Kadaise mes su draugu sumąstėm projektą. Aš turėjau parašyti šiokį tokį scenarijų, o jis pagal jį „iškepti“ filmuką naudodamasis viena programėle. (Nerašau kokia, o tai dar apkaltins kas reklama) Tas projektas žlugo, o viskas rašytinėje formoje taip ir liko sąsiuvinyje. Laikas bėgo ir aš net pamiršau apie „Depresorių“. O kai prisiminiau, tai suvokiau, kad veiksmas jame vyksta Lietuvos praeityje, kuri skiriasi nuo musiškės. Reikšia, kad net pats to nesuvokdamas aš sukūriau kūrinį priklausantį alternatyvios istorijos žanrui.
Krizė čia dar kriziškesnė, slapta organizacija rezga perversmą, iš kaži kur pasirodo superdidvyris, o tuo metu vos galą su galu suduriantis rašytojas Jonas Greitkus atranda savo tamsiąją pusę.
*****
Juodam fone raudonas tekstas:
2009 metai. Lietuva. Šalis kankinama ekonominės krizės. Bedarbystė, neviltis, depresija tapo daugelio piliečių palydovėmis. Nusivylimas valdžia auga su kiekviena diena. Dažnėja streikai, bado akcijos ir riaušės. Ir jei anksčiau vos galą su galu sudurianti šeima šiaip taip sugebėdavo prasimaitinti ir dar rasti lėšų vienintelei paguodai – alkoholiui, tai dabar tenka aukotis ir nebevalgyti.
Landynė.
Visur betvarkė, tušti buteliai. Prie stalo rūko moteris, o lovoje knarkia vyras.
Vyras ima budintis. Tai vyksta akivaizdžiai skausmingai. Jis kurį laiką sėdi susiėmęs galvą rankomis.
Moteris: O! Prasibudinai?
Vyras: Jasna diela. Reikia pilietinę pareigą atlikt.
Moteris: Ką? A durnas?
Vyras: Pati durna. Balsuot eisiu. [Žagt]. Nesėdėk čia. Įpilk ką nors.
Moteris: Pareigą pilietinę… Pramiegojai tu visas pareigas. [Paduoda jam stiklinę]. Rinkimai jau prieš savaitę buvo.
Vyras: [Atsigeria]. Ką?! Aik, aik! O aš kur buvau? [Pavaikšto]. A jo! Ir ką išrinkom?!
Moteris: Grybauskaitę.
Vyras sustingsta, išmeta stiklinę ir atsisuka į žiūrovus. Moteris pasitraukia nuo jo.
Moteris: Stepai, ramiai. Tik nepradėk blūdyt kaip po anų rinkimų.
Vyras: Grybauskaitė?!! Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!!!
Vėl juodas fonas ir raudonas tekstas:
Tiesa, kai kurie asmenys tiek į gyvenimo negandas, tiek į sunkmetį žvelgia su neblėstančiu optimizmu, atrodo, kad jų ūpo nesugadins jokia bėda.
Atsidaro daugiabučio laiptinės durys ir išeina Jonas.
Raudonas tekstas apačioj:
Vienas tokių optimistiškų asmenų – Jonas Greitkus.
1
Jonas: Taip. Be penkiolikos dešimt. Laiko į marias. [Eina kiemu. Pro šalį eina kaimynas]. Labas rytas.
Kaimynas: Pašol ty…
Jonas: Hm. Turbūt vėl atleido. [Eina toliau]. Jo, turėčiau dar spėt ir parduotuvėn užbėgt. Paskui nereiktų. [Sustoja prie savo mašinos. Vietoj ratų – plytos]. O! Antrąkart šį mėnesį. [Apsidairo]. Ką gi, parduotuvėn gal vakare nueisiu. [Eina už kadro]. Pasivaikščiot sveika kartais.
Staiga pasigirsta vyro iš praeitos scenos balsas.
Vyras: Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!!! Grybauskaitėėėėėė!!!
Riksmas vis artėja, kol užkrenta ant Jono mašinos stogo. Išsitaško kraujai, pažyra stiklai.
Parkelis. Ant suoliuko sėdi Anzelmas. Ateina Jonas ir prisėda šalia.
Anzelmas: Sveikas.
Jonas: Labas.
Anzelmas: Taupai benzą?
Jonas: Eee… Ne. Ratus kažkas nusuko.
Anzelmas: Vėl? Taigi ar tik nebuvo nusukę prieš porą savaičių?!
Jonas: Jo. Maždaug.
Anzelmas: Ir vėl tu ramus?
Jonas: Nervai nieko nepakeis. Kas įvyko – tas. Post factum, kaip sakoma. Policijai paskambinau ir gana.
Anzelmas: Nu, bet kad toks ramus. Man, pavyzdžiui, gyvenimas šūdinas, tai aš ir sakau, kad šūdinas!
Jonas: Ir geriau?
Anzelmas: Nuo ko?
Jonas: Nuo to, kad sakai, kad šūdinas.
Anzelmas: Ai, kur čia bus geriau.
Jonas: Na matai… [Pasikrapšto kišenėj, ištraukia pinigų ir atkiša Anzelmui].
Anzelmas: Dėkui. [Paima pinigus ir laiko rankoj]. O pats turėsi atsargų?
Jonas: Nu kaip…
Anzelmas: Tik nesakyk, kad paskutiniai. [Tyla]. Bliamba, būčiau žinojęs, būčiau neprašęs. [Po tų žodžių iškart įsikiša pinigus kišenėn].
Abu sėdi ir tyli.
Anzelmas: Kaip kūryba tavo? Išleis galų gale tavo knygą?
Jonas: Kaip čia pasakius… Žodžiu, pagrindinis veikėjas nepatiko. Idėja neoriginali pasirodė.
Anzelmas: A.
Jonas: Galėtų trumpesnė būt, o ir pats rašymo stilius užkliuvo. Bet ne bėda. Aš ir pats norėjau šį bei tą pataisyti.
Anzelmas: Šį bei tą? Tai, kad jiems VISKAS nepatiko, kaip aš supratau.
Jonas: Užtat yra kur tobulėti!
Anzelmas: Ech, nežinau. Nežinau. Tu išvis kada susinervuoji? Mašiną apvaginėja, kūrybą atmeta, vos galą su galu suduri, o sėdi išsišiepęs. Vat susitelks vieną dieną visas pyktis, kai pratrūks!
Jonas: Na, na. Baik. Dėl manęs nepergyvenk. Ne taip jau blogai aš gyvenu. O kaip tau?
Anzelmas [Po pauzės]: Šūdas!
Jonas: Darbe?
Anzelmas nusisuka ir susimąsto.
Anzelmo darbas. Kažkur sandėly stovi eilutė darbininkų, tarp jų ir Anzelmas. Priešais juos stovi viršininkas.
Viršininkas: Kaip žinot, jums visiems reikia paimti savaitę neapmokamų atostogų. [Ima vaikštinėti]. Tačiau aš dar pagalvojau… [Sustoja, vėl atsisuka į darbininkus]. Tai yra, iš aukščiau liepė dar ką nors daryt. Žodžiu, taip: kažkam, vienam iš jūsų, reikės dar paimti dvi savaites arba teks vėl mažinti etatus. Pasiūlymų bus?
Visi darbininkai paeina atgal, išskyrus Anzelmą. Tas vienas lieka stovėt priekyje. Apsidairo.
Viršininkas: Anzelmai, kaip netikėta! Užeik pas mane, prašymą parašysi.
Anzelmas: Šūdas.
Prisiminimas baigiasi, vėl juodu ant suoliuko.
Jonas: Anzelmai?
Anzelmas: Ai, tiek to. Šūdas ir tiek. Tai dabar pėsčias būsi?
Jonas: Na taip. Vaikštinėsiu. O ką? Orai geri.
Staiga pradeda lyt. Anzelmas pašoka nuo suoliuko ir bėga po medžiu, Jonas iš paskos.
Anzelmas: Prisišnekėjai.
Jonas: Nėr čia ko vasarinio lietučio bijot. Va, tik gal truputį aprims ir eisiu.
Anzelmas: Kur?
Jonas: Pas savo mūzą. Jau beveik savaitę nemačiau. Taip rašiau įnikęs.
Anzelmas: Aha.
Jonas: Gal aš jau ir bėgu. [Apsisuka eit].
Anzelmas: Jonai!
Jonas: Ką?
Anzelmas: Gal alaus nori?
Jonas: Iš pat ryto? Kad gal, ačiū, ne.
Anzelmas: Tai gal bent man nupirk?
2
Daugiabučio laiptinė. Kažkuriam bute garsiai skamba muzika. Visam aukšte.
Atvažiuoja liftas. Išlipa šlapias Jonas ir prieina prie durų.
Jonas: Tai va kas čia taip tūsinasi. Ot šelmė!
Paskambina į duris. Nieko.
Jonas: Verčiau paskambinsiu. [Išsiima mobilųjį]. Visai pamiršau, nusėdo gi. [Įsikiša mobilųjį ir vėl skambina į duris]. Na, tarp dainų juk turėtų išgirst. Dabar bent jau žinau, kad tikrai namie yra.
Dar paskambinėja, tada paklibina rankeną ir durys atsidaro.
Jonas: O, geras! [Užeina vidun].
Miegamasis. Jono mergina su kažkokiu vaikinu lovoje „smaginasi“. Ant spintelės šalia lovos stovi magė, kuri ir skleidžia muziką. Ant grindų mėtosi apatinės kelnaitės, kojinės ir t. t.
Kambarin užeina Jonas ir sustoja tarpdury. Porelė iššoka iš lovos – kiekvienas atsistoja skirtingose pusėse.
Mergina: Jonai, aš galiu viską paaiškinti. Tikrai.
Jonas: Monika, Audriau… Aš gal užeisiu kitąkart… Gal ir ne. [Išeina].
Mergina (Monika): Jonai!.. Šūdas. [Atsisuka į Audrių]. Tai ką dabar veiksim?
Abu ilgai negalvoję sušoka atgal į lovą ir tęsia, ką nebaigę.
3
Rodomas apšiuręs pastatas.
Apačioje tekstas:
Tuo metu slaptos organizacijos susitikimų salėje.
Salė pilna kėdžių ir suolų. Visur sėdi žmonės – senukai ir jaunimas. Priešais stalas, už stalo ant sienos didžiulis plakatas – „NSS“ [NSS – baltos runos juodam fone. Visai kaip ir SS]. Prie stalo ateina vyriškis (Konstantinas Šniukšta).
Konstantinas: Laba diena. Aš – Konstantinas Šniukšta. Labai džiaugiuosi jus visus čia matydamas. Salėje tuščios vietos nėra. Tai išties šaunu. [Kalbėdamas vaikštinėja į šalis]. Vadinasi, jums, kaip ir man, nusibodo ta betvarkė! Jūs nebenorite ramiai sėdėti ir žiūrėti, kaip mūsų šalis degraduoja. Todėl ir atsiliepėte į mano kvietimą! Tai labai šaunu. Iškart skubu paaiškinti, jog čia ne religinė sekta ir ne kokia apsiseilėjusi tuščiažodžiaujanti organizacija. Mes imsimės konkrečių, drąsių veiksmų. Kai visi kiti mala liežuviais ir apsimeta, kad gelbėja [tuo metu iš kėdės pakyla vaikinukas ir eina link išėjimo] šalį, mes iš tiesų… Jaunuoli, kur gi jūs?
Vaikinukas [Apsisukęs]: Aš?
Konstantinas: Taip, jūs?
Vaikinukas: Na, aš tikėjausi, kad mes… Na…
Konstantinas: Drąsiau.
Vaikinukas: Nu, žodžiu, aš galvojau, kad čia mes tipo gausim ginklų ir galėsim tipo šaudyt žmones… Va.
Konstantinas [Tyliai kikena]: Viskam savo laikas.
Vaikinukas: Tai..? Oba! [Grįžta į vietą. Salėje kyla šurmulys].
Konstantinas: Paprašyčiau tylos. [Tyla]. Taip, jūs susirinkote čia kiekvienas vedini savų lūkesčių, savų vilčių, savos nuomonės. Vieni manė, jog ras teroristinę organizaciją, kiti – partizaninį pasipriešinimą. Ir vieni, ir kiti – teisūs. Jeigu jums nusibodo situacija Lietuvoje ir jūs nebijote paimti ginklą į rankas, tai jūs tinkamoj vietoj!
Pakyla ranka iš salės (senuko).
Konstantinas: Taip.
Senukas: Viskas lyg ir šaunu, bet ar jums, ponas Konstantinai, neatrodo, kad kai kurie čia susirinkę per daug jauni…
Jį nutraukia balsas iš kitos salės pusės – pikto vaikino, kuris atsistoja nuo kėdės ir atsisuka į senuką.
Vaikinukas 2: Ei, ei! Ramiau! Ką tu vadini per jaunais! Aš galėčiau paklaust, ar kai kurie čia atėję ne per daug seni ir nukriošę! [Jam pritaria jaunimas. Senieji, savo ruožtu, ima bambėt ir piktintis].
Senukas: Ach, tu pienburni!
