visiškai atsipalaidavęs.
Vaclovas: Vargeli, ką tu man davei?
Vargas: Man atrodo tau jau gana.
Vargas atima iš Vaclovo „kasiaką“ ir pats ima jį rūkyti.
Vaclovas sureaguoja tik po geros pauzės ir ima grabaliot orą apie save.
Vaclovas: Nelįsk. Aš tau ne koks piemuo. Tu galvoji aš nerūkęs gyvenime? Nerūkęs? Gyvenime? Dalykų?
Tada apsižiūri savo delnus.
Vaclovas: Ei! Tu atėmei. Ale tu ir žaibiškai greitas.
Vargas: Klausyk, žmogau, čia ne šiaip marichuana. Šitas daiktas specialus. Aš gi tau sakiau. Jis su priemaišom.
Žodį „priemaišom“ jis sušnabžda Vaclovui į ausį.
Vaclovas: Fuuuu. Nekalbėk man taip seksualiai.
Vargas: Dar gerai, kad laiku atėmiau. Jei būtum visą sutraukęs, tai tektų mums ieškot naujo vadybininko. (Pažiūri į Vaclovą). Nors ir dabar dar neaišku.
Vaclovas: Tai kas bus?
Vargas: Na dabar, matyt, atsivers slaptosios sąmonės durys ir teks tau stot į akistatą su savo demonais.
Vaclovas: Pffff. Eilinis penktadienis.
Vaclovas vėl pažiūri į savo rankas, paskui į aplinką. Jis mato keistas spalvas. Jo rankas lyg išberia keistom neoninėm spalvom, o sienos ima raibuliuoti ir keistai išplaukia.
Chimera ir Nežmogus vis dar prie baro. Prie jų prieina stambi moteriškė.
Moteriškė: Aš girdėjau, jūs čia mergaites skriaudžiat.
Nežmogus: Na kas čia per tonas, miela ponia? Mes bet ką skriaudžiam.
Chimera: Patylėk. Aš šitą reikalą diplomatiškai išspręsiu.
Vaclovas plekšnoja Vargui per petį.
Vaclovas: Žiūrėk! Žiūrėk!
Vargas tuo metu baigia rūkyt ir numeta šalin nuorūką.
Vargas: A, Chimera vėl imasi savo darbelių.
Chimera nešasi iškėlęs virš galvos stambiąją moteriškę. Ta spurda.
Moteriškė: Padėk mane, tu stuobrį!
Chimera: Kantrybės.
Jis ją nusineša iki salės vidurio ir tada užsimojęs meta. Ji nulekia kaip tik ten kur Atpildui šoka merginos. Moteriškė įlekia į patį vidurį ir išgriauna visus. Chimera užšoka ant stalo ir ima baubdamas trankyti sau kumščiais į krūtinę. Vaclovas viską stebi ir tik kikena.
Vaclovas: Jūs, žiūriu, visai neprastai mokat linksmintis. Nereikia man jūsų net mokinti.
Pamažu ima keltis Atpildas. Jis susiranda savo akinius nuo saulės, kurie nukritę ant žemės ir pamato, kad jie sudužo. Jo akys ima šviest raudonai ir jo veidą be emocijų perkreipia įniršis. Jis pasisuka į Chimerą ir ima garsiai rėkti. Chimera jam atsako tuo pačiu ir net susiplėšo marškinius. Atpildui gi tuo metu ima ryškėti storos melsvos gyslos, o jis pats raudonuoja. Paskui jis ima plėstis, tarsi staigiai augtų jo raumenys. Jis greit patampa aukštesnis ir gerokai stambesnis, o jo veidas kažkaip mutuoja ir jis tampa panašesnis į pabaisą. Jis dar kartą užrėkia ir pasileidžia link Chimeros. Pasišokėjęs nuverčia jį nuo stalo ir jie abu nurieda ant grindų. Vaclovas stebi visą šitą vaizdą, bet jam viskas mirga ir raibulioja.
Vargas: Na kaip? Realybės ribos tirpsta?
Vaclovas: Sėkmingai.
Vargas: Tada ruoškis kelionei.
Ima vibruoti Vaclovo telefonas.
Vargas: Tavo telefonas kažko nori.
Vaclovas išsitraukia telefoną ir ilgai vedžioja pirštu kol pataiko. Ekrane matosi užrašas „KONTOROJE ĮSILAUŽĖLIAI“.
Vaclovas: O šūdas.
Jis atsistoja nuo sofos ir paeina į šalį kur vėl bando pataikyt pirštu į ekraną. Tuo metu už jo, link sofos atlekia Atpildo numestas Chimera. Jis užgriūna ant Vargo ir sulaužo sofą. Chimera baubdamas atsikelia ir kontraatakuoja. Vargas gi atsikelia ir pasipurto.
Vargas: Man viskas gerai.

Požeminė patalpa. Liucijus sėdi ant krūvos sunaikintų robotų ir rūko. Prasiveria siena atidengdama milžinišką ekraną. Arčiau prieina Pabarškaitė. Ekranas įsijungia ir jame pasirodo Vaclovas. Matosi, kad jis labai apsivartojęs.
Vaclovas: Liucijau? Virginija? Čia tikrai jūs?
Pabarškaitė: Vaclovai, aš čia nė prie ko. Jis mane privertė.
Liucijus į ją pasisuka.
Pabarškaitė: Na gerai, gerai. Nieks nieko nevertė. Bet išspręskim viską be policijos. Jei mane pasodins, tai ir vaiką atims.
Vaclovas: Tu, Liucijau ką nors nori pasakyt?
Liucijus: Tikiuosi tavo šitie robotai brangiai kainavo.
Vaclovas: Žinot, aš dabar nelabai kažkaip sugebu mąstyt, bet pasakysiu tiek… pasakysiu…
Ekrane už Vaclovo girdisi riksmai. Lūžta baldai ir dūžta stiklai.
Vaclovas: Aš jumis labai nusivyliau. Žodžiu, aš išvažiuoju gastroliuot. Muzikinis turas mums. O jūs tuo metu būkit ten ir galvokit ką padarėt.
Ekranas išsijungia. Pabarškaitė kažką nori sakyt, bet ekranas vėl įsijungia.
Vaclovas: Jo ir ten yra šaldytuvas tokiems atvejams.
Ekranas vėl išsijungia ir siena užsidaro. Tada prasiveria kita siena ir iš ten išlenda šaldytuvas. Liucijus nulipa nuo nuolaužų krūvos ir nueina jo atidaryti. Ten pilna visokio maisto ir gėrimų. Liucijus iškart paima alaus, bet paskui paima dar vieną. Jis nori siūlyt Pabarškaitei, bet iš jos išraiškos aišku, kad nederėtų. Tuomet pasiūlo jai pieno pakelį. Ji paima pieną ir jiedu susidaužia pieno pakeliu į alaus butelį. Liucijus gurkšteli alaus, o Pabarškaitė užsiverčia pieną ir išgeria visą.
Pabarškaitė: Liucijau, tu nekenti moterų, bet manęs turbūt ypač?
Liucijus: Kodėl taip galvoji?
Pabarškaitė: Na, tu man trenkei vieną kartą. Kumščiu. Aš netekau sąmonės kažkur valandai laiko.
Liucijus: Tu man vieną kartą kavą persaldei.
Pabarškaitė: Aš rimtai! Mums dabar čia teks būti vienu du, kaži kiek laiko. Matei, koks Vaclovas? Jis ten kaži ką vartoja su tais savo muzikantais. Man tik reikia žinot, kad galiu tavim pasitikėt. Na žinai… aš turbūt jau greit gimdysiu.
Liucijus: Aaa.
Jo dešinė akis patrūkčioja.

Vaclovas gi tuo metu nežino kur padėt telefoną. Jo pasaulis raibuliuoja. Keičiasi formos ir spalvos. Tikrovė visiškai išsikreipa. Telefonas jo delne ištirpsta. Stalas pats pasitraukia Vaclovui iš kelio. Kažkur grumiasi Chimera ir Atpildas. Atpildo viršutinė aprangos dalis virtusi skutais ir matos, kad jo visas kūnas nepanašus į žmogaus. Jam iš delnų išlindę čiuptuvai ir apsivynioję Chimerą. Tuo tarpu Chimerai išdygsta dar dvi galvos ir jis ima pūsti ugnį į Atpildą. Kuo toliau, tuo labiau jie panašūs į dvi milžiniškas pabaisas su begale galūnių ir ataugų. Vaclovas nebesupranta kur veda laiptai, kur lubos, o kur sienos. Langai lekioja po sienas, o patalpos formos nuolat kinta.
Vaclovą užkalbina kažkokia mergina.
Mergina: Gerai jaučiatės?
Vaclovas atsisuka ir pamato, kad jos visa galva pilna akių, ji sparnuota ir su daugybe kojų. O taipogi ji turi keturias eiles krūtų, kiekvienoj po šešias.
Vaclovas: Mmmm. Papai.
Su baisiu trenksmu visai šalia prasikočioja besigrumiančios baidyklės. Mergina nusigandusi nuskrenda. Jie nusirita kiaurai sieną, ją išgriaudami. Tačiau kai jie dingsta – viskas nutyla. Nebelieka muzikos, garsų, triukšmo. Vaclovas tik mato pro plyšį sienoje kaip lauke ramu. Ten iš lėto krenta sniegas. Jis išeina pro skylę laukan, bet ten kažkaip labai tuščia. Nematomas šviesos šaltinis apšviečia tik mažytį žemės plotą prie sienos, o  toliau gi visiška tamsa ir ten nieko nebėra. Vaclovas šiek tie pastovi. Ant jo sninga. Bet jis ima eiti link tamsos. Atsargiai, tiesdamas vieną ranką. Tada drąsiau, arčiau. Galop jis sulenda į tamsą ir joje prapuola.

Vaclovas eina tolyn ir tolyn. Šviesu, tik ten kur jis eina. Aplinkui – neperregima tamsa. Tačiau ima smarkiau snigti ir pakyla smarkus vėjas. Vaclovas pasikelia švarko apykaklę ir eina susigūžęs. Galop atsitrenkia į kažkokio pastato sieną. Jis grabaliodamas slenka palei sieną, kol aptinka dvigubas duris ir sunkiai jas pradaręs, įsmunka vidun. Viduje viskas ganėtinai neblogai apšviesta. Vaclovui netgi reikia laiko, kad apsiprastų prie šviesos. Jis ima dairytis ir iš kažkur išlenda Vargas.
Vargas: Na, tai kur tu čia užblūdyjai?
Vaclovas: Aš maniau tu čia pas mus sapnų valdovas?
Vargas: Visų pirma – tai ne sapnas. Tu dabar savo senų prisiminimų, nuoskaudų ir neišsipildžiusių svajonių karalystėje. Visų antra – manęs čia nėra. Aš ne tikras Vargas. Aš tavo, sakykim, gidas.
Pro šalį prabėga triukšmaujantis vaikų būrys. Vaclovas dairosi po koridorius.
Vaclovas: Pala, pala. Čia gi mano mokykla. Daugmaž. Koridoriai lyg nebuvo tokie painūs ir skraidančių žuvų kažkaip nepamenu.
Pro šalį praskrenda pulkelis žuvų. Paskui vėl pralekia vaikai.
Vaclovas: Kaži ar pamatysiu nors vieną pažįstamą veidą?
Jis stabteli pamatęs save ir Liucijų. Jiedu vaikai ir kažką šnekučiuojasi.
Vaclovas: Tu tik pažiūrėk kokius šlykščius akinius mama man nupirko.
Vargas: Tik nebandyk jų kalbint.
Vaclovas: O kas bus?
Vargas: Nežinau dar nesugalvojau. Bet nebandyk.
Šalia vaikų Vaclovo ir Liucijaus iš grindų ima lįsti trys figūros. Tai Darius Debilinskas ir broliai dvyniai – Pranas ir Jurgis.
Darius vaikas: Sveikučiai.
Vaclovas vaikas: Labas, Dariau. Ir kiti du. Eee, ką darot?
Darius vaikas: Atėjom pažiūrėt ką nevykėliai veikia.
Vaclovas vaikas: Radot juos?
Liucijus vaikas: Jis apie mus.
Vaclovas vaikas: Tu kaip visad.
Darius vaikas: Tylėt, nevykėliai!
Vaclovas vaikas: Gerai.
Darius vaikas: Pranai, Jurgi, griebkit nususėlį.
Pranas ir Jurgis pastveria Liucijų ir nusitempia koridorium.
Vaclovas vaikas: Žinai, Dariau, aš gal ir eisiu.
Darius vaikas: Ir paliksi savo draugą?
Vaclovas vaikas: Nuo to, kad jūs ir man kažką padarysit, jam lengviau nepasidarys?
Darius vaikas: Ech. Nepatinki tu man, Vaclovai.
Vaclovas bando atrodyti grėsmingai.
Vaclovas vaikas: Tu man irgi, Dariau.
Darius nusijuokia ir ranka numuša Vaclovui akinius. Tie sudūžta. Tada nutempia jį paskui Liucijų.
Vargas: Ach tie vaikų žaidimai.
Vaclovas: Kur gi ne.
Gale koridoriaus prie sienos per drabužius prikaltas Liucijus, o šalia dvyniai kala Vaclovą. Šią ceremoniją stebi būrys vaikų.
Liucijus vaikas: Bandei vėl išsisukt?
Vaclovas vaikas: Aha.
Liucijus vaikas: O paskui įbaugint?
Vaclovas vaikas: Bandžiau. Ir žinai ką? Vieną dieną man pavyks!
Liucijus vaikas: Jie bent jau nemėto nieko.
Liucijui į veidą tėškiasi pomidoras.
Liucijus vaikas: Nekenčiu savo gyvenimo.
Vaclovas: Gerai, to jau gana.
Bando eit link vaikų, bet supranta, kad jo kojos įklimpę  grindyse. Jis bando traukt koją, o tuo metu vaikai mėto visokius dalykus į  mažuosius Liucijų ir Vaclovą. Iš už kampo išlenda buvusi Liucijaus ir Vaclovo auklėtoja.
Vaclovas: Auklėtoja! Kaip gerai, kad jūs čia. Sustabdykit juos.
Auklėtojos galva atsiskiria nuo kūno ir paaiškėja, kad tai tik balionas su virvute. Jis pakyla ir įsiremia į lubas. O „kūnas“ suglemba į skudurų krūvą ant grindų.
Vaclovas: Kaip visada.
Galop jis išlaisvina kojas ir pasileidžia link vaikų būrio, bet koridorius patampa labai neproporcingai ilgas. Visgi Vaclovas pasiekia vaikus ir jie atsisuka. Kiekvienas iš jų dėvi po šiurpią žvėries kaukę.
Vaclovas: Eeee? Baikit?
Prie sienos prikalti vaikai – Liucijus ir Vaclovas jau vos beatpažįstami. Jie aplipę vaisių ir daržovių gabaliukais ir šiukšlėmis.
Liucijus ir Vaclovas vaikai: NEVYKĖLIS.
Jie abu ima tirpt. Iš pradžių nusmunka oda ir mėsa, o paskui ištirpsta ir nuvarva kaulai. Vienas iš kaukėtų vaikų meta į Vaclovą pomidorą, bet jis išsisuka. Pomidoras pragraužia grindyse skylę.
Vaclovas: O šūdas.
Jis ima bėgti o vaikai iš lėto žygiuoja link jo ir laido pomidorus. Labai netaikliai. Kur jie atsitrenkia, ten iškart pragraužia skylę. Vaclovas bėga link durų koridoriaus gale, o koridorius tirpsta nuo pomidorų. Pro pratirpusias skyles matosi keistos raibuliuojančios spalvos. Pro vieną iš jų galvą iškiša Vargas.
Vargas: Psichodeliška, ar ne?
Vaclovas: Eik šikt!
Vaclovas prilekia prie durų, bet tos užrakintos. Jis ima jas trankyt pečiu. Tuo tarpu koridoriaus lieka vis mažiau dėl vis didėjančių skylių. Visgi jis išmuša duris ir išvirsta laukan. Paskui greit jas užveria už savęs. Ir dairosi tuo pačiu bandydamas atgaut kvapą.

Jokio pastato nebėra. Durys stovi paprasčiausiai vidury lauko. Žemė nyki, sausa ir suskeldėjusi. Bet nuo durų veda akmenimis grįstas takelis. Vaclovas tik gūžteli pečiais ir nueina takeliu.

Virginija Pabarškaitė sėdi požeminiame kambaryje, nugara atsirėmusi į šaldytuvą. Ji prisidėjusi maisto ir valgo viską iš eilės. Tuo pačiu verkia.
Pabarškaitė: Kai prisiskambinsi tam kalės vaikui Vaclovui, tai pasakyk jam, kad man reik į ligoninę. Mano gimdymas vėluoja. Gerokai!
Liucijus prisidėjęs prie ausies telefoną laukia.
Liucijus: Ryšys čia yra. Ne per daug keista. Vaclovas čia ketina pralaukt apokalipsę.
Liucijus suurzgia.
Liucijus: Nekelia. Pats sakė, kad gastrolės. Žinai gi tu tas Vaclovo gastroles.
Pabarškaitė (vis dar verkdama): Pinigų jis man neišmoka! Atostogų neišleidžia! O dabar dar uždarė šitam požeminiame kalėjime! Su Liucijum!
Liucijaus akis patrūkčioja ir jis išjungia telefoną.
Pabarškaitė: Jis pats blogiausias viršininkas!
Liucijus: Jis pats blogiausias „daug kas“. Užtai mes jį taip ir mėgstam.
Pabarškaitė ima raudoti dar garsiau.
Liucijus: Panašu, kad mano pokštai nėščios moters neramina. Alaus ji nenori. Daugiau nieko nesugalvoju.
Pabarškaitė sudejuoja ir susiima už pilvo.
Liucijus gurkšteli alaus.
Liucijus: Ne.
Pabarškaitė nustoja dejuoti, bet jos veido išraiška labai susirūpinusi.
Liucijus: O ne.
Pabarškaitė: Liucijau…
Liucijus: Ne, ne, ne.
Pabarškaitė: Panašu, kad vandenys nutekėjo.
Ji čiumpa jį už striukės ir prisitraukia prie savęs.
Pabarškaitė: Liucijau, ką tu išmanai apie gimdymą?
Liucijus (atsidūsta): Na vienam vyrukui teko sudėti visus vidaus organus atgal į vietas. Pro kaklą. Tamsoje.
Pabarškaitė: Ar… ar jis išgyveno?
Liucijus: Jis ir neturėjo išgyvent.
Pabarškaitė: Aš rimtai! Ką mes darysim?
Liucijus: Pradžiai paleisk mane.
Ji paleidžia Liucijaus striukę. Jis gurkšteli alaus. Vėl patrūkčioja jo akis. Tada jis numeta tuščią butelį atžagaria ranka į šalį.
Liucijus: Tau tai nepatiks. Man irgi. Maukis kelnes.

