5 Dalis: Kaip Liucijus ir Vaclovas klasės susitikime dalyvavo

Kaip Liucijus ir Vaclovas klasės susitikime dalyvavo

2014 METAI
BIRŽELIS

Matosi didžiulis prekybos centras „Olimpas“ ir mašinų stovėjimo aikštelė priešais. Liucijus, apsivilkęs darbuotojo uniformą, stumia eilę vežimėlių. Jie už kažko užkliūna. Liucijus pažiūri ir pamato, kad pirmasis vežimėlis užvažiavo ant sulamdytos skardinės. Jis suurzgia. Kai jis toliau stumia vežimėlius, kurių dabar dar daugiau, aplink laksto žaidžiantys vaikai ir visaip kaip jam painiojasi. Galų gale jis įstumia vežimėlius į jiems skirtą pastogę ir, kai jau sukasi eiti, išgirsta šaižų garsą. Lyg kas brauktų geležim per asfaltą. Jis susiraukęs laukia, o garsas vis artėja ir galop prie jo vežimėlį pristumia kretantis senukas. Jo vežimėliui trūksta rato ir jį bestumiant iš tos vietos lekia kibirkštys. (Beje, čia tas pats kretantis senukas iš 2 dalies, kuris buvo banke, kai Liucijus ir Liucija jį apiplėšė.)
Senukas: Atsiprašau. Mano vežimėlis nelabai važiuoja. Gal galit duot gerą?
Liucijus suurzgia dar garsiau nei prieš tai ir ima trūkčiot jo dešinė akis. Jis staigiu judesiu įsikiša ranką į striukės kišenę, išsitraukia gipsinį peiliuką, iškiša geležtę ir grėsmingai užsimoja. O tada… Tada smarkiu judesiu sukiša peilio geležtę į vieno iš po pastoge sukabintų vežimėlių skylę pinigams. Pakrapšto peiliu ir atkabina vežimą. Tada pagriebia vežimą be rato, užsimoja ir numeta jį kaži kur, o naują, sveiką vežimą įbruka senukui. Tada nusiramina.
Liucijus: Prašom.
Senukas: Bet anam vežimėlyje liko mano litas.
Liucijus vėl netenka kantrybės, griebia senuką, įsodina į vežimą ir su koja smarkiai pastumia. Tas šaukdamas nurieda. Liucijus nueina, senuko riksmas tolsta, kol galų gale pasigirsta smūgio ir dūžtančio stiklo garsai ir įsijungia mašinų signalizacijos.

Liucijus vėl stumia vežimėlius, bet jam kelią pastoja mašina.
Liucijus: Kas per..?
Nusileidžia priekinis stiklas, o ten sėdi Vaclovas.
Vaclovas: Ei, žmogau, negi nematai, kad važiuoju? (Įdėmiau pažiūri) Liucijau? Ką tu čia veiki?
Liucijus: Balotiruojuosi į Seimą.
Vaclovas: O rimtai? Argi neturėtų būt žmogelis, kurio darbas stumdyt vežimus?
Liucijus: Aš ir esu tas žmogelis.
Vaclovas: O! (Šiek tiek sutrinka) Užjaučiu. Taip ar anaip, aš tau kaip tik norėjau skambint. Ar žinai, kas vyksta šį šeštadienį? Tai yra rytoj?
Liucijus: Eeeee…
Vaclovas: Ne! Dar geriau. Klasės susitikimas.
Tai išgirdęs Liucijus tarsi panyra į transą ir jo galvoj skamba tik „klasės susitikimas“, „klasės susitikimas“. Liucijus vis dar taip ir stovi sustingęs ir įsikibęs vežimėlio rankenos, tik jau tamsu.
Prie jo prieina nepatenkintas vyras su marškiniais ir kaklaraiščiu. Tai pamainos vadovas.
Vadovas: Liucijau.
Liucijus atsigauna ir atsisuka į jį.
Vadovas: Vienas iš klientų pasiskundė. Sako mūsų darbuotojas stovi vidury stovėjimo aikštelės be jokių gyvybės ženklų ir žiūri į niekur. Klausyk, man nesvarbu, ką tu vartoji, bet sutvarkyk vežimėlius.
Liucijus apsidairo po ištuštėjusią aikštelę ir vakarinį dangų.
Liucijus: Kad man atrodo, mano darbo valandos baigėsi.
Vadovas: Darbo valandos? Ar tu žinai, kad viduje nė vieno vežimo prieš rytojaus išpardavimą, o jie visi ČIA? Vežimai net vidury gatvės palikti. Pirmiausiai ten ir eik.
Nepatenkintas Liucijus eina link gatvės ir pamato, kad čia ne keli vežimai, o visas suverstų vežimų kalnas. Iš abiejų pusių pypsena negalinčios pravažiuot mašinos, o vežimėlių kalno viršūnėje, vienam iš vežimukų sėdi tas pats kretantis senukas ir bailiai žiūri žemyn. Liucijus pliaukšteli sau delnu per veidą.

Liucijus grįžta namo piktas ir pavargęs ir nuslenka tiesiai į miegamąjį. Ten ant jo lovos guli katinas. Liucijus stovi lovos gale su striuke ir batais ir ima griūti. Katinas spėja pabėgt, o Liucijus nuvirtęs į lovą iškart užmiega.

