Apie ką ši istorija? Nagi apie meilę, žinoma. Dalis gal ir užprotestuotų, kad meilės čia nėra. Yra. Dar ir kaip. Taip aš mačiau meilę, kai rašiau šitą kūrinėlį, taip ją matau ir dabar. Meilė, tai košmariškas siaubas apimantis žmogų ir ėdantis iš vidaus. Neleidžiantis miegoti ir lėtai žudantis. Tau atrodo, kad jos reikia, nors iš tiesų tik pats sau kasi duobę, nes…hm. Atleiskit, užsimiršau. Gal geriau paskaitykit patys.
*****
Sveiki, mano vardas Konstantinas. Šiandien aš ir vėl rūkau. Ai, koks čia „vėl“. Išbuvau nerūkęs tik mėnesį. Bet nieko čia tokio. Tegul nieks nebando prikišt, kad aš bevalis. Juk aš nemėginau rimtai mesti, o tik norėjau įsitikinti, ar galėčiau mesti reikalui esant. Dabar, kai įsitikinau, galiu ir vėl rūkyti. Ta proga net nėjau į balkoną. Iškilmingos rūkoriaus karjeros pratęsimo proga galima ir kambary užplėšt. Tiesa, per dūmus monitorius gal ir prastokai matosi, bet aš ir taip nelabai žinau, ko į jį spoksau. Varge, kaip mane užkniso spoksot į tą nelemtą daiktą! Bet nelabai turiu ką veikt.
Ji vis tiek neprisijungus. Skaipe jos kontaktą puošia pilkas apskritimas. Ot šūdas. Juk jai berods šiandien neturėtų būt paskaitų. Na, ji vakar sakė, kad vakare eis pas draugę, gal ji liko pas ją nakvot ir dar negrįžo. Ech, Kristina. Žiūriu į jos nuotraukėlę skaipe ir mąstau, ar išeis mums kas rimto? Ir ar aš noriu ko nors rimto ir ar ji pakankamai rimta? Kartą nukentėjęs nuo moters imi jomis chroniškai nepasitikėt. Na, bent jau aš. Žinoma, lovelasai, kurie mėgsta keliaut per lovas, tokių problemų neturi. Pavyzdžiui, kad ir Kostas. Nors ką gali žinot, kas jo galvoj dedasi… Ne, velniop tą bobišių. Apie Kostą negalvosiu. Geriau apie Kristiną. Jos veidelis mielas. Nepasakytum, kad iš koto verčiančiai gražus, bet užtat mielas. Taip tik geriau. Bet ji neprisijungus. Ir į žinutes neatrašo. Aš jai tikrai neskambinsiu, nes ji pagalvos, kad aš kažko prisigalvoju, o tokio komforto aš, matyt, dar negaliu sau leist, nes mes draugaujam vos porą savaičių. O susitikę išvis buvom tik keturis kartus. Gal visgi gausiu kokią žinią, pavyzdžiui, vakare. O ką veikt iki tol?
Nieko nebus. Teks užsidegt dar vieną cigaretę.
Na, kita vertus, jeigu mudviem nieko ir neišeis, tai bent jau aš busiu atsikrušęs už visą pusmetį. Tik nepagalvokit, kad sekso buvo beprotiškai daug. Ne. Paprasčiausiai tie keli kartai po pusmečio bado pasirodė netgi labai daug. O dar kokie kartai, ohoho! O aš jau tikrai galvojau, kad man nukris viena atitinkama kūno dalis nuo per ilgo nenaudojimo. Aš ištvėriau be sekso pusę metų. Visą sušiktą pusmetį. O tai, kaip ne kaip, šeši mėnesiai. Na, gerai jau gerai, ne pilni šeši, viso labo 162 dienos. Ir ištvėriau. O nerūkęs, kita vertus, išbuvau tik mėnesį. Na, bet anoks čia stebuklas, juk cigaretės lengviau pasiekiamos nei moterys.
Moterys… Negali žmogus be jų… Bet ir su jom nelabai gali.
Pagesinęs eilinę cigaretę į peleninę aš suskaičiuoju aštuonias nuorūkas ir nusprendžiu, kad pasiekimai visai neblogi, turint omeny, kad pradėjau rūkyt tik šiandien, o pabudau gal tik prieš tris valandas. Tuomet palengva, it koks sliekas, į protą ima raustis mintis, jog neprošal būtų papusryčiaut. Sumuštinių susitept ar kažką tokio.
Ne. Ji vis dar neprisijungė. Velniava. Šiaip taip prisiverčiu nusiropšt nuo kėdės, praveriu plačiai langą, kad bent jau šiek tiek prasivėdintų ir pagerėtų matomumas, ir patraukiu virtuvėn.
Bet kodėl? Na, kodėl aš visą sušiktą rytą smirdau prie kompo, o vos tik surengiau žygį virtuvėn (pusryčių nukariaut, galima sakyt), turėjo suskambėt tas klaikus durų skambutis. Tas garsas mane graban nuvarys ankščiau laiko. Aš jį tikrai pasikeisčiau, jeigu tik nebūčiau įklimpęs į depresiją, kai visas laisvalaikis pašvenčiamas apatijai ir savęs gailėjimui. Na, bet dabar atsirado Kristina ir gal…
Bet pala, dabar ne apie tai. Aš juk ėjau atidaryt durų. Tai padaręs nelabai ir nustebau pamatęs Kostą. Jis dažnai užsuka pas mane po savo naktinių žygių. Sprendžiant iš suglamžytų marškinių, „šviečiančių“ pro atlapotą paltą, sutaršytų plaukų, o svarbiausia, iš alkoholio tvaiko, priėjau prie išvados, kad šiandien ne išimtis. O ir laikas kaip tik tinkamas – akivaizdu, kad jis tik prieš valandą, o gal ir dar vėliau prasikrapštė akeles eilinės kekšės namuose, atsibučiavo atsisveikinimui ir patraukė namolio. Žinoma, neužmiršdamas savo seno draugo Konstantino. Nors iki šios dienos man vis dar neaišku, ar jis po savo siautulingų naktų tikrai labai nori pabendrauti su kuo nors, kas neturi vaginos, ar jam paprasčiausiai patinka erzinti mane savo pasiekimais. Na, kad ir koks šmikis jis bebūtų, bet jis vienas iš seniausių mano draugų, o draugai bent jau neapgaudinės ir nepaliks tavęs dėl kito vyro.
Taigi jis pasisveikino, užėjo ir nusirengė. Aš savo ruoštu grįžau į kambarį ir likau stovėti kaip įbestas. Net nežinojau, kur man pasidėt. Jo vizitas visiškai mane išderino. Mano mintys išsidraikė ir dabar aš kaip ir nelabai radau sau vietos. Todėl ėmiau ir prisėdau prie kompo. Na, o kas dabar? Bukai spoksojau į monitorių. Pakui ėmiau judint pelę ir dabar bent jau galėjau akimis sekti po ekraną slankiojančią rodyklytę, o tai, sutikit, jau ne taip buka. Tada kambarin užėjo Kostas, šleptelėjo į sofą netoliese ir susiraukė.
– Klausyk, vėl pradėjai rūkyt? Ir dar kambary?
– Ai, – išspaudžiu aš.
Tada jis atsilošė ir mes kurį laiką tylėjom. Mes dažnai patylim kartu. Tai būdinga seniems draugams.
