Marcelijus ir diedukas

Gyvenimas nuošaliame namuke kartu su seneliu Marcelijui nebuvo lengvas. Na, nieks ir nežadėjo lengvo gyvenimo, bet jis pasirinko pats tokį likimą. Senolis buvo itin senas ir jam reikėjo nuolatinės globos ir priežiūros, o Marcelijus, būdamas labai rūpestingas jaunuolis, ruošėsi jam suteikti ir vieną, ir kitą. Namas, kuriame gyveno Marcelijus su dieduku, buvo nedidelis, nors ir dviejų aukštų. Pirmame aukšte buvo viena didžiulė patalpa, kuri buvo ir svetainė, ir virtuvė. Čia senelis ir leisdavo didžiają dalį dienų, sėdėdamas fotelyje ir žiūrėdamas pro langą. Antrame aukšte buvo trys nedidukai miegamieji (vienas visad užrakintas) ir mažytė patalpa su tualetu ir vonia. Miegamuosiuose tilpo tik po lovą ir spintelę. Naktimis Marcelijus gulėdavo nusisukęs į sieną ir klausėsi, kaip už jos garsiai alsuoja jo senelis. Jis buvo pasiryžęs tuoj pat bėgti pas jį, jei tik išgirstų ką nors, jo nuomone, įtartino.
Marcelijus buvo paranojiškas ir dirglus vaikinas, bet gal dėl to kaltas ne tik jo būdas, bet ir gyvenimas. Jis jaudinosi dėl dieduko kiekviename žingsnyje, o tas savo ruožtu buvo gan ramus ir geros nuotaikos. Jis pasakodavo įvairias istorijas ir pokštus, kurių didžiąją dalį pats ir tesuprasdavo. Marcelijus tik kreivai nusišypsodavo iš mandagumo ir paklausdavo, ar seneliui nieko netrūksta. Jis siūlydavo jam išeiti pasivaikščioti arba bent jau pasėdėti lauke, bet senolis atsisakydavo pareikšdamas, kad ten per daug žmonių ir triukšmo. Bet, po teisybei, žmonių ten nebuvo. Nebuvo ir triukšmo. Nebuvo nieko. Bet viena dieną kai kas atsirado.
Marcelijus išėjo ant verandos tą rytą labai prastos nuotaikos. Jis jau daugiau nei prieš valandą paskambino greitajai pagalbai ir dabar labai širdo, kad tie nesirodė. Jis nervingai trypočiojo vietoje ir dairėsi. Bet matėsi tik siena.
SIENA. Visur vien tik SIENA. SIENA. SIENA. SIENA. Ji buvo visur, kur tik akys užmatė ir matyt būtent dėl tos priežasties Marcelijaus smegenys ne iškart suvokė, kas įvyko. Jis pakėlė galvą. Pažiūrėjo į kairę, paskui į dešinę. Siena driekėsi į abi puses ir kilo į nesuvokiamas aukštumas. Nesimatė jos nei galo, nei pabaigos. Grėsminga, agresyvi raudonų plytų siena, kurios vakar čia nebuvo. Mat dar vakare po tuščias laukymes vėjas nešiojo dulkes, o dabar kažkas vos penkiasdešimties metrų nuo jų trobos atstumu pastatė šią monumentalią pabaisą. Tikrai buvo baisu ir nejauku. Bet Marcelijus neturėjo kada kvaršinti sau dėl to galvos. Jis laukė greitosios ir tik vylėsi, kad ši konstrukcija nesutrukdys jai atvykti. Vakar vakare senelis jautėsi puikiai ir postringavo apie paukščių migracijos ypatybes, o šiandien buvo tylus ir net atsisakė Marcelijaus daržovių sriubos, kurią taip mėgo. Vaikinukas taip susipergyveno, kad apklojo senuką pledu ir puolė skambinti. Lakoniškas balsas kitame laido gale pasakė, kad tuoj kas nors atvyks. Bet praėjo jau beveik dvi valandos, o nieks taip ir nepasirodė. Marcelijus nesivargino skambinti antrą kartą, nes žinojo, kad į šias nuošalias vietas greitosios mašina vyksta ilgai, o čia dar ta prakeikta siena matyt patrukdė. Laukti darėsi nebepakenčiama. O senelis buvo labai ir netgi labai tylus. Marcelijus nuvalė lipnų prakaitą su servetėle nuo jo kaktos ir kaip tik tada sudžeržgė durų skambutis. Pagaliau!