Rytas. Liucijus susivėlęs ir užtinęs ateina į virtuvę ir galų gale nusivilkęs striukę numeta ją ant grindų. Atsidaro šaldytuvą, bet ten tuščia, tik alaus buteliai. Jis paima vieną ir ima darinėt lentynas, o ten randa pradarytą dribsnių dėžę. Suberia dribsnius į dubenį, užpila alum ir ima valgyt. Pradeda skambėt jo mobilusis telefonas. Kai Liucijus pažiūri, kad skambina Vaclovas, įmeta telefoną į dubenį su dribsniais ir alum ir galop tas užtyla. Pavalgęs Liucijus įdeda dubenį į kriauklę ir išeidinėja iš virtuvės, o tuo metu kažkas ima pjaut jo lauko duris. Galop jas išspiria ir vidun užeina du dideli vyrukai, o iš paskos Vaclovas. Jis paduoda jiems sauja banknotų.
Vaclovas: Ačiū vyručiai. Tam kartui tiek.
Vyrukai išeina, o Vaclovas kreipiasi į koridoriuje stovintį Liucijų.
Vaclovas: Liucijau, neignoruok manęs. Nemandagu.
Liucijus atsidūsta ir nueina į svetainę pamodamas Vaclovui eiti iš paskos. Jiedu abu susėda ant sofos ir Vaclovas jau žiojasi kažką sakyti, bet Liucijus prabyla pirmiau.
Liucijus: Ne.
Vaclovas: Kas ne?
Liucijus: Pats puikiai žinai.
Vaclovas: Hm. Ar tik kalba neina apie klasės susitikimą?
Liucijus: Vaclovai, nevaidink kretino. Aš ne viena iš tavo kekšių ir manęs tas nežavi.
Vaclovas atsidūsta.
Vaclovas: Bet kodėl?
Liucijus atsisuka į jį nustebęs ir pakelia vieną antakį.
Liucijus: Kodėl aš ne viena iš tavo kekšių?
Vaclovas: Kodėl tu nenori nuvaryt į klasės susitikimą? Susitikt tuos žmones po šitiek metų? Pamatyt, kas sustorėjo, o kas nupliko.
Liucijus: Tau gal tai ir pramoga, Aš tikrai nenoriu matyt tos šutvės padugnių, kurie tyčiojosi iš manęs. Naikino mano pasitikėjimą savimi kiekvieną mielą dieną ir niekino mane kiekvienam žingsnyje. Maišė mane su purvais…
Liucijus kalba vis garsiau ir jo veidas pamažu ima raudonuot.
Vaclovas: Gerai, neužsivesk.
Liucijus nutyla, nuo jo pakyla garo debesis ir jis vėl atgauna spalvą.
Vaclovas: Visi mes gavom dozę patyčių, bet jie juk nebe tie nebrendylos, kokie buvo. Dabar jie tokie patys gyvenimu nusivylę suaugę žmonės, kaip tu ir aš. Na, žinoma, tu labiau nusivylęs nei aš, bet ne tame esmė.
Liucijus: Tau patinka mane kankint, ar ne?
Vaclovas: Iš kur tu trauki tokias nesąmones? Aš niekad nieko tyčia nekankinu. Atvirkščiai, aš linkiu tau tik gero.
Liucijus: Nusitempdamas mane pamatyti TUOS žmones?
Vaclovas: Tikrai taip. Leisk paaiškinsiu.
Vaclovas atsistoja ir atsikrenkščia.
Vaclovas: Matai, Liucijau, aš noriu, kad tu įveiktum savo praeities demonus. Ne visus, žinoma, nes tai, ką su tavim padarė karas arba nusikalstamos veiklos metai, kažin, ar kas beištrins. Greičiausiai vieną dieną tu neišlaikysi ir… Turbūt nukrypau nuo temos. Žodžiu, mokykla, palyginus, vieni juokai. Juk tada tu buvai paliegęs vaikigalis, o aš imdavau drebėti ir prakaituoti vien pamėginęs prisiartinti prie merginos. O dabar? Dabar aš moterų numylėtinis, o tu žudymo mašina, galinti naikinti viską savo kelyje ir net nemirktelėti. Ir dargi neblogai apsiskaitęs. Tad ko tau nerimauti? Tau reikia, tiesiog būtina pamatyti tuos pašlemėkus ir pamačius, kad jie nieko gero taip ir nepasiekė gyvenime, tavo juoda širdelė ims kaipmat smagiau plakti. Dabar jie nebe tie paauglystės baubai. Jie eiliniai pavargę žmonės. Mudu visa galva aukštesni už juos.
Liucijus: Aš stumdau vežimėlius.
Vaclovas: Ne tai svarbu. (Vėl prisėda šalia) Svarbu, kaip tu jautiesi.
Liucijus: Tu turbūt visą motyvacinę kalbą buvai pasirašęs?
Vaclovas: Baik jau.
Kai Liucijus nusisuka gurkštelt iš butelio alaus, Vaclovas greit išsitraukia iš vidinės švarko kišenės kelis lapus, o ant viršutinio matosi užrašas „Motyvacinė kalba“. Jis sulamdo lapus ir įsikišęs burnon ima kramtyt. Paskui nuryja, bet jie užstringa ir Vaclovas paspringsta. Liucijus jam pasiūlo alaus. Vaclovas užgeria alum ir jam pasidaro geriau.
Vaclovas: Na tai kaip?
Liucijus suurzgia. Paskui vėl ir dar. O paskui pasigirsta ištisinis ilgas urzgimas, kuris šiek tiek užsitęsia.
Liucijus: Aš turbūt labai gailėsiuos.
Vaclovas: Žinai ką, kad pasijaustum geriau, aš netgi apmokėsiu visas išlaidas.
Liucijus: Tada jau tikrai gero nelauk.
Vaclovas: Na ir šaunu.
Liucijus: O ar apmokėsi ir mano išgriautas duris?
Vaclovas: Eeee. Ne. Žodžiu, atvažiuosiu tavęs apie ketvirtą. Pasiruošk, susitvarkyk, apsirenk ką nors ne tokio dvokiančio ir lauk manęs.
Vaclovas jau nueidinėja, bet sustoja.
Vaclovas: Ach taip. Viena smulkmena. Būtų gerai, kad tu pažadėtum nesmurtauti.
Liucijus: Pažadu. (Paskui pusbalsiu) Aš prieš juos nesmurtausiu. Aš juos išžudysiu.
Vaclovas: Ką?
Liucijus: Nieko. Beje, kalbant apie smulkmenas. Kur visa tai vyks?
Vaclovas: (Šiek tiek pasimeta) Eee. Vienoj tokioj sodyboj už miesto.
Liucijus: Kieno sodyboj?
Vaclovas: Dariaus. Dariaus Debilinsko.
Liucijus tai išgirdęs taip suspaudžia butelį, kad tas sudūžta ir jam ima bėgti kraujas, bet jis net nekrusteli.
Vaclovas: Na tai iki.
Vaclovas išeina, o Liucijus dar pasėdi. Paskui atsistoja ir nueina iki sekcijos, iš kurios savo kruvina ranka ištraukia nuotraukų albumą ir ima jį vartyti. Randa nuotrauką iš mokyklos laikų, kurioje nufotografuota visa jų klasė, ir susiranda save su Vaclovu. Jiedu paaugliai. Liucijus labai kūdas ir spuoguotas, o Vaclovas su akiniais ir kreivais dantimis. Liucijus ima vedžioti kruvinais pirštais po nuotrauką ir ją visą išmozoja. Paskui jo rankos ima vis labiau drebėti ir galų gale jis garsiai su pokštelėjimu užverčia albumą.