– Tai žinai, – prabilo jis po kurio laiko, kai jam pabodo žiūrėt pro langą, – aš nusprendžiau užsukt ir pažiūrėt, ar tu dar visai čia nenudurnėjai.
– Tau rūpi, ar aš apskritai nenudurnėjau, ar būtent ČIA?
– Tarkim, apskritai.
– Na, ir kaip tau atrodo?
Rodykliukė monitoriuje ėmė „piešti“ aštuoniukes.
– Na, dėl nudurnėjimo iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyt. Greičiausiai tik tiek pamišęs kaip visada.
Mes visad mėgom sąmojingai pasityčiot vienas iš kito. Na, o tuose sąmojuose visad yra dalis tiesos. Sakykim, 50 procentų.
Ir tada aš pagalvojau, kad blogai, jog šįryt neišgėriau vaistų. Neišgėriau, nes prieš tai reikėjo bent ką užvalgyt, o nevalgiau, nes visą rytą buvau užsiėmęs akių varvinimu priešais monitorių ir rūkymu. Taipogi pamiršau išgert ir vakar vakare. Šūdas!
Tada Kostas pareiškė, kad aš labai beprasmiškai „rūgstu“ prie kompo (lyg būtų galima „rūgti“ prasmingai), ir pasiūlė vakare nueiti kur nors į miestą prasiblaškyt ir prasivėdint.
– Ir iš kur tu randi tiek energijos? – pasiteiravau.
– Ko tik nepadarysi dėl draugų, – jo apšepusį veidą papuošė šypsena.
Tuo metu aš pabandžiau įsivaizduot, kaip atrodytų, jei aš griebčiau jį už plaukų ir tėkščiau jo marmūzę į stalą. Tik šiaip.
– Ir dėl mergų, – atkirtau. – Klausyk, Kostai, kaip tu taip gali?
– Ką būtent? Siūlyt tau į miestą? – jis sukikeno.
– Kaip tu gali taip lengvabūdiškai žiūrėt į santykius?
– Kodėl lengvabūdiškai? Aš į šitą reikalą rimtai žiūriu, – dar viena šypsena.
– Neišsidirbinėk, juk žinai, apie ką aš.
– O varge. Tu ir vėl pradėsi moralizuot. Apie tai jau kalbėjom tūkstantį kartų. Ir viską išsiaiškinom. Mūsų požiūriai tuo klausimu paprasčiausiai skiriasi. Ir baigta kalba.
Jis galvojo, kad aš jam vėl moralizuosiu dėl jo palaido gyvenimo būdo. Aš tikrai galėjau nepailsdamas prikaišiot jam dėl jo ydų. Kaip ir jis man, beje. Turbūt tam draugai ir reikalingi. Bet šįkart aš nenorėjau jam moralizuot. Taip jam ir pasakiau.
– Šįkart aš nenoriu tau moralizuot. Man tikrai smalsu. Kaip tu taip ramiai ir neskausmingai susipažįsti, išsiskiri ir taip vėl ir vėl?
– Ar tikrai taip jau ir neskausmingai? Taip manai?
– Na, taip bent jau atrodo. O jeigu ir kirba kokie jausmai pas tave, tai tikrai nepanašu į tą paniką, kuri apima mane.
– Kokia dar panika? Tu pradėjai panikuoti dėl santykių, kol jų dar nėra? Hm. Pasiekei naujas aukštumas.
– Ne, matai, tame ir reikalas… Radau aš čia vieną tokią…
– Susiradai paną!? Taigi sveikinu. Kiek jau laiko praėjo, kai nieko neturi? Apie pusę metų?
– 162 dienos, – kukliai šyptelėjau.
– Dar ir skaičiavai. Kaip tikras psichas tiesiog. Na, ką gi, taip ar anaip, tai gera naujiena. O ta panika tikrai be reikalo. Susiradai ir gerai tam kartui. Parintis tikrai nereikia.
– Nemoku.
– Kas negerai? Palauk, tu juk nepasikvietei jos gyvent pas save?
– Labai juokinga.
– O kas tave žino?
– Buvom susitikę dar tik keturis kartus.
– Mieste?
– Ir ne tik.
– Tai užėjai pas ją į svečius? Ar ji pas tave?
– Ji pas mane.
– Aha. Tai spėju, jau gavai to, ko tau taip trūko?
Akimirkai pasimečiau.
– Turi galvoj sekso?
O tai tau jo netrūko? – ir dar viena šėtoniškai pikdžiugiška šypsena.
– Gavau, mielas drauge. Gavau. Ir ne kartą. Ir ne du, – nesusivaldžiau nepasigyręs.
– Šaunu. Dabar, svarbiausia, neįsikliopink į ją ir vaikų neprisidaryk. Ir žvalgykis į horizontą naujų pažinčių. Ir bus gyvenimas puikus. Na, bent jau geresnis, jeigu ne puikus.
– Tame ir reikalas, kad aš taip nemoku. Dėl to tavęs ir klausiau. Aš nuolat prisigalvoju kažko negero ir neišeina kitaip.
– Be reikalo. Tame tavo ir bėda, kad tu prisigalvoji, nes per daug vienas čia kiurksai. Tau reikia dažniau prasiblaškyt. Va grįšiu namo, išsimaudysiu ir varom alaus.
Pajaučiau, kad tai viena iš tų dienų, kai aplanko tauriausi vyriški jausmai, tokie kaip vienybė, brolybė ar kažkas panašaus. Nebesinorėjo Kosto niekur leist ir laukt vakaro. Nebesinorėjo ir jo marmūzės knežint. Norėjosi rimtai pasikalbėti. Paatvirauti. Tam buvo tik vienas būdas.
– Yra kitas variantas, – dabar aš šelmiškai nusišypsojau.
Net neabejoju, kad Kostas ėmė įtart, ką aš siūlysiu.
Kostas tylėjo, o aš nuėjau į virtuvę, kur radau ant stalo peilį ir išvyniotą duoną kaip priminimą apie nevalgytus pusryčius, ir ištraukiau iš šaldytuvo 0,7 l talpos degtinės butelį.
Grįžau kambarin ir pademonstravau jį Kostui. Iš pradžių jis žiojosi, kaip supratau iš jo povyzos ir veido išraiškos, prieštaraut, bet jis taip nieko ir nepasakė. Tada jis nebyliai pritarė. Matyt, jis nusprendė, jog bus neprošal padaryt „pachmielą“, o gal jį irgi apėmė vienybės ir brolybės jausmai. Aš nusišypsojau, atnešiau dvi taureles ir atsukau butelį.
Taigi mes ėmėme gurkšnoti ir palengva įgavom visai neblogą pagreitį. Aš subėgiojau virtuvėn ir papjausčiau dešros, mes šnekėjom apie bobas ir gyvenimo prasmę ir įpusėjom butelį. Kostas darėsi vis radikalesnis ir visais dievais prisiekinėjo, kad mergos skirtos tik vienam „dalykui“. Ir man siūlė prasidėt su jom išskirtinai tik dėl to „dalyko“.
– Visos jos kekšės. Nesutikau nė vienos, kuri būtų verta pagarbos. Jas tik dulkint ir dulkint. Niekam jos daugiau neskirtos, – šlebizavojo Kostas.
Jo organizmas ir taip buvo pilnas alkoholio po vakar ir jam ne daug tereikėjo.