Konstantinas: Tylos!!! [Visi vėl atsisuka į jį]. Jūsų reakcija suprantama ir buvo numatyta. Skubu jus visus nuraminti. Mūsų organizacijos principas – apjungti senąją ir jaunąją kartas, atsisakant vidutinio amžiaus atstovų. Mums nereikia vidutinybių! Mes pasinaudosime jūsų [atsisuka į senukus] gyvenimiška patirtimi, ir jūsų [atsisuka į jaunuolius] jaunatviška energija ir neblėstančiu entuziazmu tam, kad pasiektume to, ko niekas iki šiol nepadarė! Todėl mes ir „NSS“!!!
Visa salė pritariančiai šaukia… Iš salės pakyla ranka.
Konstantinas: Klausau.
Senukas 2: O ką reiškia tas jūsų „NSS“?
Konstantinas: Nepatenkinti Senjorai ir Studentai!
Senukas 2: A. Su nacistine Vokietija tai niekaip nesusiję?
Konstantinas: Kodėl taip pagalvojot? Na, o dabar aš norėčiau, jog visi atkreiptumėt dėmesį į sutartis priešais jus, perskaitytumėt ir pasirašytumėt.
Žmonės skaitinėja ir rašinėja. Vėl pakyla ranka.
Konstantinas: Taip?
Klausiantysis: Atsiprašau, o „(…) visiškai ir besąlygiškai paklusti vadui (…)“, tai čia kam, jums?
Konstantinas: Visiškai teisingai, aš būsiu jūsų vadas.
Salėje dar rašinėja. Konstantinas atsirėmęs į savo stalą. Po kiek laiko, kai visi baigia, atsitiesia ir paeina į priekį.
Konstantinas: Viskas?
Žmonės pritariančiai sumurma.
Konstantinas: Tokiu atveju sveikinu jus visus oficialiai įstojus į „NSS“! Dabar jūsų sielos priklauso man! [Maniakiškai juokiasi].
4
Jonas vienas savo namuose. Vaikštinėja po kambarį. Sustoja.
Jonas: Ir kas galėjo pagalvot? Aš net neįtariau. Ir dar su Audrium! [Vaikštinėja toliau]. Bent jau neapsigaudinėsiu. [Sustoja]. Ech. Kodėl? Kodėl!?
Per visą ekraną sušmėžuoja vaizdeliai – haliucinacijos.
Jonas: Čia tik dabar kas? Oi, visai jau prastai. Reik raminančių. [Eina link durų, bet ir vėl pasivaidena. Šįsyk labiau. Suklumpa ir susiima už galvos]. Aaaa!!! Net neįtariau, kad išdavystė tokia skausminga.
Susiriečia ir po kiek laiko iš jo ima sklisti juoduma. Po to jis sprogsta tais juoduliais ir visas vaizdas pajuosta. Tamsa.
Audriaus butas. Jis vaikštinėja su mobiliuoju telefonu rankoj ir šneka.
Audrius: Ne, mažule, ne. Kiek kartų galiu kartot? Tarp mūsų su Monika nieko nebuvo. Ne. Ir su Brigita ne. Ne! Ir su Simona irgi. Brangute, jos tik draugės, tu juk žinai, kad tu man vienintelė…
Staiga pasigirsta baisus triokšt, Audrius pašoka iš išgąsčio ir apsisuka.
Audrius: Ką? Nežinau, bet atrodo, lyg kažkas duris išlaužė. Einu pažiūrėt.
Nueina į koridorių ir pamato durų šipulius.
Audrius: O ne! Ką!? Taip, išlaužė, išlaužė!
Į butą įskrenda juodas siluetas raudonom akim ir kabo ore.
Juodulys: Audriau, aš atėjau tavęs nužudyti.
Audrius [Eidamas atbulas]: Brangioji, manęs atėjo žudyti. Čiau!
Audrius meta telefoną ir bėga nuo juodulio. Įbėga atgal į kambarį, juodulys nusklendžia iš paskos. Pasigirsta riksmas ir iš tarpdurio trykšteli kraujai.
5
Vėl Audriaus butas, tik dabar viskas nutaškyta kraujais, žarnom ir t. t. Visur pilna policijos. Prie vieno policininko prieina kitas.
Priėjęs policininkas: Inspektoriau, tapatybę pavyko patvirtinti, bet vis dar trūksta kai kurių kūno dalių. Nerandame dešinės pėdos, kairiojo sėdmens, abiejų ausų ir penio.
Inspektorius: Kokia bjaurastis. Negana to, kad namie žmona nervus ėda, tai ir darbe visiška nesąmonė. Kokiu įrankiu atlikta žmogžudystė, dar nenustatyta?
Priėjęs policininkas: Kol kas panašiausia, kad jį sudraskė gauja laukinių žvėrių.
Prieina kitas storas policininkas su bandele rankoje. Inspektorius atsisuka į jį. Prieš tai stovėjęs policininkas nueina.
Inspektorius: Ką tu čia išdarinėji?
Storas: Šiandien mažai valgiau, inspektoriau. Radau virtuvėje bandelę su dešrele, sakau, užkąsiu. Vis tiek ne įkaltis.
Inspektorius prieina prie pat storulio.
Storas: Juk ne įkaltis?
Inspektorius: Būtų ne įkaltis, jei tikrai būtų bandelė SU DEŠRELE. O dabar tu ėdi trūkstamą aukos kūno dalį!
Storas: O, soriukas.
Inspektorius: Soriukas!? Žinai, Kvedarauskai, kad tu tebedirbi policijoje tik todėl, kad esi mano sūnėnas?
Storas: O kaipgi? Nepamiršau. Ačiū, dėde.
Inspektorius: Taip pat nesunkiai gali ir išskrist, tik kad tavo vargšė motina to neatlaikytų. Nors man šlykštu vien nuo minties apie mudviejų giminystę.
Storas: Ar man reiktų suprast, kad jūs ne visai patenkintas mano darbu, dėde?
Inspektorius: Kreipkis į mane „Inspektoriau“! Dabar dink iš akių!
Storas nueina ir inspektorius lieka vienas.
Inspektorius: Už ką man visa tai?
6
Jonas miega ant sofos ir murma per miegus. Staiga pabunda ir pašoka nuo sofos. Apsidairo.
Jonas: Kas!? Kur!?
Pavaikštinėja po kambarį.
Jonas: A jo. Lyg ir sapnavau, kad nužudžiau Audrių. Bet kaip tikroviška buvo. Siaubas. Matyt, nervai kalti.
Prieina prie lango.
Jonas: Saulė šviečia, oras geras. Reikia eit būtinai pasivaikščiot. Iškart galva prašviesės.
Laiptinės durys. Išeina Jonas ir eina kiemu.
Jonas: Diena tikrai šauni, greit viskas užsimirš. Ir vėl… [Sustoja prie savo mašinos – vietoj ratų plytos, stogas sulinkęs, stiklai išdužę. Tol žiūri, kol vėl pasirodo haliucinacijos kaip praeitą vakarą]. Ramiai… Ramiai! [Apsisuka ir nueina]. Čia tik materialūs dalykai. Svarbiau – tausot sveikatą ir nesinervint.
Staiga pasigirsta padangų cypimas ir avarijos garsas. Jonas sustoja ir nubėga pažiūrėt, kas vyksta.
Atbėga prie gatvės ir pamato susidūrusias tris mašinas. Ant šaligatvio sėdi vyras kruvina galva, kitas bando atidaryti vidurinės mašinos dureles, krūva žioplių stebi vaizdą.
Vyrukas šalia Jono: Kraupi avarija, ar ne?
Jonas: Tikrai, o kur policija?
Vyrukas šalia Jono: Neatvažiavo dar. Stabdžiai!
Jonas: O ką jis ten daro? Kažkas įstrigo?
Vyrukas šalia Jono: Jo. Vairuotoja neteko sąmonės, durelės sulinko ir neatsidaro, minia tik abejingai stebi. Žodžiu, situacija kaip iš filmo. Dabar ją išgelbėti turėtų koks super didvyris.
Tada iš dangaus nusileidžia super didvyris – Laisvės Pasiuntinys. [Jo apranga panaši į Supermeno, tik kad vietoj mėlynos žydra, o vietoj raudonos rožinė. Ant krūtinės – LP]. Jis nusileidžia šalia vidurinės mašinos. Vyrukas, tampęs dureles, atsitraukia prie minios, vyras kruvina galva atsistoja. Minia aikteli.
Laisvės Pasiuntinys: Atsitraukit, žmonės! Bet kurią akimirką viskas gali sprogti!
Minia atsitraukia. Jis išrauna dureles, ištraukia moterį ir paima ją ant rankų. Ji atgauna sąmonę.
Vairuotoja: Mano didvyris!
Laisvės Pasiuntinys: Nekalbėkit, ponia…
Vairuotoja: Panele.
Laisvės Pasiuntinys: …panele. Aš jus tuoj nugabensiu į ligoninę.
Laisvės Pasiuntinys išskrenda, kaip tik tada sprogsta mašina.
Jonas: Jooo. Aš turbūt jau visai iš proto kraustausi.
Vyrukas šalia Jono: Matei? [Atsisukęs į Joną]. Geras, ane?
Jonas: O kas čia buvo?
Vyrukas šalia Jono: Kaip tai kas? Laisvės Pasiuntinys!
Jonas: Laisvės Pasiuntinys!?
7
Televizoriaus ekranas. Gatvė. Laisvės Pasiuntinys stovi ekrano vidury, šone reporterė su mikrofonu, šalia – nerimstanti minia merginų.
Reporterė: Taip! Laisvės Pasiuntinys. Šiandien mums nusišypsojo sėkmė – jis mūsų televizijai sutiko duoti išskirtinį interviu. Vos prieš porą savaičių mes jo nepažinojome. Apsireiškęs lyg iš niekur jis jau spėjo išgelbėti žmones iš degančio namo, sulaikė dešimt nusikaltėlių, išgelbėjo tuziną žmonių iš įvairiausių nelaimių ir nukėlė kačiuką nuo medžio. Tačiau tai tik oficialus sąrašas, o kiek mes dar nežinome? Turbūt Jūs neatskleisite savo paslapčių, tačiau gal bent jau užsimintumėte mūsų smalsaujantiems žiūrovams, kas Jūs, iš kur ir kokie Jūsų tikslai?
Minia šūkalioja: Laisvės Pasiuntinys! Laisvės Pasiuntinys! Aš tave myliu, Laisvės Pasiuntiny! Duok savo numerį! [Į orą metamos apatinės kelnaitės].
Laisvės Pasiuntinys: Na, galiu pasakyti, kad šias galias turiu jau kurį laiką, bet, deja, panaudoti jas kovai su blogiu apsisprendžiau visai neseniai. Tiesiog jau nebegalėjau sėdėti ramiai rankas sudėjęs, kai aplink tiek žiaurumo, skausmo ir neteisybės.
Reporterė: Paminėjot, jog ne iškart apsisprendėt imtis super herojaus profesijos. Kodėl? Kokios priežastys?
Laisvės Pasiuntinys: Matot, kad ir kaip skaudu, bet mūsų šalyje žmonės vis dar labai netolerantiški, todėl buvo nedrąsu. Nenorėjau apkalbų, bijojau patyčių. Matot, aš homoseksualus.
Minia iškart nutyla ir nubėga iš ekrano.
NSS būstinės patalpose du nariai – studentai sėdi priešais televizorių.
Studentas 1: Sakiau! Sakiau, kad jis pyderas!
Studentas 2: Tai čia ir durniui aišku. Pamatysi, paskui jis visai įsišūstrins ir jam duos kokią pramoginę laidą vesti.
Tuo metu už jų nepastebėtas ateina Konstantinas ir atsistoja už jų.
Studentas 1: Jo, nenustebčiau. O dar po kelių metų įsipaišys į kokią partiją ir paskui, žiūrėk, jau Seime sėdės.
Studentas 2: Jo, pas mus…
Konstantinas [Pertraukia]: Rokai! Romai! [Tie pašoka ir atsisuka]. Marš į šaudyklą! [Tie nueina, Konstantinas dar žiūri į televizoriaus ekraną]. Laisvės Pasiuntinys? Hm. [Irgi nueina į šaudyklą].
Šaudykloje stovi taikiniai ir NSS nariai su automatais, Rokas ir Romas jau irgi tarp jų. Ateina Konstantinas.
Konstantinas: NSS nariai! Ginklus, šovinius ir netgi maitinimą mums parūpina vienas dosnus sponsorius. Mainais jis nori, kad jūs nepasišiukšlintumėte. O ko reikia, kad nepasišiukšlintumėte?
NSS narys: Tikėt savo jėgomis?
Konstantinas: Taikliai šaudyt! Tad negaiškim laiko. Per palyginus trumpą laiką jūs turit tapt snaiperiais.
Nariai ima šaudyt. Konstantinas vaikšto tarp jų. Prieina prie senuko. [Plikas, su akiniais].
Konstantinas: Zigmai, tu bent įžiūri taikinį?
Zigmas: Įžiūrėt įžiūriu, sūneli, bet atatranka labai didelė, o dar rankos, žinai, dreba…
Konstantinas: Žinau, tėvai, žinau. Na, sėkmės. [Palieka senuką šaudyt].