Liucijus ir Vaclovas važiuoja Vaclovo mašina. Jiedu važiuoja užmiesčio keliais, aplink laukai ir miškai. Vaclovas šypsosi, o Liucijus susiraukęs.
Vaclovas: Nagi, toks ir būsi tylus visą kelią?
Vaclovas dirsteli į Liucijaus pusę, bet to veidas kaip akmeninis. Tada Vaclovas ima imituot Liucijaus nepatenkintą veido išraišką ir abu jie tokie sėdi ir tyli. Greit Vaclovas nusipurto ir jo veidas tampa kaip ir buvęs.
Vaclovas: Bliamba, nesuprantu, kaip tu taip gali visą laiką. Man net vairuot sunku.
Mašina įvažiuoja į mišką.
Vaclovas: Ai, beje, aš paėmiau kuprinę su tam tikrais daiktais ir ten yra alkoholio.
Liucijaus galva iš lėto lyg statulos pasisuka į Vaclovą, o tada į kuprinę, gulinčią ant galinės sėdynės.
Vaclovas: O, šaunu. Tu vis dar gyvas. Žodžiu, jeigu jau tau visgi atmosfera taps per daug nepakeliama, tai nesikuklink, gurkštelk.
Liucijus tyli.
Vaclovas: Na nebūk tu kaip mažas vaikas. Atrodo, lyg aš tave per prievartą vežuosi.
Liucijus vėl iš lėto pasisuka jo link.
Liucijus: Vaclovai, aš net nesiruošiu į tai atsakyti. Tik leisk, priminsiu, kad mes abu puikiai žinom, kaip visa tai baigsis.
Vaclovas: Ir kaipgi?
Liucijus: Blogai.
Vaclovas: Nes? (Pasisuka į Liucijų)
Liucijus: Na pradžiai, nes tu tuoj partrenksi žmogų.
Vaclovas: Ką? (Jis pažvelgia į kelią, bet sureaguoja šiek tiek per vėlai. Stabdo mašiną, bet ta vis tiek nutrenkia kažkokį vyruką ir tas paskrenda kelis metrus.
Vaclovas išlipa ir nueina pažiūrėti. Vyrukas gyvas, tik šiek tiek nubrozdintas. Jis apsirengęs marškinėlius ir patrintus džinsus, o ant nugaros gitaros dėklas.
Vaclovas: Žmogau, kaip laikaisi?
Tas ima gaivaliotis. Vaclovas jam rodo tris pirštus.
Vaclovas: Kiek pirštų matai?
Vyrukas: Tris.
Vaclovas: Puiku. (Atkiša jam kažkokį lapą ir rašiklį) Pasirašyk.
Tas pasirašo.
Vyrukas: Kas čia?
Vaclovas: Pasižadėjimas nepaduoti manęs į teismą.
Padeda jam atsistoti.
Vaclovas: Na, tu sveikas?
Iš mašinos išlipa Liucijus ir prieina arčiau.
Vyrukas: Atrodo. Tik panašu, kad mano gitara sulūžo.
Pačiupinėja dėklą, tada prasega ir iš jo pabyra smulkios gitaros dalys. Jis pavedžioja po jas koja, tada vieną pakelia ir apžiūri.
Vyrukas: Jo. Tikrai sulūžo.
Vaclovas: Viskas pataisoma.
Jis nuskuba link mašinos, atsineša kuprinę ir iš jos ištraukia naują gitarą.
Vaclovas: Dovanoju. Gal dar kaip padėt? Pametėt gal tave kur nors?
Vyrukas derina gitarą ir pamažu brazdina stygas.
Vyrukas: Na, aš manau, kad judu traukiat ten?
Parodo nykščiu link virš miško iškilusios kalvos, ant kurios tarp medžių matosi namas. Iš ten girdisi tolimi muzikos ir balsų garsai.
Vaclovas su Liucijum susižvalgo, o tada įdėmiai nužvelgia vyruką.
Liucijus: Tomas, jei neklystu?
Vaclovas: Tiksliai! Tu prisijungei prie mūsų gal tik kažkur devintoj klasėj.
Tomas: Dešimtoj.
Vaclovas: Jo jo. Tu ir tada visad vaikščiojai su gitara ir mergos buvo galvą pametusios dėl tavęs.
Liucijus: Na, kol Darius ir broliai Geminskai nesubaladojo jo gitaros. Ir jo paties.
Vaclovas: Ach. Žavūs jaunystės metai.
Jie visi trise važiuoja toliau.
Liucijus: Aš galvojau, tu nemėgsti Dariaus?
Tomas: Aš galvojau, kad tu jo irgi nemėgsti.
Liucijus: Nemėgstu? Silpnokai pasakyta. Aš išplėščiau jam gyvam esant jo tebeplakančią širdį ir sumaitinčiau jo motinai.
Vaclovas: Oi, tas Liucijus. Tikras šelmis. Baik, Tomai. Mes juk suaugę žmonės. Negali būti jokių „nemėgstu“. Solidūs suaugę žmonės turėtų jausti tik pasyvią agresiją.
Tomas susimąsto, pažvelgia per langą ir ima kažką groti.
Vaclovas ir toliau šypsosi, bet paskui lyg ima pažinti melodiją.
Vaclovas: Ar čia kažkas iš tų bardų?
Tomas: Aha.
Vaclovas: Tada baik. Ar mes tau panašūs į mergas?
Tomas baigia groti.
Tomas: Nesupratau?
Vaclovas: Na ko čia nesuprasti? Dainuojamoji poezija buvo išrasta mergoms apglušinti. Tekstai be ryšio, svajingos į dausas žvelgiančios akys, nedidukė barzdelė ir prašau. Visos mergiotės išsilydo ir gali daryti su jomis, ką tik nori. Ar tu manei, kad mes sudrėksim? (Kikena)
Tomas: Vaclovai, tu baisus cinikas.
Vaclovas: Ką jau čia. Dėkui. Man daug kas taip sako.