Nors ir aš savo ruožtu ėmiau aršiai ginti savo poziciją:
– Negali juk gyventi vien dėl sekso. O kaipgi jausmas, abipusis pasitikėjimas, šeimos sukūrimas, galų gale?
Mūsų pašnekesys virto debatais ir atrodė, kad teisesnis tas, kuris garsiau išsako savo mintis. Degtinės vis mažėjo.
Po nepilnos valandos mes „pavargom“, tuo pačiu aprimo mūsų diskusija.
Sėdėjom ir tylėjom kiekvienas su savo mintim. Tada Kostas pareiškė, jog be reikalo mes sėdim tyloj, ir nuėjo prie kompiuterio prieš tai užkliuvęs už kėdės. Aš savo ruožtu nusprendžiau nueit virtuvėn, tik pats nežinodamas ko. Girdėjau, kaip Kostas burba, kad pas mane kompe neišeina nieko rast ir kad ten viskas ne taip kaip pas visus. Aišku, sakydamas „ne taip kaip pas visus“ jis turėjo galvoj „ne taip kaip pas jį“.
Taigi aš atėjau į virtuvę. Ant stalo gulėjo tas pats peilis, kuriuo aš taip ir nepasidariau pusryčių, bet užtat papjausčiau dešros užkandai. Už lango pūtė vėjas ir palengva pradėjo lynoti. Aš nežinojau, ko aš noriu. Ne tik dabar, bet ir apskritai iš gyvenimo. Pasigirdo muzika – Kostui pavyko. Povilaičio „Švieski man vėl“. Visai buvau pamiršęs, kad pas mane dar yra tokios muzikos. Prisistovėjęs lyg sočiai nuėjau atgal. Čia radau Kostą akivaizdžiai visai manęs nepasigedusį. Jis kraipėsi kėdėje priešais kompiuterį užsimerkęs, diriguodamas pirštais ir dainuodamas kartu su Povilaičiu. Jis ne tik kad nė karto nepataikė į natą, tai apskritai labiau priminė ne dainavimą, o kankinamo gyvulio skleidžiamus garsus. Alkoholis nepabudino jame dainininko. Atsimerkęs jis pastebėjo mane, nors ne iškart tai suvokė. Bet kai galop informacija pasiekė smegenis, jis neįtikėtinai guviai pašoko nuo kėdės (žinoma, ją nuversdamas) ir ėmė kažką šlebizavot kuisdamasis kelnių kišenėje. Stebėdamas jį aš pamąsčiau – nejaugi ir aš toks girtas? Ir nors aš nieko nevalgiau, išskyrus keletą griežinėlių dešros, ir rūkiau kaip kaminas (Kostas neleido rūkyt kambary, tad visgi teko eit į balkoną), tačiau mano bičiulis šįsyk apsinešė kur kas labiau. Iš kišenės jis išsitraukė savo mobilųjį ir ėmė kažką aiškint. Supratau tik kelis žodžius: „kekšė“, „nerealu“, „vakar“ ir „čiulpė“. Visiškai užteko ir to, kad susidaryčiau vaizdą, apie ką jis. Tada jis ėmė kariaut su telefonu, žinoma, ne be keiksmų, ir galop rado savo nuotraukų galeriją.
– Žėk, – šnypštelėjo jis ir padavė man telefoną.
Nuotrauka buvo visai kaip iš kokio porno filmo. Tiesa, mėgėjiško. Visgi nesimatė veidų. Keliuose kituose vaizdeliuose mintis buvo panaši, tačiau veidai taip ir nepasirodė, ir kai aš jau ėmiau abejoti nuotraukų autentiškumu, išvydau Kosto snukį. Jo veidą, kaip ir daugeliu gyvenimo atvejų, dabino išraiškinga grimasa. Tačiau kaipgi jo partnerė? Ar jos fizionomija tokia baisi, kad neverta fotografuoti? Ir tada aš spustelėjau mygtuką dar kartą ir pamačiau.
Kristiną…
Fotografuojama buvo iš viršaus – ji klūpojo ant kelių priešais Kostą ir darė tai, apie ką aš kol kas net pasvajoti bijojau. Na, pasvajoti gal ir pasvajojau, bet tikrai kol kas dar nesitikėjau to sulaukti. Gerklę man užspaudė gumulas, akis ėmė temdyti įsiūtis, bet aš stengiausi to neparodyti, tik pakėliau akis nuo telefono ir žvilgtelėjau į Kostą. Jis ėmė linksėti galvą, kas maždaug turėjo reikšti – taip, tai aš. Matai, koks kietas! Tada vėl įsistebeilijau į nuotrauką. Gal aš visgi suklydau. Bet kad ir kaip aš norėjau klysti, visgi tai buvo tiesa. Aš jos veido nesupainiočiau. Net ir tokioj padėtyj. Jos veidas niekad neapleido manęs. Jis giliai įsirėžė į mano niekais prikimštą protą ir aš nuolat regėjau prieš save jos veidelį. Mielą. Besišypsantį. O dabar, štai!
Jis ją išniekino! Suteršė!
Kostas dabar sėdėjo išsidrėbęs sofoje ir kažką gražbyliavo. Aš pasisukau į jį. Iš pykčio ir nevilties man temo akyse, bet aš jokiu būdu nesiruošiau to parodyti. Jis postringavo, kartais pakikendamas į delną, apie tai, kokia tai buvo pašėlusi kekšė. Ko tik ji neišdirbinėjo, o ypač, kai jie abu gerai įkaušo.
– Gerai, – nutraukiau aš jį. – Aš tau irgi turiu kai ką parodyt.
Kostas sukluso ir aš jam grąžinau telefoną.
– Tu irgi fotkinai, ką darei su savąja? – užklausė jis.
– Ne, bet tu turi tai pamatyti. Tiesiog privalai. Sėsk prie kompo.
Tuo metu mintyse aš sakiau ką kitą: „Ne, aš nefotkinau, ką aš su JA veikiau, ne taip kaip tu, sušiktas niekše!“
Aš turėjau veikti greitai. Kol dar įsiūtis teikė drąsos ir kol nepersigalvojau. Taigi kol jis rangėsi kėdėn priešais monitorių, aš nuėjau virtuvėn ir paėmiau nuo stalo tą patį nelemtą peilį. Patį didžiausią ir aštriausią visuose namuose. Aš paslėpiau jį už nugaros ir grįžau. Kostas pakėlė galvą pažvelgti į mane, kai aš už jo atsistojau, gniauždamas peilio rankeną dešiniojoje rankoje.
– Užeik į skaipą, – paliepiau.
Jis taip ir padarė.
Dabar susirask vieną tokį kontaktą iš „K“ raidės.
Kostas? – prunkštelėjo jis.
– Ne, žemiau, – aš buvau ypač kantrus.
Iš karto po „Kostas“ buvo „Kristina“.
Jis spustelėjo pastarąjį ir sustingo. Man turi pavykti. Juk jis girtesnis už mane ir neturėtų suspėt apsiginti.
Dabar jis, kaip ir aš prieš tai, negalėjo patikėti savo akimis. Jis prisitraukė arčiau ekrano, kad geriau įžiūrėtų nuotrauką, o ta nuotrauka, ne taip kaip daugelis kitų kontaktų, buvo labai aiški. Suklysti buvo neįmanoma. Net ir tokiam girtam asilui.