Tačiau už durų buvo visai ne daktaras. Marcelijus vietoj to išvydo įtaraus veido žmogelį su nudrengtu švarku ir segtuvu rankose. Marcelijus net nesiruošė slėpti savo nusivylimo ir jau ketino uždaryti šiam atėjūnui prieš nosį duris, bet tas nieko nelaukdamas ėmė kalbėti.
– Laba diena, aš iš komiteto prieš sieną, – prabilo švarkuotasis.
– Prieš sieną?
– Sieną, žinoma, – jis mostelėjo nerūpestingai viską dengusios sienos už jo linkui. Mes renkame parašus už sienos nugriovimą.
Jis trumpam parodė lapą įsegtą atneštame segtuve ir Marcelijus spėjo pamatyti kažkokį spausdintą tekstą ir įžiūrėjo po juo kelis kreivus parašus.
– Nugriovimą? Tai, kad ją ką tik pastatė.
– Ką tik? Na žinot. Tik nesakykit, kad jūs pasisakot už sieną, – stovinčiam tarpduryje žmogeliui ėmė trūkti ne tik žodžių, bet atrodė, kad ir oro.
Jis pasistengė susitvardyt.
– Atsiprašau, jaunuoli, o ar jūs šio namo savininkas?
– Ne. Tai būtų mano senelis.
– Tai tuomet gal galėčiau su juo pasišnekėti?
– Ne. Jis prastai jaučiasi.
– Aš net neabejoju, kad kaip šio nekilnojamo turto savininkui, jam bus įdomu išgirsti apie nelegalias statybas, įvykusias be jokio mūsų visų sutikimo.
Po šių žodžių žmogėnas jau kėlė koją namo vidun, bet Marcelijus be jokių ceremonijų jį sustabdė.
– Niekur jūs neisit ir su niekuo nekalbėsit, – ėmė ne juokais širsti Marcelijus. Senelio labai prasta sveikata. Jam silpna ir jis net nežino apie jokią sieną. Nėra ko jo be reikalo jaudinti.
– Nežino? Apie sieną? – jau kone spiegė asmuo renkantis parašus. – Ar žinot, kad nepasirašydami jūs palaikot ir tolesnias nelegalias statybas? Ši siena trukdo susisiekimui, mažina žemės kainą ir jau nešneku, kad užstoja saulę.
– Ką?
– Kas ką?
– Sakėt, kad ji trukdo susisiekimui?
– Žinoma. Ar žinot, kiek gatvių ir kelių ji užtvėrė?
– Ne.
– Na….dar kol kas nežino ir mūsų komitetas, bet nepatvirtintais duomenimis – daug. Ši siena it šunvotė ant mūsų bendruomenės kūno ir kaip mūsų rajono gyventojas, jūs tiesiog privalot pasirašyt.
Marcelijus tuo metu įsivaizdavo mašiną su raudonu kryžiumi, kuri kur bevažiuotų, visur atsiremdavo į raudonų plytų sieną. Bet ne! Taip negali būti.
– Nesąmonė! – Nevalingai šūktelėjo Marcelijus, priversdamas žmogėną krūptelėti.
– Kas nesąmonė?
– Jei kažkas pastatė sieną, tai žinojo ką daro. Aš laukiu greitosios pagalbos ir ji atvyks.
Atėjūnas nusišypsojo išties šėtoniška šypsena.
– Tikrai taip manot?
– Nejuokaukit tokiom temom. Siena gal ir ne iš gražiųjų, bet juk ne šiaip ji čia atsirado. Senelis visad sakė, kad nieks be reikalo nevyksta. O jūs pasigėdytumėt apeliuot į rajono vieningumą. Kai mums ištinka bėdų, ar mes sulaukiame iš jūsų paramos? Nemanau. Tai, kad sudie.
Marcelijus nė nesiruošė klausyti tolesnio švarkuotojo oratoriaus gražbyliavimų ir užtrenkė duris pakankamai smarkiai, kad pademonstruotų savo kategoriškumą, bet ne per daug smarkiai, kad netrukdytų seneliui ilsėtis.