Dariaus sodyba ant kalvos. Priešais namą pastatytas plastikinis stalas, o aplink jį kėdės. Ant stalo maistas ir gėrimai. Iš viso susirinkę gal apie penkiolika žmonių. Kai kurie sėdi, kai kurie stovi. Iš namo skamba muzika. Vienas vyrukas su labai dideliu žandikauliu ir nuo plaukų želės blizgančiais plaukais šnekasi su dviem dvyniais. Jie visi laiko rankose alaus butelius ir pamažu gurkšnoja. Prie jų prilekia mergina (jos vardas Milda).
Milda: Dariau, Dariau!
Darius (taip, tai tas žmogus su išskirtiniu žandikauliu ir atsikišusiu smakru) užverčia akis aukštyn ir atsidūsta. Paskui atsisuka į ją.
Darius: Kas yra, Mildute?
Milda: (Ji iš entuziazmo net šokčioja kaip maža mergaitė) Ar žinojai, kad Jurga turi leliuką?
Darius pasisuka į grupę merginų, kurioje viena rodo kitoms, aplink sėdinčioms, nuotraukas iš telefono ir visos aikčioja iš pasigėrėjimo.
Darius: Eik tu? Kaži, ar dar kas nežino.
Milda: Nu nebūk toks. Man paprasčiausiai labai faina, kad mes ir vėl visi susirinkom. Davai, padarom grupinę nuotrauką.
Darius pamato atvažiuojančią mašiną ir nebežiūri į Mildą.
Darius: Grupinį? Kodėl gi ne? Tik gal visgi ne prie visų.
Jis spragteli pirštais.
Darius: Pranai, Jurgi!
Dvyniai prieina prie Mildos, paima ją už parankių, nuneša prie likusių merginų grupelės ir ten palieka.
Milda: Bliamba, kaip faina! Kodėl mes taip retai susitinkam? Ji apsikabina vieną iš merginų ir ima labai stipriai spausti, kad ta net spalvą pakeičia. Dvyniai Pranas ir Jurgis grįžta pas Darių.
Pranas: Kiek ji išgėrė?
Darius: Ji išvis negeria.
Jurgis: Siaubas. Mergos visai proto neįgavo per visus tuos metus.
Pranas: Jo. Ne taip kaip mes. Mes dabar rimti vyrai.
Dvyniai pažiūri viens į kitą.
Pranas ir Jurgis: (Vienu metu) Rimti vyrai jėėėėėga! (Abu stipriai susidaužia kaktom)
Dvyniai trinasi delnais kaktas, kai ant kalvos užvažiuoja mašina. Mašina sustoja šiek tiek atokiau nuo kitų mašinų ir iš jos tiesiog iššoka Vaclovas.
Vaclovas: Spėkit, kas atvyko!
Iš mašinos lėtai išlipa Liucijus ir nužiūri visus smerkiančiu žvilgsniu.
Darius: (Ramiu balsu) Liucijus ir Vaclovas?
Vaclovas: Na, šiaip tai jo. Tik tikėjausi daugiau entuziazmo. Ir maniau, pasakysi „Vaclovas ir Liucijus“. Jis spaudžia rankas Dariui, o paskui ir Pranui su Jurgiu. Arčiau prieina Liucijus, nešinas kuprine. Jo dešinė akis ima trūkčioti.
Liucijus: Darius Debilinskas (beveik suurzgia jo vardą ir pavardę).
Atsisega kuprinę, išsitraukia butelį alaus ir keliais gurkšniais išgeria visą.
Liucijus: Ir jo pakalikai, broliai Pranas ir Jurgis Geminskai.
Išsitraukia du butelius ir sykiu susipila abu gerklėn. Tada nusivalo burną rankove, garsiai atsirūgsta, užsimeta kuprinę ant peties ir nueina link kitų.
Darius: Jis vis dar toks pats jautrus.
Vaclovas: Tu nustebtum, kaip jis pasikeitė.
Iš mašinos išlipa ir su visais pasisveikina Tomas.
Darius: O! Netgi Tomas pasirodė. Na kaip? Tapai žymiu atlikėju?
Tomas: Na, aš pakankamai žinomas tam tikruose sluoksniuose.
Darius: Jo. Kurgi ne.
Darius kikena. Jam pritardami kikena ir dvyniai. Paskui jie paduoda Vaclovui ir Tomui po butelį alaus.
Vaclovas: Na, o man priklauso firma.
Darius: Oi, Vaclovai. Kam tik šiais laikais nepriklauso firma? Aš, pavyzdžiui, labai perspektyvios įmonės vadovas.
Vaclovas: Hm. Bet ar tu tikrai viską žinai apie mano firmą?
Darius: Turbūt kad ne.
Vaclovas: Būtent.
Pasidaro baisiai išdidus ir užsiverčia butelį. Darius lieka nelabai supratęs pašnekovo minties.
Darius: Taip ar anaip, ne piniguose laimė.
Vaclovas paspringsta ir išspjauna alų. Tomas jam tapšnoja per nugarą.
Darius: Didžiausią laimę aš patyriau, kai sukūriau šeimą. Ar tu turi šeimą, Vaclovai?
Vaclovas: (Jam vis dar trūksta oro) Ne.
Darius: Na, tada tau manęs nesuprast.
Darius nueina. Vaclovas kreipiasi į Geminskus.
Vaclovas: Na, o ką judu?
Dvyniai vėl susižvalgo ir kretiniškai nusižvengia.
Pranas: Ar žinojai, kad mudu autentiški?
Vaclovas: Eeee… Gal identiški?
Jurgis: Ne, dėkui. Nevartojam.