Vaclovas tebeeina akmeniniu takeliu. Iš dangaus nusileidžia Vargas nusitvėręs virvutės, kuri pririšta prie baliono – auklėtojos galvos. Vargas paleidžia balioną ir tas nuskrenda:
Vargas: Na ir ko gi mes pasimokėme iš sugrįžimo į mokyklą?
Vaclovas: Pasimokėme? Kas tau čia? Geroji animacija!? Viskas, ką aš žinau, tai, kad aš apsipūtęs ir VISA TAI – tik kliedesiai. Gal dabar mano širdis sustojus ar smegenys išsijunginėja? Man reikia grįžt!
Vargas: Ai nebūk tu mėmė. Pabūnam dar. Juk mums taip įdomu sužinot kas toj Vaclovo galvelėj.
Vargas ima mažėti ir sulenda į Vaclovo ausį. Vaclovas tranko sau per ausį ir jau pro kitą iškrenta mažučiukas Vargas. Vaclovas kaip pamišęs bando sutrypti Vargą, bet tas vis išsisuka, kol galop įšoka pro klešnę į kelnes. Vaclovas muistosi ir graibosi, bet tas kyla vis aukštyn. Vaclovas prasisega užtrauktuką ir pro klyną galvą iškiša Vargas. Vaclovas bando jį sučiupt, bet tas vis sulenda, o paskui vėl išlenda. Pro šalį skrenda auklėtojos galva.
Auklėtoja: Vaclovai, susitvarkyk. Pas tave pro klyną Vargas išlindęs.
Vaclovas: Žinau, tamsta auklėtoja.
Galiausiai jis sugriebią Vargą, ištraukia ir smarkiai užsimojęs meta jį tolyn. Tas kaip tyčia pataiko į auklėtoją – balioną ir anas susprogsta.
Vaclovas pasipiktinęs užsisega užtrauktuką.
Vaclovas: Gidas mat atsirado.
Vaclovas pasidairo ir nykiam peizaže pamato vienišą daugiaaukštį stovintį ant kalvelės. Jis nueina link jo. Kai Vaclovas prieina prie daugiabučio ir pažiūri viršun, tai tas atrodo begalinai kylantis į viršų. Jis net prisidengia akis ranka ir bando įžiūrėt viršūnę, bet pabaigos nematyt. Vaclovas nueina link pastato. Staigiai prišoka Vargas.
Vargas: Skambink! Skambink!
Vaclovas net krūpteli.
Vaclovas: JĖZUSMARIJA! Kur?
Vargas parodo į raudonai parašytus skaitmenis virš durų. Ten eilė vienetų. Vienetai vingiuoja tolyn ir tolyn per namo sieną…
Vaclovas priena prie mygtukų, šalia lauko durų ir ima spaudyt vienetą daugybę kartų. Vis greičiau ir nervingiau kol namas ima drebėt. Jis atsitraukia. Namas ima smegt į žemę dideliu greičiu. Smenga kol virš žemės lieka išlindęs tik viršutinis aukštas. Priešais Vaclovą atsidaro langas ir pasirodo mergina. Vaclovas įdėmiai į ją pažiūri.
Vaclovas: Margarita?
Vargas: Pica?
Vaclovas: Ne. Čia. (Paskui pašnibždom). Tai mergiotė iš paralelinės klasės, kurią aš norėjau nukabint iki išleistuvių.
Margarita: Labas, Vaclovai.
Vaclovas: Eee.. labas, Margarita.
Vargas: Ūūūū. Jaunatviška meilė. Skaityk.
Paduoda Vaclovui pluoštą lapų. Vaclovas perbėga tekstą akim ir prunkšteli.
Vaclovas: Ką? Aš šito neskaitysiu. Mes ir taip žinom kuom tai baigsis.
Vargas: Tu žinai, bet mes – ne. Paskubėk. Žiūrovai laukia.
Vaclovas pamato, kad netoliese įtaisytose tribūnose sėdi žiūrovai. Tai suaugę žmonės, bet su tokiom pačiom žvėrių kaukėm kaip vaikai iš mokyklos. Vienas iš priekinės eilės ima ploti. Visi į jį sužiūra ir tas apsidairęs liaunasi ploti. Tada visi ima mėtyti į jį pomidorus ir tas agoniškai trūkčiodamas ištirpsta su visa kėde. Vaclovas garsiai nuryja seiles ir ima skaityti.
Vaclovas: Štai ir aš, Margarita. Atvykau anksčiau kaip ir žadėjau. Ir žinai ką? Aš net teises išsilaikiau.
Atokiau už Vaclovo iš dangaus nukrenta automobilis. Matosi, kad ne pirmos jaunystės. Bet Vargas ima visaip kaip staipytis apie mašiną ir ją visaip „reklamuot“.
Vaclovas: Tai va… galėsim į išleistuves važiuot prašmatniai. Ir aš pagalvojau, gal prieš tai dar kur užsuktume. Vistiek laiko yra. Ko norėtum? Ledų gal?
Vaclovas įdėmiai pažiūri į tekstą.
Vaclovas: Ledų!? Aš tikrai taip durnai šnekėjau?
Margarita: O, Vaclovai, kaip miela. Tik, kaip čia pasakius…
Lange pasirodo Darius ir užstoja Margaritą. Jis atitinkamai tokio amžiaus koks buvo kai baigė mokyklą.
Darius: Sakykim, kaip yra. Su Margarita važiuosiu aš.
Jis iššoka pro langą ir artinasi prie Vaclovo. Vaclovas palengva eina atbulas.
Darius: Visų pirma – mano mašina naujesnė.
Ant Vaclovo automobilio užkrenta kita mašina. Juoda, didelė ir prabangi. Ta sutrina Vaclovo mašiną ir Vargą kartu.
Darius: Visų antra – aš ne lochas. Visų trečia – siūlau tau imt už parankės savo Liucijų ir pasistraksint varyt kartu. Kaip visad.
Jie sustoja. Darius grėsmingai nusišypso. Vaclovas ima kažką įtart ir pasižiūri už savęs. Ten – didžiulė bedugnė.
Vaclovas: Štai kaip būna, kai per daug Zeko Snaiderio žiūri.
Darius nuspiria Vaclovą ir tas įgriūna į duobę. Darius nueina, o atokiau iš po mašinos išlenda Vargas.
Vargas: Man viskas gerai.

Vaclovas krenta žemyn. Krenta kažkaip keistai – lyg iš lėto. Bedugnėje pilna visokių daiktų. Vieni kyla į viršų, kiti – leidžiasi. Tarp daiktų – akiniai, laikrodžiai, moteriškos kelnaitės, prezervatyvai, mašinos ratas, Liucijaus katinas ir t. t. Šonuose matyti urveliai, o kai kur atsikišusios uolinės atbrailos. Ant kiekvienos atbrailos stovi Vaclovas ir Liucijus ir kažką šnekasi. Krentantis Vaclovas dairosi. Jis bando pagriebt vienos atbrailos kraštą. Kraštas nulūžta ir jis krenta toliau. Ant vienos didelės atbrailos taipogi bendrauja Vaclovas ir Liucijus. Vaclovas kažką kalbą, o Liucijus tuo metu atsiklaupęs kažko ieško keistų daiktų krūvoj.
Vaclovas2: Tai va aš pagalvojau. Vistiek tu pažįsti visokių… kaip čia pasakius… kriminalinių elementų. Žodžiu, aš manau, kad jie galėtų pagelbėt mano draugeliui, o tada tas mainais kada nors padės mums. Tereiks jam skambtelt.
Liucijus: Padės mums ar tau?
Vaclovas2: Liucijau, Liucijau. „Man“ reiškia tą patį, ką ir „mums“.
Liucijus: Rimtai? Kada mes spėjom susituokt?
Šalia nukrenta Vaclovas. Jis pasikelia visai nesusižalojęs tik nusivalo nuo savęs dulkes.
Vaclovas: Norėjau paklaust…
Liucijus tuo metu iš krūvos ištraukia ruonį ir įdeda nukritusiam Vaclovui į rankas. Tas neišsilaiko ant kojų ir kartu su ruoniu nukrenta.
Vaclovas2: Ai, beje, tas mano draugelis šiek tiek prie mokslo ir jis dirba vienoj galingoj tarptautinėj korporacijoj. Na, tiksliau – dirbo.
Liucijus: Trumpiau?
Vaclovas2: Ką tu galvoji, jei mes užveistume vištų?
Liucijus: Vištų?
Vaclovas2: Aha. Milžiniškų vištų, kurios dėtų milžiniškus kiaušinius. Ir dar prieš pat velykas.
Liucijus: Gal imk ir tu ruonį.
Duodą jam ruonį ir tas Vaclovas irgi nukrenta.
Jis jau krisdamas paleidžia ruonį ir tas pakyla viršun.
Vaclovas2: Ruonį jis man, matai, davė.
Jis dairosi ir mato kaip ant vienos atbrailos Liucijus kažką užkasinėja. Ant kitos pulkas milžiniškų mutavusių viščiukų snapais kapoja kažkokį žmogų. Išlindusi tik ranka.
Ant dar vienos milžiniškos atbrailos kalbasi Vaclovas ir Liucijus. Tas Liucijus irgi kažko ieško daiktų krūvoj.
Vaclovas3: Tai va aš pagalvojau. Kaip lengviausia nugalėti kentaurų armiją ir užtikrinti, kad tauta nesukiltų prieš mus?
Liucijus2: Nesukiltų prieš mus ar prieš tave?
Vaclovas3: Liucijau, Liucijau. Kaip mane užknisa tavo požiūris. Šiaip aš turėjau pasiūlymą nuklonuot tave. Liucijų armija nesunkiai nugalėtų ne tik kentaurus, bet ir visus jų sąjungininkus. Tik dabar imu manyt, kad gal dešimt tūkstančių tokių kaip tu nėra pati geriausia idėja.
Šalimais nukrenta Vaclovas.
Vaclovas2: Norėjau paklaust…
Liucijus iš krūvos ištraukia futuristinį blasterį ir nušauną nukritusį Vaclovą. Tas pavirsta pelenų krūva.
Vaclovas3: Čia dabar kas?
Liucijus2: Ai šiaip.
Trenkia likusiam Vaclovui buože per smakrą ir tas nugriūna nuo atbrailos. Jis krenta žemyn trindamas smakrą ir dairosi.
Vaclovas3: Kažkos keistas dežavu apėmė.
Tada jis pažiūri žemyn. Bedugnė artėja prie pabaigos. Matosi dugnas pilnas nešvaraus vandens. Vaclovas3 pūkšteli į vandenį.

Prašmatni pobūvių salė. Žinoma, joje viskas LABAI keista. Už langų mirguliuoja tos pačios psichodeliškos spalvos. Sienos liūliuoja ir linguoja kaip drebučiai. Skraido maistas ir instrumentai. Skamba keista išsikraipiusi melodija. O svečiai irgi labai keisti. Jie visi su žvėrių kaukėmis, bet sunku pasakyti ar jie žmonės ar žvėrys. Vienoj vietoj ima skeldėti lubos ir kapsėti vanduo. Lubos pralūžta ir su vandens kriokliu įvirsta Vaclovas. Jis ir vėl atsistoja sveikas, bet šįsyk šlapias. Žvėriagalvės figūros atsisuka į jį. Vaclovas sunerimsta. Vienas kiškis nusiima kaukę ir paaiškėja, kad tai buvo Vargas.
Vargas: Ramiai. Čia tik kaukių balius.
Visi nusisuka ir daro ką darę.
Vaclovas: Nežinau. Kažko man kaukės ima baimę varyt.
Vargas: Žiūrėk, ir tavo draugas čia.
Vaclovas pasisuka ir pamato figūrą apsirengusią kaip Liucijus. Bet to žmogaus kaukė ne kažkoks gyvūnas, o Vytautas Landsbergis.
Vaclovas: Liucijau?
Žmogus nusiima kaukę. Ten Milda. Ta pati kuri išžudė visus per klasiokų susitikimą.
Vargas: Kas čia tokia?
Vaclovas: Milda.
Vargas: O kur ji dabar?
Vaclovas: Kalėjime.
Milda: O vat ir ne.
Ji nusiplėšia veidą ir po juo – Liucijus.
Liucijus: Vis dėlto, tai aš.
Vaclovas: Jo, bet tu vistiek ne tikras.
Liucijus: Pakankamai tikras, kad paklausčiau kur mano pinigai.
Vaclovas: Uoj tik nepradėk. Dar man tik Pabarškaitės trūksta.
Liucijus: Na, kad jau prisiminei…
Liucijus nusiima veidą. Ten Virginija Pabarškaitė. Tuo pačiu užauga ir pilvas.
Virginija: Vaclovai, rimtai, kodėl tu toks skūpas? Aš gi vaikelio laukiuosi.
Vaclovas pasisuka į Vargą.
Vaclovas: Kaip jie taip padaro? Aš irgi galiu veidą nusiimt?
Vargas: Nežinau. Pabandyk.
Vaclovas suima savo veido odą ir gerokai trukteli. Rezultate jis nusitraukia visą galvos odą su plaukais. Matosi raumenys ir audiniai. Ima tekėti kraujas. Vaclovas ima klykti iš siaubo ir skausmo.

Stambiu planu rėkia Pabarškaitė. Matome, kad ji guli ant grindų praskėtusi kojas. Liucijus priklaupęs gale kojų. Pabarškaitė sugriebusi jo ranką per riešą.
Pabarškaitė: Ar turi taip skaudėt, Liucijau?!
Liucijus: Tikrai neturi. Dar kiek ir tu man visai ranką sutrinsi.
Pabarškaitė: Ne tau, durniau! Man!
Liucijus: Na, skausmas reikšia, kad tu gyva. (Paskui tyliau). Kol kas.
Pabarškaitė: Ką?
Liucijus: Ne, nieko. Tu nesijaudink. Aš kaip tik knygą radau tokiems atvejams.
Pabarškaitė: Apie gimdymą?
Pabarškaitė net nežiūri į knygą, kurią Liucijus laiko rankoje. Ant viršelio parašyta „Ispanų kalbos pradžiamokslis“.
Liucijus: Beveik.
Padeda knygą ir gurkšteli alaus.
Liucijus: Tu svarbiausia kvėpuok, stumk ir nesijaudink.
Pabarškaitė: Neaiškink!
Liucijus pasislenka arčiau prie jos veido ir uždeda delną ant jos rankos.
Liucijus: Virginija, mums abiems baisu. Aš esu atėmęs daug gyvybių, o priėmęs nė vienos, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad mums pavyks.
Pabarškaitė tik smarkiai kvėpuoja ir dejuoja, bet žiūri į jį.
Liucijus: Matai aš retai ką darau su dideliu entuziazmu. Aš apatiškas, gyvenimu nusivylęs alkoholikas. Tačiau dabar aš turiu misiją. Pasirūpinti, kad šitas vaikelis sveikas ir gyvas išvystų mūsų šitą suknistą baisų pasaulį. Kai Liucijus Knopkė turi misiją, jis ją įvykdo. Ir aukų skaičius jam nesvarbu!
Pabarškaitė: Ką?!
Liucijus: Ne, nieko. Žodžiu, aš labai ryžtingai nusiteikęs ir beveik blaivus. Laikykis.
Jis grįžta prie kojūgalio.