8
Monikos – Jono panos laiptinė. Prie jos durų stovi inspektorius su Kvedarausku. Skambina į duris.
Monika [Už durų]: Kas ten?
Inspektorius: Policija. Atidarykit, prašau. Turiu jums keletą klausimų.
Durys atsidaro – tarpdury Monika.
Monika: O varge. Kas nutiko?
Inspektorius: Jūs pažinojot Audrių Bimbiniauską?
Monika: Taip. Ar jam kas nors..?
Inspektorius: Vakar vakare jis buvo nužudytas. Jūs viena iš paskutiniųjų asmenų, su kuo jis bendravo prieš mirtį. Po jūsų jis dar skambino tokiai Ramunei Kvietkauskaitei. Pažįstat ją?
Monika: Ne.
Inspektorius: Keista. Jie buvo labai artimi. O kokie buvo jūsų ir aukos santykiai?
Monika: Artimi. Net labai. O aš galvojau… Kvaiša!
Inspektorius: Atsiprašau?
Tarpdury šalia Monikos pasirodo iki pusės nuogas vyras.
Vyras: Zuikeli, kas čia tokie?
Inspektorius: Policija. O kas jūs toks?
Vyras: Aš? Bronius! Monikos draugas. Ar jūs ją kaltinat kažkuo?
Inspektorius: Dar pažiūrėsim. Nes, kaip matau, šioje byloje laaaabai daug įtariamųjų. Manau, jums derėtų važiuoti su mumis.
Bronius prieina prie pat inspektoriaus.
Vyras: Ei, niekur jūs mūsų nevešit! Ar turit kratos orderį?
Inspektorius: Pone, Broniau, nedarykit sau gėdos. Niekas nesiruošia atlikti kratos… Kol kas. Mes tik norim, kad judu važiuotumėt su mumis į nuovadą ir duotumėt parodymus.
Vyras: O jei nesutiksim?
Monika: Broniau, gal nereik?
Vyras: Ką nereik!? Kad kiekvienas čia atėjęs…
Inspektorius: Gal nusiraminkit. Prisidirbsit rūpesčių.
Vyras: Tu man neaiškink!
Inspektorius trenkia Broniui. Tas atsijungęs nukrenta ant grindų.
Inspektorius [Atsisukęs į Kvedarauską]: Kvedarauskai, nugabenkit įtariamąjį į mašiną [Kvedarauskas ima tempt Bronių už kojų link lifto], o jūs apsirenkit ir eime.
9
Jono kiemas. Laiptinės durys. Link jų eina Jonas.
Jonas: Kaip gerai, kad tas Laisvės Pasiuntinys pasirodė tikras, nes jau tikrai galvojau, kad vėl gliučinu. [Sustoja prie durų]. Tikras super didvyris. Kaip iš komiksų. Oho, ir kas galėjo pagalvot?
Jono aukštas. Prie Jono durų stovi inspektorius. Atsidaro liftas, iš jo išeina Jonas ir patraukia link savo durų.
Jonas [Eidamas link durų kalbasi su savimi]: Gal visai nieko mintis. Parašyt knygą apie super didvyrio nuotykius ir gyvenimą nūdienos Lietuvoje. Būtų… [Sustoja pamatęs inspektorių, tas atsisuka į Joną].
Jonas: Jūs pas mane?
Inspektorius: Priklauso nuo to, ar jūs – Jonas Greitkus?
Jonas: Taip. Kas nors nutiko?
Inspektorius: Visų pirma gal užeikim. Pabodo jau šiandien kažkaip už durų stovėt.
Jonas: O taip, taip. Žinoma.
Jono kambarys. Tas, su TV ir sofa. Abu sėdi ant sofos.
Inspektorius: Ar jums pažįstamas Audrius Bimbiniauskas?
Jonas: Pažįstamas. Pernai aš su savo mergina tranzavau iš Palangos į Vilnių ir jis mus parvežė. Sužinojęs, kad aš rašytojas, jis irgi prisistatė rašytoju. Vėliau paaiškėjo, kad jo rašymas – tai tik SMS merginoms ir atsiliepimai forumuose.
Inspektorius: Vakar vakare jis buvo nužudytas savo paties bute. Jums tai žinoma?
Pasigirsta garsūs širdies dūžiai.
Jonas: O varge. Tikrai ne. Monika sveika?
Inspektorius: Jūsų mergina? Ar, kaip čia pasakius, buvusioji mergina? [Atsistoja ir nueina prie lango].
Jonas: E… Taip. Ji.
Inspektorius: Aš jau apklausiau tiek ją, tiek jos naująjį draugą.
Jonas: Naująjį..? [Ekrane pasirodo haliucinacijos].
Inspektorius: Tikrai taip. [Atsisuka ir prieina prie sofos]. Jūs tik neįsižeiskit labai, bet jūsų draugė atrodė labai jau pasileidus. Ar jūs anksčiau to nepastebėjote?
Jonas: Ne. Nepastebėjau… Anksčiau ji… Na, aš, tiesą pasakius, retai ją matydavau. Beveik visą laiką skyriau rašymui.
Inspektorius: Suprantu. Atleiskit, o ką jūs parašėt? Nelabai žinau jūsų knygų.
Ekrane vėl haliucinacijos.
Jonas: Na, kol kas dar nei vienas mano kūrinys neišleistas.
Inspektorius: Aišku, aišku. Na, bet grįžkim prie bylos. Ką jūs veikėt vakar vakare tarp šeštos vakaro ir… Na, sakykim, vienuoliktos?
Jonas: Aš buvau pas draugą.
Inspektorius: Jūsų draugas turi vardą ir telefoną?
Jonas: Taip, žinoma. Anzelmas Klumpelė.
Inspektorius: Šaunu. Tikėsimės, jis galės patvirtinti jūsų žodžius. Jeigu ne, tai jūs, ponas Jonai, tapsit pagrindiniu įtariamuoju, mat vakar jūs vakare užklupot auką su jūsų šelme drauge.
Jonas: Taip, buvo toks nemalonus epizodas.
Haliucinacijos, vaizdas pasikeičia.
10
Dabar jau Anzelmo kambarys. Betvarkė, buteliai, balos, viskas apversta, nuorūkos ant grindų. Girdisi durų skambutis. Suskamba kartą, kitą. Iš už sofos išlenda Anzelmo galva.
Anzelmas: Kas? Kur? [Po trečio skambučio nueina atidaryt durų].
Jonas [Girdisi balsas iš koridoriaus]: Anzelmai!
Anzelmas: Ša, ša. [Užeina kambarin]. Nešauk, galva suplyš. [Atsisėda ant sofos. Apsidairo po kambarį]. Gali pažiūrėt, ar yra dar ko geriamo?
Jonas: Tuoj, mielas drauge, tuoj. [Laksto po kambarį ir tikrina butelius].
Pribėga prie Anzelmo su buteliu rankoj.
Jonas: Prašau. Išsigaravęs sidras. Daugiau nieko neliko.
Anzelmas: Tiks.
Jonas: Kaip sakoma – draugą nelaimėje pažinsi. Aš dabar tau beveik netgi meilę jaučiu!
Anzelmas užspringsta sidru ir užsikosėja.
Anzelmas: Tu ką!? Dar vienas Laisvės Pasiuntinys!?
Jonas: Che, che! Nežinau, kaip ten su juo, bet aš turėjau omenyje brolišką meilę. Juk jei ne tu… [Apsidairo]. Tu net butą sujaukei, kad atrodytų kaip po pjankės.
Anzelmas: Aš taip gyvenu.
Jonas: A.
Anzelmas: Jo, o, be to, vakar ir buvo pjankė. Paskutiniai subjektai tik šįryt išsivilko. Pats gi dar buvai vakar.
Jonas: Ar aš?
Anzelmas: Nu.
Jonas: Tu mane matei vakar savo… pasisėdėjime?
Anzelmas: Nu taip.
Jonas: Aišku. Vadinasi, tu mane išgelbėjai ne beatodairiško draugiškumo ir savipasiaukojimo vedinas, o baltų arklių. Na, bet, taip ar anaip, tu šaunuolis.
Anzelmas: Nieko nesuprantu.
Jonas: Nesistebiu. Inspektorius tau skambino?
Anzelmas: Tas mentas? Nu jo. Aš jam ir pasakiau, kad tu pas mane vakar buvai.
Jonas: Na matai. Bet juk aš vakar čia nebuvau.
Anzelmas: Rimtai? Juokingai gavosi. Bet net jei aš ir būčiau blaivas buvęs ir žinočiau, kad tu – kur kitur, vis tiek būčiau sakęs, kad tu buvai pas mane. [Atsistoja]. Aš juk dėl tavęs..!
Jonas: Gerai, tikiu, sėsk.
Anzelmas atsisėda ir apvertęs butelį žiūri, ar nekapsi.
Jonas: Tik va bėda ta, kad aš žinau, kad pas tave nebuvau, o kur buvau, nežinau.
Anzelmas: Nu čia dabar?
Jonas: Vakar, matai, man buvo kažkas panašaus į proto užtemimą.
Juodas ekranas. Parašyta:
Po 15 min.
Abu sėdi ant sofos, Anzelmas rūko.
Anzelmas: Aš juk sakiau, kad tau vieną dieną viskas susikaups ir sprogs. Čia net psichologu būt nereikia. Tau reik arba pradėt išliet pyktį, arba nusigert. Aš, pavyzdžiui, irgi dažnai nežinau, kur buvau ir ką dariau, bet manęs bent mentai nekaltina dėl žmogžudysčių.
Ką aš noriu pasakyti – gal padarom pusę litro? Už senus laikus?
Jonas: Kad gal visgi ne. [Atsistoja]. Neturiu aš nei noro, nei pinigų jau. Tu, kaip supratau, šitą banketą iš mano paskolintų pinigų organizavai? [Anzelmas kažką numykia]. Taip ir supratau. Bet tu nesijaudink. Atkusiu finansiškai ir padarysiu tau šventę. O dabar iki ir darkart ačiū. [Išeina].
Anzelmas: Oi, vargšė mano galvelė. Hm. [Žiūri po stalu]. Čia kažin ko papilta? [Palenda po stalu]. O! Dar galima gyvent. [Girdisi siurbčiojimo garsas].
Juodas fonas. Tekstas:
Vėlai vakare.
Jonas savo bute sėdi prie kompo ir rašo.
Jonas: Jis nužvelgė namų stogus taip, tartum visas miestas būtų jo nuosavybė. Jo apsiaustas ir plaukai plaikstėsi nakties vėjyje. Staiga jis išvydo… [Baigia spausdinti, atsistumia nuo kompo]. Išvydo… [Atsistoja ir ima vaikščioti po kambarį]. Išvydo tai, kas sukrėtė… Ne! Išvydo tai, ko tikrai nesitikėjo išvysti. Irgi ne! Išvydo… [Prieina prie lango]. Išvydo, išvydo… išvydo, kad jo mašiną nori apvogti! [Haliucinacijos, Jono akys tampa raudonos]. Kažkoks durnius, kuris tuoj mirs! [Pasiverčia juoduliu – Depresoriumi ir išnyksta].
Kiemas. Vagis krapštosi prie Jono mašinos.
Vagis: Kaip paprasta. Koks asilas galėjo tokiam kledare palikti tokią apratūrą!?
Prie mašinos atsiranda Depresorius.
Depresorius: Apie tą asilą paprašyčiau pagarbiau!
Vagis [Atšokęs nuo mašinos]: O šūdas!
Vagis ima bėgt, bet Depresorius ištiesia ranką ir iš delno paleidžia juodulį, kuris apraizgo visą vagį, išskyrus galvą. Vagis pakyla į orą ir atsklendžia prie Depresoriaus.
Vagis: K-kas t-tu toks?
Depresorius: Aš? Aš – visos niūrios ir tamsios mintys, kurios buvo per giliai nukištos. Aš – nusivylimas ir neviltis! Aš – agresija ir depresija! Aš – Depresorius!
Visą vagį aptraukia juoduma ir jis ima tirpt, kol jį gabaliukais nupučia vėjas.
Depresorius nuleidžia ranką ir dingsta.
11
Jono kambarys. Jonas prie kompiuterio. Anzelmas sėdi ant sofos ir varto lapus.
Apačioje tekstas:
Po savaitės.
Po kurio laiko Jonas su kėde atsitraukia nuo kompiuterio.
Jonas: Nu va – 18-tas skyrius baigtas. [Atsisuka į Anzelmą]. O kaip tau skaitinėt sekasi? Įpusėjai pirmą bent? Che. Che.
Anzelmas [Numetęs lapus ant stalo]: Ai, nesityčiok. Davei čia man kažkokią neogotikinę kiberpankinę mokslinę fantastiką ir tikiesi, kad suprasiu kažką savo pragertu protu!
Jonas: Ech, o kada gi jis pas tave nepragertas. Ypač šitos atostogos tave blogai veikia.
Anzelmas: O kas belieka, jei ne gert, kai viršininkas išvaro neapmokamų atostogų, pinigų nė skatiko ir dar Lietuvoj tokia padėtis!?
Jonas: Ehm… Ar vėl kas nutiko? Aš, žinai, atitrūkstu nuo tikrovės, kai rašau.