Liucijų pasigauna įkyrioji Milda.
Milda: Vau. Liucijau, čia tu?
Liucijus tik suurzgia.
Milda: Tu atrodai visai taip pat kaip mokyklos metais. Na, žinoma, tavo plaukai žilstelėję, oda išsausėjus ir ne tokia elastinga, dantys pageltę, žvilgsnis apiblausęs, nugara su šiokia tokia kuprele, rankos dreba ir jau nekalbu apie tą siaubingą kvapą iš burnos (visa tai sakydama ji šokinėja aplink jį ir visaip jį čiupinėja ir žiūrinėja), bet šiaip tu tas pats mielas Liucijus Knopkė.
Liucijus: Paliesk mane dar kartą ir aš tau sulaužysiu rankas.
Milda: Beje, kalbant apie pokyčius. Pameni Eglę?
Milda parodo į raukšlėtą, neaiškaus amžiaus baidyklę, sėdinčią ant kėdutės, kuri apsirengus kaip stotinė prostitutė.
Liucijus: Čia Eglė? Šita pabaisa?
Milda baksteli jam su alkūne.
Milda: (Pusbalsiu) Liucijau, negražu taip kalbėti.
Pamojuoja Eglei. O ta vos pakelia ranką jai pamojuot atgal. Ji rūko ir baisiai užsikosėja.
Milda: Aš juk ją perspėjau, kad bernai ir nuolatinis gėrimas prie gero neprives. O būtų, kaip bendraamžės, su lėlėmis žaidusi. Ai, o žinai, kas dar atvyko? Ogi mūsų matkės mokytoja!
Liucijaus akys išsiplečia ir jis pastebi matematikos mokytoją. Tai senutė su didžiuliu kuodu žilų plaukų ir akiniais storais stiklais.
Milda: Net nežinau, ar tu nustebai ar apsidžiaugei.
Liucijus: Aš ir pats nežinau, kaip reaguoti. Ar stebėtis, kad šita 120 metų senumo giltinė atrodo geriau nei mano bendraamžė, ar tuo, kad jūs JĄ pakvietėt čia? Kam? Kam jūs JĄ, pakvietėt?
Ir nors mokytoja atrodo kaip miela nekenksminga močiutė, bet Liucijaus akyse ji atrodo kitaip. Jis mato, kaip ji stovi ant žmonių kaukolių kalno ir juokiasi. Jos burna pilna aštrių dantų, o iš galvos kyšo du ragai. Iš raudono dangaus krenta ugnies kamuoliai.
Liucijus šaukia KAM ir purto Mildą. Nusiramina ir ją paleidžia. Ji nukrenta ant žemės, bet greit vėl atsistoja ir vėl entuziastingai straksi aplinkui. Ji čiumpa Liucijų už parankės ir vedasi pakraupusį, o tas negali atplėšti akių nuo matematikos mokytojos.
Milda: Liucijau, baik durniuot. Geriau pažiūrim į Jurgos lelių.
Liucijus: Ką tokį?
Atsiveda jį prie mergų.
Milda: Mergos, žiūrėkit. Liucijus.
Jos lyg ir sukasi sveikintis, bet Jurga supyksta ir nutraukia visas.
Jurga: Liucijus palauks! Dabar visos žiūrėkit čia.
Visos vėl sužiūra į telefoną, Milda net pasilenkia. Net Liucijus žvilgteli.
Jurga: Šitoj nuotraukoj mes truputį pykstam, nes mums pučia pilvuką.
Liucijus prunkšteli. Jurgos veidas tiesiog persikreipia ir ji atsisuka į jį.
Jurga: Nesupratau?
Liucijus: Na, man atrodo, kad pilvą šitoj nuotraukoj pučia tik tavo vaikui, o ne jums abiems. Galėtum ir apsieiti be to „mes“ ir „mums“. Kas bus paskui? „Mums“ iškris pieniniai dantys? „Mums“ prasidės brendimas? „Mes“ nuspręsim pasikeisti lytį?
Jurga ima net garuoti iš pykčio.
Milda susirūpina.
Milda: Liucijau, gal tu jau…
Kai atsisuka jo jau nėra. Merginos ima raminti Jurgą ir ta nusiramina.
Merginos: Nesinervink. Neklausyk jo. Geriau rodyk toliau nuotraukas.
Jurga: Oi, gerai, tik, kad mobiliake daugiau nėra nuotraukų.
Mergos: Nu tai nieko. Aha, vis tiek jau daug pamatėm. Labai gražios nuotraukos.
Jurga: Bet!
Jurga pasilenkia ir išsitraukia iš po suolo visą krūvą nuotraukų albumų.
Jurga: Tai dar tik pradžia.
Ji atverčia pirmą albumą ir viena iš merginų tyliai pasišalina.
Jurga: Na va. Čia mes biškutį apsitriedėm ir ištepliojom kaksiais visas sienas.

Liucijus sėdi vienas ant žolės nuošaliau nuo visų. Vienoj rankoj jis laiko butelį degtinės, o kitoj alaus ir pakaitom vis gurkšteli tai iš vieno, tai iš kito. Šalimais prisėda Tomas.
Tomas: Na ir kaip tau?
Liucijus: Ai, kažkoks skiestas.
Tomas: Aš ne apie alų, o apie žmones.
Liucijus: Žmones? ŽMONES? (Atsidūsta) Ech, Tomai. Pažiūrėk tu į juos. Darius kaip ir tada nuolat leidžia laiką su Geminskais (matosi Darius ir Jurgis su Pranu) ir jie puikiai sutaria. Visos moteriškės nuolat randa bendrą kalbą. (Jurga rodo mergoms nuotraukas, o tos jau nebežino, kaip išsisukti. Dar viena paslapčia pasišalina, nušliauždama pažemiui.) Monika su Marium susikukavo ir netgi susituokė. (Matome laimingai atrodančią apsikabinusią porelę.) Visi ką nors turi. O ką aš turiu? Vaclovą!
Liucijus nunarina galvą, o Tomas uždeda jam ranką ant peties.
Tomas: Laikykis, žmogau. Aš neturėjau laiko tavęs normaliai pažinti, bet man atrodo, kad tu labai įdomus žmogus.
Paima į rankas gitarą ir pradeda groti.
Liucijus: Ei! Baik. Niekam čia nepatinka tie tavo bardai.
Liucijus apsidairo ir pamato, kaip Vaclovas, nešinas kažkokio brangaus gėrimo buteliu, eina link vienos iš merginų. Pakeliui dar sustoja, nužvelgia ją iš nugaros ir susiglosto plaukus. Liucijus staigiai pašoka ant kojų.
Liucijus: Ne, nieko nebus. Daugiau negaliu kentėti. (Numeta tuščius butelius ir sugniaužia kumščius)
Tomas: Ei, tik nedaryk nieko kvailo.
Liucijus: Kvailo? Aš tik einu nusičiurkšt.
Žengia žingsnį žemyn nuo kalvos ir jį sumėto.
Liucijus: Hm. Gal verčiau tu kol kas paturėk kuprinę. (Padeda kuprinę ant žemės ir užsidega cigaretę)
Žengia dar žingsnį ir pargriuvęs ima riedėti nuo kalvos, kol neprapuola krūmuose.
Liucijus: (Balsas iš krūmų) Man viskas gerai!

Vaclovas prisigretina prie merginos, kurią nužiūrinėjo, ir pabaksnoja pirštu jai per petį. Ta atsisuka. Tai labai išsipusčiusi moteris su gausiu sluoksniu makiažo ant veido.
Vaclovas: Sandra, labas. Pameni mane?
Sandra: Vaclovas Briedis. Jo buvo toks.
Vaclovas: Oi, Sandrute, Sandrute. Tu turbūt net nežinai, kad aš buvau į tave įsikliopinęs.
Sandra: (Nusijuokia) Tai kad visi buvo į mane įsikliopinę.
Vaclovas: Neneigsiu. Bet tai buvo tada. O dabar aš žavus ir pasiturintis ir kviečiu tave pasivaikščioti po mišką
Sandra: Ir tu galvoji, to užteks?
Vaclovas: (Parodo jai butelį) Na, prieš tai aš ketinu tave nugirdyti.