Kapinės. Iš žemės staigiai išlenda ranka. Paskui ima lįsti ir visas žmogus. Tai – Vaclovas. Jis aplipęs žemėmis ir kirminais. Pirmiausiai jis apsičiupinėja veidą, paskui nusipurto nešvarumus ir ima dairytis.
Vaclovas: Kada gi šitos nesąmonės baigsis? Jis palengva eina per kapines ir pamato, kad tolėliau stovi bažnyčia. Vaclovas eina link jos, bet jo dėmesį atkreipia vienas antkapis.
Ant antkapio užrašyta „BORISAS IR NATALIJA MORDOPLIASOVAI“.
Išversdama žemes išlenda didžiulė papuvusi žmogysta. Tai mirusi Nataša Mordopliasova, o jai prie pilvo prilipęs jos suplotas tėvas Borisas. Ji ištiesia rankas ir eina link Vaclovo. Borisas irgi ištiesia rankas ir grabalioja orą.
Nataša: Vaclovėli, kur gi tu bėgi nuo manęs? O kaip gi mūsų vestuvės?
Vaclovo koją sugriebia ranka išlindusi iš po žemės. Jis stipriai trukteli ir ranka nutrūksta, bet lieka įsikibus į jo koją. Kol Vaclovas bando atkabint ranką, išlenda jos savininkas.
Tai visiškas skeletas su didžiuliu sombreru.
Skeletas: Aš Chavieras Antonijus Chorche Enrikė Lopezas. Ir dabar aš – mekskietiškas zombis.
Jis visas išlenda iš žemės.
Skeletas: Kur mano dukra, Katalina?
Vaclovas galop atsikabina ranką ir trenkia Chavierui per kaukolę. Ta nuo smūgio nulekia kažkur toli. Chavieras lieka grabaliot orą. Tuo metu visose kapinėse iš po žemių lenda lavonai. Tai ir kiti meksikiečiai ir Vlado gaujos nariai ir šiaip visokie žmonės. Jie mėgina apsupti Vaclovą, bet tas bėga link bažnyčios ir ginasi nuo jų skeletine ranka. Kelią jam pastoja naujas pulkelis gyvų numirėlių. Jam vadovauja mirę Darius Debilinskas ir dvyniai Geminskai.
Darius lavonas: Tik bėgti tu ir sugebi, Vaclovai. Tu taip ir likai nevykėlis.
Vaclovas nulekia kita kryptim, kur numirėlių mažiau ir bėga laviruodamas tarp antkapių. O tuo metu iš žemės lenda vis nauji ir nauji kūnai ir visi seka paskui jį. Ant vieno antkapio sukryžiavęs kojas, kuo ramiausiai sėdi Vargas.
Vargas (jo balsas labai skardus ir skamba per visas kapines): Jau beveik viskas, Vaclovai. Pabaiga arti.
Vaclovas: Aš tau jau sakiau – eik šikt!
Vaclovas pribėga prie bažnyčios. Jis meta šalin ranką, greit atlapoja duris ir įvirtęs vidun greit jas užveria. Jis įsiremia nugara į duris ir sunkiai kvėpuoja. Bažnyčia pilna žmonių ir visi atsisuka į jį. Visi su žvėrių kaukėmis. Gale – karstas. Dega žvakės, pridėta vainikų. Pastatyta didelė nuotrauka su juodu kaspinu, bet Vaclovas jos neįžiūri iš ano galo. Jis atgauna kvapą. Numirėlių lauke nebesigirdi. Vaclovas ima iš lėto eiti link karsto, o visi kaukėtieji asmenys seka jį akimis. Jis prieina ir pamato, kad nuotraukoje pavaizduotas žmogus dėvi briedžio kaukę su mažais ragiukais.
Tėvas Briedis: Vaclovai, tai visgi teikeisi ateiti?
Vaclovas pasisuka ir pamato dvi žmogystas, kurių prieš tai čia nebuvo. Tai vyras ir moteris. Jie abu su briedžių kaukėm, tik, kad vyro su dideliais ragais, o moters – be ragų.
Motina Briedė: Vaclovėli, kodėl gi tu toks neatsakingas? Vėluoti į savo broliuko laidotuves?
Vaclovas: Mama? Tėvai? O tai čia tuomet?..
Jis dar kartą pažiūri į nuotrauką.
Tėvas Briedis: Šiandien mes laidojam tavo šaunų, puikų nuostabų, genialų, nepakartojamą jaunesnį brolį, Vaclovai. Visai ne tokį kaip tu.
Jis prieina arčiau ir atsistoja šalia Vaclovo.
Motina Briedė: O taip. Tu, Vaclovai, visad buvai vienas didelis nusivylimas. Ne taip kaip tavo broliukas.
Ji irgi ateina šalia Vaclovo. Paskui jie abu uždeda rankas Vaclovui ant pečių. Vaclovas pasijaučia nepatogiai.
Vaclovas: Suprantu. Suprantu. Jūs norėjot, kad jau geriau būčiau miręs aš, o ne jis. Tik niekad to nepasakėt garsiai.
Motina Briedė: To mes jau nepakeisim.
Tėvas Briedis: Bet gal mes galim bent jau palaidoti tave vietoj jo?
Jie abu staigiai pasuka galvas į jį. Tuo pat metu su trenksmus atsilapoja karsto dangtis ir ten atsisėda Vaclovo brolis. Jis su tokia pačia kauke kaip ir nuotraukoje. Jis išlipa iš karsto ir atsistoja jo gale, o tuo metu motina ir tėvas tvirtai sugriebia Vaclovą ir nunešę link karsto paguldo jį ten. Vaclovas muistosi kaip įmanydamas, bet motina su tėvu labai stiprūs.
Brolis Briedis: Sudie, Vaclovai. Pasaulis tavęs nė kiek nepasiges.
Tėvai staigiai patraukia rankas ir brolis užtrenkia dangtį. Aklina tamsa, tik girdisi Vaclovo riksmas.

Vaclovas muistosi ant sofos, kažkokiame nematytame kambariuke. Galop jis prabunda išpiltas prakaito. Vaclovas dairosi paklaikusiomis akimis. Paskui supranta, kad yra apklotas kažkokiu pledu, bet po juo nuogas. Kambaryje visi „Spirito“ nariai. Atpildas ramus sėdi šalia. Chimera skaito kažkokią knygą. Nežmogus žiūri pro langą, o Vargas brazdina kažkokį egzotišką styginį instrumentą.
Vaclovas: Kur aš? Kiek laiko praėjo? Ir kodėl aš nuogas?
Chimera pasideda knygą ir prieina arčiau.
Chimera: Mes atokiam motelyje. Tu klejojai tris dienas. Atpildas tavimi tuo metu rūpinosi.
Vaclovas: Atpildas?
Chimera: O taip. Jis labai rūpestingas. Jis atrajodavo tau į gerklę maistą, prausė kempine ir naktimis grodavo tau indišką muziką.
Atpildas kažkur nueina ir parneša Vaclovo rūbus. Vaclovas susiranda apatinius ir užsimauna po pledu. Paskui rengiasi toliau.
Chimera: Gali būti ramus, vadybininke. Mes per tas tris dienas laiko veltui neleidom. Atgrojom šešis koncertus. Vienas net užsienyje.
Vargas: Lenkijoje.
Chimera į jį kreivai pažiūri.
Chimera: Visi koncertai labai nusisekė. Sakyčiau, kad anšlagai, bet lauke vietos neribotos.
Vargas: Na, pora koncertų vyko salėse, bet publika nugriovė pastatus, tai, kad veiksmas galiausiai  vyko lauke.
Chimera: Gal pats ir pasakok.
Nežmogus: Jei, Vaclovai, tau įdomu, tai man beveik pavyko nusipjaut sau galvą. Scenoje.
Vaclovas: Nelabai.
Arčiau Vaclovo prieina Vargas.
Vaclovas baigia apsirengt.
Vaclovas: Šeši koncertai, sakot? Turbūt pinigų nemažai pasidarėt?
Vargas: Nė kiek. Mes rengėm nemokamus koncertus.
Vaclovo žandikaulis atvėpsta ir jis negali pasakyti nė žodžio.
Vargas: Beje, turim ir ne itin smagių naujienų. Mes pasitarėm ir nusprendėm, kad ir kaip smagu būtų vesti tūkstantines minias iš proto, bet galgi visgi neverta. Kažkaip pernelyg pavojinga. Matyt pasaulis mums dar nepasirengęs.
Vaclovas: Palaukit. Ne taip greit. Mano smegenys vis dar skystos! Jūs norit pasakyt, kad jūs surengėt šešis koncertus?
Vargas: Taip.
Vaclovas: Šešis koncertus per tris dienas? Ir visas tris dienas tas nebylus subjektas mane prausė?
Atpildas linkteli.
Vaclovas: Motelis? Šeši? Trys? Ir jūs nerinkot pinigų?
Nežmogus: Nerinkom. Nerinkom. Ne pasaulio pabaiga.
Vaclovas: Pala, pala. Jūs negalit va taip nebegrot. Jūs pasirašėt kontraktą.
Chimera: Kontraktais „Spirito“ nesulaikysi.
Vargas: Neliūdėk. Pameni, aš sakiau, kad mes reikalingi tau taip pat kaip ir tu reikalingas mums? Na tai daugiau tau mūsų nebereikia.
Nežmogus: Komanda! Į Spiritmobilį!
Jie išbėga laukan, bet Vargas dar sustoja tarpdury.
Vargas: Nesijaudink. Vieną dieną mes sugrįšim. Jis irgi išbėga laukan ir pasigirsta užvedamo variklio garsas.
Vaclovas: Na jau ne. Sustokit!
Jis irgi išbėga laukan, bet vos žengia pro duris – variklio garsas dingsta. Lauke visiškai tuščia. Nėra nei muzikantų nei jokio automobilio ar jo žymių. Vaclovas net apeina motelį. Vaclovas stovi įsirėmęs į šonus rankomis.
Vaclovas: Ką gi. Kažkas man kužda, kad visas šitas reikalas bus labai nuostolingas. Ir dar tas keistas jausmas, lyg būčiau kažką pamiršęs.

Požeminė Vaclovo saugykla. Virginija supa kūdikį įvyniotą į bandito kaukę. Šalia jos sėdi Liucijus.
Pabarškaitė: Žinai, aš tebemanau, kad tu, Liucijau, siaubingas žmogus. Na kaip, beje ir Vaclovas. Bet tu visad būsi svarbus šitam vaikeliui. Ir kol aš gulėjau prasiskėtus, rėkavau ir maniau, kad plyšiu, man užtemo protas. Tada aš pamaniau, kad jei viskas bus gerai, tai velniop, duosiu jam Liucijaus vardą.
Liucijus atsisuka į ją, o ji į Liucijų.
Pabarškaitė: Žinau. Klaiku. Užteks, kad pavadinsiu kaip nors panašiai. Ar bent jau iš „L“.
Liucijus: Lukrecijum?
Pabarškaitė: Na tik nepersistenk!
Liucijus: O ką? Mano senelio vardas buvo Lukrecijus.
Pabarškaitė: Manau pats tas bus Liutauras.
Ima kilti metalinė plokštė, skyrusi juos nuo išėjimo. Pabarškaitė ir Liucijus ima stotis. Kitoj pusėj jie pamato Vaclovą.
Pabarškaitė: Jūs tik pažiūrėkit. Mano šaunusis viršininkas atvyko. Žmogus pagimdyt gali, kol tavęs susilauksi.
Vaclovas: Virginija, šiaip jau aš turėčiau pykt. Jūs juk bandėt mane apvogt.
Virginija piktai eina link durų.
Vaclovas: Virginija, palauk!
Ji sustoja ir atsisuka. Vaclovas ištraukia pluoštą pinigų ir paduoda jai. Ji paima pinigus ir išeina. Vaclovas ir Liucijus pažiūri viens į kitą, bet abu tyli. Vaclovas ištraukią kitą pluoštą pinigų, bet paskui pagalvoja ir išima visus kiek turi. Liucijus paima pinigus,įsimeta į krepšį persimeta krepšį per petį ir tylėdamas išeina. Vaclovas pasidairo po patalpą. Centre – metalo laužo krūva. Tai, kas liko iš robotų. Visur primėtyta tuščių alaus butelių ir maisto pakuočių. Vaclovas atsidūsta.

Reporterė: Pasaulis pamažu rimsta ir mėgina atsigauti po trumpo, bet intensyvaus grupės „Spiritas“ koncertinio turo. Laimė, kad tai turėjo iškęsti tik nedidelė žmonijos dalis. Tūkstančiai sužeistų, šimtai dingusių be žinios. Milijonų vertės žala miestui…
Pasikeičia kanalas.
Kažkokios laidos vedėjas kalbina studijos svečią.
Vedėjas: Kalbiname Psichologijos mokslų daktarą Virginoldą Lumbzdelį. Jis mums šiandien bandys bent kažkiek paaiškinti apie taip vadinamą „Spirito“ fenomeną. Taigi sakykit, daktare, kodėl ta mistiška grupė žmonėms buvo tokia nuostabi, o dabar vien prisiminimai apie ją kelia siaubą?
Daktaras: Atsakyti aš negaliu. Čia įvyko kažkas mokslu nepaaiškinamo. Aš manau, kad „Spiritas“ atnešė kažką tokio, ko mūsų menkiems protams trūko. O kaip atnešė, taip ir išsinešė. Dabar liko tik sumaitoti prisiminimai ir sujauktos smegeninės. Vieni prašo, kad hipnozės būdu jiems ištrintum tas dainas. Kitas nori vaistų. Dar kitas, žiūrėk, baliklio prigeria. Žodžiu – masinė psichozė, o vaistų nėra.
Vedėjas: Ir ką tai reiškia?
Daktaras: O gi, kad durnių padaugės. Štai, pavyzdžiui, kad ir mūsų pavyzdys. Sėdim studijoje, diskutuojam. O tuo tarpu aš visai ne mokslų daktaras, o santechnikas. O tu tuo tarpu jūs irgi ne vedėjas, o pašto viršininkas.
Vedėjas susimąsto.
Vedėjas: Ale rimtai!
Pasikeičia kanalas. Pikta skanduojanti minia su plakatais rankose.
Visi žmonės skanduoja viena žodį „Kūrva“ Plakatuose irgi lenkiškai parašyta „Kurwa“. Apačioj ekrano užrašas „Lenkija. Protestas prieš „Spiritą“.
Pasikeičia kanalas.
Laura: Sveiki gyvi. Aš Laura. Su jumis laida „45 minutės su Laura“, kuri pakeis laidą „45 minutės su Indre“. Ir šioje pirmoje laidoje pamėginsime pakalbinti ar bent jau prakalbinti buvusią vedėją, Indrę. Labas, Indre.
Priešais ant sofos, tramdomaisiais marškiniais supančiota, sėdi Indrė. Ji išsižiojusi. Iš burnos varva seilės. Akys žiūri nežinia kur.
Laura: Žiūrovams gi primename, kad mūsų televizija pasirūpino ir sunaikino visą medžiagą, kaip nors susijusią su muzikos grupe, kurios pavadinimo nusprendėme neminėti. Dėl viso pikto – sunaikinome ir visą mūsų archyvą.
Ekranas pagęsta.

2015 METAI
VASARIS

Vaclovas numeta televizoriaus pultelį, atsidūsta ir išeina iš kambario. Jis išeina laukan, įsėda į automobilį ir nuvažiuoja. Lauke vis dar prisnigta, bet sniego mažiau. Jis važiuoja palei laukus ir jo dėmesį atkreipia kažkokia ceremonija. Jis mato kaip minia žmonių su žvėrių kaukėmis degina didžiulį šiaudinį Vaclovą. Vaclovas nusipurto ir supranta, kad jam tik pasivaideno. Tai švenčiamos užgavėnės ir kaukėti žmonės degina Morę. Jis privažiuoja savo firmos pastatą. Tada nusišypso ir užeina vidun.
Vaclovas: Laba diena, mielosios!
Naujomis sekretorėmis dirba visos trys „Sexy Pupos“ narės.
Merginos: Laba diena, pone viršininke!
Mergina1: Apačioj nuo pat ryto dirba meistrai, pone Vaclovai. Jie atnaujina apsaugos sitse……sistene……syyyysss…
Vaclovas: Sistemą. Viskas gerai. Nepersidirbk.
Mergina2: O pirmą valandą jūs turit susitikimą su meru.
Vaclovas: Atrodo, dar turim gerą valandą laiko. O ką tai reiškia?
Merginos: Imtynės purve!
Jos staigiai nusiplėšia rūbus ir su bikiniais sušoka į šalia įrengtą purvo areną. Jos vartosi ir kočiojasi dumble. Varto viena kitą, peša už plaukų ir tepasi dumblu.
Mergina3: Vaclovai, gal norit prisijungt?
Vaclovas: Jau galvojau nepaklausit.
Vaclovas irgi staigiu judesiu nusiplėšia rūbus ir vienais apatiniais įšoka pas merginas.

PABAIGA

6 dalis: Kaip Liucijus ir Vaclovas viešbutį atidarinėjo

2014 METAI

LIEPA

Saulėta ir šilta vasaros diena. Nedidukė senamiesčio gatvelė. Lauko kavinėje po skėčiu sėdi Vaclovas su Liucijum ir iš lėto gurkšnoja alų.
Liucijus: Na gerai jau. Sakyk, ką norėjai sakyt.
Vaclovas: Liucijau, Liucijau. Argi aš negaliu tavęs šiaip pasikviest alaus atsigert? Be jokio reikalo?
Liucijus: Eeee…
Vaclovas: Na gerai – prie reikalo. Mano paskaičiavimais tavo sąskaitoj dar turėjo likt pinigų. Pakankamai pinigų vienam tokiam projektui.
Liucijus: Tie pinigai man reikalingi piršto priauginimo operacijai. Tu tai žinai.
Vaclovas: Nei tu ruošiesi tą pirštą priaugint, nei ką. Beje, kai mūsų verslas užklestės galėsi prisiaugint nors ir dešimt pirštų. Dėl manęs, tai nors ir bybį ant kaktos.
Liucijus: (Savo nusivylusiu tonu). Netveriu kailyje tiesiog.
Vaclovas: Žodžiu taip, mielas drauge. Mūsų praeities nesekmės lieka, kaip čia pasakius, praeity. Dabar mes apsiimsim paprastu ir nerizikingu, bet visai pelningu reikalu. Mes atidarysime vieš…
Liucijus: Šitą mes jau darėm.
Vaclovas: ….butį.
Liucijus: Aaa.
Vaclovas: Patalpas aš jau radau. Su pradiniu personalu susitariau. Tiesa, iš pradžių man teks pačiam priimt svečius. Tu būsi meistras, atsakingas už visus remontus ir panašiai. Bet vėliau pasamdysim daugiau žmonių.
Liucijus: Aš? Meistras? Tu atsimeni tą kartą, kai aš keičiau kriauklę vonioj, o baigėsi, kad virtuvėj užsidegė šaldytuvas?
Vaclovas: Apie viską pagalvota. Tau bus paskirtas jaunas ir talentingas asistentas. Jis praktiškai viską ir darys. Yra tik tas minusas, kad mūsų viešbutis šiek tiek tolokai nuo čia.
Liucijus: Kiek tolokai?
Vaclovas: Keli šimtai kilometrų jūros link.
Liucijus: Ką? Kam aš katiną paliksiu?
Vaclovas: Ot radai bėdą. Kokiam nors draugui. Uoj, pala. Pamiršau. Aš vienintelis tavo draugas.
Liucijus: Ne vienintelis. Tik vienintelis, kuris su manim dar kalba.
Vaclovas: Na, tada palik kaimynei.
Liucijus: Kuriai?
Vaclovai: Tai paleistuvei. Kuri, beje, visai neabejingai į tave žiūri.
Liucijus: Vaclovai, TU ją vadini paleistuve. Ji kekšė net pagal tavo standartus. Su tokia aš niekad nesusidėčiau. Ir be to, ji viena iš tų, kur duoda visiem, bet tik ne tau pačiam. (Atsidūsta).