Anzelmas: Žinau, žinau. Dėl to tave ir mergos palieka. [Jonas nusisuka. Jo akys tampa raudonos]. Juokauju gi. Internete paskaitinėk naujienas. Kompą turi gi. [Jono akys vėl pasidaro normalios].
Jonas: Jo, tiksliai. Nueisiu į DELFI. [Prisėda prie kompiuterio]. Taaaip. Nauji mokesčiai… Aha. O! Baltijos jūroj nuskendus tanklaiviui „Pandora“, gabenusiam nežinomus chemikalus, Klaipėdą užplūdo žuvų mutantų armija. Laimė, į uostamiestį atvyko sostinėje jau gerai žinomas herojus, Laisvės Pasiuntinys. Per greičiau nei porą valandų išnaikinęs mutantų pulkus, didvyris nuskubėjo atgal į Vilnių ir, vėliausiais duomenimis, dar spėjo išgelbėti savižudį. Taip… Aną savaitę įvykdytos kraupios žmogžudystės bylą tiriantys pareigūnai nė kiek nepasistūmėjo į priekį, nors inspektorius Geležanskas teigia, kad įtariamųjų ratas vis siaurėja.
Anzelmas: Geležanskas. Ar čia ne tas pats, kur man skambino?
Jonas: Aha.
Anzelmas: Klausyk, o kai tau užtemo protas, tai gal…?
Jonas [Atsisuka į Anzelmą]: Ne!
Anzelmas: Bet…
Jonas: Sakau, kad ne ir kad negalvotum man daugiau taip. Aš ne koks žudikas!
Anzelmas: Bet juk sakei, kad matei lyg kažkokią viziją, kad nuėjai pas jį ir… Klausyk, gal tu kaip tie – Džekilas ir Haidnas?
Jonas: Haidas?
Anzelmas: Nu gal. Tai vat, žodžiu, gal tau ne šiaip užtemsta, gal tu patampi kokia didele baisia pabaisa.
Jonas: Kuo!?
Anzelmas: Nežinau. Gal meška kokia, tik dar baisesnis.
Jonas: Pats tu meška!
Anzelmas: Nesikuklink taip. Pats dar ne taip prisifantazuoji, kai rašai savo siaubo pasakas, o kad gal ir tau taip, tai jau nenori patikėt. Juk žmogaus galimybės iki galo dar tikrai neatskleistos.
Jonas: Tu mane nori paguost ar visai sudirbt?
Anzelmas: Nežinau, kaip tu, o aš taip norėčiau. Vat randu kokį žąsiną su savo boba ir perplėšiu per pusę! Užknisa koks kaimynas ir perplėšiu! Nors pirmiausiai, žinoma, tai aš viršininką perplėščiau! Paimčiau už šiknos ir tik op!
Jonas: Anzelmai! Tu galvoji, smagu nevaldyt savęs ir apimtam beprotystės žudyt žmones, o paskui pačiam nežinot, žudei, ar ne!? [Vėl nusisuka. Akys paraudonuoja ir vėl tampa normalios].
Anzelmas: Jonai, nu neimk taip į galvą.
Jonas: Tau tikrai reiktų pachmielą daryti.
Anzelmas: Pritariu.
Jonas: Ir paskui jau nebegerti.
Anzelmas: Pritariu.
Jonas: Gerai! [Atsisuka]. Einu į banką pinigų ir nupirksiu tau bonkę, kaip žadėjau anąkart.
Anzelmas [Pašoka nuo sofos]: Oba! Tu apiplėši banką!? Nu pavarai..!
Jonas: Anzelmai.
Anzelmas: Nu jau tikrai ko nesitikėjau, to nesitikėjau!
Jonas: Anzelmai! [Anzelmas nutyla]. Paimsiu biškį pinigų iš savo „juodosios dienos“ sąskaitos ir nereiks net banko plėšt.
Anzelmas: Turėjai pinigų sąskaitoj ir tylėjai? Tai ko gi mes laukiam!? [Nušoka Jonui už nugaros ir ima jį stumt iš kambario]. Greičiau varom! Tu – į banką, o aš prie parduotuvės palauksiu! [Išstumia Joną pro kambario duris ir pats dingsta].
12
Banko vidus. Vieni žmonės sėdi prie langelių – juos jau aptarnauja, kiti sėdi ant kėdžių ir laukia savo eilės, treti stovi ar vaikštinėja aplinkui. Įeina Jonas, apsidairo, prieina prie aparato, kur duoda eilės numeriukus. Pasiima lapuką ir paeina link salės vidurio.
Jonas: Taaaip. 238. [Pažiūri į skaičius ekraniuke] 211? Hm… Gali užtrukti. [Nueina į kampą ir ten laukia].
Juodas fonas, raudonos raidės:
Po 15 min.
Jonas vis dar kampe. Atsistoja ir nueina vienas žmogus nuo langelio, į jo vietą ateina kitas.
Jonas: 212. Šaunu.
Po 30 min.
Prie langelių pasikeitę dar du žmonės, nors šiaip situacija nelabai pasikeitus. Jonas sėdi ir miega ant vienos iš kėdžių.
Jonas [Murma per miegus]: Ne. Ne, aš nenoriu žudyti šitų žmonių. Ne… [Į jį atsisuka ir pasižiūri bobutė, sėdinti šalia]. Ne. Manęs visai niekas neužknisa. Aš neištampysiu jiems žarnų ir nedarysiu vėdarų. Atstok! [Pabunda].
Bobutė [Vėl atsisukus]: Gadina bankai ir man nervus. Nepatinka visai.
Jonas: Ką?
Bobutė: Bet Bronė sako, kad reikia pasidėt kažkiek į taupomąją sąskaitą…
Jonas: 220. Ech, taip ir bankas spės užsidaryti.
Bobutė: Bent kokį tūkstantį ar pusantro tūkstančio…
Jonas: Ne, viskas gerai. [Giliai įkvepia]. Aš laimingas ir viskuo patenkintas.
Bobutė: Tai sakau, mažu reik pabandyt. Pataupiau va, dešimt metų…
Po 20 min.
Jonas: Aš laimingas ir visiškai ramus.
Bobutė: Bet naktim visai prastai miegasi. Mintys tik lenda visokios apie tėviškę ir Juozą prisimenu.
Dar po 20 min.
Eil. nr. 237
Bobutė [Rodo Jonui nuotrauką]: Va, čia Juozas trisdešimt pirmaisiais. Čia su juo Stanislovas Bružiniauskas, Mykolas štai Čitlevičius ir Motiejus… Motiejus… Nu kaip aš čia taip užmiršau…
Atsistoja žmogus nuo langelio, Jonas tuo metu atsistoja nuo kėdės.
Jonas: Atsiprašau, mano eilė. [Tyliau]. Pagaliau.
Bobutė: A, taip, taip. [Sau]. Ne Chadaravičius, Kledaravičius…
Jonas prieina prie langelio ir prisėda.
Jonas: Laba diena.
Bankininkė: Laba diena.
Jonas: Aš norėčiau…
Sprogsta durys ir į vidų subėga NSS nariai kartu su Konstantinu.
Konstantinas: Visiems gult!
Jonas: O ne. Tik ne dabar.
Jis užsimerkia ir visas vaizdas užtemsta. Paskui ir lieka užtemęs.
NSS narys: Čia dabar kas?
Tamsoje, toje vietoje, kur sėdėjo Jonas, atsimerkia raudonos akys. Jos ima judėti link vidurio. Kai vaizdas atsiranda, matosi vidury salės sklandantis Depresorius. Visi kiti – lankytojai ir darbuotojai – guli ant grindų.
Konstantinas: Įdomu. Gerbiamasis, ar galėčiau paklausti, kas jūs toks ir ko pageidausit?
Depresorius: Aš – Depresorius ir aš jus išgalabysiu!
Konstantinas: Aišku. Vyručiai, ugnis!
NSS nariai šaudo į Depresorių, iš jo tyška juoduliai, kurie tuoj dingsta, bet jam kulkos nekenkia. NSS baigia šaudyt. Depresorius nusileidžia ant grindų, ištiesia ranką ir jos delne ima telktis juodas rutuliukas.
Depresorius: Jūs pasirinkot ne tą banką.
Jis paleidžia rutuliuką į vieną iš narių, tas pajuosta ir ima kratytis. Tada Depresorius greit paleidžia rutuliukus į visus kitus narius, išskyrus Konstantiną. Juoduliai nuo besikratančių narių dingsta – iš jų likę tik griaučiai, kurie subyra ant grindų. Tada pro lubas, priešais Depresorių, nusileidžia Laisvės Pasiuntinys. Kaip tik tuo metu Konstantinas numeta ginklą ant grindų.
Laisvės Pasiuntinys: Kas tu toks, tamsos padare?
Depresorius: Man jau nusibodo kartot. Aš – Depresorius.
Laisvės Pasiuntinys: Ką gi, Depresoriau, matau, kad tau malonumą teikia žmonių kančios ir mirtys, ir jaučiu, kad tu pilnas pykčio.
Depresorius: O aš jaučiu, kad tu pyderas!
Kol jie šnekasi, Konstantinas paeina porą žingsnių atatupstas link durų ir išbėga laukan.
Laisvės Pasiuntinys: Prašau?
Depresorius: Nieko. Mirk!
Depresorius vėl sukuria delne juoduliuką ir paleidžia į Laisvės Pasiuntinį, tas ištiesia ranką ir rutuliukas, atsimušęs į delną, subyra.
Laisvės Pasiuntinys: Negi galvojai, kad bus taip lengva? Turėsi daug labiau pasistengt.
Depresorius: Na, ką gi…
Depresorius ištiesia rankas ir ima kurti jose juodulius, didesnius nei prieš tai. Iš jo tyška juodos kibirkštys. Laisvės Pasiuntinys ima. Staiga pasigirsta policijos sirenos.
Depresorius [Liovęs kibirkščiuot ir panaikinęs rutulius]: Visgi atidėkim mudviejų pasigalinėjimą kitam kartui. Nemėgstu, kai per daug liudininkų. [Išnyksta].
Laisvės pasiuntinys: Ką gi. Iki kito karto.
13
Policijos nuovada. Patalpoj prie kompiuterio sėdi inspektorius Geležanskas.
Rodomas monitorius. Vaizdas, kaip banke aptemsta ir atsiranda Depresorius. Vaizdas pakartojamas kokius 2–3 kartus. Vėl inspektorius prie kompiuterio.
Inspektorius: Jonas Greitkus!
Iš lauko parodoma NSS būstinė. Būstinės vidus. Pagrindinė salė su plakatu, kur visi pasirašė, tik dabar nėra suolų. Visi stovi išsirikiavę, o priekyje – Konstantinas.
Konstantinas: Turiu pripažinti, kad būrys, vykęs šiandien su manim į užduotį, pasirodė neblogai. Amžiną jiems atilsį. Visgi, manau, kad reiktų dar labiau pasitempti ir padidinti treniruočių kiekį.
Iš salės pakyla senio ranka.
Konstantinas: Ne, reumatininkams specialių ginklų nėra.
Ranka nusileidžia, pakyla jaunuolio ranka.
Konstantinas: Ne, gydytojų rašteliai nuo pratybų neatleidžia.
Ranka nusileidžia.
Konstantinas: NSS nariai, atėjo metas! Jau kitą savaitę mes sudrebinsim Vilnių ir nuo tos dienos viskas pasikeis.
Studentas iš minios: Jo, taip jam ir reik!
Konstantinas: Prašau?
Studentas iš minios: Vilnių tik drebint ir drebint. Atsirado irgi Kultūros sostinė. Cha!
Konstantinas išsitraukia pistoletą ir nušauna studentą. Aplinkiniai truputį subruzda, bet ne per daug.
Konstantinas: Nedrįskit niekas mano akivaizdoje užgaulioti Vilniaus. Aš čia gimiau, užaugau ir myliu šį miestą. Man tik nepatinka valdžia, tiek sostinės, tiek visos Lietuvos. Kaip tik tuo mes ir užsiimsim. Kitą ketvirtadienį mes užgrobsim Seimą!
Minia salėje pritariamai šūkauja.
Konstantinas [Nutraukdamas riksmus]: Gerai, gana! Marš į treniruočių salę!
Visi nueina. Kai salė ištuštėja, Konstantinas nueina į savo kabinetą.
Konstantino kabinetas. Vyrauja tamsios spalvos, stalas su kompiuteriu, ant sienos pasaulio žemėlapis. Konstantinas prisėda prie kompiuterio.
Konstantinas: Vade, pageidavot mane matyti?
Monitoriuje matosi paslaptingas siluetas – Vadas.
Vadas: Konstantinai, aš finansuoju tavo mažytę organizaciją tikėdamasis sėkmės, o tu taip kvailai praradai žmones.
Konstantinas: Vade, iškilo nenumatyti sunkumai, tačiau galiu užtikrinti, jog mūsų tolimesniems planams įtakos tai neturės.
Vadas: Norėčiau tuo tikėti, tačiau „nenumatytų sunkumų“ klausimą reikia spręsti. Turiu konstruktyvų pasiūlymą. Mane sudomino tas paslaptingas Depresorius. Kaip suprantu, jis pagiežingas, viskuo nusivylęs ir pilnas pykčio. Manau, jam labiau tiktų būti mūsų barikadų pusėje. Sutinki?