Miške kruta krūmai ir girdisi Sandros dejonės.
Sandra: Vaclovai! O, Vaclovai! Nežinojau, kad tu toks išradingas. Ir gauruotas.
Tuo metu kažkoks paslaptingas siluetas stovi šešėlyje ir stebi juos. Tas „kažkas“ ima mautis pirštines, užsideda kaukę ir paima į rankas kirvį. Vaclovas pakyla iš krūmų. Jis uždusęs, bet laimingas.
Vaclovas: Sandrute, aš tuoj grįšiu. Vaclovėliui reikia pas nykštukus.
Sandra: Tik neužtruk, nes aš galiu imti nuobodžiauti ir dar atsiduosiu netyčia pirmam pasitaikiusiam vyrui.
Vaclovas: Žinau.
Vaclovas nueina gilyn į mišką, o tuo metu iš už medžio išlenda paslaptingoji figūra, kuri apsirengusi visai kaip Liucijus. Ta pati striukė, kelnės ir batai. Tik kad užmautos juodos odinės pirštinės ir guminė kaukė ant veido, kuri imituoja Vytautą Landsbergį. Šis ima eiti link krūmų, bet pakeliui į kažką įsilipa. Pakelia koją ir pamato, kad prie pado prilipo prezervatyvas. Nulupa jį, numeta šalin ir eina toliau, bet vėl į kažką įlipa. Pakelia vieną koją, po to kitą ir pamato, kad prie abiejų batų prilipo po prezervatyvą. Pliaukšteli sau per kaktą. Sandra išgirsta kažką brazdant ir iškiša galvą iš krūmų.
Sandra: Vaclovėli, čia tu?
Žudikas užsimoja kirviu ir smogia jai per galvą. Gretimą medį nutaško kraujai.

Vaclovas kaip tik baigęs „reikalus“ nukrato ir eina atgal. Bet priartėjęs prie krūmų pamato ant žemės daug kruvinų pėdsakų.
Vaclovas: Bliamba. Rimtai? Prasidėjo jos dienos?
Dabar jau nusivylęs palengva eina link krūmų kasydamas sau galvą ir galvodamas ką reiks pasakyti, bet kai prieina, pamato Sandrą, sukapotą gabalais. Vaclovą supykina ir jis apsivemia.
Vaclovas: O šūdas! O šūdas!
Vėl apsivemia. Paskui jis ima paskubom rengtis, o tuo metu kaukėtasis žudikas stebi jį iš šalies. Vaclovas apsirengia ir bėga per mišką. Žudikas lėtu žingsniu eina jam iš paskos. Galop Vaclovas pribėga prie miško pakraščio ir pro medžius jau mato sodybą ant kalvos. Jis išlekia iš miško, bet į kažką atsitrenkia ir pargriūna.

Darius ir dvyniai vis dar gurkšnoja alų ir tyli.
Darius: Visas šitas pasibuvimas kažkoks negyvas.

Vaclovas pamato, kad atsitrenkė į Tomą, kuris, beje, irgi pargriuvo.
Tomas ima čiupinėti savo gitaros dėklą, kurį visad nešiojasi su savim.
Tomas: Kas tau čia užplaukė? Galėjau gitarą sulaužyt. Vėl.
Vaclovas: (Stodamasis) Baik tu su ta savo gitara. Dainuojamoji poezija ne svarbiausias dalykas gyvenime.
Tomas: (Irgi stojasi) Kuo jum dainuojamuoji poezija ir bardai taip kliūna? Aš jau beveik įsižeisiu tuoj.
Vaclovas sugriebia Tomą už pečių.
Vaclovas: Tomai, kur Liucijus?
Tomas: Eee… Na, paskutinį kartą, kai jį mačiau, jis ėjo pamyžt.
Vaclovas: Kada tai buvo?
Tomas: Gal maždaug prieš pusvalandį. Aš kaip tik susirūpinau, kur jis taip ilgai, ir nusprendžiau paieškot. Tuo labiau, kad visas tas pasibuvimas baisiai jau nuobodus. Rimtai, jie ten nieko neveikia. Visi nuo pat pradžių beveik iš vietos nepajudėjo.
Vaclovas: Tai todėl, kad jie tik patrankų mėsos ir jų veikėjai nėra pakankamai išplėtoti.
Tomas: Ką?
Vaclovas: Ne, nieko.
Tomas: Ai, nu aišku, išskyrus Marių su Monika.
Vaclovas: Ką?
Tomas: Na, jiedu nusprendė nuvaryt prie ežero išsimaudyt.
Vaclovas: Žinai, ką? Grįžkim pas visus. Tu pasiliksi toliau ten tūsintis… Na, arba nuobodžiaut, o aš paimsiu kuprinę ir trumpam pasišalinsiu. Ok?
Tomas: (Įtariai nužvelgia Vaclovą) Ar tu tik nesumanei kažko iškrypėliško?
Vaclovas: Tomai?
Tomas: Ką?
Vaclovas: Ne tavo reikalas.

Marius ir Monika sėdi ant lieptelio apsikabinę ir pamerkę kojas į ežero vandenį.
Monika: Ką galvoji?
Marius: Apie dešreles su bulvėmis.
Monika: Prie ko čia? (Atsitraukia nuo Mariaus)
Marius: Ne prie ko. Paprasčiausiai galvojau ir tiek.
Monika atsidūsta ir atsistojusi nueina apsiauti batų. Marius nuseka iš paskos.
Monika: Žinai, aš jau imu pavargt vaidint idealią porą. O juk iš pradžių mes tokie ir buvom. Kas atsitiko?
Marius: Atsitiko. Na, visų pirma atsitiko tai, kad mes visad darom tik tai, ko tu nori. Aš dar dabar nesupratau, ko mes čia atvažiavom pas šituos šiknius? Ar tu matei? Net tie kretinai Vaclovas ir Liucijus pasirodė!
Monika: (Piktai) Oi oi. Tik nenumirk iš to nepasitenkinimo.
Po tų žodžių iš už Mariaus nugaros tyliai išlenda žudikas ir lėtai ima kelti kirvį.
Marius: Bliamba, o juk galėjau likt namie ir kelt savo elfo reindžerio lygį. Dar penki „leveliai“ ir jau galėčiau prisijaukint mėlyną drakoną.
Žudikas smogia kirviu Mariui į nugarą ir tas nugriūna ant pilvo. Monika ima klykti, bet nepajuda iš vietos. O žudikas ištraukia kirvį ir stipriai užmina Mariui ant kraujuojančios žaizdos. Žudikas pasideda kirvį, sučiumpa jo abi rankas ir užlenkia į kitą pusę, kol tos išlūžta. Marius dejuoja ir spjaudosi kraujais, o žudikas ima tempti jo rankas į save. Galop šios nuplyšta. Žudikas paima į vieną ranką nuplėštą Mariaus ranką, į kitą kirvį ir ima drožti styrantį kaulo galą iki smailumo. Monika pamažu ima trauktis, o paskui jau ir bėgti. Žudikas kaip tik baigia smailinti kaulą ir paleidžia ranką į Moniką, prismeigdamas ją su kaulu prie medžio. Tada apverčia Marių ir sutrypia jam galvą.