Liucijaus laiptinė. Jis skambina į kaimynės duris. Atsidaro durys, o ten blondinė su aptemptais rožiniais marškinėliais su užrašu „Laisva ir prieinama“.
Kaimynė: Oooo. Sveikas.
Liucijus: Jo, labas. Aš atėjau dėl savo katino.
Kaimynė: Mmmm. Dėl katino. (Ji kalba su intonacija iš kurios labai ryškiai jaučiasi kažkokia užslėpta prasmė). Tęsk. Man patinka kačiukai.
Liucijus: Šaunu. Tiesa, jis vienaakis ir dažnai vimčioja.
Kaimynė: (Prieina arčiau). Retai kas taip šneka apie savo „katiną“. Bet koks skirtumas. Manau reiks susipažint.
Liucijus: Na tai turėsi progą. (Paduoda jai raktus). Manęs kurį laiką nebus, tai tau teks jį pamaitint karts nuo karto ir dėžutę išvalyt. Tikiuosi nebus daug vargo.
Kaimynė pažiūri į raktus, į Liucijų. Paima raktus ir kažkaip piktokai į jį žiūri.
Liucijus: Beje, aš skolingas neliksiu…
Ji nieko nesakius grįžta į butą ir trenkia durim. Liucijus nusisuka ir suurzgia.
Liucijus: Moterys.

KELIONĖS DIENA

Liucijus laukia Vaclovo savo daugiabučio kieme. Privažiuoja Vaclovas. Jis atrodo labai laimingas.

Vaclovas: pasiruošęs traukt į uostamiestį?
Pasigirsta beldimas. Dar kartą. Lyg kas būtų bagažinėje.
Vaclovas: (Šiek tiek suirzęs). Kas dabar?
Nueina link bagažinės ir ją pradaro. Prieina ir Liucijus. Bagažinėj guli susirietęs Jeronimas Kniūpsta.
Jeronimas: Atsiprašau, kad trukdau, Vaclovai. Aš tikrai nenoriu pasirodyti per daug įžūlus, bet gal galima aš visgi važiuosiu salone?
Vaclovas: Ech. Tik jei pažadi gražiai elgtis.
Jeronimas: Valio.
Ima ropštis iš bagažinės. Nukrenta veidu ant asfalto ir ima iš lėto stotis.
Liucijus: Kam jis mums?
Vaclovas: Jis tavo jaunas ir talentingas asistentas.
Liucijus nieko neatsako. Užtat sutrūkčioja jo dešinė akis.

Matome žemėlapį. Tačiau ne šiuolaikinį kelių žemėlapį, o senovinį pageltusį pergamentą, kuriame ranka nupieštas plentas ir kiti ženklai. Tuo žemėlapiu juda mažytė piešta mašinytė.
Vaclovas: Ką gi, ponai, tikiuosi sisiuko visi buvo, nes kelionė šiek tiek užtruks.
Jeronimas: Vaclovai. Man jau reikia.
Vaclovas: Uoj, Jeronimai.
Mašinytė sustoja. Paskui važiuoja toliau.
Jeronimas: Eee….Vaclovai.
Vaclovas: Nu, kad tave kur.
Mašinytė vėl sustoja. Paskui važiuoja toliau.
Jeronimas: Vaclovai.
Vaclovas: Nu žinai…
Pamiškė. Vaclovas ir Liucijus atsirėmę į mašiną laukia Jeronimo. Liucijus rūko.
Vaclovas: Ką jis ten taip ilgai daro?
Jeronimas: (Iš miško). Padėkit!
Vaclovas ir Liucijus susižvalgo ir nueina triukšmo link. Jie pamato kaip Jeronimą dvi voverės tempiasi į medį.
Jeronimas: Padėkit! Gelbėkit!
Mašinytė važiuoja ir sustoja ties miesteliu.
Mašina stovi prie vaistinės. Iš jos išeina Vaclovas ir įmeta vidun Jeronimui sauskelių pakuotę, o pats sėda už vairo.
Vaclovas: Dar džiaukis, kad neliepiu grįžt į bagažinę.
Tada jis žvilgteli į veidrodėlį ir jo akys išsiplečia.
Vaclovas: Dėl Dievo meilės, Jeronimai. Gal ne mašinoj.
Mašinytė žemėlapyje važiuoja toliau ir pasiekia didelį ženklą prie kelio išsišakojimo.
Vaclovas: Oooo. Alaus darykla. Gera proga aplankyt ir užsipirkt gero alaus.
Mašinytė pasuka šiaurės linkui link daryklos.
Vaclovas krauna į bagažinę vieną alaus dėžę, paskui antrą. Tada jiedu su Liucijum atsikemša po butelį.
Liucijus: Tik nepamiršk. Vieną butelį. Ne daugiau. Pro langa galvą iškišą Jeronimas.
Jeronimas: O man galima?
Vaclovas ir Liucijus: (Vienu metu). NE!
Mašinytė grįžta į plentą ir juda toliau vakarų kryptimi, bet kažkaip kreivai. Galop išlekia iš plento ir atsitrenkia į medį.
Vaclovas sėdi ant žolės priešais sudužusią mašiną, o Liucijus stovi šalia.
Liucijus: Kol aš buvau užsnūdęs, tu sugebėjai vairuot ir tuo pačiu gert alų, ar ne?
Vaclovas: Jeronimas man padėjo. Pylė burnon, kol vairavau.
Iš mašinos išsivelka Jeronimas. Vaclovas pakyla.
Vaclovas: Kelionė tuo nesibaigia.
Žemėlapyje mašinytė lieka prie medžio, o dabar jau nuo jos juda taškelis.
Liucijus: Man rodos mes alų pamiršom bagažinėj.
Taškelis grįžta prie mašinos, o tada juda toliau.
Vaclovas: Man rodos mes Jeronimą pamiršom.
Vėl grįžta ir vėl tęsia kelionę. Paskui sustoja pamiškėj.
Vaclovas: Taip mes turėtume sutrumpinti kelią.
Taškelis ima judėt pro mišką šiaurės link kol pasiekia kalną su viršūnėj nupieštu drakonu.
Kalno papėdėj kaunasi kariuomenės. Liucijus apsirengęs odinius šarvus kirviu kapoja jį supančius orkus. Kažkur toliau pralekia ant briedžio jojantis Vaclovas. Jis apsirengęs prašmatnius karališkus apdarus ir su karūna. Iš kažkur atsiranda Jeronimas ir užšoka Liucijui ant nugaros. Jis basas ir apsirengęs kaip hobitas.
Liucijus: Nulipk nuo manęs, tu kudlotas bulvių maiše!
Liucijus nepaisant papildomo svorio visai neprastai atsilaiko prieš orkus.
Taškelis juda toliau nuo kalno, dabar jau vakarų linkui ir pasiekia plentą.
Trijulė stovi prie kelio ir tranzuoja. (Jie visi vėl su savo įprastiniais drabužiais. Šalia ant žemės – alaus dėžė).
Vaclovas: Dabar jau viskas eis tik geryn.
Staigiai prasideda smarkus lietus.
Liucijus: Aš ką nors iš judviejų nužudysiu.
Virš taškelio žemėlapyje pakibęs debesėlis iš kurio lyja. Sustoja mašinytė ir taškelis įlenda į ją. Debesėlis nuskrenda šalin. Mašinytė šiek tiek pavažiuoja.
Vairuotojo balsas: Aš jus palesiu čia. Tinka?
Vaclovas: Labai gerai.
Taškelis išlenda iš mašinos ir iškart atlekia debesėlis.
Liucijus: Nekenčiu savo gyvenimo.
PO 5 PAKEISTŲ MAŠINŲ
Į priemestį atvažiuoja mašina. Lauke jau ima temti. Trijulė išlipa. Vos tik Vaclovas padėkoja, juos ir vėl užklumpa lietus.
Vaclovas: Na, taip ar anaip, mes jau beveik čia.
Jis parodo pirštu. Ten matosi pakrantė, o šalia jos stovi namas. Jie per lietų bėga link namo. Liucijus neša dėžę alaus. Namas ganėtinai nuošalioj vietoj. Link jo veda kelias, šen bei ten auga keli medžiai, o šiek tiek toliau prasideda miestas. Jie pasiekia verandą ir Vaclovas ima rakint duris. Liucijus atkreipia dėmesį į virš durų pakabintą drožinį iž medžio. Jame pavaizduotas barzdotas miegantis vyras su trišakiu rankose. Iki juosmens jis žmogus, o žemiau – žuvis. Vaclovas atrakina duris ir jie sueina vidun, jis įjungia šviesą ir uždarinėdamas duris pamato kaip lietus vėl staigiai baigiasi, o debesys išsisklaido. Jis tik gūžteli pečiais. Jie stovi šlapi hole ir dairosi. Kampe priėmimo stalas su už jo pakabintais raktais. Į šonus veda du koridoriai, taip pat matosi laiptai kylantys į antrą aukštą.
Vaclovas: Ponai, sveiki atvykę į „Poseidono sapną“. dabar šis viešbutis mūsų.
Liucijus: Čia visad buvo viešbutis?
Vaclovas: Ne. Devyniasdešimtais vienas prasimušęs veikėjas pastatė šitą namą savo slaptiems pasilinksminimams. Bet galų gale jo žmona sužinojo ir nužudė jį ir dar čia buvusias kelias mergšes. Po to čia bandė gyvent kelios šeimos, bet nė viena neišbūdavo per daug ilgai. Neva jiems ramybės neduodavo dvasios. Tada vienas vyrukas suremontavo šią vietą ir perdarė į viešbutį. Jam viskas sekėsi lyg ir neblogai, bet paskui jis nusižudė. Po ko nieks nebenorėjo šio namo pirkti. Dėl to, Liucijau, šis namas mums kainavo labai ir netgi labai pigiai.
Liucijus: Tu nupirkai pastatą kuriame neva vaidenasi ir visai nepasitarei su manim?
Vaclovas: Oj, Liucijau tik jau nesakyk, kad tu tiki vaiduokliais. Tokiais dalykais tiki tik visiški kretinai.
Jeronimas ima nerimauti ir jo akys užkliūna už niūraus paveikslo. Jame pavaizduotas audringoje jūroje besiblaškantis burinis laivas. Denyje matosi įgula su klaikiais veidais ir baltomis didžiulėmis akimis. Jeronimas sunerimsta dar labiau.
Liucijus: Aš netikiu, bet kita vertus, kretinų juk pilna. Nieks nenorės apsistoti viešbutyje su tokia reputcija.
Vaclovas: Ech, tu kartais būni toks paprastas. Žmonės nenori gyventi namuose su šmėklomis, nes tada gręsia pavojus jų artimiesiems ir panašiai. Tačiau kas kita apsistoti tokioje vietoje laikinai. Tada tai tampa pramoga. Vyrukai atsitempia savo merginas ir visaip kaip jas gąsdina, o jos taip ir bėga jiems į glėbį. Šeimos galvos gali pasirodyti didvyriais. Ir jau nešneku apie visokius ten ekstrasensus ir vaiduoklių medžiotojus. Jų, manau, irgi netruks. Ši vieta bus populiari. Dėl to aš neslepiu, kad čia neva vaidenasi. Galėsi pažiūrėt mūsų tinklapį. „Apsistokit „Poseidono sapne“, viešbutyje kuriame galite pasimatyti su vaiduokliais.“ Gerai sugalvojau, ar ne? ( Jis uždeda ranką Liucijui ant peties).
Liucijus: Kodėl tau taip patinka mane liesti?
Vaclovas nuima ranką nuo peties. Tada Liucijus nueina pasižvalgyt aplink. Vaclovas gi pajaučia, kad Jeronimas įsikibęs jam į koją.
Vaclovas: Jeronimai, nebūk tu mižnius.
Jis šiaip taip nukrato Jeronimą.
Vaclovas: Jei jau tau pasidarys ramiau, tai pasak legendos vaiduokliai pasirodo tik labai ypatingą dieną. Kai sutampa Kalėdos, Hitlerio gimtadienis ir saulės užtemimas. Dabar būk geras, palik mane ramybėj.
Vaclovas nueina į antrą aukštą, tuo metu Liucijus vaikštinėja vienu iš koridorių. Vienoj vietoj jis pajaučia kažką. Pridėjęs ausį prie sienos išgirsta lyg švilptų vėjas. Jis pabrauko ranka ties paveikslu ant sienos ir paskui jį nuima. Sienoje randa nedidelę skylutę.
Jeronimas tuo metu stovi vidury holo ir nežino kur dėtis. Jis neramiai dairosi į šalis. Ir vėl pažiūri į paveikslą. Dabar laivas jau paniręs į bangas ir pusiau paskendęs.
Liucijus prikiša akį prie skylutės ir bando kažką įžiūrėti. Tuo metu kažkas jį griebia. Liucijus taip ir nespėja pažiūrėt pro skylutę Jis supranta, kad tai tik Jeronimas.
Liucijus: Būk geras. Paklausk Vaclovo, kur tavo kambarys. Man atrodo tau jau senai laikas gult.

Kambarys. Pro langą šviečia saulė. Liucijus pamažu budinasi savo lovoj. Jis pasiverčia, pamato šalia gulintį atsimerkusį Jeronimą ir nusigąsta.
Jeronimas: Atleisk, Liucijau. Man paprasčiausiai buvo baisu miegoti vienam, tamsiam, nepažįstamam kambary.
Liucijus: Ir ilgai tu taip į mane žiūrėjai?
Jeronimas: Na, aš pabudau ir tiesiog nesiryžau tavęs žadinti. Tu atrodei kaip angelėlis. (Jeronimas šypsosi).
Liucijus: Dar kiek ir aš tapsiu MIRTIES angelėliu.
Jeronimo šypsena dingsta ir jis išlipa iš lovos.
Liucijus: Žinai, kai aš išgeriu aštuonis alaus, tai iš ryto mažiausiai ką noriu rast lovoj, tai…
Liucijus kažką pajaučia po antklode.
Liucijus: Jeronimai?
Jeronimas: Taip, Liucijau?
Liucijus: Ar tu primyžai į lovą?
Jerominas: Berods Vaclovas mane kviečia. (Išbėga pro duris).
Liucijaus dešinė akis sutrūkčioja.

Viešbučio kavinė. Čia keli staliukai, baras, o už jo – įėjimas į virtuvę. Įeina dar neprasibudinęs ir šiek tiek užtinęs Liucijus.
Vaclovas: A, Liucijau, susipažink su mūsų naujuoju personalu. Čia mūsų genialusis šefas Seržas, barmenas Ibrahimas, padavėja Izolda ir žavingoji kamerdinerė Zofija.
Visi darbuotojai ganėtinai tamsaus gymio. Zofija graži ir liekna, Izolda žema ir baisi, o abu vyrai beveik vienodi – rūstūs ir su vešliais antakiais. Liucijus pasiveda Vaclovą nuošaliau.
Liucijus: Tu vėl prisamdei nelegalų?
Vaclovas: Baik tu. Jie nėra visai jau nelegalai. Svarbiausia, kad jie (garsiau, kad jie girdėtų) yra labai darbštūs ir tikri savo sričių profesionalai su begale rekomendacijų.
Zofija nusišypso.
Zofija: (Su neaiškiu akcentu). O taip, aš labai gerai čiulpti. Tai yra – siurbti.
Vaclovas kreivai nusišypso.
Vaclovas: Tikiuosi, kad abu darbai sekasi neblogai. Na, ką gi, kad jau visi susirinkom, tai manau reiktų pradėt tvarkyt viešbutį. Atnaujint iškabą, nupirkt produktų ir kitų reikiamų daiktų. Įsukt lemputę šen, pakeist tapetus ten. O svarbiausia, pereit kambarius ir (atsisukęs į Zofiją) gerokai pasidulkint.
Zofija: Kaip kaip?
Vaclovas: Turėjau omeny – išvalyt dulkes. (Pakilnoja antakius.)
Zofija nueina, o Vaclovas atsisuka į Liucijų.
Vaclovas: Skubus darbas meistrui. Penktam kambary užsikimšo tualetas.

Tarnaitė valo langus ir kloja naują patalynę kambariuose. Šefas ruošia produktus. Muša mėsą, skuta daržoves ir taip toliau. Barmenas su rankšluostėliu valo bokalus, o padavėja lanksto servetėles ir dėlioja ant stalų. Tarnaitė plauna grindis, o Jeronimas jai padeda, bet įkrenta į kibirą su vandeniu. Vaclovas padeda skambutį ant priėmimo staliuko ir porą kartų jį paskambina. Liucijus sėdi kavinėj ir gurkšnodamas alų laptope žiūrinėja jų viešbučio tinklalapį. Ten parašyta: „Sveiki atvykę į Poseidono sapną. Čia minkštos lovos, jauki aplinka ir keletas draugiškų vaiduoklių“. Vaclovas nuima seną „Poseidoną“ virš įėjimo ir pakabina naują, dailesnį. Tik, kad vietoj barzdoto Poseidono, naujasis turi Vaclovo veidą. Vaclovas šypsosi žiūrėdamas, o Liucijus tik pasisuka į jį ir nieko nepasako. Tarnaitė vienam iš kambarių pasilenkusi valo dulkes. Pro šalį eina Vaclovas ir per tarpdurį pamatęs, sustoja pasigerėti jos užpakaliu.