Konstantinas: Skamba visai realiai. Tada mes įgytume galingą sąjungininką.
Vadas: Prieš atsisveikindamas norėčiau dar kartą priminti, kad nesėkmės atveju tavęs, Konstantinai, laukia labai nešviesi ateitis. Greičiausiai jos nebus.
Vadas dingsta iš ekrano. Konstantinas kabinete, prie kompiuterio.
Konstantinas: Grasinimai, grasinimai! Nieko daugiau ir negirdžiu! [Nulipa nuo kėdės ir nueidinėja nuo kompiuterio]. Susikišk tu juos…!
Vadas: Ką nors sakei?
Konstantinas [Pribėgęs prie kompiuterio]: Ne, ne. Čia ne jums. Studentai neklauso. [Išjungia kompiuterį].
14
Jonas namie priešais televizorių.
Žinių vedėjo balsas: Sostinėje pasirodžius dar vienam super galių turinčiam veikėjui, mes nusprendėme paklausinėti žmonių, ką jie mano šiuo klausimu.
Rodomas reporteris su pašnekovu gatvėje.
Reporteris: Kuriam jūs labiau simpatizuojate, Laisvės Pasiuntiniui ar Depresoriui?
Pašnekovas 1 [Visiškas gezas]: Man jie abu nepatinka.
Reporteris: Kodėl?
Pašnekovas 1: Todėl, kad vienas [pypt] -ras, o kitas [pypt] gotas kažkoks. Mums [pypt] tokių nereikia herojų. Jei reikia herojų, tai vat aš su bachūrais ne ką blogiau pasirodytume.
Kita vieta, kitas pašnekovas.
Pašnekovas 2 [Kalba ryškiu „dizainerio“ balsu]: Man, žinoma, Laisvės Pasiuntinys patinka. Jis toks, žinote, stiprus, vyriškas ir tuo pačiu toks švelnus.
Kita vieta.
Pašnekovas 3 [Metalistas]: Depresorius.
Reporteris: Ir kodėl?
Pašnekovas 3: Nu jis kietesnis. Juodas, piktas, akys dega raudonai.
Reporteris: Tačiau ar nemanote, jog jo metodai pernelyg žiaurūs ir kad jis pavojingas?
Pašnekovas 3: Ai! Tą patį galima pasakyt ir apie mane, kai aš prigeriu. Depresorius – jėga! Depresorius! Depresorius!
Žinių vedėjas.
Žinių vedėjas: Tokios nuotaikos sklando Vilniaus gatvėse, o visos Lietuvos gyventojų apklausa parodė, jog [atsiranda lentelė su atsakymais ir procentais]:
Depresorius – 5%
Laisvės Pasiuntinys – 55%
Policija – 30%
Nieks neišgelbės – 10%
Depresoriumi pasikliauja viso labo penki procentai apklaustųjų, net penkiasdešimt penki procentai pasikliauja Laisvės Pasiuntiniu. Trisdešimt procentų vis dar pasitiki policija, na, o dešimt procentų mano, jog ištikus nelaimei, niekas jų neišgelbės, nes, pasak daugelio apklaustųjų, gelbėjimo tarnybų belaukiant, gali galą gaut net kelis kartus, o super didvyriai yra išvis nereikalinga naujovė.
Jonas atsistoja nuo sofos ir vaikštinėja po kambarį.
Jonas: Depresorius. Per daug sutapimų. Ech, sakė man tėvas, kad vieną dieną aš išprotėsiu. Būtų gerai, jei aš būčiau viso labo išprotėjęs, o čia štai! Aš kažkaip tapau žudančia rašalo dėme.
Durų skambutis.
Jonas: Nu čia dabar kas?
Jono buto koridorius. Jonas prieina prie durų ir praveria jas, jam nieko nespėjus pasakyt, į vidų įeina inspektorius Geležanskas.
Inspektorius: Labas vakaras! [Apsidairo]. Tikiuosi, nesutrukdžiau?
Jonas: Ne. Aš tik žinias žiūrėjau.
Inspektorius: A, žinias. Visi kanalai tik ir tauškia apie sostinės žvaigždes – Depresorių ir Laisvės Pasiuntinį. O kurį tu labiau palaikai, ką? [Prisikiša prie pat Jono].
Jonas: Aš? Ką?
Inspektorius: Neapsimesk. Aš peržiūrėjau filmuotą medžiagą iš banko. Ten buvai ir tu! Pameni?
Jonas: Na, taip.
Inspektorius: Šviesai dingus, dingai ir tu. Užtat atsirado Depresorius. Kaip paaškintum tai?
Jonas: Aš išsigandau ir pasislėpiau. Tualete.
Inspektorius: Gal tu ir nubėgai į tualetą, bet ne tam, kad pasislėptum. Tu persirengei savo juodu kostiumu. Argi ne taip jūs, pseudo didvyriai, darot!? Įlendat į tūlikus, telefonų būdeles, šiukšlių konteinerius ar dar kur, užsitempiat savo senas pižamas ir pirmyn! Aš netgi įsitikinęs, kad būdamas Depresoriumi, tu nužudei Audrių Bimbiniauską!
Jonas: Na žinot, tai absurdas!
Inspektorius: Aš tave stebiu, Greitkau. Ir stebėsiu dar akyliau. Kol kas šimtaprocentinių įrodymų aš neturiu, bet tu greit padarysi klaidą! Tada aš tave įkišiu į kalėjimą iki gyvos galvos. Viso.
Išeina pro duris. Jonas lieka koridoriuje netekęs žado, net durų neuždaro. Jo akys vėl žybteli raudonai. Jono laiptinė. Prie durų stovi policijos mašina. Už vairo Kvedarauskas [storas policininkas]. Išeina inspektorius ir įlipa į mašiną.
Kvedarauskas: Na, dėde, kaip sekėsi?
Inspektorius: Kiek kartų aš tau sakiau!?
Kvedarauskas: Oi, atsiprašau. Kaip sekėsi, inspektoriau?
Inspektorius: Kol kas jis viską neigia, kaip aš ir tikėjausi, bet yla netrukus išlįs iš maišo. Aš tai jaučiu.
Kvedarauskas: Bet argi ne jėga? Viskas vyksta pagal klasikinį modelį! Visai kaip komiksuose ir filmuose!
Inspektorius: Ką čia kliedi!?
Kvedarauskas: Na, žinot, iš pradžių mieste pasirodo super didvyris. Gelbėja žmones ir t. t. Paskui atsiranda super blogietis, kurio galios ir būdas dažniausiai būna priešingybė super didvyriui. Laisvės Pasiuntinio ir Depresoriaus dvikova neišvengiama. Tai tik laiko klausimas. Spėju, jūs sirgsit už Laisvės Pasiuntinį?
Inspektorius: Ką reiškia, „sirgsiu“!? Čia tau ne kašio rungtynės! Aš tą tavo super blogietį savo rankom supakuosiu!
Kvedarauskas: Atleiskit, dė… inspektoriau. Beje, o kaip skyrybų procesas?
Inspektorius: Kvedarauskai! Važiuok!
Kvedarauskas: Gerai, gerai. [Užveda mašiną].
15
NSS būstinė iš lauko. Girdisi Konstantino balsas.
Konstantinas: Ką gi. Tuo apmokymus ir baigsim!
Pagrindinė salė. Vienoj pusėj salės už suolų sėdi senukai, kitoj pusėj – suolai tušti. Ant visų suolų sudėti laptopai. Konstantinas stovi priešais.
Konstantinas: Didžiuojuosi jumis. Šiandien jūs išmokot svarbią pamoką, kuri neabejotinai padės jums ateity. Pasileisti video failą, o kai kurie jūsų – įsijungti kompiuterį. Šaunu! Na, o dabar pakvieskit mūsų jaunuosius narius ir galėsim pradėt ruoštis operacijai LOVIS.
Vienas senukas nueina, o kai grįžta, ateina ir jaunimas, susėda už tuščių suolų. Vienas iš studentų atsisuka į senukus.
Studentas: Lameriai! [Nusisuka].
Konstantinas: Kai jau visi susirinkom, manau, pradėsim. Užsidėkit ausines ir peržiūrėkit mokomąjį filmuką. [Vienas studentas pakelia ranką].
Konstantinas: Prašau?
Studentas [Ne tas, kur sakė „lameriai“]: Argi nebūtų paprasčiau ir pigiau visiems kartu pažiūrėti instruktažą per vieną didelį ekraną.
Konstantinas [Prieina]: Tavęs netenkina mūsų organizacijos metodai?
Studentas: Ne, aš to nesakiau, tik ar reikėjo visiems pirkt po laptopą. Jie vis tiek paskui čia lieka. Vat, jeigu galėtume namo pasiimt..
Konstantinas: Pasiruošęs kartu su visais žiūrėti mokomąjį filmuką?
Studentas: Tikrai taip.
Visi su ausinėm ir paleidžia filmuką. Primityviai ir karikatūriškai nupieštas Seimas. Fone girdisi muzikėlė lyg iš kokio seno žaidimo. Atskrenda malūnsparnis, irgi juokingas, ir pakimba virš Seimo. Iš jo nusileidžia virvė. Virve į Seimą nusileidžia keletas kareivukų. Po to girdisi šūviai, riksmai, blyksi Seimo langai. Po visko ant stogo iškeliama NSS vėliava.
Pasigirsta prieš tai nuomonę išreiškęs studentas.
Studentas: Nesąmonė.
Vėl salė. Konstantinas prieina prie nepatenkintojo ir trenkia jam galvon – tas nugriūna po stalu. Konstantinas nueina į salės priekį ir atsistoja per vidurį plakato.
Konstantinas: Liko lygiai savaitė ir mes žengsime svarbų žingsnį. Treniruokitės uoliai, tikėkit savo pergale… Gerkit mažiau alaus ir mums pavyks.
Visi pritariamai šūkteli: „Valio!“
Kita scena – NSS nariai šaudykloje šaudo į taikinius. Skamba muzika fone. Konstantinas visus stebi. Kita salė – čia visi sportuoja. Kažkas bėgioja, kažkas kaunasi tarpusavy, šokinėja per virvutę, boksuoja kriaušę. Konstantinas vėlgi žiūri.
Pagrindinė salė. Visi sėdi už suolų, Konstantinas ant stendo pasistatęs brėžinius, kažką aiškina. Vėl šaudykla. Į salę ateina senukas, pasiruošia automatą, iššauna ir nuo atatrankos nukrenta ant nugaros. Konstantinas susiima už galvos.
16
Jono kambarys – svetainė su sofa ir kitais baldais. [Muzika iš anų scenų kaip tik nutyla, pasirodžius kambariui].
Apačioje pasirodo tekstas:
Iki operacijos LOVIS liko 1 diena.
Jonas sėdi ant sofos.
Jonas [Šneka kažką panašaus į mantrą]: Aš ramus. Aš visiškai ramus. Ramus ir laimingas. Aš – ramybės oazė ir niekas manęs neišmuštų iš vėžių.
Staiga pasigirsta durų skambutis ir beldimas į duris. Jonas išsigąsta ir nukrenta nuo sofos. Iš už durų pasigirsta Anzelmo balsas.
Anzelmas: Jonai! Jonai! Tu gyvas? Čia tavo geriausias ir rūpestingiausias draugas Anzelmas sunerimo, kur tu pradingai vos ne savaitei laiko? Įleisk. [Jonas iškiša galvą iš už staliuko]. Įleisk, Jonai, žinau, kad tu ten. [Vėl pabeldžia, Jonas vėl pasislepia]. Nu įleisk. Myžt labai noriu.
Jonas ir Anzelmas eina šaligatviu. Matosi truputis namų ir truputis gatvės.
Jonas: Tai sakai, savaitę namie prabuvau?
Anzelmas: Beveik. Šešias dienas. Nei slūchu, nei dūchu. Po to karto banke kai dingai, tai kaip į vandenį.
Jonas: Supranti, aš paprasčiausiai nebenorėjau rizikuoti. Nenoriu, kad dar kas žūtų. Teko pripažint, kad aš – tikrai jis.
Anzelmas: Ką?
Jonas: Na, supranti. Aš – jis, o jis – tai aš.
Anzelmas: Kas? Depresorius?
Jonas pašoka ir nubėga atgal. Iš vaizdo.
Anzelmas: Jonai! Nu kaip mažas vaikas.
Anzelmas nueina link ten, kur nubėgo Jonas. Prieina medį.
Anzelmas: Jonai, nedurniuok!
Jonas: Tu pasakei TĄ vardą. Neminėk jo, dar prisišauksi nelaimę.
Anzelmas: Žinai, kartais erzindavo, kai tau viskas būdavo gražu ir gera, bet dabar dar blogiau. Mes gi išėjom laukan, kad tu atsipalaiduotum, nurimtum. Tai ir nusiramink.
Jonas truputį pasirodo iš už medžio.
Jonas: Daugiau neminėsi to vardo?
Anzelmas: Ne, ne. O dabar einam.