Jo akys išsiplėtė ir pūsdamas orą jis atsilošė.
Tada aš ir dūriau. Bet aš ne šiaip bakstelėjau. Kol jis spoksojo į Kristinos nuotrauką, aš iškėliau peilį ir iš visų jėgų dūriau jam į kaklą. Tiesa, jis turbūt visgi akies kampučiu pamatė, ką aš dariau ir kėlė rankas bandydamas mane sulaikyti, bet kaip aš ir tikėjausi, jo reakcija buvo lėtesnė už manąją. Peilio ašmenys susmigo iki pusės. Kostas įsikibo rankenos, jo akys išsprogo, jis mėgino kažką pasakyti. Tada aš pasukiojau ašmenis ir staigiai ištraukiau peilį. Plūstelėjo kraujas. Jis stvėrėsi už žaizdos ir aš mačiau, kaip jam tarp pirštų sunkiasi tamsiai raudonas skystis. Aš atsitraukiau, o jis gargaliuodamas ėmė tiesti rankas kažką mėgindamas sugriebti ir jam vis dėlto pavyko įsikibti man už kelnių. Jis neįtikėtinai stipriai įsikibo manęs, bet aš atšokau, ir jis nuvirto ant grindų su visa kėde paleisdamas mano kelnes. Žinoma. jis jas iškruvino. Jis springo krauju ir raitėsi, o kraujo bala ant grindų vis didėjo. Aš stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis konvulsyviai trūkčioja ir miršta. Tiesa, jis visai neskubėjo nusibaigt. Jis dar kurį laiką šliaužiojo po grindis ir plūdo kraujais. Man netgi darėsi neramu, kodėl tai taip ilgai trunka. Jis dvėsė ilgai ir nuobodžiai. Visgi galų gale jis nurimo. Viskas buvo baigta.
Aš tai padariau – nužudžiau savo draugą. Ir koks tada jovalas dėjosi mano galvoje. Mintys lakstė atgal ir pirmyn besipindamos viena su kita, trankėsi viena į kitą, o esminės buvo tokios:
Aš nekenčiau Kosto.
Aš nekenčiau Kristinos.
Aš nužudžiau savo gerą draugą dėl kažkokios kekšės.
Kodėl ji su juo prasidėjo?
Kodėl moterys šitaip su manim elgiasi?
Kodėl Kostas turėjo taip padaryti?
Kodėl MAN turėjo visa tai nutikti?
Gal geriau būtų buvę nužudyti ją?
Kas kalčiausias šioje sušiktoje situacijoje?
Ką, po velnių, man dabar daryti?
Ir nei į vieną klausimą aš neturėjau atsakymo. Aš tik suvokiau, kad mano bute ant grindų guli kraujais paplūdęs lavonas ir kad dabar manasis poelgis man atrodė visiškai idiotiškas. Girtumas pradingo kaip nebuvęs, bet mąstyti vis vien nesisekė. Aš įklimpau į gilų šūdą. Dar šįryt aš svarsčiau, ar Kristina tinkama man, dabar gi aš norėjau nueiti pas ją (jeigu tik žinočiau, kur ji tiksliai gyvena), išsiaiškinti, ką ji sau galvoja, ir suskaldyti jos sušiktą makaulę… Bet ar tikrai aš to norėčiau? O gal aš visgi tebejaučiau jai kažkokią simpatiją, gal norėčiau išgirsti, kad tai tebuvo paklydimas, proto užtemimas? Ar aš toks beviltiškas? Greičiausiai aš paprasčiausiai nesveikas. Nors anokia čia naujiena.
Visgi kažką reikėjo daryt. Bet ką? Aš niekad nepasižymėjau organizuotumu ar ryžtingumu, o dabar situacija buvo labai ir netgi labai ne eilinė. Bet palikt jį tįsot vidury kambario sprendimas buvo prastas.
Į vonią. Aš paėmiau jį už kojų ir palikdamas kraujo dryžį nuvilkau kūną link vonios. Įversti lavoną vonion pasirodė kur kas sunkiau, negu aš tikėjausi. O kas dabar? Išsidrėbiau kambary ant sofos, pagriebiau degtinę ir mauktelėjau kelis gerus gurkšnius. Užsikosėjau. Taip ir nesupratau, geriau man ar dar blogiau, ir įsistebeilijau į kraują ant laminato. Turbūt jį reiktų išvalyti. Bet kokia prasmė? Tik tam, kad kažkuo užsiimt? Mane vis tiek pasodins. Man galas.
Iš pradžių pasikeičiau kelnes, kruvinąsias paprasčiausiai įmesdamas į nešvarių skalbinių dėžę. Tada ėmiau makaluoti šlapiu skuduru po grindis niekaip negalėdamas išmesti JOS iš galvos. Paskui drebančiom rankom ploviau jį kriauklėj, nes vonioj kažkas buvo palikęs numirėlį. Tada vėl brūžinau juo po grindis, tada vėl ploviau, tada vėl, vėl ir vėl… Neįsivaizduoju, kiek praėjo laiko, kai galop nutėškiau skudurą kažkur į vonios kampą ir įvertinau, kad grindys atrodo visai padoriai. Na, o dabar beliko paskambint policijai ir pasakyt, kad mano draugui pasidarė negera. Jis nuėjo į vonią, kur jam praplyšo kaklas ir jis staigiai numiręs įvirto vonion. Hm, turbūt nelabai įtikinama. Ir kol aš taip bendravau su paraleliniais pasauliais, spėkit kas atsitiko. O gi vėl nuskambėjo tas prakeiktas durų skambutis. Aš vos neprikroviau į kelnes, o širdis labai atkakliai mėgino išlipti per gerklę. Negi kaimynai jau spėjo iškviesti policiją? Tyliai atsisėdau, o gal tyliai nuvirtau į kėdę, nuo kurios nuvirto Kostas, ir laukiau. O gal nueis? Bet skambutis suskambo dar ir dar kartą. Paskui prasidėjo beldimas. Po to pažįstamas balsas pasakė:
– Konstantinai, atidaryk, žinau, kad jūs ten.
Tai buvo Kornelijaus balsas. O Kornelijus buvo toks pats geras draugas kaip ir Kostas. Na, sunku pasvert, kuris geresnis, bet jis bent jau tikrai buvo keistesnis iš judviejų. Aš su juo susipažinau mokykloje tais pačiais metais kaip ir su Kostu. Mes trise buvom neišskiriami, tokie ir likom. Tačiau paskutiniu metu Kornelijus darėsi kažkoks ne toks. Tarkim, jį gerai apibūdintų žodis „savotiškas“. Aš sirgau depresija ir jau kurį laiką gydžiausi, o Kornelijus, nepanašu, kad būtų puolęs į liūdesio ar apatijos liūną, ir kiek žinojau, jis niekur nesikreipė, gal jam ir nereikėjo. Tačiau jis visad buvo šiek tiek keistas, o pastaruoju metu jo ekscentriškumas netgi peržengdavo tam tikras ribas. Mes, kaip seniausi jo pažįstami, visad žinojom, kada jis juokauja ar tik apsimeta kvaileliu, tačiau kitiems jis sukeldavo šiokį tokį nerimą. O paskutiniu metu nerimą jis ėmė kelt ir mums su Kostu, tik mes jam to nenorėjom sakyt. Tiktų kad ir pavyzdys, jog jis jau beveik pusę metų turėjo merginą, tačiau jokiais būdais mums jos nerodė. Tiesa, jis sugebėdavo visą šį laiką išsisukti taip, kad tai nesukeltų jokio įtarimo, bet mums jau kuris laikas tai atrodė kažkaip keista. Na, bet toks buvo Kornelijus ir nieko čia nepadarysi.