Liucijus ir Jeronimas apsirengę darbines uniformas. Liucijus žiūri į užsikimšusį tualetą ir nežino ką daryt. Jeronimas laiko įrankių dėžę. Iš pradžių Liucijus bando atkimšt su pompa, tada atidaro bakelį, paskui atsigula po unitazu ir apžiūrinėja vamzdžius. Ištiesia ranką.
Liucijus: Paduok raktą.
Jeronimas: Nuo kurio kambario?
Liucijus greit keliasi ir iš pradžių susitrenkia galvą į unitazą. Paskui paima raktą pats iš įrankių dėžės ir kažką sukinėja, kol ima veržtis vanduo.
Jeronimas: O ar nederėjo prieš tai užsukt vandenį?
Liucijus įnirtingai sukinėja raktu, kol vanduo nebeteka. Pats išlenda šlapias, o ant grindų nemaža bala. Tada Liucijus išsitraukia iš dėžės viešbučio planą su vamzdynu ir ima vedžiot pirštu. Paskui pasiima didžiulį kūjį ir ima barbent sieną. Vienoj vietoj siena skamba kitaip. Liucijus užsimoja.
Jeronimas: E, o gal iš pradžių reiktų pasitart su Vaclovu?
Liucijus: Klausyk, Vaclovas mane paskyrė meistru, tai ir leisk man meistraut. Jis tranko sieną, kol ta subyra ir randa nedidukę patalpą. Vienoje iš sienų, akių lygyje pamato nedidukę skylutę.
Liucijus: Jeronimai…
Koridorius, kuriame aną vakarą Liucijus aptiko skylutę už paveikslo. Jeronimas nuima paveikslą ir paeina atgal.
Liucijus žiūri pro skylutę ir mato Jeronimą.
Liucijus: Taip ir maniau.
Kai Jeronimas grįžta pas Liucijų, tas vėl žiūrinėja žemėlapį ir jau barbena kitą sieną. Kitas kambarys. Staiga išgriūna siena ir pro dulkių debesį su kūju rankose užeina Liucijus. Jis randa lovoje sutrikusius Vaclovą ir Zofiją.
Vaclovas: Liucijau, ką čia dirbi?
Kambarin užeina ir Jeronimas. Jo akys išsiplečia, o žandikaulis atvėpsta.
Liucijus: Taisau tualetą. Negi nesimato?

Naktis. Liucijus guli lovoje ir neramiai miega. Tada pasigirsta kažkokia neaiški tyli dejonė. Liucijus pasivarto. Dejonė pasikartoja, bet jau garsiau. Tuomet Liucijus pabunda ir atsisėda lovoje. Jis bando įsiklausyti. Jis išlipa iš lovos ir priėjęs prie sienos, prikiša prie jos ausį, nes jam atrodo, kad iš ten sklinda dejonės. Tada jis atsidaro duris ir iškiša galvą į koridorių. Gretimais irgi atsidaro durys ir galvą iškiša nepatrauklioji Izolda. Jų žvilgsniai akimirkai susitinka. Liucijus pastebi, kad ji vienoj rankoj laiko agurką. Ji jam mirkteli. Liucijus greit uždaro duris ir girdisi kaip jas užrakina. Izolda atsidūsta ir atsikanda agurko.

Rytas. Prie priėmimo staliuko stovi trijų asmenų šeima – vyras su žmona ir jų mažas sūnus. Berniukas atrodo kažkoks persigandęs.
Vyras: Pone, Vaclovai. (Jo balsas pakeltas, o antakiai suraukti ir atrodo, kad jis pyksta).
Vaclovas: Taip?
Vyras: Mes apsistojom čia vien dėl to, kad kaina buvo ne per didelė, bet tai kas dėjosi naktį…Visos tos dejonės, tie jūsų VAIDUOKLIAI. (Jo veide staiga atsiranda šypsena). Virginija taip persigando, (apkabina savo žmoną) taip persigando… Žodžiu, mes apturėjom tokį gerą seksą, kokio jau nebuvo gal kokius dešimt metų. (Jis mirkteli Vaclovui, o jo žmona linkčioja galva ir dar labiau prisiglaudžia prie vyro).
Vaclovas: Šaunu. O kaip berniukas? Atrodo kažkoks pablyškęs.
Berniukas: Aš viską mačiau. VISKĄ.
Vaclovas šiek tiek susinepatogina.
Vyras: Ai, ką ten berniukas. Mums jau neegzistavo tas berniukas. (Abu su žmona kikena). Žodžiu, šaunią čia vietelę atidarėt. Rekomenduosim visiems draugams.
Jiedu nueina link išėjimo, o berniukas dar stovi. Jo akys tarsi nieko nemato, o veidas suakmenėjęs.
Berniukas: Užaugęs aš būsiu serijinis žudikas.
Jis lėtai apsisuka ir išeina paskui tėvus. Vaclovas palydi šeimą žvilgsniu ir šypsosi. Už jo stovi Liucijus.
Vaclovas: Kaip matai mano prognozės pasitvirtino. Žmonėms patinka viešbučiai su vaiduokliais. O tu manim netikėjai. Ech, Liucijau, Liucijau. Kada gi tu pasimokysi, kad neverta abejoti mano kruopščiai paruoštais planais anei mano organizaciniais sugebėjimais? Matai, vieni žmonės gimę vadovauti, kiti gi….eee…..ne.
Liucijus iš lėto ir labai vangiai paploja.
Liucijus: Beje, apie vaiduoklius? Kas iš tiesų dejavo?
Vaclovas: Na, jei tu apie tą neaiškų vargingą garsą lyg inkštimą, lyg dejonę, tai tikrai ne aš. Ir netgi ne mes. (Jo akys pabėgioja). Žodžiu, nežinau. Iš pradžių aš net maniau, kad čia gal tu alaus prilakęs kažką sapnuoji. O iš tiesų, argi svarbu? Taip netgi dar įdomiau, ar ne? (Uždeda ranką Liucijui ant peties. Liucijus pažiūri į ranką ir Vaclovas ją nuima). Ai, koks skirtumas? Tai gali būt bet kas – skersvėjis, vamzdžiai, senos lentos, graužikai ar gal tas keistas vyrukas iš šešto kambario…
Šalimais stovi storas žmogelis, su marškinėliais ir šortais. Jis laiko stiklainį šokoladinio kremo ir valgo jį su ranka. Užsiminus apie jį jis pamojuoja Vaclovui ir Liucijui.
Vaclovas: … gal Jeronimas.
Pro šalį eina Jeronimas su ta pačia darbininko uniforma. Nugirdęs paminint jo vardą jis susirūpina.
Jeronimas: Ką? Aš? Ne ne. Aš ne prie ko. (Pabėga).
Vaclovas: Kas jam? Na, išskyrus tai, kad jis Jeronimas.
Liucijus: Aš jį paskyriau pagrindiniu meistru. Gal šlovė jam galvą susuko?

Liucijus vėl sėdi kavinėj prie laptopo ir skaitinėja įvairius straipsnius apie jų viešbučio praeitį. Kiek atokiau, Vaclovas su Zofija kažką šnekučiuojasi ir protarpiais krizena. Liucijus randa jį sudominusį straipsnį, kurio pavadinimas – „Paslaptingai dingo viešbučio savininkas“. Paskui jis žiūri į buvusio savininko nuotrauką. Tas atrodo šiek tiek nusigandęs.
Liucijus: Vaclovai, čia rašo, kad vyrukas, kur padarė iš šio namo viešbutį, dingo. O tu sakei, kad nusižudė.
Vaclovas: (Glostydamas Zofijai petį). Aj, zebras, bebras… Koks skirtumas?
Liucijus: Tu nesijaudini, kad ir tu dingsi?
Vaclovas: Mmmm. Ne.
Pasigirsta skambutis. Vaclovas tebesiglebesčiuoja su Zofija.
Vaclovas: Liucijau, gal gali nueit pažiūrėt kas ten?
Liucijus iš lėto pasisuka į juos.
Liucijus: Mmmm. Ne.
Vaclovas atsargiai nuima Zofijos rankas nuo savęs, kažką jai pasako į ausį ir nueina.
Hole stovi vyrukas su lietpalčiu.
Vaclovas: Laba diena. Sveiki atvykę į „Poseidono sapną“. Reikės kambario?
Vyrukas: Manau, kad reikės. O sakykit kaip smarkiai čia vaidenasi?
Vaclovas: O kaip smarkiai reikia?
Vyrukas: Na, matot, mano žmona siaubingai baidosi visokių paranormalių ir neaiškių reiškinių. Tai jeigu ji žinos, kad čia GALBŪT vaidenasi, tai ji GALBŪT čia manęs neieškos. (Mirkteli Vaclovui).
Vaclovas: Čia vaidenasi labai labai smarkiai. Net aną naktį laiptais nusileido kažkoks begalvis vyrukas ant žirgo. (Mirkteli jam atgal).
Vyrukas: Šaunu. Galima su vaizdu į jūrą?

Vaclovas grįžta į kavinę, bet pakeliui pažiūri, ką Liucijus veikia prie laptopo. Dabar jis naršo tinklapį pavadinimu „Mano mažieji kumeliukai“. Ten pripiešta daug mielų spalvotų arkliukų. Vaclovas pakelia antakius, bet nieko nepasako. Jis grįžta prie Zofijos ir jie pradeda trintis viens į kitą. Vėl suskamba skambutis. Vaclovas pažiūri į Liucijų. Tas pasistatęs didžiulį, gal 2 litrų talpos bokalą ir pila į jį du butelius alaus. Paskui supila butelį degtinės, įmeta ten visą neluptą citriną ir dvi tabletes ir pradeda gerti. Vaclovas tik iš lėto papurto galvą ir nueina.
Holas.
Vaclovas: Laba diena. Sveiki atvykę į „Poseidono sapną“.
Priešais jį stovi apkūnoka moteriškė su mopsu ant rankų. Jo akys išsprogę ir jis garsiai šnopuoja.
Moteriškė: Sakykit, kokia jūsų politika gyvūnų atžvilgiu?
Vaclovas: Teigiama politika. Žinoma, jums teks susimokėt jei bus sugadinta viešbučio nuosavybė.
Moteriškė: Uoj ne, baikit. Puzikas nieko nesugadintų. Jis tikras angelėlis. Jūs tik pažiūrėkit, koks jis mielas.
Ji prikiša šuniuką visai Vaclovui prie veido. Jo išsprogusios akys žiūri į skirtingas puses, kojos kreivos ir jis visas kreta. Staiga jis ima leist dar keistesnius garsus nei prieš tai.
Moteriškė: Jūs jam patinkat.
Staiga mopsas apvemia Vaclovą. Jis išsitraukia iš švarko kišenės servetėlę ir ima valytis akinius.
Vaclovas: Primena mano draugo katiną.
Moteriškė: Toks pats mielas?
Vaclovas: Kažkas tokio.
Moteriškė: O už tai reiks papildomai sumokėt? (Rodo pirštu į vėmalais nudrabstytą Vaclovą).
Vaclovas: Būtinai.

Vaclovas, eidamas pro Liucijų, numeta švarką ant grindų, o grįžęs pas Zofiją, be didesnių ceremonijų pasisodiną ją ant kelių. Jis vėl šypsosi, tačiau trečią kartą suskamba skambutis. Vaclovas atsidūsta.
Jis vėl ateina į priimamajį hole su šypsena veide.
Vaclovas: Laba diena. Sveiki…
Jis nebaigia sakinio ir pamačius, kas stovi prieš jį, jo šypsena dingsta.

Vaclovas stovi priešais Liucijų.
Vaclovas: Liucijau, spėk kas apsistojo mūsų viešbutyje?
Liucijus: (Atitraukia akis nuo laptopo). Jis tau patinka?
Vaclovas: Ne.
Liucijus: Jėzus?
Vaclovas atsidūsta.
Vaclovas: Duosiu užuominų. Jis skundžiasi, šlubuoja ir vaizduoja, kad viską žino.
Liucijus: Eeee. Daktaras Hausas?
Vaclovas: O, kad tai būtų tiesa, bet ne.
Užeina Petras Šniūkšta. Jis pasiramsčiuoja lazdele.
Liucijus: Sveikas. Ką  tu veiki taip toli nuo namų?
Petras: Sveikas, sveikas. Atvykau aplankyt jūsų ir apžiūrėt jūsų vaiduoklių namo.
Liucijus: Aišku. O kam lazdelė?
Petras: Kam lazdelė? KAM LAZDELĖ?! (Labai greit praranda savitvardą). Ar tu pameni, kad aš vos nežuvau per tavo tėvo paieškas?
Liucijus gurkšeli iš savo didelio bokalo.
Liucijus: Mes ieškojom mano tėvo?
Vaclovas: (Tyliau). Jis turi rimtų spragų atminty. Įtariu, kaltas jo nuolatinis gėrimas.
Liucijus: Ei aš viską girdžiu. Nedaryk čia iš manęs pijoko.
Jis smarkiai ir ilgai atsiriaugėja. Taip smarkiai, kad į Petrą ir Vaclovą padvelkia lyg vėjo gūsis ir jie net prisimerkia, o Vaclovui aprasoja akiniai.

Vakaras. Petras sėdi prie baro ir gurkšnoja iš bokalo. Jis užkalbina barmeną.
Petras: Tai sakyk, Seržai gal matei ką neįprasto?
Ibrahimas: Aš Ibrahimas.
Petras: Šaunu. O kaip dėl neįprasto?
Ibrahimas: Ne ne. Viskas normalus. Visi mano dokumentas tvarka.
Ibrahimas nueina atokiau. Petras pasisuka į netoliese sėdinčią moteriškę su mopsu. Ji taip pat sėdi prie baro su vyno taure rankoje. O jos mopsas uždėtas ant baro ir pasišnypšdamas ėda iš dubenėlio.
Petras: Sakykit, ponia, Teresa, toks jūsų vardas, ar ne? Ar jūs tikit vaiduokliais?
Teresa: Baikit su tai vaiduokliais. Puzikui nepatinka visokie baubai. (Ji paglosto šuniuką). Ponas Vaclovas užtikino, kad čia nėra jokių vaiduoklių. Kad tai tik pokštas.
Petras: Pokštininkas mat. Negalima juokauti tokiomis temomis. Mirusieji verti mūsų pagarbos. Mat tik tyrinėdami juos ir rasdami bendrą kalbą, mes įminsime mums taip rūpimas mįsles. Todėl aš nenuilsdamas ieškau net ir menkiausios galimybės su jais susitikti. Akistata su anapilin iškeliavusiais atvers mums patiems duris į kitą pusę. Tada mes galėsime atsakyti į klausimą neduodantį ramybės žmonijai nuo pat jos užgimimo. Mes sužinosime, kas gi mūsų laukia po mirties. (Jis kalba labai įsijautęs ir užsisvajojęs). Deja, aš abejoju, kad ši konkreti vieta pateisins mano lūkesčius. Labai jau ji….. kokio žodžio aš ieškau? Ach taip. Banali. O jos savininkai. Jie greičiau jau aferistai, nei neramių sielų globėjai.
Teresa: Oho, kaip jūs įdomiai kalbat. Ar jūs pasiturintis?
Patras: Na kaip čia pasakius…
Teresa: Aišku.
Ji paima į rankas Puziką ir nueina. Petras atsidūsta ir apsisukęs apžvelgia salę. Jo dėmesį patraukia Jeronimas, kuris prikišęs ausį prie sienos barbena į ją su veržliarakčiu.

Veranda. Išeina Liucijus. Vienoj rankoj apytuštis bokalas, kitoj – telefonas. Jis užsiverčia bokalą ir paskui išmeta jį atžagaria ranka. Ima skambint.
Liucijaus svetainė. Ant staliuko padėtas telefonas ima skambėti. Taip pat ant staliuko visa krūva tuščių picų dėžių. Ant sofos užmestos kažkieno kelnės ir apatiniai, o prie sienos prilipęs prezervatyvas. Skamba muzika ir girdisi balsai. Ateina Liucijaus kaimynė. Ji be kelnių, o tik su apatiniais ir su žydrais marškinėliais ant kurių užrašyta „Bet kam neduodu, bet tau padarysiu išimtį“. Ji susiranda telefoną ir atsiliepia.
Kaimynė: Alio.
Liucijus: Labas. Čia Liucijus.
Kaimynė: Nepažįstu aš jokio Liucijaus.
Ji atmeta ragelį ir jau nueidinėja, bet telefonas suskamba vėl.
Kaimynė: Klausau.
Liucijus: (Iš lėto). Čia skambina Liucijus Knopkė…
Kaimynė: Klausyk, žmogau. Išsiblaivyk pirmiau.
Ji vėl atmeta, bet ir vėl skamba.
Kaimynė: Taip?
Liucijus: (Jo balsas neįtikėtinai mielas ir draugiškas). Labas, pupa. Ką veiki?
Kaimynė: (Taip pat ima kalbėt itin meiliai). Aj žinai. Apie tave galvoju. (Sukikena). O kas čia skambina?
Liucijus: (Savo įprastu tonu). Tavo kaimynas – Liucijus Knopkė. Tu turėjai prižiūrėti mano katiną? Pameni?
Kaimynė: Aišku, pamenu. Nešnekėk su manim kaip su kvaiša. Vat ir dabar aš tavo bute jo ieškau. Uoj, tai yra….. maitinu.
Liucijus per telefoną puikiai girdi triukšmą. Jo dešinė akis trūkčioja.
Liucijus: Ar tu mano bute surengei orgiją?
Kaimynė: Orgiją? Kokia čia orgija? Vos penki vyrai? Ir visai mes ne tavo bute. Ir visai tas tavo katinas nedingo….
Liucijus toliau nebeklauso. Jis atitraukia telefoną nuo ausies ir atjungia net nežiūrėdamas. Tada greit pasisuka ir vos neatsitrenkia į Vaclovą.
Vaclovas: Gražus oras, ar ne?
Liucijus: Kaip tu čia ne su savo tarnaite?
Vaclovas: Jai juk reikia dirbti kartais. O man pailsėt.
Liucijus: Ar tu žinai, kad mano (pypt) kaimynė (pypt) mano bute su krūva kažkokių (pypt) diedų, o tuo tarpu mano vargšas (pypt) katinas (pypt) velnias žino kur slepiasi?! (Pypt) tu man patarei kreiptis į tą (pypt)?! Jie ten (pypt) man visus namus (pypt)! Kodėl aš tavęs dar (pypt) po šiai dienai klausau (pypt)?! Susikištum tu tuos savo (pypt) patarimus į (pypt) subinę!
Susitvardo.
Liucijus:Vaclovai, leisk aš tau priminsiu, kad aš tarnavau armijoj, specialios paskirties būryje. Ir dar buvau organizuotos nusikalsamos grupuotės narys. Tokio pobūdžio veiklos reikalauja mąstymo. Strateginio mąstymo, nuovokos ir reakcijos. Aš galėčiau vadovauti šitam viešbučiui ne ką prasčiau negu tu, bet žinai ką? Aš nenoriu. Nenoriu, nes man neįdomu, o tau įdomu. Ir be to aš per daug jau linkęs tavim pasitikėt. Tikrai per daug. Nori kurt verslą? Prašau. Nori mane nusitempt į klasiokų susitikimą? Žinoma. Siūlai atiduot katiną legendinių proporcijų kekšei, kurios galvoj skersvėjai švilpia? Gal ir gerai sakai. Vaclovai…. paskutinį kartą.
Vaclovas: Viską pasakei?
Liucijus: Tam kartui – taip.
Vaclovas: Šaunu. Žinai ką. Tiek armijoj, tiek tavo tuose gaujų karuose tu neužėmei aukštų pareigų. Ne tu vadovavai, o tau vadovavo. Taip, kad nevaizduok šikančio katino. Ir kalbant apie katinus, tai atsiras tas tavo katinas. Kadanors. Žodžiu. Išsiblaivyk ir nešnekėk nesąmonių. Vaclovas nueina vidun. Liucijus nueina atokiau ir ima daužyt galvą į medį. Vieną kartą, antrą, trečią. Galop medis lūžta.