Jonas: Bet Anzelmai, aš žudikas… [Vėl lėtai lenda už medžio].
Anzelmas: Nu ateik, Jonai. Jonuk. Na…
Jonas išlenda iš už medžio ir palengva eina link Anzelmo.
Anzelmas: Šaunuolis. [Intonacija lyg šuniui]. Geras Jonukas. Gerai. Na, ateik pas mane. Ateik.
Kita scena. Parduotuvės išorė, stovėjimo aikštelė. Ateina Jonas su Anzelmu.
Anzelmas: Aš suprantu, kaip galima kelias dienas nevalgyt, bet tada, kai gert būna, o tu kaip? Ar pas tave ne tik pinigų, bet ir maisto atsargos yra užslėptos?
Jonas [Sustojęs]: Na, menininkas ir turi alkt.
Anzelmas [Atsisukęs į Joną]: A, jo. Eee. Tu čia juokais ar rimtai?
Pasigirsta garsas lyg urzgimas, lyg burzgimas.
Anzelmas: Čia tavo juodoji pusė nerimsta ar tik skrandis?
Jonas: Skrandis, spėju.
Anzelmas pastveria Joną už pečių ir papurto.
Anzelmas: Jonai, taip negalima. Arba baigi bado akciją, arba… arba, jei jau badauji, tai bent palapinę pasistatyk kur nors prie Seimo ir viešai badauk. Einam.
Jonas: Prie Seimo?
Anzelmas: Ne, Jonuk, į pardę. Pasiskolinau čyriką iš Kazio kaip tik.
Jonas: Kad aš turiu dar čia porą litų…
Anzelmas: Kas iš tos poros litų. Vat susimesim. Tau nupirksim duonos, man – skystos duonos. [Atsisuka į žiūrovus]. Alaus – kas nesuprato.
Veda Joną į parduotuvę. Parduotuvės vidus. Atsidaro durys, įeina Anzelmas ir Jonas.
Jonas: Aš galvojau, tau kitą savaitę į darbą ir tu jau negersi iki tol. Sakei, organizmą valysi.
Anzelmas: Alus ir valo organizmą.
Jonas: Bet, Anzelmai, o jei aš susinervinsiu, nuliūsiu, susijaudinsiu!?
Anzelmas: Giliai kvėpuok. Visą likusį gyvenimą namie neprasėdėsi.
Jonas: O gal?
Anzelmas: Nu kad ne. [Paveda Joną giliau į parduotuvę, link kasų. Apsidairo]. A, pensininkų metas. Tai tu gal užimk eilę, o aš greit apibėgsiu viską.
Jonas nueina į eilės galą, Anzelmas – į kitą pusę. Veikia tik viena kasa. Prieš Joną stovi bobutė ir dar trys žmonės. Vaizdas pereina po truputį, kai žmonių mažiau, dar mažiau, galiausiai lieka tik močiutė prieš Joną. Kasininkė skenuoja prekes, ties bulkutėm sustoja, pavarto savo užrašų knygutę.
Kasininkė: Palaukit, nueisiu barkodo pažiūrėti.
Nueina į salę. Močiutė trypčioja. Grįžta Anzelmas, vienoj rankoj duona, kitoj – alaus bonka.
Anzelmas: Mhm. Tik viena kasa dirba, o ir ta – nedirba. [Apsidairo]. Kur gi mūsų brangi kasininkė? A, štai.
Ateina kasininkė. Nuskanuoja bulkutes, ties obuoliais vėl sustoja. Tuo metu už Anzelmo atsistoja senukas.
Kasininkė: Atleiskit, vėl nubėgsiu.
Nueina. Močiutė ima burbėt, diedukas už jų irgi, Jonas atsidūsta.
Anzelmas: Jonai, neimk į galvą. Juk pats visada sakydavai, kad dėl smulkmenų neverta nervintis.
Jonas: Anzelmai, aš nesinervinau vat kiek metų, ir matai, išsiderinau kaip, kaip…. kaip kinietiškos svarstyklės.
Anzelmas: Jonai, nusiramink ir giliai kvėpuok. Žiūrėk, jau ir pareina.
Grįžta kasininkė, nuskenuoja paskutines močiutės prekes.
Kasininkė: Aštuoniolika, devyniasdešimt devyni.
Močiutė: Kiek?
Kasininkė [Garsiau]: Aštuoniolika litų ir devyniasdešimt devyni centai!
Močiutė: A, gerai, gerai.
Ima krapštytis piniginėj. Po to lėtai padeda pinigus kasininkei ir vėl kuičiasi piniginėje, tada vėl lėėėėtai, lėėėėtai padeda pinigus ir vėl ieško piniginėje.
Anzelmas: Įkvėpk, iškvėpk.
Jonas: Tu bijai, kad aš nesusinervinčiau?
Anzelmas: Sakykim, rūpinuosi tuo.
Jonas: Tai būk geras, patylėk.
Anzelmas: Gerai, gerai.
Močiutei ant grindų pabyra centai. Ji lėtai pasilenkia ir ima juos rinkt. Jonas irgi pasilenkia.
Močiutė: Ne, nereikia. Aš pati.
Jonas atsistoja, bet po kiek laiko vėl pasilenkia ir paima monetą. Močiutė trenkia jam per ranką.
Močiutė: Sakiau, aš pati! Nelieskit mano pinigų! Toks, atrodytų, padorus jaunuolis, o lenda, kur nereikia.
Jonas: Aš tik…
Močiutė: Jums tik prisigert ir imt, kas ne jūsų. Baisu ir į parduotuvę nueit.
Jonas: Atsiprašau, bet…
Močiutė: Ką, aš, galvojat, nematau? [Dar vis renka centus]. Va draugas jau ir su bonka. Ajajajaj… Nuo pat ankstyvo ryto.
Jonas: Anzelmai.
Anzelmas: Taip?
Jonas: Bėk.
Anzelmas: O! [Atsitraukia ir su duona ir alum ima bėgt per salę].
Vėl laukas, parduotuvės išorė. Blyksteli sprogimas, dūžta parduotuvės langai, į lauką ant šaligatvio pro langą išskrenda Anzelmas su bonka rankoj. Šiek tiek pagulėjęs ant šukių jis pasikelia, apsidairo ir nubėga iš kadro, nešinas buteliu.
Parduotuvės kasos. Viskas nusiaubta energijos sprogimo. Šukės, nuolaužos, žmonės guli ant grindų. Vieni be sąmonės, kiti dreba ir bijo atsikelt.
Depresorius stovi prie kasos ir laiko už apykaklės į viršų iškėlęs močiutę, kuri pametė centus. Šalia kasos be sąmonės guli kasininkė.
Depresorius: Tokios senos tarkos yra tikras parduotuvėn nuėjusio žmogaus siaubas. Jums reikėtų uždrausti eit į parduotuvę, kada tik užsinorit. Reiktų sudaryt specialų grafiką. Arba gal net atidaryt atskiras parduotuves tokioms senoms kriošenoms kaip jūs…
Pro lubas netoliese, Depresoriui už nugaros, nusileidžia Laisvės Pasiuntinys.
Laisvės Pasiuntinys: Paleisk tą mielą senyvą moterį, niekše!
Depresorius atsisuka su močiute.
Depresorius: Kaip nori.
Meta močiutę sau per petį. Ji klykdama išskrenda iš vaizdo – pasigirsta trenksmas ir dūžtantys stiklai.
Depresorius: Labai jau tu greit prisistatai.
Laisvės Pasiuntinys: Aš itin jautrus blogiui. O tu labai labai blogas.
Depresorius: Fu, nesakyk taip. Su tavo intonacija skamba labai nenormaliai.
Laisvės Pasiuntinys: Gana! Šiandien tu siautėji paskutinį kartą, tamsos išpera.
Depresorius: „Tamsos išpera“. [Mėgdžioja]. Tu tikrai manai, kad šitiem žmonėm rūpi, ką tu darai?
Pasilenkia prie gulinčio senuko, to, kuris stovėjo už jų eilėje, ir atsineša jį arčiau.
Depresorius: Sakyk, žmogau, ar tu vertini šito iškrypėlio veiklą?
Senukas: O taip, taip. Labai.
Depresorius: Bet jis juk pyderas. Aš galvojau, jūs, senoliai, nemėgstat pyderų!?
Senukas: Ne, ne. Šitas pyderas geras. E… Tai yra, visi jie geri. Man netrukdo pyderai. Aš… aš netgi pats pyderas.
Depresorius numeta senuką į tą vietą, iš kurios jį paėmė.
Depresorius: Matai? Jie tik apsimeta, kad tu jiems patinki. Visuomenė nusistačius prieš tokius kaip tu.
Laisvės Pasiuntinys: Aš gelbsčiu visus, nekreipdamas dėmesio į jų seksualinę orientaciją.
Depresorius: Kaip kilnu.
Ima kurt juodulius rankose. Po to paleidžia seriją į Laisvės Pasiuntinį, bet tas atmuša juos visus kumščiais, tada prilekia prie Depresoriaus ir trenkia jam į veidą. Depresorius nulekia iš kadro, Laisvės Pasiuntinys – iš paskos.
Kita parduotuvės dalis. Čia betvarkės mažiau, bet žmonės irgi guli ant grindų. Vidury salės guli ir Depresorius, Laisvės Pasiuntinys klūpi jį apžergęs ir tranko.
Laisvės Pasiuntinys: Še, tau, bjaurybe! Še, tau, tamsos išpera!
Galiausiai Depresorius sulaiko eilinį smūgį, sugriebdamas Laisvės Pasiuntinio ranką, ir atsimerkia.
Depresorius: Nulipk nuo manęs!
Jis sukuria nediduką energijos sprogimą ir Laisvės Pasiuntinys nulekia į salės gilumą link lentynų. Depresorius pašoka ant kojų ir pakyla į orą, visas apgaubtas juodos energijos.
Depresorius: Aš tau parodysiu, kas būna, kai apsižergi tradicinės orientacijos vyrą.
Jis ištiesia rankas ir nuo kasų pakyla kasos aparatai, viso: keturi. Jie atsklendžia į priekį ir gražia eilute išsirikiuoja prieš Laisvės Pasiuntinį. Tas atsistoja, bet tada kaip tik į jį ima lėkti kasos aparatai. Jis nespėja apsiginti ir vienas po kito jie subyra jam į galvą, kaskart pastumdami jį atgal. Su paskutiniu smūgiu Laisvės Pasiuntinys trenkiasi į lentyną už jo ir susmunka ant žemės. Lentyna tebesvyruoja, kol nukrenta į šoną ant kitos, ta – ant kitos ir t. t. Vaizdas greitai nulekia į kitą kadrą, kur šalia lentynos stovi vaikas ir verkia, o toliau guli moteris po krūva daržovių. Moteris ima muistytis.
Moteris: Mano vaikas! Kas nors, gelbėkit!
Vaizdas vėl grįžta prie Depresoriaus ir Laisvės Pasiuntinio. Pastarasis be sąmonės, o Depresorius sklando ore ir atsisuka ton pusėn, iš kurios sklido motinos riksmas, po to pažiūri į Laisvės Pasiuntinį, vėl į riksmo pusę ir vėl į Laisvės Pasiuntinį. Depresorius suurzgia ir nulekia ton pusėn, kurioje vaikas. Vaikas tebestovi ir verkia, jo motina muistosi, bet dar vis neišlenda iš po daržovių. Lentyna užgriūna ant tos lentynos, prie kurios vaikas. Kai paskutinioji jau krenta, atlekia neaiškus juodulys ir nusineša vaiką kaip tik tada, kai lentyna su baisiu tenksmu nugriūna. Depresorius pastato vaiką prie motinos, tas nubėga pas mamą.
Moteris: O, ačiū! Ačiū tau, Depresoriau.
Į vaizdą ateina Laisvės Pasiuntinys.
Laisvės Pasiuntinys: Gal aš visgi klydau. Tavyje dar yra gėrio.
Iš pakampių ateina žmonės. Jie skanduoja: „Depresorius!“; „Depresorius išgelbėjo vaiką!“ ir t. t.
Depresorius: Na jau, tik nesureikšminkit. Patys galėjot jį išgelbėt! Nors kai vaikus gelbėt, tai nė vieno nematyt, o jau po visko tai pilna jūsų!
Laisvės Pasiuntinys: Negali kaltint žmonių už tai, jog jie žavisi tavo gerais darbais. Galbūt jie nori matyti tavyje tai, ką tu pats atsisakai matyti. Giliai viduje mes visi…
Depresorius: Ai, užsičiaupk!
Depresorius vėl blyksteli savo juodąja energija ir dingsta. Visi žmonės vėl išgriūna, išskyrus Laisvės Pasiuntinį. Kažkas iš gulinčių žmonių pasako: „Šiknius“.
Laisvės Pasiuntinys [Pats sau]: Taaaip. Tau dar yra vilties, Depresoriau.
Atsistoja vaikas ir prieina prie mamos, kuri vis dar prispausta daržovių krūvos.
Moteris: Tai gal kas nors jau teiktųsi mane ištraukt?
17
Juodas fonas. Pasirodo didžiulis tekstas:
Operacijos LOVIS diena.