….. – žinau, kad jūs ten, – pasakė jis.
Nieko gero tai nežada. Bet tada tarytum viskas mano viduje apsivertė. Mane apniko nenumaldomas noras prisipažinti apie savo nusikaltimą, išsipasakoti kažkam, bent kiek sumažinti kaltę ir nuolankiai laukti nuosprendžio. O gal jis supras? Gal jis padės man išsrėbti šitą šūdą ar bent jau neįduos? O gal, atvirkščiai, jis pakraups sužinojęs, ką aš padariau Kostui? Bet aš buvau visai praradęs viltį ir nusprendžiau apsistoti ties optimistiškesniu variantu. Pakilau ir nuėjau link durų. Ir koks ilgas man tada pasirodė koridorius. Aš judėjau kaip sulėtintam kine, o skambutis vis džeržgė ir džeržgė. Mane supo kažkokia migla ir aš turėjau kapanotis link durų pro šitą kisielių baimindamasis, kad dar kiek ir visai prarasiu sveiką protą. Atrodė, kad kol pasiekiau duris, praėjo valanda, o gal ir dar daugiau. O tiesiant ranką link rankenos laikas dar labiau stingo. Valandos virto mėnesiais, metais, o skambutis plėšė mane visą į gabalus.
Aš jas galų gale atidariau ir pabandžiau atrodyti kaip galima normaliau, nors taip ir nesupratau, kam aš dar apsimetinėjau.
Kornelijus visas tvoskė nekantrumu. Jis laikė ranką prie skambučio, o jo rūškanas veidas žvelgė į šoną. Bet nespėjus man net prasižioti, jis staigiai atsisuko į mane ir nieko nepasakęs užėjo vidun.
– Ssveikas. – sumikčiojau. Užeik.
Jis ir užėjo. Šiek tiek pastoviniavo koridoriuje, o tada nuėjo į svetainę nei nusiavęs batų, nei nusivilkęs striukės. Man beliko uždaryti duris ir nusekti jam įkandin. Aš nedrąsiai nusekiau iš paskos ir radau jį jau sėdintį ant sofos.
– Sėsk, – įsakmiai paliepė jis ir parodė į tą pačią prakeiktą kėdę priešais kompiuterio stalą.
Nedrįsau nesutikti.
– Šaunu. Čia ir lik.
Tada jis pažvelgė pro langą ir atrodė, kad jis kažką įtemptai mąsto arba repetuoja kalbą. Kaip paaiškėjo paskui, antrasis variantas buvo šimtu procentų teisingas.
– Turi parūkyt? – išgirdau netikėtą klausimą.
Kornelijus rūkydavo nebent išgėręs, o ir tai retais atvejais. Dabar jis buvo blaivus. Aš pasisukau į stalą, kur gulėjo pakelis, o ten pamačiau beveik tuščią butelį degtinės ir dvi taureles.
„Aš visai nemoku slėpti įkalčių“ – pamąsčiau.
Tuo pačiu atsiminiau, kad koridoriuje kabo Kosto paltas.
Jis išsitraukė cigaretę ir aš jam pridegiau.
– Atidarysiu langą, – pasiūliau.
– Nereikia. Sėdėk.
Vėlgi sutikau be jokio pyptelėjimo.
Jis užplėšė porą dūmų ir uždavė klausimą:
– Taigi, kur Kostas?
–Vonioje, – nusprendžiau „nesukti vabalo į vatą“.
– Ir ką jis ten veikia?
– Guli, – tuo metu neradau geresnio paaiškinimo.
– Vonioje?
– Aha.
– Jis maudosi?
– Ne.
– Tai ką jis daro vonioje?
– Na, jis… nelabai gerai jaučiasi.
– Jis susirgo, todėl atėjo pas tave ir atsigulė į vonią?
– Ne. Aš jį ten paguldžiau. Iš tiesų jis nesijaučia blogai. Tiesą pasakius, jis iš viso nieko nejaučia.
– Nesupratau.
– Jis negyvas.
Jokios reakcijos. Gal jo veidas šiek tiek pasikeitė, bet tai tikrai nebuvo labai derama reakcija išgirdus tokį dalyką. Tai tik dar labiau patvirtino mano įsitikinimą, kad šiandien Kornelijus buvo tartum nesavas. Mano nerimas ėmė augti.
– Sėdėk, – teištarė jis ir atsikėlęs nuėjo į vonią.
Galbūt jis paprasčiausiai nepatikėjo? Pamanė, kad aš pajuokavau. Taigi bent dabar tikėjausi labiau adekvačios reakcijos ir laukiau keiksmų ir riksmų. Bet nieko tokio nebuvo. Jis grįžo galbūt labiau pakeltais antakiais, atsisėdo ir rūkė toliau.
– Jooooooo, – nutęsė jis.
– Matai…, – buvau bepradedąs.
– Palauk, prieisim ir iki to, – nutraukė jis mane. – Iš pradžių leisk, aš tau šį bei tą papasakosiu.
Jam labiau rūpi kažką papasakot negu sužinot, kodėl jo du geriausi draugai vienam bute, bet vienas iš jų negyvas. Į galvą tešovė du variantai:
Nr. 1 – Aš patekau į kažkokią kitą iškreiptą nesveiką dimensiją.
Nr. 2 – Kornelijus galutinai išblūdo.
Asmeniškai aš norėjau, kad pirmasis variantas būtų teisingas. Bent jau mažiau nejaukiai jausčiausi.
Jis išpūtė dūmus, numetė cigaretę ant grindų, užgesino koja ir pradėjo:
– Mielas Konstantinai, nežinau, ką tu dabar apie mane galvoji, bet aš tiesiog privalau prieš ką nors toliau darydamas tau pasipasakoti. Taip ar anaip, tu mano senas draugas. Taigi… Kaip turbūt tu žinai, aš turiu merginą. Jau beveik pusę metų. Susiradau ją beveik tuo metu, kai tu skyreisi su savo buvusia žmona. Ir aš to niekam nepasakojau. Net jums su Kostu. Paskui, po kurio laiko judviem visgi tai paminėjau, bet per visą tą laiką jūs jos netgi nematėte. Na, bet tu tai, žinoma, žinai. Užtat dabar aš tau norėčiau papasakoti, kokios buvo tokio mano slapukavimo priežastys. Aš jau seniai turėjau susidaręs apie moteris tam tikrą nuomonę. O einant gyvenimo keliu ta nuomonė vis pasitvirtindavo. Aš, taip sakant, nuolat maniau, kad moterų padermė nelabai patikima. Na, gal per švelniai išsireiškiau. Jos visos paprasčiausiai paleistuvės. Tik gal kai kurios to pačios nežino. Ir dėl tos priežasties aš turėjau būti labai atsargus. Aš privalėjau atsargiai rinktis sau draugę, o ir susiradęs elgtis apdairiai. Matau, nelabai supranti. Leisk, pateiksiu pavyzdžių. Aš esu pradėjęs nemažai santykių, bet pats paskui juos greitai ir nutraukdavau. Matai, visos tos mergos nebuvo patikimos. Nebuvo pakankamai padorios. Joms galvose būdavo vakarėliai, šokiai arba jos užsiimdavo kokia nors veikla, kur jas nuolat supdavo vyrai. O esant tokioms aplinkybėms bet kokia moteris anksčiau ar vėliau nueis į kairę. Ir nieko čia nepadarysi. Svarbiausia renkantis buvo vadovautis išskirtinai protu ir mano nustatytais kriterijais. Aš žinojau, kad jausmai turi būti pažaboti. Juos bus galima išleisti tik vėliau, kai jau būsiu įsitikinęs, kad tai ta vienintelė. Tikiu, kad tu mane supranti. Juk tu išsiskyrei su žmona dėl tokių pačių dalykų.