PO SAVAITĖS

Kambarys, kurio mes dar nematėme. Viskas jame senoviška. Lentynos su knygomis, abažūras, foteliai, sofa, židinys. Ant sofos sėdi Liucijus, Vaclovas ir Teresa. Ji laiko ant rankų savo mopsą Puziką. Šuniukas atrodo visai prastai. Beveik leisgyvis. Ant vieno fotelio sėdi Izolda, ant kito Zofija. Vyrukas iš šešto kambario ir vyras kuris slapstosi nuo žmonos sėdi ant kėdžių atneštų iš kavinės. Seržas ir Ibrahimas stovi prie sienos. Į priekį, prieš visus išeina lazdele pasiramsčiuodamas Petras.
Petras: Labas vakaras ponai ir ponios. Noriu padėkoti, kad visi čia susirinkot.
Vyrukas iš šešto kambario: Kad mes daugiau neturim ką veikt.
Petras: Kaip pasakysit, gerbiamasis. Nežinau, ar visi žinot, bet aš atvykau į šią vietą išsiaiškinti teisybės…
Vaclovas prunkšeli.
Petras: Atsiprašau, Vaclovai, kas nors ne taip?
Vaclovas: Teisybės? Ir taip kalba žurnalistas, kuris parašė straipsnį apie bulvėse gyvenančius gremlinus?
Liucijus: Tu skaitai jo straipsnius?
Petras: Aš tam straipsniui medžiagą rinkau penkis metus ir kiekvienas žodis ten tiesa. Nebūk tokio siauro mąstymo. Žinoma, kad ne visose bulvėse gyvena gremlinai. Bet jų tikrai buvo pirmose bulvėse atgabentose į Europą. Būtent jos ir sukėlė marą, dar žinomą kaip Juodoji mirtis.
Vaclovas pliaukštėli delnu sau per veidą.
Vaclovas: Petrai ar tu žinai, kad maras siautė viduramžiais, o bulvės pasiekė Europą tik šešioliktame amžiuje?
Petras: Cha. JIE nori, kad tu taip manytum.
Liucijus: Petrai, grįžk prie esmės, o tai mes niekad nebaigsim.
Petras: Dėkui. Iš jūsų niekšelių porelės, tu Liucijau visad buvai mažesnis niekšas.
Liucijus palengva linksi galva. Paskui staiga susivokia.
Licijus: Ką?
Petras: Žodžiu apie teisybę. Kaip teigia šio viešbučio tinklapis – čia vaidenasi. Sakyčiau puikus reklaminis triukas verslui. Toks verslo planas ganėtinai senas ir labai jau nuvalkiotas. Tačiau tie skeptikai ir aferistai, kurie mano, kad iš tiesų vaiduoklių nėra, nė nenutuokia, kad mirusieji nuolat šalia.
Pradeda inkšti Puzikas.
Teresa: Ša ša, mažiuk. Nebijok. Dievaži, jis šiandien kaip nesavas kažko.
Petras: Užtikęs tinklapį iš pradžių aš net nežinojau kas jo savininkas ir nežinojau kas manęs čia laukia. Bet kaip visad aš tikėjausi. Tikėjausi užmegzti ryšį su išėjusiais anapus. Aš esu buvęs vietose, kur ne vienas yra sutikęs vaiduoklių ar net bendravęs su jais. Patikėkit – tos vietos Ypatingos. Šita gi… nelabai. Na arba bent jau ne tais aspektais. Taigi. Ar jums papasakot išsamią paskaitą apie vaiduoklių kategorijas, ar jus domina trumpesnė versija?
Visi: Trumpesnė.
Petras: (Matosi, kad tvardosi). Šaunu. Tuomet negaišiu jūsų baisiai brangaus laiko. (Sau tyliai po nosim murma). Tai jie neturi ką veikt, tai jiems vėl neįdomu. (Toliau jau vėl pasakoja visiems). Atvykus į „Poseidono sapną“ aš, kaip profesionalas, kaip mat pajaučiau, kad čia, deja, net nekvepia paranormaliais reiškiniais. Bet nuodugnus žurnalistinis tyrimas turėjo būti atliktas. Ir aš jį atlikau. O turint omeny, kad jūs dėmesį sugebat sutelkt kaip jūrų kiaulytės, tai aš pasitelksiu vaizdinę medžiagą.
Seržas pristumia staliuką, o ant jo laptopas.
Petras: Dėkui, Ibrahimai.
Seržas: Aš Seržas. (Nueina).
Petras: Tik jau nereikia susireikšmint.
Petras pasisuka į kompą ir ima ten kažko ieškot. Vis pamurmėdamas sau po nosim.
Petras: (Murma). Nu blin, ne šitos. Ne ne. Kam man tas tavo ekselis? Nekenčiu be pelės ko nors ieškot.
Tuo metu visi nežino kuo užsiimt. Kas barbena pirštais sau per kelius ar per ranktūrius. Kas krapšto nosį, dairosi ir t. t.
Petras: Aha. Va.
Atsitraukia nuo ekrano ir mes matome ekrane nuotrauką. Joje pavaizduotas drūtas vyrukas. Jo plaukai trumpi, ant kaklo grandinė ir jis apsivilkęs treningus.
Petras: Steponas Silkius. Nepriklausomybės pradžioje šis asmuo įvairiais ne visai legaliais būdais susikaupė šiokį tokį kapitalą ir visai nesikuklino jį švaistyti. Pajūryje jis nusprendė pasistatyti vasarnamį, kurime galėtų leisti laiką su draugais ir… draugėmis.
Vyrukas, besislapstantis nuo žmonos, šypteli.
Petras: Jis netgi pats užsigeidė suprojektuoti šį pastatą, tačiau brėžinys buvo labai keistas.
Petras parodo kitą nuotrauką. Joje namo brėžinys. Jis be jokių skaičių ar išmatavimų. Tai paprasta keverzonė ant sąsiuvinio lapo. Sienos netgi pieštos ranka, todėl viskas kreiva. Linijos išlenda vienos už kitų, todėl sunku suprasti kas kur.
Petras :Architektams teko apdorotį šį brėžinį, kad namas bent jau stovėtų, bet ponas Steponas griežtai prisakė laikytis pradinės namo užmačios. Gavome tokį variantą.
Petras vėl rodo kitą nuotrauką. Ten jau normalus brėžinys. Petras rodo į ekraną pirštu.
Petras: Kaip matote, architektams pavyko išsikovoti tiesias sienas, tačiau nenormali koncepcija išliko. Beveik tarp visų kambarių eina koridoriukai. Jie be langų, be durų ir neatlieka visiškai jokios funkcijos. (Rodo pištu į vieną iš tokių koridorių. Paskui perjungia kitą nuotrauką – antro aukšto planą). Tą patį matome ir antrame aukšte. Gal kas man galit pasakyti, kodėl Steponas Silkius sumąstė tokį išplanavimą?
Vyrukas, besislapstantis nuo žmonos: Turėjo per daug pinigų.
Zofija: Jis buvo išprotėti.
Teresa: Satanistas.
Liucijus: Idiotas.
Petras: Liucijau, tu ciniškas ir nykus žmogau, tu visiškai teisus. Steponas turėjo pinigų, bet buvo visiškas idiotas. Kretinas. Glušius. Durnius. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Jo idiotizmas nepadėjo gyventi. Jis iššvaistė pinigus, įsiskolino vietiniams kriminaliniams elementams, jį paliko žmona, o galop jį paprasčiausiai nušovė vidurį gatvės. Vaclovas Briedis tuo tarpu teigia, kad namą stačiusio vyruko likimas visai kitoks. Jis mums pasakoja, kad jį nužudė pavydi žmona.
Vaclovas: Aj. Detalės. Aš net nesigilinau per daug.
Petras: Užtat kai kur, ponaiti Briedi, jūs labai mėgstat gilintis. Taip ar anaip, Stepono Silkiaus pabaiga buvo tragiška, o mirtis ne natūrali. Bet jis mirė miesto gatvėje, o ne šitame name. Taigi, jo vaiduoklis galėjo geriausiu atveju šlaistytis po miestą, tik ne čia. Einam toliau.
Kitoje nuotraukoje – pora. Vyras ir žmona stovi vienas nuo kito atokiau ir nė vienas nesišypso.
Petras: Tai Robertas ir Rita Ribakovai. Robertas nusipirko namą praėjus keliems metams po Stepono mirties. Jis nusprendė panaikinti niekam nereikalingus koridorius. Tai bedarydamas jis „netyčia“ užmūrijo viename iš jų savo žmoną.
Vyrukas, besislapstantis nuo žmonos, išsitraukia iš užančio blanknotą ir ima kažką užsirašinėti.
Petras: Galbūt iš šios istorijos Vaclovas pasiskolino kai kuriuos elementus. Robertas grįžo į sostinę, paskelbęs, kad jo žmona dingo be žinios. Tuo metu gi Rita Ribakova prasikrapštė kiaurai sieną nagais ir dantimis, grįžo pas vyrą ir tais pačiais jau atšipusiais dantimis perkando jam gerklę.
Vyrukas, besislapstantis nuo žmonos, išplėšia lapelį į kurį rašė, sulamdo ir išmeta.
Petras: Susipažinkite su dar trimis šeimomis.
Jis parodo tris nuotraukas, kuriose daugiavaikės šeimos.
Petras: Tai Cypliauskai, Bužinskai ir Bubintrubinskai. Šios trys šeimynos iš provincijos visad norėjo gyventi prie jūros, tad susimetė pinigus ir nusipirko šį namą. Tačiau neužilgo prasidėjo nesklandumai. Atrodo, kad jau nuo pat pradžių kilo aistros dėl neva nevienodai paskirstytų pinigų perkant namą. Vėliau gi įvykdavo įvairiausi incidentai. Kas nors pavogdavo uogienės stiklainį, prikakodavo į batą ar permiegodavo su svetima žmona. Tačiau jokio kaltininko nieks nerado ir visi ėmė kaltinti vaiduoklius. Vaiduokliai ar ne darydavo tuos dalykus, bet sugyventi jiems taip ir nepavyko. Šį kartą nieks nieko nenužudė, o paprasčiausiai išsilakstė kas kur. Namas kurį laikas buvo be sąvininko, kol galop prieš penkis metus jo nenupirko šis vyrukas. Klemensas Kašalotas.
Nuotraukoje pavaizduotas tas pats vyras, apie kurį straipsnį skaitė Liucijus.
Petras: Būtent ponas Kašalotas įkūrė čia viešbutį „Poseidono sapnas“. Verslas jam sekėsi neblogai. Tačiau kas gi nutiko? Panašu, kad ir Klemensas nusprendė šiek tiek perdaryti šį namą. Jis aptiko užmūrytus koridorius ir įrengė juose slaptas duris. O sienose – skylutes, pro kurias galėjo stebėti gyventojus.
Visi atsisuka į Vaclovą.
Vaclovas: (Pašoka susinervinęs). Ei tik jau nereikia manęs įtarinėti tokiom nesąmonėm. Nieko aš nežinojau apie jokias skylutes.
Petras: Aš manau, ponaiti Briedi, kad bent jau apie kai kurias skylutes…
Vaclovai: Baik tu su tom savo mažvaikiškom dviprasmybėm. Aš net brėžinio akyse nebuvau matęs. Jei kas ir žinojo apie slaptas patalpas, tai nebent Liucijus ir Jeronimas. Jie čia kiaurai sienas vaikščiojo.
Visi atsisuka į Liucijų. Tas tik gūžteli pečiais. Vaclovas vėl atsisėda.
Petras: Beje, o kur gi pats Jeronimas?
Puzikas ima gailiai inkšti. Teresa jį ramina.
Liucijus: Gal jį vaiduoklis prigriebė?
Petras: Kaip matot, namo istorija pilna kuriozų ir liūdnų nutikimų, bet čia neužfiksuota nė vienos mirties, kas šiaip jau būtina vaiduoklių atsiradimui. Leiskit visgi baigt pasakojimą. Vieną dieną Klemensą Kašalotą aptiko viena iš viešbučio klienčių, kai jis ją stebėjo per sieną. Klemensas nusprendė pasielgti kaip tikras vyras. Jis pabėgo iš šalies. Šis skandalas pakišo man mintį. Ką, jeigu ir dabar kas nors paslapčia stebi mus, mūsų kambariuose? Kadangi aš vistiek jau išsiaiškinau apie slaptus koridorius, bet nenorėjau be reikalo jūsų neraminti, tai jums nežinant įrengiau juose kameras ir garso įrašymo įrangą.
Visi: Ką?
Petras: Ša ša. Nusiraminkit. Visa tai dėl jūsų pačių gerovės ir vardan teisybės. Visų pirma man reikėjo išsiaiškinti, kas gi tų specifinių dejonių savininkas. Kiekvienas iš čia gyvenančių naktį skleidžia kažkokį garsą. Teliko eliminuoti netinkančius.
Petras vėl pasisuką į kompiuterį.
Petras: Liucijus.
Petras paleidžia audio failą. Girdisi kaip dejuoja per miegus Liucijus ir kažką kalba.
Liucijus: (Įrašas). Ne. Ne. Kodėl aš?….. Kada jūs visi mirsit?
Petras: Izolda.
Girdisi siaubingas knarkimas, kuris skamba labai vyriškai.
Petras: O čia tomis naktimis. Kai į svečius ateina ponas agurkas.
Dabar jau girdisi baisi dejonė, kuri labiau primena kažkokį žvėries baubimą.
Petras: Vaclovas. Tiksliau Vaclovas ir Zofija.
Girdisi čiužinio girgždėjimas.
Petrs: Jeronimas.
Girdisi silpna dejonė. Lyg kam būtų baisu ar negera. Ji kažkuo primena aimanas, kurios nedavė visiems ramybės.
Petras: Jeronimo naktinė aimana mane sudomino, bet didžiąją dalį naktų, man paprasčiausiai nepavykdavo jo užtikti kambaryje. O štai ir priežastis.
Dabar Petras užleidžia filmuotą vaizdelį. Filmuota su naktinio matymo kamera, todėl vaizdas žalias. Slaptuoju koridoriumi, su kėde rankose ateina Jeronimas. Jis pasideda kėdę, užsilipa ant jos ir pažiūri pro skylutę sienoje.
Jeronimas: (Įrašas). O, Izolda. Koks didelis tavo agurkas.
Jis ima atsiseginėti petnešas ir nusiima kelnes.
Visi žiūrintys prisimerkia ir prisiartina, kad geriau įžiūrėtų, paskui su pasišlykštėjimu atsitraukia.
Jeronimas: (Įrašas). O taip. Taip.
Galop jis ima garsiai dejuoti ir tai būtent tas pats garsas, kuris girdėdavosi naktimis.
Petras: Bet tai dar ne viskas.
Jis paleidžia kitą vaizdelį. Jeronimas į koridorių atsineša Teresos mopsą Puzįką. Šuo muistosi, bet Jeronimas užklijavęs jam burną.
Puzikas Teresos rankose ima inkšti ir muistytis ir iššoka iš jos glėbio. Jis bando bėgti, bet atsitrenkia į staliuką ir apvirsta ant nugaros.
Jeronimas: (Įrašas). Ša, mažiuk. Dėdė Jeronimas tavęs neskriaus.
Jeronimas vaizdelyje ima atsiseginėti petnešas. Visi stebi vaizdą . Neužilgo pasigirsta Jeronimo dėjonė ir tylus gailus šuns inkštimas. Teresa apalpsta ir užgriūna ant Vaclovo. Vaclovas negali jos atkelti ir spurda.
Vaclovas: Nukelkit! Nukelkit ją nuo manęs!