– Sienų mylėtojas! – Iš kitapus durų pasigirdo pagiežingas šūksnis. Po to stojo tyla.
Tiesa, anas žmogelis dar kurį laiką trainiojosi apie namus ir žvalgėsi pro langus, tad Marcelijus gavo užtraukti visas užuolaidas. Seneliui reikėjo ramybės. Jis nuėjo patikrinti, kaip anas laikosi ir pamatė, kad tas atrodė labai liūdnas, bet pasistengė išspausti anūkui šypseną. Nusišypsojo ir vaikinas, o nusišypsojęs nuėjo link telefono. Bet vos jis pakėlė ragelį, kai pasigirdo maniakiškas beldimas į duris.
Marcelijus tiesiog pertūžo pamanęs, kad tai vėl tas pats niekšas su segtuvu ir mąstė, kad teks naudoti prieš jį smurtą. Jis tyliai, bet ryžtingai nužygiavo link durų, o beldimas nesiliovė. Marcelijus atplėšė duris ir nusidžiaugė, kad nepadarė nieko neapgalvoto, nes čia stovėjo akiniuotas vyras su mediko uniforma. Tiesa, mašinos su raudonu kryžium niekur nesimatė. Nesimatė ir ano balvono vilkinčio nudrengtu švarku. Užtat siena tebebuvo.
– Laba diena, – pasisveikino daktaras.
– Laba diena. Užeikit. Užeikit.
Marcelijus parodė į fotelį, kuriame sėdėjo senelis. Tiesa, tas buvo nusuktas į kitą pusę, nes senelis labiau mėgo žiūrėti pro langą ANOJE pusėje. Todėl jis dar nieko nežinojo apie sieną. Medikas plačiais žingsniais nuėjo link senuko. Apžvelgė jį tiriančiu žvilgsniu. Paskui nusivalė akinius ir dar kartą apžvelgė. Tada priėjo prie Marcelijaus.
– Na kaip? – Nerimavo rūpestingasis anūkas.
– Na kaip čia pasakius.
Gydytojas pasikniso vienoje iš savo kišenių ir padavė Marcelijui mažytę kartoninę kortelę, kurioje buvo laidojimo firmos kontaktai.
– Ką? Nesupratau. Tai kažkoks daktarams būdingas juodas jumoras?
– Visai ne. Čia jūsų senelis?
– Taip.
– Tai jūsų senelis negyvas. Beje, sprendžiant iš išvaizdos ir kvapo, jau kelias dienas.
Dabar Marcelijus pasigailėjo, kad atidaręs duris nežiebė atėjusiąjam į tarpuakį taip, kaip buvo užmanęs. Nors negalima mušti akiniuoto per veidą. Taip jam visad sakė senelis. „Geriau jau tvok į kiaušus“ , paskui visad pridurdavo.
Marcelijus prunkštelėjo, prisiminęs tą pasakymą ir tada jau daktaras nužvelgė jį patį.
– O gal jums reikia mediko pagalbos? – Pasiteiravo daktaras.
– Ne. Čia niekam nebereikia daktarų.
Marcelijus nebebuvo piktas. Jis tebuvo nusivylęs. Nusivylęs atėjūnais, šarlatanais ir neprašytais, prašytais ir visokiais kitokiais svečiais. Jis kaip įmanydamas nemandagiau išlydėjo daktarą į dulkiną ir saulėtą lauką ir dabar jau negailėdamas jėgų trenkė durimis. Jis nebepergyveno dėl savo senelio ramybės. Viskas jam bus gerai. Jis buvo labai sveikas ir gyvybingas senolis ir, matyt, dar patį Marcelijų pragyvens. Vaikinukas pasuko kelis ratus kambario viduryje, o kai pavargo, tai priėjo prie fotelio, kuriame po pledu tyliai šnopavo jo mylimiausias žmogus. Marcelijus atsisėdo ant grindų kaip vaikystėje ir ėmė glostyti šaltą kaulėtą senučio ranką.
– Ech, seneli. Kodėl gi mes apsupti durnių?
– Toks jau tas gyvenimas, – išgirdo atsakymą.
Marcelijus mylėjo senelį visa širdimi ir jam buvo nė motais, kad tas skleidė keistą kvapą ar, kad po jo veidą šmirinėjo tarakonai, o burnoje rangėsi kirmelytės. Nieks nėra tobulas.