Uždusęs ir nešinas kuprine į miško proskyną atbėga Vaclovas. Jis jau mato ežerą. Dar šiek tiek pabėgėja ir sustingsta, nes pamato prie medžio ranka prismeigtą negyvą Moniką. Tada iš lėto žvalgydamasis į šalis eina link ežero ir pamato gulintį kaži kokį sumaitotą lavoną, tačiau jis dar nespėja suprasti, kieno tai tiksliai kūnas, kai kažkas uždeda jam ranką ant peties. Vaclovas apsisuka ir pamato, kad ten Tomas. Jis persigandęs.
Vaclovas: Bliamba, ar tu baigsi mane šitaip gąsdint?
Tomas: Atleisk. Bet man pasidarė baisiai smalsu. Ar tu žinai, kad Sandra negyva? Ją ne tik kad kažkas sukapojo, bet dar ir apvėmė. Čia siaučia psichopatas.
Vaclovas parodo pirštu į medį su Monika.
Tomas: Monika?
Apsisukęs pastebi lavoną prie ežero.
Tomas: Ir Marius? Na, turbūt Marius, sprendžiant iš tų idiotiškų šortų. Ir žiūrėk!..
Parodo Vaclovui pirštu į krūmus, o ten negyvas kažkoks vyriškis. Jis apsivilkęs paltą, o iš po jo išlindusios plikos kojos tik su kojinėm. Iš jo kūno styro kita Mariaus ranka, mačetė, stalinė lempa ir santechniko raktas.
Tomas: Tas psichas taip pat nužudė ir iškrypėlį, kuris viską stebėjo!
Tomas pažvelgia dar giliau į mišką.
Tomas: Ir briedį!
Vaclovas irgi pažiūri ton pusėn, ten ant nugaros guli negyvas briedis. Jo vienas ragas nulaužtas, o kaktoj kirvis.
Vaclovas griūna ant kelių ir iškėlęs rankas į viršų ima šaukti.
Vaclovas: NEEEEEEEEEE!!!
Liucijus: Manęs atėjot ieškot?
Tomas su Vaclovu atsisuka ton pusėn, iš kurios sklido balsas, ten stovi Liucijus. Vaclovas greit pašoka ant kojų ir ima šnabždėt Tomui į ausį.
Vaclovas: Tu tik neimk panikuot, bet man atrodo, kad žudikas Liucijus.
Tomas: (Irgi pašnibždom) Tai ką darom?
Vaclovas: Aš nukreipsiu jo dėmesį, o tu trenk jam kokiu daiktu per galvą.
Liucijus eina link jų.
Liucijus: Ko tu čia rėkauji kaip glušas? Vėl prisižnybai savo Mikutį su užtrauktuku?
Vaclovas: Liucijau, Liucijau. Taip, mes tavęs baisiai pasiilgom. Ir, tarp kitko, ten ne Mikutis, o Mykolas. Kiek kartų reiks sakyt?
Tuo metu Tomas lankstu stengiasi apeiti Liucijų.
Vaclovas: Ką veikei? Gamta gėrėjaisi?
Liucijus: Aha. gėrėjausi gerėjausi ir apsigėrėjau tiesiog. Jei jau apie tai prakalbom, tai duok išgert. Matau atsinešei kuprinę.
Vaclovas dirsteli į Tomą, o tas sėlina link Liucijaus, nešinas akmeniu. Vaclovas atsega kuprinę ir paduoda Liucijui butelį alaus. Liucijus iškart atsikemša ir gurkšteli ir tada Tomas trenkia jam per galvą akmeniu.
Liucijus: Nu čia dabar kas?
Atsisuka į Tomą, o tuo metu Vaclovas greit sugraibo dar vieną akmenį ir irgi jam trenkia per pakaušį. Liucijus dar lyg bando suktis, bet sulaukia smūgio iš Tomo, paskui iš Vaclovo ir t. t. Galų gale jis nebesisukinėja, o tik kantriai geria alų, kol jam tranko per galvą akmenimis. Tomas su Vaclovu pavargsta ir uždūsta, o Liucijus atsirūgsta ir numeta šalin butelį.
Liucijus: Jūs vyrukai labai neteisingai pasielgėt.
Po šių žodžių jis griūna veidu į žemę.

Liucijus atsipeikėja ir supranta, kad yra pririštas prie medžio, o prie jo palinkę Tomas ir Vaclovas.
Liucijus: Aš pririštas?
Vaclovas: Na, tai tavo paties labui, kad tu kartais nepridirbtum ko nors neapgalvoto. Ko paskui pats labai gailėtumeisi. Pažinodamas tave aš pagalvojau, kad tu gali pykti dėl to, kaip mes… Na…
Tomas: Sudaužėm jo galvą akmenimis?
Vaclovas: Šiaip tai aš ieškojau kitokio išsireiškimo, bet tiek to.
Liucijus: Vaclovai, atrišk mane, kad aš galėčiau judu pasmaugti.
Vaclovas: Vat būtent apie tai aš ir kalbėjau. Nesiautėk, gerai? Tu verčiau atsakyk man į vieną klausimą. Ar tu nužudei Sandrą, Marių ir Moniką?
Tomas: Ir dar tą diedą ir briedį.
Vaclovas: Ach taip. Ir gal dar ką nors.
Liucijus: Ne.
Vaclovas: (Atsidūsta) Matai, mes galėtume paprasčiausiai iškviesti policiją ir baigtas kriukis, bet prieš darydamas skubotus veiksmus aš iš pradžių norėčiau tiksliai išsiaiškinti, kas ir kaip. Na, supranti…
Liucijus: Aš suprantu, kad tu mane įtarinėji, nors aš tau ir pažadėjau ramiai gerti ir nieko neskriausti. O tas mane užknisa.
Vaclovas: Suprantu tavo nepasitenkinimą, bet visgi…
Tomas: O, rimtai, kodėl mes iki šiol neiškvietėm policijos? Ta prasme, gali būti, kad žudikas slapstosi kažkur miške.
Vaclovas: Tomai, tu apsirūkęs. Nenusišnekėk.
Tomas: Rimtai? A jo. Tiksliai.
Vaclovas: Taigi, Liucijau, po to, kai tu nuriedėjai nuo kalvos, prieš tai pasakęs Tomui, kad eini myžt, ką tu veikei?
Liucijus: Tą ir veikiau.
Vaclovas: Nori pasakyt, kad tu čiurškei virš pusės valandos? Dievaži, aš per tą laiką moterį patvarkiau. (Šiek tiek susigėsta) Amžiną jai ramybę. Ar tu myži ilgiau, nei trunka mano vidutinė sueitis?
Liucijus: Na, čia jau gal labiau tavo bėdos.
Vaclovas: Bliamba, baik išsidirbinėt. Aš rimtai.
Liucijus: Jei jau tau taip smalsu, tai nueik ta kryptim (parodo su nosim) į mišką. Ten bus didelis akmuo ir beržas prie jo. Galėsi pasidžiaugt mano balute, kad jau tau taip įdomu.
Vaclovas: Hmmm. (Pasisuka į mišką, paskui į Tomą) Būk čia.
Vaclovas nueina gilyn į mišką ta kryptim, kurią parodė Liucijus. Tomas pradeda neramiai vaikščioti atgal ir pirmyn.
Tomas: Jūs kaip norit, bet aš gal vis dėlto paskambinsiu į policiją. Visos šitos skerdynės man kažkaip „groja ant nervų“. Išsitraukia mobilųjį, bet susiraukia pažvelgęs į ekraną.
Liucijus: Leisk, atspėsiu. Ryšio nėra?
Tomas: Aha.
Liucijus: Kaip gaila. Na, aš tokiu atveju siūlyčiau grįžt ant kalvos. Ten aukštesnė vietovė.
Tomas: Gerai. Taip ir padarysiu. O tu niekur nedink.
Nuo įdėmaus Liucijaus žvilgsnio Tomui pasidaro nejauku ir jis ima skubintis link sodybos ant kalvos, o Liucijus jį stebi nubėgant.