Laukas. Viešbučio veranda. Visi paskubomis eina lauk, susikrovę lagaminus. Vaclovas išbėga į verandą. Iš paskos lėtai ateina Liucijus.
Vaclovas: Ne, palaukit! Čia tik mažulytis nesusipratimas. Juk vaiduokliai nuo to nepasidarė mažiau tikri.
Pro šalį eidama Teresa stumteli Vaclovą su pečiu. Ji neša rankose drebantį Puziką.
Teresa: O mes dar susitiksime teisme.
Išėjęs Petras pasisuka į Liucijų ir Vaclovą.
Petras: Tikiuosi jūs suprantat, kad aš visa tai padariau ne keršto ar kokių piktų kėslų vedinas. Man viso labo knietėjo įminti „Poseidono sapno“ paslaptį.
Ima garsiai ir piktdžiugiškai juoktis ir palengva lipa laiptais žemyn, bet pakrypsta lazdelė ir jis nusiverčia laiptais.
Liucijus ir Vaclovas stebi šį vaizdą visiškai be emocijų.
Liucijus: Negražu juoktis.
Vaclovas: Aš ir nesijuokiu.
Liucijus: Bet nepadėsim atsistot?
Vaclovas: Ne.
Petras galop atsistoja, nusivalo dulkes ir nueidamas vėl juokiasi.
Tada išeina ir visi darbuotojai. Vaclovas pagriebia Zofijos ranką.
Vaclovas: Zofija, negi ir tu mane palieki?
Zofija: Tavo viešbutis negeras ir tu negeras. (Ištraukia ranką iš jo rankos). Aš daugiau nesiurbti ir nečiulpti. (Susimąsto). Gal kam kitas.
Ji išeina, o Vaclovas puola ant kelių.
Vaclovas: Neee! Zofija! Aš juk tave mylėjau savo trumpalaike Vacloviška meile.
Guli ant žemės ir rauda užsidengęs veidą rankomis. Tuo metu Liucijus užsidega cigaretę. Galop Vaclovas atsistoja, nusibraukia nosį į švarko rankovę ir atsisuka į Liucijų.
Vaclovas: Na, aš tikiuosi, tu laimingas?
Liucijus: Dėl ko? Kad mūsų verslas vėl žlugo ir mes giliam šūde?
Vaclovas: Taip, bet užtat tu gavai įsitikinti, koks aš netikęs vadovas. Argi tu ne to norėjai? Tu teisus, o aš nevykėlis. Pabaiga.
Vaizdas užtemsta.

PABAIGA

Pasigirsta Liucijaus balsas.
Liucijus: Kokia dar pabaiga?
Vėl matome Liucijų ir Vaclovą verandoje.
Liucijus: Mes taip ir pasiduosime?
Vaclovas: O ko tu dar nori? Iki šiol tau patikdavo pasiduoti. Pasiduoti mūsų projektuose vos kas pakrypdavo negera linkme. Pasiduoti savo gyvenime. Ar gal tu nori susikeisti vaidmenimis? Gerai. Šaunu. Tada tu vadovauk viešbučiui, o aš… aš tuo metu… aš einu prasigert.
Vaclovas nueina vidun, o Liucijus atsidūsta ir iš lėto nueina miesto link. Dangus apsiniaukia ir ima pūsti vėjas. Liucijus pasistato kalnierių. Vaclovas ateina į kavinę ir iš baro ima traukti butelius. Liucijus vaikšto miesto gatvėmis. Fone skamba liūdna muzika. Jo žvilgsnį patraukia užrašas „Liūdna?“. Tada jis perskaito visą tekstą. Tai iškaba prie įėjimo į kavinę. „Liūdna? Užeik pas mus torčiuko ir kavos“. Jis vaikšto toliau ir vėl atkreipia dėmesį į užrašą. „Nepasisekė verslas?“ Tada perskaito visą tekstą. Tai reklaminis stendas. „Nepasisekė verslas? Ne bėda. Paimk paskolą“. Jo dešinė akis patrūkčioja. Tuo metu Vaclovas ištušina vieną butelį ir imasi kito. Liucijus nueina į dokus, kur prišvartuoti kateriai ir jachtos. Jo dėmesį vėl patraukia užrašas: „Neklausyk Vaclovo“. Tačiau daugiau teksto nėra. Tai užrašas ant jachtos šono. Muzika baigiasi. Šalimais Liucijaus stovi žmogus su barzda, pypke ir kapitono kepure.
Liucijus: Tamstos jachta?
Žmogelis: Aha.
Liucijus: O kodėl toks pavadinimas?
Žmogelis: O kodėl gi ne?

Vaclovas sėdi girtas su pustuščiu buteliu ir kalbasi su savimi.
Vaclovas: Visi mane paliko. Na ir gerai. Aš pats sau geras (žagt) draugas. Bliamba, kurgi tas Jeronimas? (Išsitraukia telefoną). Jau kai aš jį surasiu… (Skambina Jeronimui. Girdisi tik traškesys ir keisti garsai). Nu kur tu tą telefoną padėjai? Subinėn susikišai, tu šlykštus mažas šunkrušy?
Užsiverčia butelį ir tuo metu ima mirksėt visos lempos. Kai sutemsta, šalia Vaclovo atsiranda vaiduokliškas Jeronimas. Pamėklė žalia ir lyg išblukusi. Jis palengva žiojasi ir jo burna pavirsta didžiuliais nasrais su daugybe dantukų. Jis baisiai užrėkia. Staigiai atsiranda šviesa. Vaclovas padeda butelį ant stalo ir ima dairytis.
Vaclovas: Turbūt žuvėdra.

Prieplauka. Lauke jau temsta. Ant lieptelio stovi keletas vyrų. Vienas įstatytas į kubilą, kuriame sucementuotos jo kojos.
Sucementuotas: Vyrukai, baikit. Ką jūs darot? Per daug filmų apie gangsterius prisižiūrėjot? Vladai!
Link jo ateina Vladas. Didelis, randuotas ir rūstus. (Jį turėtumėte žinoti iš pirmos dalies).
Vladas: Aš tau suteikiau ne vieną progą. Skolas reikia laiku grąžinti.
Sucementuotas: Aš grąžinsiu. Būtinai. Duok man savaitėlę.
Vladas: Ne, brangusis. Dabar tai jau ne apie pinigus, o apie pagarbą.
Sucementuotas: Kieno pagarbą?
Vladas: Mano vyrų pagarbą. Tavo pagarbą.
Sucementuotas: Kaip gi aš tave gerbsiu jei būsiu negyvas?
Vienas iš vyrų: O rimtai, Vladai, kaip?
Vladas: Patylėk. (Sucementuotam). Tu per daug šneki.
Prieina, pasikiša jį po ranka, nusineša ir įmeta į vandenį.
Vienas iš vyrų: Vladai. Gali būt, kad turim liudininką.
Vladas pasisuka ir pamato, kad netoliese parkelyje sėdi žmogus ant suoliuko ir rūko. Jis atsisukęs nugara.
Vladas: Dėl viso pikto nukepk ir tą.
Vlado parankinis išsitraukia pistoletą ir nueina link suolo. Neužilgo pasigirsta šūvis. Vyrukas sėdi kaip ir sėdėjęs, o Vlado parankinis negyvas guli šalimais. Dabar jau du išsitraukia pistoletus ir eina link rūkančio. Pasigirsta du šūviai. Dabar aplink suoliuką jau trys lavonai, o vyrukas teberūko. Vladas perbraukia delnu sau per veidą.
Vladas: Ten tu, Liucijau?
Sėdintis ant suoliuko iš tikrųjų buvo Liucijus. Jis atsisuka ir pamato Vladą. Liucijus išspjauną beveik surūkytą cigaretę.
Liucijus: Vladas.

Vaclovas šlitinėja viešbučio koridoriais su dviem buteliais. Jis labai girtas. Jis niūniuoja kažkokią dainelę. Staiga kažkas pradeda iš lauko šaudyti į lauko duris. Kai jos pasidaro visiškai skylėtos, išspiria jas ir užeina vidun. Tai vienas iš Vlado gaujos narių, o iš paskos užeina ir visi kiti.
Vladas: O žmoniškai negalėjai atidaryt?
Gaujos narys: Įprotis.
Vladas pakedena jam plaukus kaip vaikui.
Vladas: Šaunuolis.
Išvis be Vlado ir Liucijaus, vidun užeina apie dvidešimt vyrų. Jie dairosi. Į holą ateina besiskeryčiodamas Vaclovas.
Vaclovas: Ei kas čia daros?
Visi išsitraukia ginklus ir nutaiko juos į Vaclovą.
Liucijus: (Užstojęs Vaclovą). Ramiai. Čia tik Vaclovas.
Vladas: Jo, ramiai, vyručiai. Nėra reikalo šaudyt Vaclovą. Bent jau kol kas. Liucijau, kodėl jis toks girtas.
Liucijus: Nes daug išgėrė.
Vladas: Logiška.
Vaclovas: Liucijau, galim pasikalbėt? Mudu abudu? Na, nebijok. Pimpalo nerodysiu.
Jie nueina nuošaliau.
Vaclovas: Liucijau, čia Vladas? Tas pats Vladas? Ką jie čia veikia?
Liucijus: Na, jie mieste tvarkė reikalus ir netyčiom susprogdino savo buveinę, tai aš jiems pasiūliau apsistoti čia.
Vaclovas sunkiai atsidūsta Liucijui į veidą.
Liucijus: Būk geras. Nedaryk taip. Nuo tavęs dvokia, kaip nuo senovinio demono. Kaip nuo girto senovinio demono.
Vaclovas: Liucijau…. Liucijau….. Liucijau…..
Liucijus: Taaaaip?
Vaclovas: Ar tu žinai, kad jie banditai?
Liucijus: Tik jau nepradėk. Tu ir pats banditas kažkuria prasme. Ką jie tau čia padarys?
Vaclovas: Susprogdins viešbutį?
Liucijus: Mmmmmm… Gal. Išskyrus tai, nematau reikalo jaudintis. Jie kaip ne kaip suaugę vyrai. Ir beje vyrai, kurie moka už nakvynę, kaip bet kurie kiti klientai. Jau geriau tegul pas mus gyvena banditai, kol visi tie skandalai praeis. Praeis laiko, jie išsikraustys ir pas mus vėl ims gyventi paprasti žmogeliai. Žinai, aš net galvoju mest tą istoriją su vaiduokliais.
Vaclovas: Jautiesi labai puikus vadovas, ar ne?
Liucijus: Dėl to, kad vos išėjau miestan ir iškart užpildžiau visą viešbutį? Hm. Taip, jaučiuosi.
Vaclovas: Liucijau…
Liucijus: Taip?
Vaclovas: Liucijau… Liucijau… Liucijau…
Liucijus pavarto akim ir nueina, o Vaclovas tebestovi svirduliuodamas ir kartoja „Liucijau“.
Liucijus virtuvėj susirenka kelis pilnus šiukšlių maišus ir dairosi. Gaujos nariai ramiai vaikštinėja, šnekučiuojasi. Jis paima maišus ir eina laukan link konteinerių.
Liucijus: (Pats sau) Jie elgiasi visai padoriai. O aš dar nerimavau…
Staiga viešbučio languose ima mirgėt įvairiaspalvės šviesos ir pasigirsta garsi muzika ir šūkaliojimai. Liucijus numeta maišus. Jis įkiša galvą pro duris vidun ir pamato, kad viešbutyje vyksta pasiutusios linksmybės. Dabar žmonių kur kas daugiau nei buvo. Pilna tiek vyrų, tiek moterų. Jis atsargiai eina ir dairosi. Kavinė jau atrodo nusiaubta. Išvartyti stalai, prilaistyta ant grindų, ištuštintas baras. Į salę išvilktos alaus bačkos. Laksto pusplikės merginos, kitos šoka ant stalų. Vienur nuo stalo uosto kokainą. Kitur du vyrukai juokiasi, pasiėmę į rankas medinę viešbučio iškabą. Dar kitur vienas vyrukas entuziastingai mojuoja ranka, kurioje pistoletas. Šalia jo sėdi kitas vyrukas, o ant stalo šoka mergina.
Vyrukas1: Ei, atsargiau. Taip ką nors ir nušaut gali.
Vyrukas2: Neaiškink.
Ginklas iššauna ir mergina nukrenta ant žemės.
Vyrukas1: Matai? O jeigu taip žmogų?
Liucijus: Viešbutis pilnas girtų nusikaltėlių nėra labai gerai. Bet dar blogiau, jei tarp jų trainiojasi girtas Vaclovas.
Jis prieina prie vyrukų laikančių iškabą.
Liucijus: Sakykit, vyručiai, jūs kartais Vaclovo nematėt?
Vyrukas3: Ko tokio?
Liuciju: Na, jis atrodo taip. (Rodo į medinę iškabą Vaclovą – Poseidoną).
Vyrukas3: Ar tu visai kvailas? Kur aš tau rasiu bičą su žuvies uodega?
Vyrukai ima juoktis. Liucijus suurzgia ir nueina. Jis ieško Vaclovo po skirtingas patalpas. Užeina į sandeliuką, o ten kažkas uosto miltus. Užeina į kambarį kur Petras buvo visus surinkęs. Ten į krūvą suverstos knygos ir iš jų padarytas laužas. O virš jų, ant iešmų kepa dešreles. Liucijus kyšteli galvą į vieną iš tualetų ir kurį laiką žiūri. Iš vidaus pasigirsta balsas.
Balsas: Ko žiūri? Niekad nematei grupinio su asilu?
Liucijus: Gyvai, ne.
Uždaro duris ir nueina tolyn. Galop jis grįžta į kavinę ir virš minios iškilusį pamato Vladą. Jis ima brautis pro žmones ir pastebi, kad prie Vlado stovi Vaclovas ir kažką jam aiškina.
Liucijus: O ne.
Pro minią brautis darosi vis sunkiau ir jam lyg tyčia visi trukdo. Jie pila ant jo alkoholį. Merginos lenda bučiuotis, o kai kas nori su juo nusifotografuoti.
Viduryje patalpos stovi Vladas ir įdėmiai klauso Vaclovo.
Vaclovas: Žodžiu, aš galvoju, kodėl tu vis dar šlaistaisi po gatves su savo visais šitais…. tankistais? Ar nederėtų tavo amžiaus žmogui jau ramiai sėdėt kur nors? Eeeeee… turėjau omeny sėdėt dvare arba ofise, ar nuosavam lėktuve. Nepagalvok nieko blogo. Tau jau… (žagt)… tau jau nepridera pačiam tepliotis rankų. Tau tinka tik vadovaut. Ar tu taip negalvoji?
Vladas: Na ką aš galiu pasakyt? Man patinka būt veiksmo centre.
Vaclovas: (Sukikena). Tu man patinki.
Vladas: Tu man ne.
Jie sudaužia buteliais ir atsigeria.
Vaclovas išmeta butelį ir užsikabaroja ant gretimo stalo.
Vaclovas: Ei! Ei! Kas nori pamatyt mano pimpalą?!
Galų gale prasibrauna Liucijus. Jis laiko rankose merginą, o ant galvos užmautas lempos gaubtas. Jis numeta merginą ir nusimetą gaubtą.
Liucijus pribėga prie Vaclovo, kuris atsiseginėja klyną.
Liucijus: Vaclovai, gal tau jau gana švenčių? Man atrodo, tu Vladui nusibodai. Ir šiaip, visiems.
Vaclovas: (Užsiseginėdamas klyną). Liucijau… Liucijau… Liucijau…
Liucijus nusisuka. Vaclovas nusiverčia nuo stalo.
Vladas: Baik, Liucijau. Tegul jis šneka savo nesąmones. Nieks čia nekreipia dėmesio.
Vaclovas: Matai, Liucijau. Nieks nekreipia dėmesio. Net tas tavo durnius Vladas.
Labai staigiai muzika ir visi garsai nutyla ir visi atsisuka į Liucijų ir Vaclovą. Vlado veidas labai labai piktas.
Vladas: Man labai nepatinka kai žmonės ima mano, kad aš neprotingas.
Vaclovas kikena, o Vladas jau ima siekti savo pistoleto.
Vaclovas: Mano? Aš nemanau. Aš žinau…
Liucijus staigiai sugriebia Vaclovą ir ima jį purtyti.
Liucijus: Baik kalbėt, o tai aš pats tave nušausiu.
Vaclovas: Labas vakaras. Jus sveikina keistuolių teatras.
Vėl papurto.
Vaclovas: Viva la baton.
Vėl papurto.
Vaclovas: Dichotominės replikacijos skirstymo propoziciniais kintamaisiais formalizavimui reikšmės turi transpozicinių komutacijų definicijos.
Trenkia Vaclovui kumščiu ir tas nugriūna. Vladas lyg šiek tie nusiramina.
Liucijus: Tuoj, Vladai, aš jį susirinksiu ir nuvesiu miegot. Galėsit toliau švęst.
Vaclovas ima stotis.
Vaclovas: Na argi taip gražu su draugu? Dabar dar tik trūksta, kad mane visi šitie pyderastai užpultų.
Dabar jau visi išsitraukia ginklus ir nukreipa į Vaclovą. Liucijus pliaukštėli delnu sau per veidą. Ima mirkčiot šviesos, kol visai pagęsta. Visi ima dairytis. Suklykia viena iš merginų, nes pasirodo vaiduokliškasis Jeronimas. Jie lėtai sklendžia virš grindų. Jo kūnas žemiau juosmens išsidraikęs kaip dūmas. Ima rastis ir daugiau vaiduoklių. Tai žmonės kurių nuotraukas rodė Petras. Tarp jų Steponas Silkius, Robertas ir Rita Ribakovai, Klemensas Kašalotas ir kiti. Tose vietose kur atsiranda vaiduokliai, žmonės prasiskirsto. Vaiduokliško Jeronimo burna vėl ima plėstis ir jis staigiai pasiduoda link Vlado. Vladas ima šaudyti ir visi ima šaudyti į vaiduoklius. Liucijus gulasi ant žemės ir kartu nusitempia Vaclovą. Kulkos lekia kiaurai vaiduoklius ir kliudo tik kitus žmones. Tačiau šūviai netyla ir stovinčių žmonių lieka vis mažiau ir mažiau. Šaudoma ilgai, bet galiausiai stoja tyla. Liucijus pakelia galvą nuo grindų ir tamsoje pamato daugybę lavonų. Stovi tik vienas didelis siluetas. O vaiduokliai atsisuka į jį su Vaclovu. Atsiranda šviesa ir vaiduokliai kaip mat dingsta. Vienintelis, likęs stovėti, žinoma, Vladas. Nors jis ir suvarpytas kulkų.
Liucijus atsikelia.
Liucijus: Vladai, tu kraujuoji.
Vladas: Žinau. (Išmeta iš rankų pistoletą). Bet aš nejaučiu skausmo. Dabar aš jaučiu tik širdgėlą. Kodėl, Liucijau? Kodėl kaskart, kai aš su jumis susidedu, miršta visa mano chebra? Tu galvoji, jie šiaip beveidžiai mano pakalikai? Tu galvoji, jie man nerūpi? Jie man lyg šeima. Tu juk irgi buvai mano šeimos narys, Liucijau. Jie man kiekvienas brangus. Pažiūrėk.
Pakelia vieną iš lavonų.
Vladas: Čia – Jurgis. Jis labai gerai žaidė fūlę ir turėjo chemijos magistro laipsnį. Ar jis tau panašus į beveidį pakaliką? Ne.
Numeta lavoną ir pakelia kitą.
Vladas: Šitas – Mykolas. Jis žinojo krūvą anekdotų, tik labai nelaikė dujų. Na, argi jis beveidis?
Pakelia trečią lavoną. Bet šitas vietoj veido turi visišką lygumą, kaip manekenas.
Vladas: Na gerai – šitas beveidis.
Numeta.
Vladas: Mintį pagavai. Kas man atpirks visus šituos žmones?
Liucijus: Užteks jei grąžinsiu visus pinigus ir dar tiek?
Vladas: Dar dvigubai tiek.
Liucijus: Sutarėm.
Vladas: (Atsidūsta).Vieną dieną, Liucijau, mano gerumas baigsis. Nereikia, nelydėk. Aš žinau, kur pinigai.
Jis eina iš patalpos, bet išeina ne pro duris, o kiaurai sieną, ją išgriaudamas. Atsikelia Vaclovas.
Vaclovas: O kur visi žiūrovai dingo?
Liucijus: Vaclovai, mums derėtų dingti kol tos šmėklos negrįžo.
Netikėtai lūžta grindys ir išlenda ranka. Liucijus pakelia pistoletą ir nusitaiko. Pro skylę išlenda Jeronimas – tikras Jeronimas. Jis purvinas ir išvargęs. Liucijus nuleidžia ginklą.
Liucijus: Jeronimai? Mes manėm – tu negyvas. Mes net tavo vaiduoklį matėm.
Jeronimas: Vaiduoklį? Ne, aš paprasčiausiai įvirtau pro vieną slaptą angą po namu ir atsijungiau.
Vaclovas: Jo, Jeronimai, kodėl tu vis dar gyvas? Leisk, aš ištaisysiu šitą klaidą.
Vaclovas griebia ginklą, kurį laiko Liucijus, bet tas jo nepaleidžia ir jiedu ima grumtis. Jeronimas sunerimsta. Dingsta šviesa ir aplink juos stovi visas būrys vaiduoklių. Jeronimas pamato savo vaiduoklį, suinkščia ir nualpsta. Nualpdamas vėl įgriūna į skylę, iš kurios išlindo. Vaiduokliai ima artintis link Liucijaus ir Vaclovo.
Vaclovas: Gal galėtume paprasčiausiai pasikalbėti?
Klemenso vaiduoklis: Galėtume, žinoma. O apie ką kalbėsim?
Vaclovas: Matai? Jie visai draugiški vaiduokliai.
Roberto vaiduoklis: (Nusijuokia). Mes ne visai vaiduokliai.
Liucijus: O tada kas?
Roberto vaiduoklis: Mes, čia buvusių žmonių neigiamų emocijų personifikacijos. Matot, čia nesivaidena. Veikiau jau šita vieta prakeikta, nes čia visiems nesiseka. Jei paprasčiau, tai žmonėms čia nesiseka ir jie jaučiasi blogai. Kai jie jaučiasi blogai pakankamai ilgai – atsirandame mes. Mes esame prirakinti prie šios vietos ir nuolat jaučiame tuos blogus jausmus, kuriuos jautė jie. Štai pavyzdžiui aš nuolat noriu nužudyti savo žmoną.
Ritos vaiduoklis: O aš visad noriu nužudyti jį.
Roberto vaiduoklis: Taigi, mes ne visai galbūt patenkame į vaiduoklių kategoriją. Taip ar anaip, mes kenčiame, bet nekenkiame. Galite mūsų nebijoti.
Liucijus: O tada kam jūs taip darot su savo burnom?
Parodo į Jeronimo vaiduoklį, kurio burna vėl didelė su daugybe dantukų.
Stepono vaiduoklis: Mes nedarom. Tik jis toks.
Trenkia Jeronimui per galvą ir to burna susitvarko.
Vaclovas: Na kaip ir aišku. Tik turiu vieną klausimą. Mums irgi čia nelabai sekėsi. Ar tai reiškia, kad ir mes susilauksim savo žalių permatomų versijų?
Klemenso vaiduoklis: Jie jau čia.
Pasirodo Vaclovo ir Liucijaus vaiduokliai. Vaclovo vaiduoklis girtas.
Vaclovo vaiduoklis: Kas nori pamatyt mano pimpalą? (Ima grabaliotis, ten kur turėtų būti kelnės).
Liucijaus vaiduoklis: Tu neturi apatinės dalies.
Vaclovo vaiduoklis nusimena ir panarina galvą.
Vaclovas: Liucijau… Liucijau… Liucijau…
Liucijus: Ką, Vaclovai?
Vaclovas: Gal jau dabar galim baigt?
Liucijus: Galim. Ir kuo greičiau, tuo geriau.
Vaizdas užtemsta.