Seimas. Skamba rami, idiliška muzika. Staiga ramybė baigiasi. Į vaizdą atskrenda malūnsparnis ir pakimba virš Seimo. Iš jo nusileidžia virvė ir į Seimą ima leistis NSS nariai. Pasigirsta šūviai, riksmai. Malūnsparnis nuskrenda; virš Seimo iškeliama NSS vėliava. Pasigirsta balsai.
NSS studentas: O brač. Mums tikrai pavyko!
NSS senukas: Tai todėl, kad viską darėm pagal planą.
Kažkoks kambarys, priešais televizorių sėdi žmogelis.
Žmogelis: Kažkoks ne toks tas Seimo posėdis šiandien.
Televizoriaus ekrane matosi Seimo salė. Seimo Pirmininko vietoje Konstantinas, iš šonų – ginkluoti NSS nariai. Vietoj Lietuvos vėliavos – NSS vėliava.
Konstantinas: Lietuvos žmonės, mes esame NSS organizacija. [Televizoriaus rėmai dingsta]. Aš – jos vadas, Konstantinas Šniukšta. Šiandien, po dešimtos dešimt, mes užėmėme Lietuvos Respublikos Seimą ir paėmėme visus Seimo narius įkaitais. [Pauzė]. Na, bent jau tuos, kurie teikėsi šiandien pasirodyti darbe. Dabar mes paskelbsime savo reikalavimus ir, jei jie nebus vykdomi, mes imsime žudyti Seimo narius, bet skubu pranešti, jog mes nesiekiame asmeninės naudos! Mes norime gero jums, paprastiems Lietuvos piliečiams. Per ilgai jūs kentėjot šios korumpuotos, tingios, savanaudiškos [apačioje bėga eilutė: filmo kūrėjų ir personažų nuomonė nebūtinai sutampa. Tikrai, tikrai!] valdžios priespaudą! Šiandien viskas keisis! Šiandien mes paimame šalies vairą! Aš turiu paruošęs sąrašą įstatymų ir manau, jog per ateinančias 12 valandų jie bus be vargo priimti ir patvirtinti. Tai būtų mano pirmas reikalavimas. Antrasis – į Seimą turi atvykti Depresorius. Aš norėčiau su juo šnektelėti. Jei jis nepasirodys, po pusvalandžio prasidės žudynės ir taip kas penkiolika minučių žus po kelis Seimo narius. Tol, kol jis nepasirodys. Ačiū už dėmesį.
Vaizdas dingsta, ekrane sniegas.
18
Jono svetainė. Jonas guli ant sofos ir raminančiai kalba su savimi.
Jonas: Aš ramus. Aš nieko nebijau ir dėl nieko nesinervinu. Mano gyvenimas gražus. Man tik truputėlį nesiseka. Aš suvaldysiu savo vidinį blogį. Aš… [Atsidūsta, balsas tampa graudus]. Aš visai nesikontroliuoju ir greičiausiai sergu maniakine depresija. Aš pavojingas aplinkiniams, o mano gyvenimas ritasi velniop… [Pauzė. Po to balsas ryžtingesnis]. Ne! Taip nieko nebus. [Giliai įkvepia ir iškvepia]. Aš ramus. Niekas manęs neišmuš iš vėžių…
Staiga išdūžta langai ir į kambarį nusileidžia Anzelmas. Jonas šūkteli ir pašoka nuo sofos.
Jonas: Ką tu čia tik tai!?
Anzelmas: Ramiai! Visiems likt savo vietose! Teliką žiūrėjai?
Jonas: Ne. Bet kaip tu čia taip sugalvojai?
Anzelmas: Tu gi žinai mane! Aš, kai prisigeriu, tai labai drąsus, o tu manęs neįleidi, į skambučius neatsakai. Tai ką reikėjo daryt? Užlipau ant stogo su virve ir op!
Jonas: Tu kraujuoji. [Rodo pirštu].
Anzelmas: Pofik! Tai teliko nežiūrėjai?
Jonas: Ne. Kas dabar?
Anzelmas [Prieina arčiau]: NSS paėmė Seimą ir jie nori matyti Depresorių. Antraip ims žudyti seimūnus.
Jonas nusisuka ir paeina atgal.
Anzelmas: Jonai? Žinau, visad galvojau, kad apsidžiaugsiu, jei kas nors tokio atsitiks, bet dabar… Nu nežinau. Svarbu, kad pranešiau. [Atsisėda ant sofos]. Iš kur čia tas skersvėjis toks? [Pažiūri į išdaužtą langą]. A jo. Tai ką galvoji daryt?
Jonas: Nežinau. Depresorius pavojingas. Aš jo nebenoriu!
Anzelmas: Na jau. Depresorius išgelbėjo vaiką. Per žinias sakė, kad net pyderas tave pagyrė, o šiais laikais išgirsti teigiamą atsiliepimą iš homoseksualo daug reiškia. Klausyk, tu gi geras žmogus. Tai ir Depresorius tavo negali būt vien tik blogas. Išmok gyventi su savo demonu taip, kaip aš išmokau.
Jonas [Atsisuka į Anzelmą]: Ką turi omeny?
Anzelmas: Kalbu apie tą kitą „aš“, kuris pasirodo, kai aš prisigeriu. Tas „aš“ – grubus, nemandagus, triukšmaujantis, pakampėm vemiantis niekšas. Iš pradžių aš labai jo gėdijausi. Pameni? Negėriau vos ne metus, bet paskui supratau, kad jis – neišvengiamybė. Jis – mano dalis ir aš negaliu jo išsižadėti.
Jonas prisėda šalia Anzelmo.
Jonas: Štai, kaip aš nusiritau. Klausau girto alkoholiko pamokslavimų ir randu juose dalelytę tiesos.
Anzelmas: Na matai.
Jonas: O ko norėt? Tu – alkoholikas, aš – nestabilus, depresija sergantis bedarbis. Mes – tipiniai lietuviai.
Anzelmas: Būtent! Kam, jei ne mums, gelbėt Lietuvą! Na, tau labiau.
Jonas tyli.
Anzelmas: Na, tai? Būsi herojumi?
Jonas: Būsiu [Atsistoja]. Negaliu leisti, kad visų tų žmonių mirtys graužtų man sąžinę, net jei jie ir politikai.
Anzelmas: Rimta šneka! [Irgi atsistoja]. Tau padėt susiparint?
Jonas: Tikrai nereikia. Aš ir taip susiparinęs. Man tik reikia ką nors baisesnio pagalvot. Pavyzdžiui, apie Paris Hilton.
Anzelmas: Tai gal aš išeisiu [Eina link lango].
Jonas: Anzelmai! Gal geriau pro duris!?
Anzelmas: A jo, jo.
Apsisuka ir išeina. Jonas vienas stovi vidury kambario.
Seimo salė. Viskas kaip ir prieš tai, tik kampe krūvelė negyvų seimūnų.
Konstantinas: Kaip matot, mes nejuokavom. Praėjo pusvalandis, o Depresorius taip ir nepasirodė. Taigi, mes įvykdėm savo grasinimus. Tam sykiui – tiek.
Prie Konstantino prieina NSS narys.
Konstantinas [Pasisukęs į jį]: Kokia padėtis lauke?
NSS narys: Ten minia žmonių su plakatais. Tik sunku suprasti, ar jie džiaugiasi, ar piktinasi.
Konstantinas: Minia visada nežino, ko nori. O ką policija?
NSS narys: Policijos nėra.
Konstantinas: Ką?
NSS narys: Šiandien visi sostinės policininkai streikuoja.
Konstantinas: Vėl? Na, ką gi. Tuo geriau.
Suskamba mobilus. Konstantinas išsitraukia mobilų ir atsiliepia.
Konstantinas: Klausau.
Balsas: Laba diena. Čia Zosė iš Vilniaus rajono.
Konstantinas: Kas!? Iš kur jūs gavot šitą numerį!?
Balsas: Sakykit, nelabai spėjau sužiūrėt, o Valinską nušovėt?
Staiga tolėliau, už Konstantino nugaros, atsiranda Depresorius. Konstantinas atsisuka, išjungia mobilųjį ir įsikiša į kišenę. Prieina arčiau Depresoriaus. Iš visų pusių ateina ginkluoti NSS nariai.
Konstantinas: Būk pasveikintas, Depresoriau. Galų gale apsisprendei. Nė neabejojau, kad leisi žūti keliems seimūnams.
Depresorius: Ką? Aš juk atvykau pusvalandžiui dar nepasibaigus.
Konstantinas: Nesąmonė. Mano laikrodis nemeluoja. Nebent taviškis klysta. Hhm. O tu skaičiavai laiką nuo to momento, kai aš pasakiau reikalavimus, ar kai baigėsi transliacija?
Depresorius: Nesvarbu! Aš išvis nežiūrėjau to kvailo televizoriaus! Ko iš manęs nori, Konstantinai?
Konstantinas: Manau, nesunku atspėti. Aš noriu tau pasiūlyti jungtis prie mūsų.
Depresorius: Prie jūsų? Ir kodėl tu manai, kad aš turėčiau jungtis prie jūsų, neonacistinės grupuotės?
Konstantinas: Neonacistinės? Panašų pastebėjimą girdžiu jau ne pirmą kartą. Kas jums darosi?
Depresorius: Na, matyt, ne tavo galvai suprast.
Konstantinas: Pasikviečiau tave čia ne pyktis, o konstruktyviai pasišnekėt.
Pro lubas nusileidžia Laisvės Pasiuntinys. Jis nusileidžia ant vieno iš NSS narių ir jį sutrina, visi kiti nariai nukreipia į jį ginklus.
NSS narys [Stovėjęs arčiausiai]: Ei! Tas gaidys užmušė Algį!
Konstantinas [Atsisukęs į Laisvės Pasiuntinį ir NSS narį]: Kiek kartų aš prašiau nereikšti savo emocijų tokiais nesolidžiais šūkaliojimais!? [Užsirūstina].
NSS narys [Išsigandęs]: Prašau man atleisti. [Traukiasi atbulas]. Einu tučtuojau liepsiu, kad mane kas nors suspardytų. [Išbėga iš vaizdo].
Konstantinas: Taigi, Laisvės Pasiuntiny, matau, tu irgi vėluoji. Tau tai nebūdinga. Gal papasakotum mums, kas tave užlaikė?
Laisvės Pasiuntinys: Ne tavo reikalas, tu, susmirdęs fašiste!
Konstantinas: Gal jūs baigsit vieną kartą kliedėt. Mūsų organizacija visai ne..! [Praranda savitvardą, bet vėl ją atgauna]. Tiek to. Laisvės Pasiuntiny, ar nesuklysiu pasakęs, jog tu pasivėlinai viso labo dėl to, jog paprasčiausiai neturėjai jėgų po vakarykščių linksmybių viename sostinės klube?
NSS narys: Gėjų klube! [Prunkšt].
Kiti nariai ima juoktis, Laisvės Pasiuntinys sutrikęs dairosi.
Laisvės Pasiuntinys: Netiesa. Jūs…! Aš! Bet kaip? Iš kur?
Konstantinas: Kaip sužinojau? Iš tavo draugužio, kurį tu, berods, meiliai vadini „pupsiku“.
Nariai vėl juokiasi.
Laisvės Pasiuntinys: O ne! Ką tu jam padarei!?
Konstantinas: Nieko. Žinoma, mainais jis turėjo šį bei tą apie tave papasakoti. Pavyzdžiui, ko tu labiausiai bijai. [Kiša ranką į kišenę].
Laisvės Pasiuntinys: Negali būti!
Konstantinas ištraukia nuotrauką ir atkiša ją Laisvės Pasiuntiniui. Tas ima trauktis atatupstas.
Laisvės Pasiuntinys: Ne. Ne!
Konstantinas: O taip. Tavo didžioji silpnybė!
Laisvės Pasiuntinys [Suklumpa ant kelių]: Neeee!
Konstantinas prieina prie pat klūpančio Laisvės Pasiuntinio ir prikiša jam nuotrauką visai prie veido. Tas nualpsta. Konstantinas numeta nuotrauką jam ant veido.
Konstantinas: Tikrai suveikė. Kad ir kaip nenormalu tai atrodytų. [Atsisuka į Depresorių]. Atsiprašau už šią pertraukėlę. Kur mes baigėme?
Depresorius: Tu kažką kliedėjai apie konstruktyvų pokalbį.
Konstantinas: Ach taip. [Eina vis arčiau Depresoriaus]. Tu negali nepastebėti, kokie mes panašūs. Mūsų tokios pačios pažiūros ir tokie patys tikslai.
Depresorius: Tik jau neapsimesk, kad mane perpratai. Manęs neperprastų niekas!
Konstantinas: Na jau. Juk tai akivaizdu. Tu viskuo nusivylęs ir nepatenkintas. Tu trokšti permainų, bet netauški tuščiai kaip visi kiti, o imiesi veiksmų. Kitaip sakant – žudai ir griauni. Nebijokim pripažinti, mirtis ir destrukcija – štai ko dabar reikia šiai šaliai! Po anarchijos gaisro ji atgims iš pelenų, bet jau su nauja, geresne valdžia ir tvarka!