Aš tylėjau.
– Kostai?
– Ką? Galiu kalbėt?
– Gali, žinoma, – jis šyptelėjo.
– Na, ji mane, galima sakyt, paliko dėl kito. Nors, kiek žinau, ji „negriešijo“, kol mes buvom susituokę. Tačiau ji susirado kitą variantą, tinkamesnį. Ir pareiškė, kad su manim neįmanoma gyvent.
– O kaip priežastį iškėlė tavo ligą? Tavo psichologinius sutrikimus, tiesa?
Net ir dabar, po tiek laiko man vis dar buvo nemalonu apie tai kalbėtis. O tokios įtemptos sąlygos padėties nešvelnino.
– Taip, – atsakiau.
– Na matai. Viskas tinka ir tavo atveju. Atleisk, kad tave skaudinu, bet nuo tiesos nepabėgsi. Jai paprasčiausiai buvo per mažai vieno vyro. Taigi ji išėjo pas kitą, o tas savo ruožtu galbūt atlaidžiau žiūrės į jos paklydimus.
– Kiek žinau, jis žiūri labai atlaidžiai. Jis labai liberalus.
– Tai va po tavo atvejo aš dar labiau susirūpinau. Juk atrodė, kad jūs taip gerai sutariat, o čia še tau, kad nori! Supratau, kad turiu būti dar atsargesnis, kad neįkliūčiau į tokias pinkles kaip ir tu.
– Bet, Kornelijau, juk ne VISOS moterys paleistuvauja.
– Būtent. Yra padorių. Jos būna iš labai religingų šeimų arba taip auklėtos, arba šiaip per daug drovios. Bet per daug drovi man netiko. Man nereikėjo davatkos. Aš viso labo norėjau normalios padorios merginos. Nes žinojau, kad tokių turi būt. Tiesiog privalo. Daugelis šiuolaikinių moterų mane gyvos suėstų ir choru skanduotų, kad mums vyrams reikia, jog moteris gyvenime būtų vienuolė, o lovoje kekšė! Na, atleisk man. Nežinau, kaip su kitais, bet man svarbiausia, kad ji „nekūrvinėtų“, atleisk už išsireiškimą. Patirtis lovoje visiškai nesvarbi. Viso to galima išmokti kartu. Juk man nereikia sekso aparato. Man reikia gyvenimo partnerės. Ech, duok dar cigaretę.
Aš daviau jam cigaretę ir suvokiau, kad man pačiam visai neuždrausta rūkyti. Taigi pridegiau jam, o po to ir sau.
– Tai va, – numykė Kornelijus. – Kur aš baigiau?
– Apie gyvenimo partnerę.
– Ach taip. Ir atsitik tu taip, kad nepraėjus daug laiko po tavo skyrybų aš visai atsitiktinai sutikau vieną tokią panelę. Susipažinom kavinėj. Ji sėdėjo prie vieno staliuko, aš prie kito. Ir aš nusprendžiau ją pakalbinti. Leptelėjau kažkokią nesąmonę apie kavą ir ji nusišypsojo. Paskui apsikeitėm dar pora sakinių ir aš prisėdau prie jos staliuko. Žodžiu, man patiko jos kalbos maniera ir tai, kaip ji atrodė. O būtent – ji nebuvo labai graži. Veikiau ji buvo paprasto veido. Netgi galėtum sakyti – pilka. Bet taip dar geriau. Kiti vyrai mažiau žiūrės, pamaniau aš. Nes aš netgi niekad nesidairiau į gražuoles kaip tik dėl tos priežasties. Na, bet aš, matyt, buvau per naivus. Ne grožyje esmė. Bet apie viską iš eilės. Žodis po žodžio, mes įsišnekėjom. Na, o paskui sekė pirmas pasimatymas, pirma naktis ir t. t. Man vis dėlto buvo neramu, kad gal ji buvo per daug lengvai prieinama, nes aš tikrai nesu toks fantastiškai pritrenkiantis, bet visais kitais parametrais ji vos ne tobulai atitiko mano lūkesčius. Nors šiokių tokių abejonių kildavo ir paskui. Pavyzdžiui, ji man pasirodė per daug padykusi lovoje. Ji nuramino mane, kad su vienu vaikinu draugavo virš metų ir per tą laiką spėjo išmokti įvairių triukų. Tada aš norėjau tuo tikėti ir patikėjau. Tai ir buvo mano klaida. Aš ėmiau vadovautis ne tik protu, bet ir jausmais. Bet ir tada man buvo akivaizdžiai aišku, kad negalima jos per daug paleisti iš akiračio, kitaip jai kas nors būtinai susuks protą. Ir aš kiek galėdamas slėpiau ją nuo žmonių. Netgi nuo judviejų.
– Pala, pala, – nebesusivaldžiau. – Negi tu rimtai galvojai, kad mes galime nuvilioti tavo paną?
Kažkodėl jo veidas po šitų mano žodžių tapo tartum akmeninis.
– O ką gali žinot? Tu išgyvenai sunkų išsiskyrimą ir buvo neaišku, kas dedasi tavo galvoj, o Kostas… Kostas. Jis visad buvo nevaldomas eržilas. Ypač, kai išgerdavo. Aš nusprendžiau, kad atsarga gėdos nedaro. Ir vis dėlto viskas nuėjo velniop! Aš įsimylėjau iki ausų ir tapau aklas, o praregėjau, kai jau buvo per vėlu.
– Tai ji visgi nuėjo į kairę?
Aš galvojau, kad tai nebeįmanoma, bet vis dėlto jo fizionomija tapo dar atšiauresnė ir grėsmingesnė.
– Ar dabar leidau kalbėt?
Tyla. O kaip kitaip?
– Prieš beveik mėnesį man ėmė darytis labai neramu. Nedėstysiu tau, kuo pasireiškė paleistuvystės simptomai. Tik pasakysiu, kad jie buvo visad, tik aš, kaip paskutinis idiotas, to nemačiau. Aš taip kruopščiai planavau savo išrinktosios paieškas, o taip beviltiškai susimoviau. Na, bet netempsiu į vakarą ir netampysiu mudviem nervų. Kadangi, kaip žinai, aš šiuo metu nedirbu, tai turiu daug laisvo laiko. Todėl nusprendžiau pabūti sekliu ir ją pasekti. Viskas atrodė lyg ir normalu, nors kartais nelabai buvo aišku, kur ji lankosi, bet prieš maždaug porą savaičių vienas faktas tapo netgi labai aiškus. Ji susitiko su vienu vyruku ir tai toli gražu nebuvo šiaip draugas. Jiedu taip meiliai burkavo. – O dabar spėk, su kuo ji ėjo į pasimatymą?