PABAIGA

Marcelijus ir diedukas

Gyvenimas nuošaliame namuke kartu su seneliu Marcelijui nebuvo lengvas. Na, nieks ir nežadėjo lengvo gyvenimo, bet jis pasirinko pats tokį likimą. Senolis buvo itin senas ir jam reikėjo nuolatinės globos ir priežiūros, o Marcelijus, būdamas labai rūpestingas jaunuolis, ruošėsi jam suteikti ir vieną, ir kitą. Namas, kuriame gyveno Marcelijus su dieduku, buvo nedidelis, nors ir dviejų aukštų. Pirmame aukšte buvo viena didžiulė patalpa, kuri buvo ir svetainė, ir virtuvė. Čia senelis ir leisdavo didžiają dalį dienų, sėdėdamas fotelyje ir žiūrėdamas pro langą. Antrame aukšte buvo trys nedidukai miegamieji (vienas visad užrakintas) ir mažytė patalpa su tualetu ir vonia. Miegamuosiuose tilpo tik po lovą ir spintelę. Naktimis Marcelijus gulėdavo nusisukęs į sieną ir klausėsi, kaip už jos garsiai alsuoja jo senelis. Jis buvo pasiryžęs tuoj pat bėgti pas jį, jei tik išgirstų ką nors, jo nuomone, įtartino.
Marcelijus buvo paranojiškas ir dirglus vaikinas, bet gal dėl to kaltas ne tik jo būdas, bet ir gyvenimas. Jis jaudinosi dėl dieduko kiekviename žingsnyje, o tas savo ruožtu buvo gan ramus ir geros nuotaikos. Jis pasakodavo įvairias istorijas ir pokštus, kurių didžiąją dalį pats ir tesuprasdavo. Marcelijus tik kreivai nusišypsodavo iš mandagumo ir paklausdavo, ar seneliui nieko netrūksta. Jis siūlydavo jam išeiti pasivaikščioti arba bent jau pasėdėti lauke, bet senolis atsisakydavo pareikšdamas, kad ten per daug žmonių ir triukšmo. Bet, po teisybei, žmonių ten nebuvo. Nebuvo ir triukšmo. Nebuvo nieko. Bet viena dieną kai kas atsirado.
Marcelijus išėjo ant verandos tą rytą labai prastos nuotaikos. Jis jau daugiau nei prieš valandą paskambino greitajai pagalbai ir dabar labai širdo, kad tie nesirodė. Jis nervingai trypočiojo vietoje ir dairėsi. Bet matėsi tik siena.
SIENA. Visur vien tik SIENA. SIENA. SIENA. SIENA. Ji buvo visur, kur tik akys užmatė ir matyt būtent dėl tos priežasties Marcelijaus smegenys ne iškart suvokė, kas įvyko. Jis pakėlė galvą. Pažiūrėjo į kairę, paskui į dešinę. Siena driekėsi į abi puses ir kilo į nesuvokiamas aukštumas. Nesimatė jos nei galo, nei pabaigos. Grėsminga, agresyvi raudonų plytų siena, kurios vakar čia nebuvo. Mat dar vakare po tuščias laukymes vėjas nešiojo dulkes, o dabar kažkas vos penkiasdešimties metrų nuo jų trobos atstumu pastatė šią monumentalią pabaisą. Tikrai buvo baisu ir nejauku. Bet Marcelijus neturėjo kada kvaršinti sau dėl to galvos. Jis laukė greitosios ir tik vylėsi, kad ši konstrukcija nesutrukdys jai atvykti. Vakar vakare senelis jautėsi puikiai ir postringavo apie paukščių migracijos ypatybes, o šiandien buvo tylus ir net atsisakė Marcelijaus daržovių sriubos, kurią taip mėgo. Vaikinukas taip susipergyveno, kad apklojo senuką pledu ir puolė skambinti. Lakoniškas balsas kitame laido gale pasakė, kad tuoj kas nors atvyks. Bet praėjo jau beveik dvi valandos, o nieks taip ir nepasirodė. Marcelijus nesivargino skambinti antrą kartą, nes žinojo, kad į šias nuošalias vietas greitosios mašina vyksta ilgai, o čia dar ta prakeikta siena matyt patrukdė. Laukti darėsi nebepakenčiama. O senelis buvo labai ir netgi labai tylus. Marcelijus nuvalė lipnų prakaitą su servetėle nuo jo kaktos ir kaip tik tada sudžeržgė durų skambutis. Pagaliau!
Tačiau už durų buvo visai ne daktaras. Marcelijus vietoj to išvydo įtaraus veido žmogelį su nudrengtu švarku ir segtuvu rankose. Marcelijus net nesiruošė slėpti savo nusivylimo ir jau ketino uždaryti šiam atėjūnui prieš nosį duris, bet tas nieko nelaukdamas ėmė kalbėti.
– Laba diena, aš iš komiteto prieš sieną, – prabilo švarkuotasis.
– Prieš sieną?
– Sieną, žinoma, – jis mostelėjo nerūpestingai viską dengusios sienos už jo linkui. Mes renkame parašus už sienos nugriovimą.
Jis trumpam parodė lapą įsegtą atneštame segtuve ir Marcelijus spėjo pamatyti kažkokį spausdintą tekstą ir įžiūrėjo po juo kelis kreivus parašus.
– Nugriovimą? Tai, kad ją ką tik pastatė.
– Ką tik? Na žinot. Tik nesakykit, kad jūs pasisakot už sieną, – stovinčiam tarpduryje žmogeliui ėmė trūkti ne tik žodžių, bet atrodė, kad ir oro.
Jis pasistengė susitvardyt.
– Atsiprašau, jaunuoli, o ar jūs šio namo savininkas?
– Ne. Tai būtų mano senelis.
– Tai tuomet gal galėčiau su juo pasišnekėti?
– Ne. Jis prastai jaučiasi.
– Aš net neabejoju, kad kaip šio nekilnojamo turto savininkui, jam bus įdomu išgirsti apie nelegalias statybas, įvykusias be jokio mūsų visų sutikimo.
Po šių žodžių žmogėnas jau kėlė koją namo vidun, bet Marcelijus be jokių ceremonijų jį sustabdė.
– Niekur jūs neisit ir su niekuo nekalbėsit, – ėmė ne juokais širsti Marcelijus. Senelio labai prasta sveikata. Jam silpna ir jis net nežino apie jokią sieną. Nėra ko jo be reikalo jaudinti.
– Nežino? Apie sieną? – jau kone spiegė asmuo renkantis parašus. – Ar žinot, kad nepasirašydami jūs palaikot ir tolesnias nelegalias statybas? Ši siena trukdo susisiekimui, mažina žemės kainą ir jau nešneku, kad užstoja saulę.
– Ką?
– Kas ką?
– Sakėt, kad ji trukdo susisiekimui?
– Žinoma. Ar žinot, kiek gatvių ir kelių ji užtvėrė?
– Ne.
– Na….dar kol kas nežino ir mūsų komitetas, bet nepatvirtintais duomenimis – daug. Ši siena it šunvotė ant mūsų bendruomenės kūno ir kaip mūsų rajono gyventojas, jūs tiesiog privalot pasirašyt.
Marcelijus tuo metu įsivaizdavo mašiną su raudonu kryžiumi, kuri kur bevažiuotų, visur atsiremdavo į raudonų plytų sieną. Bet ne! Taip negali būti.
– Nesąmonė! – Nevalingai šūktelėjo Marcelijus, priversdamas žmogėną krūptelėti.
– Kas nesąmonė?
– Jei kažkas pastatė sieną, tai žinojo ką daro. Aš laukiu greitosios pagalbos ir ji atvyks.
Atėjūnas nusišypsojo išties šėtoniška šypsena.
– Tikrai taip manot?
– Nejuokaukit tokiom temom. Siena gal ir ne iš gražiųjų, bet juk ne šiaip ji čia atsirado. Senelis visad sakė, kad nieks be reikalo nevyksta. O jūs pasigėdytumėt apeliuot į rajono vieningumą. Kai mums ištinka bėdų, ar mes sulaukiame iš jūsų paramos? Nemanau. Tai, kad sudie.
Marcelijus nė nesiruošė klausyti tolesnio švarkuotojo oratoriaus gražbyliavimų ir užtrenkė duris pakankamai smarkiai, kad pademonstruotų savo kategoriškumą, bet ne per daug smarkiai, kad netrukdytų seneliui ilsėtis.
– Sienų mylėtojas! – Iš kitapus durų pasigirdo pagiežingas šūksnis. Po to stojo tyla.
Tiesa, anas žmogelis dar kurį laiką trainiojosi apie namus ir žvalgėsi pro langus, tad Marcelijus gavo užtraukti visas užuolaidas. Seneliui reikėjo ramybės. Jis nuėjo patikrinti, kaip anas laikosi ir pamatė, kad tas atrodė labai liūdnas, bet pasistengė išspausti anūkui šypseną. Nusišypsojo ir vaikinas, o nusišypsojęs nuėjo link telefono. Bet vos jis pakėlė ragelį, kai pasigirdo maniakiškas beldimas į duris.
Marcelijus tiesiog pertūžo pamanęs, kad tai vėl tas pats niekšas su segtuvu ir mąstė, kad teks naudoti prieš jį smurtą. Jis tyliai, bet ryžtingai nužygiavo link durų, o beldimas nesiliovė. Marcelijus atplėšė duris ir nusidžiaugė, kad nepadarė nieko neapgalvoto, nes čia stovėjo akiniuotas vyras su mediko uniforma. Tiesa, mašinos su raudonu kryžium niekur nesimatė. Nesimatė ir ano balvono vilkinčio nudrengtu švarku. Užtat siena tebebuvo.
– Laba diena, – pasisveikino daktaras.
– Laba diena. Užeikit. Užeikit.
Marcelijus parodė į fotelį, kuriame sėdėjo senelis. Tiesa, tas buvo nusuktas į kitą pusę, nes senelis labiau mėgo žiūrėti pro langą ANOJE pusėje. Todėl jis dar nieko nežinojo apie sieną. Medikas plačiais žingsniais nuėjo link senuko. Apžvelgė jį tiriančiu žvilgsniu. Paskui nusivalė akinius ir dar kartą apžvelgė. Tada priėjo prie Marcelijaus.
– Na kaip? – Nerimavo rūpestingasis anūkas.
– Na kaip čia pasakius.
Gydytojas pasikniso vienoje iš savo kišenių ir padavė Marcelijui mažytę kartoninę kortelę, kurioje buvo laidojimo firmos kontaktai.
– Ką? Nesupratau. Tai kažkoks daktarams būdingas juodas jumoras?
– Visai ne. Čia jūsų senelis?
– Taip.
– Tai jūsų senelis negyvas. Beje, sprendžiant iš išvaizdos ir kvapo, jau kelias dienas.
Dabar Marcelijus pasigailėjo, kad atidaręs duris nežiebė atėjusiąjam į tarpuakį taip, kaip buvo užmanęs. Nors negalima mušti akiniuoto per veidą. Taip jam visad sakė senelis. „Geriau jau tvok į kiaušus“ , paskui visad pridurdavo.
Marcelijus prunkštelėjo, prisiminęs tą pasakymą ir tada jau daktaras nužvelgė jį patį.
– O gal jums reikia mediko pagalbos? – Pasiteiravo daktaras.
– Ne. Čia niekam nebereikia daktarų.
Marcelijus nebebuvo piktas. Jis tebuvo nusivylęs. Nusivylęs atėjūnais, šarlatanais ir neprašytais, prašytais ir visokiais kitokiais svečiais. Jis kaip įmanydamas nemandagiau išlydėjo daktarą į dulkiną ir saulėtą lauką ir dabar jau negailėdamas jėgų trenkė durimis. Jis nebepergyveno dėl savo senelio ramybės. Viskas jam bus gerai. Jis buvo labai sveikas ir gyvybingas senolis ir, matyt, dar patį Marcelijų pragyvens. Vaikinukas pasuko kelis ratus kambario viduryje, o kai pavargo, tai priėjo prie fotelio, kuriame po pledu tyliai šnopavo jo mylimiausias žmogus. Marcelijus atsisėdo ant grindų kaip vaikystėje ir ėmė glostyti šaltą kaulėtą senučio ranką.
– Ech, seneli. Kodėl gi mes apsupti durnių?
– Toks jau tas gyvenimas, – išgirdo atsakymą.
Marcelijus mylėjo senelį visa širdimi ir jam buvo nė motais, kad tas skleidė keistą kvapą ar, kad po jo veidą šmirinėjo tarakonai, o burnoje rangėsi kirmelytės. Nieks nėra tobulas.