Tu tamsus ir žiaurus, bet nesi blogio įsikūnijimas! Tokie ir mes! Prisidėk prie mūsų judėjimo ir žudyk vardan geresnės ateities. Na, ką manai?
Depresorius [Šiek tiek patylėjęs]: Žudymai, niokojimai… Gražu.
Konstantinas: Na, matai.
Depresorius: Taip, daugelis iš tiesų nusipelnė mirties. Lėtos ir skausmingos. [Palengva eina link Konstantino]. Šalyje pilna neteisybės, skausmo, pykčio! [Praeina pro Konstantiną ir eina link Laisvės Pasiuntinio. Konstantinas pasisuka į jį, o nariai seka Depresorių, nuolat nukreipę į jį ginklus]. Tačiau aš ir vienas sugebu puikiai susitvarkyti. [Prieina prie pat Laisvės Pasiuntinio ir atsisuka į Konstantiną]. Matai, man nereikia jūsų, nes jei tu nesupratai, tai paaiškinsiu, jog man nepatinka didžiulės kompanijos. Aš vienišius. Aš – ne žudymo mašina, o viso labo visų užknistas maniakas. Ir žudau aš tik tuos, kurie mane užknisa! O dabar labiausiai mane užknisat jūs!
Konstantinas: Hhm. Ar reiktų suprast, jog atsisakai bendradarbiaut?
Depresorius: Suprask, kaip nori.
Atsisuka į Laisvės Pasiuntinį, pasilenkia ir pakelia nuotrauką. Per visą ekraną parodoma nuotrauka – Stasys Povilaitis.
Depresorius: Stasys Povilaitis? Tavo silpnybė!? Tu dar labiau nenormalus, nei aš galvojau.
Depresorius sudegina rankoj nuotrauką.
Konstantinas: Tu ką tik padarei didžiulę klaidą! Vyrukai!
NSS nariai ima šaudyti, bet kulkos Depresoriui nekenkia.
Laisvės Pasiuntinys ima gaivaliotis. Galiausiai atsikelia ir atsistoja greta Depresoriaus. Į juos šaudo būrys narių, bet kulkos abiems nieko nepadaro.
Laisvės Pasiuntinys: Kaip supratau, tu neprisidėjai prie jų. Džiaugiuosi.
Depresorius: Tikra šventė. [Paniekinamai]. Tai koks planas?
Laisvės Pasiuntinys: Planas? Išžudykim šituos šiknius!
Laisvės Pasiuntinys didvyriškai ima skrist atkišęs kumščius į priekį. Pakeliui mirtinai nudaužia kelis narius. Tie prikraujuoja balutes. Laisvės Pasiuntinys išskrenda iš ekrano, o kai grįžta, nutrenkia kitą eilę ir vėl išlekia iš ekrano. Konstantinas lieka stovėt tarp lavonų. Depresorius prasidangina.
Kitas vaizdas – kita salės dalis. NSS narys prieš save laiko seimūną, nukreipęs į jį ginklą. Atskrenda Laisvės Pasiuntinys ir nusileidžia priešais.
NSS narys: Tik pasijudink ir aš…
Laisvės Pasiuntinys paleidžia iš akių spindulius ir nukreipia juos nariui į galvą. Galva sprogsta ir aptaško seimūną, tas klykdamas pabėga. Laisvės Pasiuntinį iš visų pusių apsupa nariai. Jis ima suktis vis greičiau ir kai pavirsta mažu tornadu, ima traukt narius link savęs. Jie priešinasi, bet vienas po kito yra įtraukiami į sūkurį ir išsitaško kraujais, mėsom ir kūno dalim.
Kita vaizdas. Iš dešinio ekrano galo bėga keli ginkluoti NSS nariai. Kai jie jau beveik perbėga į kitą pusę, už jų atsiranda Depresorius.
Depresorius: Ei, vyručiai!
Nariai atsisuka. Į ekraną iš kairės pusės atlekia kraujo purslai ir žuvusiųjų dalys. Depresorius sugauna galvą ir sviedžia ją į vieną iš narių. Tas nugriūna ir lieka gulėt. Kiti ima šaudyt į Depresorių, šis prapuola.
NSS narys 1: Kur jis?
NSS narys 2: Nežinau.
Jie išsisklaido dairydamiesi į šonus. Protarpiais pasirodo juodas siluetas. Nariai vienas po kito sustingsta, Depresorius atsiranda, o nariai vienas po kito subyra. Kam galva nukrenta, kas per pusę perplyšta.
Kitas vaizdas. Šen bei ten guli narių lavonai. Pora bėga per salę, bet juos prisiveja Laisvės Pasiuntinys, skrendantis ir nešinas stalu, kurį sviedžia ant jų ir priploja, tada išlekia iš vaizdo. Iš kitos pusės atlekia dar du jauni nariai, jiems iš paskos vos velkasi vienas senolis. Jiems už nugarų į vaizdą įsklendžia Depresorius ir į visus tris iš rankos paleidžia spindulį. Visi trys išsitaško. Į vaizdą įbėga pasimetęs narys, bet, pamatęs Depresorių, meta ginklą ir iškelia rankas. Atskrenda Laisvės Pasiuntinys ir patapšnoja tam nariui per petį – tas atsisuka. Laisvės Pasiuntinys trenkia jam ir tas išlekia į viršų – lauk iš vaizdo.
Konstantinas stovi, kur ir stovėjęs, tarp lavonų. Iš viršaus nukrenta nario kūnas iš anos scenos kaip tik ant seimūnų lavonų krūvos. Girdisi riksmai ir šūviai. Tai iš vienos, tai iš kitos pusės atlekia lavonai ar kūnų dalys.
Konstantinas: Štai ką reiškia dirbti su diletantais. Metas dingti.
Jis paspaudžia kažkokį mygtuką savo drabužyje ir jam už nugaros išsilanksto „Jetpackas“. Pasirodo ugnys, jis pažiūri į lubas.
Konstantinas: Laisvės Pasiuntinys kaip tik skylutę padarė.
Pasirodo Laisvės Pasiuntinys ir Depresorius.
Laisvės Pasiuntinys: Panašu, kad tik tu likai!
Depresorius: Ir kaip gi tu ruošeisi su šituo pulkeliu mėgėjų perversmą padaryt?
Konstantinas: Viso, ponai! [Išskrenda].
Depresorius ir Laisvės Pasiuntinys žiūri į lubas, paskui vienas į kitą.
Laisvės Pasiuntinys: Tu jo nepersekiosi?
Depresorius: Ne. Aš juk DEPRESORIUS. Kenčiantys nuo depresijos dažnai būna neaktyvūs. O kodėl tu nesivijai?
Laisvės Pasiuntinys: Ei, o jei jis vėl Povilaitį parodys?
Depresorius: Ką gi. Vadinasi, Konstantinas Šniukšta išsigelbėjo.
Laisvės Pasiuntinys: Taip. Ir greičiausiai apie jį dar teks išgirsti. O gal ir susitikti su juo. Tikiuosi, kitąkart tu jam neleisi pabėgt?
Depresorius: O tu nebandei gydyt Povilaičio baimę?
Laisvės Pasiuntinys: Tai ne dėl baimės. Aš jau kurį laiką galvojau išvykt iš Lietuvos. Žmonės čia siaubingai netolerantiški. Tačiau aš negalėjau palikt visko, kai vyksta šitiek blogybių. Bet dabar esi tu – kaip tik toks didvyris, kokio Lietuvai ir reikia. Negailestingas.
Iš visų pusių link jų eina Seimo nariai.
Depresorius: Ir tu manai, kad saugu mane palikt vieną? Manai, aš skubėsiu gelbėt žmones ir nenužudysiu ko nors, kas ne visai blogas?
Laisvės Pasiuntinys: Aš visiškai tavim pasitikiu.
Seimūnas prieina prie Depresoriaus ir uždeda ranką jam ant peties. Depresorius trenkia ir atjungia jį.
Depresorius: O! Atsiprašau.
Laisvės Pasiuntinys: Na, tobulėt dar yra kur.
19
Konstantino kabinetas. Jis krauna daiktus iš stalčiaus į lagaminą. Ant stalo padėtas laptopas pats atsiveria ir įsijungia atsuktas į žiūrovus. Pasigirsta Vado balsas ir pasimato siluetas.
Vadas: Konstantinai, tu juk negalvoji bėgti?
Konstantinas tyli.
Vadas: Konstantinai, prieik.
Konstantinas prieina ir atsistoja priešais laptopą.
Konstantinas: Vade, aš jus nuvyliau.
Vadas: Taip, Konstantinai, bet aš nusprendžiau suteikti tau antrą šansą.
20
Jonas ir Anzelmas sėdi parke ant suoliuko. Ta pati vieta, kaip ir pradžioj.
Jonas: Na ką, rytoj į darbą?
Anzelmas [Atsisukęs į jį]: Na ką, tu ir vėl visas spindi?
Jonas: Aha. Tamsusis mano gyvenimo periodas baigėsi. Aš sutvardžiau savo demoną ir viskas vėl puiku.
Anzelmas: Bet tavo finansinė situacija vis dar šluba, mašinos tu vis dar nesusiremontavai, o ir tas mentas aplinkui vis sukasi.
Jonas: Anzelmai, tu neįtikėtinas. Kai man sunku ir blogai, tu mane guodi ir drąsini, o kai man viskas gerai, tu bandai man įrodyt, kad mano gyvenimas toks pats šūdas, kaip ir tavo.
Anzelmas: Mhm. Ką!?
Jonas: Juokauju.
Anzelmas: Tai kodėl nejuokinga?
Jonas: Eee… bet tu pažiūrėk, kaip gražu, saulė šviečia…
Staiga ima lyti ir abu vėl bėga po medžiu.
Anzelmas: Dar biškį ir imsiu įtart, kad tu valdai orus.
Sužaibuoja. Anzelmas ima niūniuoti „Lietus Lietuvoj“ ir žiūri į lietų. Paskui atsisuka į Joną.
Anzelmas: Beje, o kur Laisvės Pasiuntinys išsikraustė?
Jonas: Ten, kur jis bus tarp savų ir jausis daug laisviau.
Anzelmas: Hm. Ten turbūt ir Povilaičio nebus.
21
Žalia pieva. Pirmam plane tulpės, antram – malūnai. Užrašas: OLANDIJA. Spalvingas veikėjas su apsiaustu bėga per pievą. Jis nugriūna ir lieka gulėt. Tuo metu atskrenda kostiumuotas uniformuotas blogietis. Jis priskrenda prie pasliko herojaus ir nusileidžia netoliese. Herojus atsiverčia ant nugaros ir žiūri į blogietį.
Blogietis – Kapitonas Konservatorius. Herojus – ANALizatorius.
Kapitonas Konservatorius: Galų gale aš pričiupau tave, ANALizatoriau! [Nukreipia į ANALizatorių spinduliuojantį ginklą]. Galas tavo paikoms šėlionėms! Ir kai tavęs neliks, niekas nesutrukdys man išnaikinti visus pasaulio gėjus! Cha! Cha!
ANALizatorius: Kad tu prasmegtum, Kapitone Konservatoriau!
Iš dangaus, tiesiai ant Kapitono Konservatoriaus nusileidžia Laisvės Pasiuntinys ir sugrūda jį į žemę.
Laisvės Pasiuntinys: Konservatoriai negrasins pasauliui, kai aš šalia! [Pasisuka į ANALizatorių]. Kaip tu, sveikas?
Paduoda jam ranką ir pastato ant kojų.
ANALizatorius: Ačiū. Jis kuriam laikui atėmė mano super galias, bet šiaip aš sveikas. Kas tu toks?
Laisvės Pasiuntinys: Aš – Laisvės Pasiuntinys. Atvykau čia kovoti kaip tik prieš tokius niekšus, kaip šis… po manim.
ANALizatorius: Šaunu! O aš ANALizatorius. Aš kovoju už gėjus ir jų laisves.
Laisvės Pasiuntinys: Oho! Ar galėčiau prisijungti?
ANALizatorius: Žinoma. Ypač po to, kai taip šauniai pasirodei.
Laisvės Pasiuntinys: Ką jau čia. Baik.
Abiem virš galvų ima skraidyt širdutės.
Laisvės Pasiuntinys: Galiu paklaust?
ANALizatorius: Bet ko!
Laisvės Pasiuntinys: Ar tu ANALizatorius, nes ANALizuoji?
ANALizatorius: Na, ne visai. Matai, reiktų tarti ne „Analizatorius“, bet „ANAL-izatorius“. Jei nori, papasakosiu, kaip pasirinkau tokį vardą, bare, prie kokteilių. Aš statau.
Laisvės Pasiuntinys: Faina. Nekantrauju išgirst.
Jiedu prieina vienas prie kito arčiau ir jau vos nesiliečia.
ANALizatorius: Tačiau tau teks mane nuskraidint, nes aš vis dar be galių.
Laisvės Pasiuntinys: Su malonumu.
Laisvės Pasiuntinys paima ANALizatorių į glėbį ir išskraidina. Iš duobės, ant kurios stovėjo Laisvės Pasiuntinys, išlenda Kapitono Konservatoriaus galva.
Kapitonas Konservatorius: Prakeikti pyderai!
PABAIGA
Kūrybos kampelis 