Tyla.
– Spėk!
– Nežinau, Kornelijau.
– O gi su tavim, – ties tais žodžiais jis, velniai žino iš kur, išsitraukė pistoletą ir nukreipė jį į mane.
Jeigu bent kiek nusimanyčiau apie šaunamuosius ginklus, tai, matyt, būčiau pažinęs, kad tai 9 milimetrų kalibro brauningas. Na, bet aš to nežinojau, o ir mažai man tai berūpėjo išvydus į mane nukreiptą ginklą. Jei ne šis ginklas, greičiausiai būčiau pamanęs, kad jis juokauja, o dabar beliko manyt, kad jis arba žiauriai apsiriko, arba, kaip aš pamaniau prieš tai, išprotėjo.
– Kornelijau, ką tu darai?
– Kol kas nieko.
– Jis tikras?
– Taip.
– Iš kur jis pas tave?
– Ne tavo sušiktas reikalas.
– Kornelijau…
– Ką?
– Tu kažką labai smarkiai painioji.
– Patikėk manim, nieko aš nepainioju. Aš ir pats norėčiau, kad tai būtų netiesa, bet, deja. Juk tu vaikščiojai su Kristina į pasimatymus.
Jovalas mano galvoj patapo tirštesnis ir klampesnis negu bet kada.
– Kristina?
– Taip, teisingai išgirdai. Juk buvai su ja aną savaitę kine. Kitąkart vaikštinėjot po miestą. Ji lankėsi pas tave. Du kartus. Ir abu kartus ilgai užtrukdavo. Juk du kartus ar ne?
– Kornelijau…
– Dabar patylėk. Aš dar nebaigiau. Gausi įmint dar vieną mįslę. Spėk, kas vakar vakare svečiavosi jos namuose?
Visi galai atitiko, tačiau tai buvo kažkoks absurdas. Tai juk neįmanoma.
– Kostas? – išlemenau.
– Sveikinu! Taip ir pamaniau, kad tu jau žinai, juk Kostui ne šiaip negera pasidarė. Kaip žavu! Judu nepasidalinot mano mergos ir dėl to tu jį užmušei. Žavu. Na, bet užtat negali manęs dabar kaltint, kad aš šiandien taip žudikiškai nusiteikęs.
– Bet, Kornelijau, aš tikrai dabar dėl to nesidžiaugiu. Tai buvo kažkoks laikinas pamišimas ir dar girtumas prisidėjo. Jeigu tik eitų laiką atsukt atgal, aš tikrai taip nepasielgčiau.
Dabar jau su pasišlykštėjimu prisiminiau tai, ką padariau, ir dar pamąsčiau, kad Kornelijus kalbėdamas su manim tvardėsi lygiai taip pat, kaip ir aš prieš tai. Tik jo atveju tai truko žymiai ilgiau. Visgi jis iškentė, o noras žudyt jam veikiausiai nedingo.
– Na, kurgi ne. Bet tu nepergyvenk, aš tave sutvarkysiu greitai ir neskausmingai. Ne taip kaip pasielgiau su anuo šunim.
Jaučiau, kad dar kiek ir mane apims isterija. Ir apie kokį dar, po velnių, šunį jis kalbėjo?
– Tu nukepei savo draugą dėl mergiotės, kurią matei vos kelis kartus, tai įsivaizduok, kaip aš turiu jaustis sužinojęs, kad tą, su kuria aš jau pusę metų, dulkina mano du geriausi draugai. Čia bet kam stogą nuneštų. Bet aš išlikau šaltakraujis. Juk visą laiką tik stebėjau ir nesikišau. Norėjau daugiau informacijos sukaupti. Ir gerai padariau. Kitaip nebūčiau sužinojęs apie Kostą. Vakar vakare visą naktį prasėdėjau ant suoliuko priešais Kristinos namą. Sušalau kaip ciuckis, bet laukiau. Galų gale Kostas išsinešdino. Aš palydėjau jį akimis ir staigiai nulėkiau namo. Pasiimt šito, – kilstelėjo ginklą. – Pamaniau, kad šitaip ji taps sukalbamesnė. Ir ką tu sau galvoji. Kaip jau sakiau, ji pirmos klasės kekšė. Pasileidėlė kokių reta. Buto durys buvo neužrakintos. Gal pamiršo per skubėjimą, o gal ne tai rūpėjo aistros susuktai galvelei. Bet aš labai dėkingas, kad man pavyko ją taip sėkmingai užklupti nusikaltimo vietoje. Ji buvo antrankiais prirakinta prie radiatoriaus ir spygavo kaip pamišus, kol kažkoks veikėjas „tvarkė“ ją iš galo. Tai jį aš pavadinau šunim. Tai jis sulaukė nepavydėtino galo. Aš įsodinau jam kulką į nugarą ir kai jis ėmė raitytis ant grindų, o Kristina klykti jau ne iš malonumo, iššoviau dar kelis kartus, kur papuolė. Bet šūviai nebuvo mirtini. Leidau jam kankintis, kol užkimšau jai burną jos pačios apatiniais. Galų gale aš jį pribaigiau pora šūviu į veidą. Ir ėmiau svarstyti, ką gi daryti su mūsų nusidėjėle. Bet taip ir nesugalvojau. Užtai nusprendžiau susirast jos mobilų ir patikrint telefonų knygą. Ir kokių tik žvėrelių ten neradau. Ir arkliukai ir zuikučiai. Radau ir judviejų numerius. Tavasis buvo užvadintas „Kačiukas“, o Kosto „Pyzdukas“. Manau, jums tokie vardai labai tinka. Tada aš staigiai sumečiau, kad Kostas turbūt bus nuėjęs pas tave. Nusprendžiau kol kas palikti Kristiną, kur ji ir buvo, ir pakalbėti su ja vėliau. O tuo tarpu aplankyti judu ir, taip sakant, vienu šūviu nušauti du zuikius.
Pusės to, ką jis sako, aš nelabai girdėjau. Supratau tik, kad ta pati Kristina, dėl kurios įvyko tiek šūdo, dabar prirakinta savo bute prie radiatoriaus. Man tai pasirodė labai juokinga ir aš ėmiau pamišėliškai kikenti.
– Džiugu, kad tau taip linksma. Tai štai aš čia. Tik prieš ką nors šaudydamas norėjau išsipasakoti, tik štai Kostas manęs nelabai girdėjo, nes tu atlikai pusę mano darbo. Dėkui.
– Už tai, kad jį nužudžiau? – aš juokiausi ir verkiau vienu metu.
– Už tai, kad išklausei. O dabar metas mirti. Bet nebijok. Viskas įvyks labai greitai. Bent tiek dėl tavęs padarysiu.
„Bent tiek“, o juk Kostas kankinosi. Ir ilgai. Viešpatie, ką aš padariau.
– Kornelijau, nedaryk to. Aš padariau didžiulę klaidą nužudydamas Kostą. Jis juk nežinojo, kad aš su ja susitikinėju. Kaip ir aš nežinojau, kad ji tavo mergina. Tai klaiki nesusipratimų virtinė.
– Nežinojot? Tada kaip paaiškinti, kad jūs ją krušot? Sutapimas, nori pasakyt? Taip nebūna.
– Taip, atrodo neįmanoma, kad mes visi trys susidėjom su ta pačia. Žinau. Aš ir pats niekaip nesuprantu, kaip tai atsitiko. Bet taip atsitiko.
– Nemalk tu man šūdo. Jūs išsiaiškinot, su kuo aš draugauju, nuviliojot ją ir draugiškai pasidalinot.
– Ne, Kornelijau. Ne. Tai netiesa. Negi tu netiki manim? Juk ji visiška paleistuvė. Matyt, ji nuolat ieško su kuo pasismagint. Mes visiškai atsitiktinai patekom į jos spąstus. Aš susipažinau su ja per internetą, o Kostas gal susirado ją kokiam klube ar dar kur nors.
– Tikrai nori mane įtikint, kad pasaulis toks mažas? Tik jau nereikia.
Jis nepatikės. Jis nušaus mane. Bet kaip tai atsitiko? Tai juk tikrai visiškai neįmanoma. Kaip ir neįmanoma, kad šiam meilės keturkampy visų vardai prasideda iš „K“. Kažkoks absurdas. Bet ne. Tai ne keturkampis, o daugiakampis su nesuskaičiuojama begale kampų. Mes kaip musės patekom į jos voratinklį. Galvoj ėmė skambėt Atlantos daina „Leisk mergaitėms mylėt“. Ech, tos šiuolaikinės emancipuotos moterys. Per vieną iš jų aš nužudžiau savo draugą ir jaučiau, kad pačiam greit teks keliaut paskui jį. Bet, kad ir kokia beviltiška atrodė situacija, kad ir kokį nykų gyvenimą sau piešiau išsigelbėjimo atveju, manyje vis tiek ėmė reikštis išgyvenimo instinktas. Aš net nenumaniau, kad Kornelijus gali turėti ginklą. Nežinojau, koks jo taiklumas, bet bent jau pamėginti buvo verta. Nors aš buvau girtas ir greičiausiai šoko būsenoj, vis tiek nusprendžiau ko nors imtis. Tarp manęs ir jo ginklo buvo šioks toks tarpas. Žinoma, žinant kulkos greitį, akivaizdu, kad tas atstumas tiesiog juokingas. Ne, greičiau tragiškas. Aš ketinau šokti nuo kėdės, kol jis kažką kliedėjo, ir lėkti į virtuvę. Jeigu jis iššaus, man galas. Bet jeigu jis užsižiopsos, man gali pavykti.
Aš pabandžiau. Jis to visai nesitikėjo iš manęs. Jis iššovė, bet po laiko. Kulka pataikė į monitorių. Antrą kartą jis nespėjo iššauti, o aš jau buvau virtuvėje, prisispaudęs prie sienos. Gyvenime taip greitai nebėgau. Bet kas iš to. Jis juk tuoj ateis ir nušaus mane. Reaguoti reikėjo žaibiškai. Valydamas grindis aš paėmiau kruviną peilį ir nuploviau jį po kranu, bet nelabai žinojau, kur jį dėti. Negi prie kitų peilių? Todėl padėjau jį ant stalo, ten pat, iš kur ir paėmiau. Dabar aš pamačiau jį ir supratau, kad norint išgyventi teks padaryti tą patį kaip ir prieš tai. Tik kitu pretekstu. Tačiau šansų, kad pavyks, buvo apgailėtinai mažai. Juk Kostas buvo girtas ir sėdėjo sau nieko neįtardamas ir dar nusisukęs. O Kornelijus buvo ginkluotas, viskam pasiruošęs, įsiutęs ir blaivut blaivutėlis. Bet aš pastvėriau peilį, tvirtai suspaudžiau rankeną ir dar labiau prisiplojau prie sienos. Turbūt esant tokiai padėčiai būtų lengviau suvaryt peilį akin negu taikyt kaklan, bet jo ašmenys buvo per platūs, o kito peilio ieškoti nedrįsau. Kornelijus galėjo pasirodyti tarpdury bet kurią akimirką. Bet jis kažkodėl nesirodė. Laukti darėsi neįmanoma. Jausmas buvo kaip ir tada, kai Kornelijus skambino į duris, tik gal šimtą kartų baisiau. Šūdas. Ir kodėl aš atidariau. Aš prisiartinau prie tarpdurio kiek galima arčiau, bet taip, kad iš koridoriaus manęs nesimatytų. Ir tada išgirdau kažką panašaus į žingsnius. Labai tylius ir atsargius žingsnius. Tuoj spręsis kas gyvens, o kas mirs. Viskas išsisprendė akimirksniu. Aš net nelabai supratau, kaip tai įvyko, bet kai Kornelijus įlindo virtuvėn nukreipęs ginklą, aš puoliau ir per kažkokį stebuklą man pavyko. Aš pataikiau į kaklą. Jau antrą kartą per dieną. Tą milisekundės dalį aš pagalvojau, kad aš turbūt nenužudomas ir kad mane, matyt, globoja kažkokios jėgos. Kornelijus laisvąja ranka stvėrėsi už kaklo, o kita, laikanti ginklą, ėmė svirti žemyn. Tada jis iššovė. Aš pajutau neapsakomai stiprų smūgį ir parkritau. Mintys apie nemirtingumą išsisklaidė. Nors skausmą pajutau ne iš karto. Megztinis pilvo srityje ėmė dažytis raudona spalva. Kornelijus gi sukniubo tarpdury. Jo akys žvelgė tiesiai į mane. Žinoma, jis tebebuvo gyvas, bet nesugebėjo nei kalbėti, nei tuo labiau pakelti savo pistoleto. Net neabejojau, kad jis norėjo suvarpyti mane kulkomis. Tačiau jis buvo prie mirties. Kaip, beje, ir aš. Na, gal medikai mane išgelbėtų. Bet argi yra prasmės juos kviesti? Aš su šautine žaizda pilve, o bute du lavonai su durtinėmis žaizdomis kakluose. Liūdnos būtų mano dienelės, kai mane paleistų iš ligoninės. Ne. Nusprendžiau nieko nekviesti. Kita vertus, aš buvau vertas mirties. Aš kenčiau siaubingą skausmą ir laukiau neišvengiamos savo baigties. Tikėjausi, kad jau tuoj prarasiu sąmonę. Tada dar pagalvojau apie Kristiną. Kaži, ar ją suras kas nors? Juk durys turbūt ir liko neužrakintos, nebent Kornelijus tuo pasirūpino. Greičiausiai pasirūpino. Tada jos popieriai prasti. Ji surakinta, burna užkimšta. Įdomu, ar ji mirs iš bado ir skysčių stokos, ar jos visgi pirma pasiges? Ir kažin, po kiek laiko jos draugelis ims smirdėti? Bet gal policija jau atvyko? Juk gal kas nors išgirdo šūvius. Aš norėjau, kad ji mirtų, bet nujaučiau, kad jai pasiseks. O juk ji, kaip ne kaip, buvo pagrindinė kaltininkė. Sušikta kekšė. O įdomu, po kiek laiko ras mus? Tada aš beprotiškai užsinorėjau surūkyti paskutinę cigaretę, bet tas noras taip ir neišsipildė.
Visi veikėjai šiame kūrinyje išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra grynai atsitiktinis.
Kūrybos kampelis 