Jurga užverčia nuotraukų albumą ir deda jį į peržiūrėtų krūvą, o iš kitos paima naują.
Jurga: Žiūrim toliau.
Ji pastebi, kad šalia jos tesėdi viena mergina, o ir ta atrodo praradusi susidomėjimą. Ji apsidairo ir pažiūri, kad visos kitos išsilaksčiusios kas sau. Ji nusišypso ir prabyla labai maloniu balsu.
Jurga: Turbūt ne visos atlaiko tokią dozę motiniško džiaugsmo. (Ji ima kraupiai kikenti)
Šalia sėdinti mergina irgi ima apsimestinai kikenti. Jurga uždeda ranką jai ant kojos ir stipriai suspaudžia.
Jurga: Kaip gerai, kad tau įdomu.
Mergina 1: (Persikreipus iš skausmo, bet su šypsena) O taip. Žinoma, kad įdomu.
Jurga paleidžia koją.
Jurga: Šaunu.
Atverčia albumą.
Jurga: Oi, čia mus aplankė močiutė ir mes ant jos atpylėm.

Vaclovas prieina akmenį.
Vaclovas: Turbūt šitas. O štai ir beržas.
Matosi, kad medžio kamienas dar vis šlapias, bet aukšta žolė užstoja vaizdą. Vaclovas ima lipti per žolę ir vos neįlipa į didžiulę balą.
Vaclovas: Nu, kad tave kur. Ot mižnius.
Vaclovas pritūpia ir žiūri į balą, tada įkiša pirštą, pauosto ir galop įsikiša tą pirštą į burną. Pačepsi ir susimąsto.
Vaclovas: Tikrai Liucijaus.

Jis grįžta į proskyną, bet nieko neranda. Nėra ir Liucijaus, o virvė gulė ant žemės perpjauta. Dangus staigiai apsiniaukia ir ima kristi pirmi lašai.

Tuo metu link sodybos uždusęs bėga Tomas. Jis tebenešinąs gitara ant nugaros. Mergina, kuri žiūri Jurgos nuotraukas, akies kampučiu pastebi jį, bet nedrįsta ilgiau atitraukti žvilgsnio. Ir kai tik ji nusisuka, Tomą sugriebia iš krūmų išlindusios pirštinėtos žudiko rankos ir įsitempia pas save. Mergina dirsteli vėl, bet Tomo jau nesimato. Ji nustemba, bet nekreipia į tai per daug dėmesio, o toliau žiūri nuotraukas. O iš krūmų iškyla ranka, laikanti gitarą ir staigiai nusileidžia. Pasigirsta smūgio garsas ir virpančios stygos. Žudikas tranko tol, kol iš gitaros lieka tik kruvini šipuliai. Kaip tik tada sužaibuoja ir nugriaudi griaustinis.
Darius: (Šiek tiek įkaušęs) O tai tau. Griebkit visi ką nors ir neškit vidun.
Pats pasičiumpa vieną iš merginų, kuri ima kikenti, bet, bandydamas ją įnešti vidun, trenkia jos galvą į staktą.
Darius: Persiprašau.

Visas dangus apsiniaukęs ir labai stipriai lyja su perkūnija. Vaclovas permirkęs bėga link sodybos per didžiules balas.

Visi jau viduje. Plastmasinius baldus jie paliko lauke, o maistą ir gėrimus perkėlė ant kito stalo, buvusio name. Čia ir muzikinė aparatūra. Darius atsisuka į merginą, kurią nešė ir susinepatoginęs nusuka žvilgsnį, o ta laiko pridėjusi maišiuką su ledais prie galvos.
Mergina 2: Bliamba, jis guzą įtaisė.
Šalia jos sėdi Eglė. (Čia ta, kur labai prastai atrodo)
Eglė: Aš nesiskųsčiau, jei mane kas ant rankų nešiotų.
Ji užsikosėja.
Mergina 2: Tu nenorėtum mest rūkyt? Taip smarkiai kosėji, kad tau net pėdkelnės akyse plyšta.
Eglė: Aš be pėdkelnių.
Mergina pašiurpsta, nusipurto ir nusisuka, o Eglė išsitraukia iš rankinuko cigaretę ir užsidega. Prišoka Darius.
Darius: Ei, aš gi sakiau, kad viduj nerūkoma.
Eglė: Bet jis tai rūko.
Darius: Kas?
Pasisuka ir pamato, kad nuošaliau nuo visų fotelyje sėdi Liucijus. Jo vienoje rankoje rūkstanti cigaretė, o kitoje butelis.
Darius: Liucijau, ar tu visai kurčias?
Liucijus įtraukia dūmą, išpučia. Tada nuryja cigaretę ir užgeria ją alum.
Darius: Ar tu žinai, kad tu trenktas?
Liucijus: Na, tu man tą mokyklos metais nuolatos kartojai.
Darius: Bet, matyt, tu taip ir nepadarei išvadų.
Liucijus: Nesijaudink, Dariau. Padariau.
Tada staigiai atsilapoja lauko durys ir trenkia akinantis žaibas. Tarpduryje stovi dumblina žmogysta tviskančiomis akimis ir prabyla.
Žmogysta: Jūs visi mirsit.
Visi siaubingai persigąsta, o kai kurios merginos ima klykti. Tik Liucijus iš lėto pasuka galvą.
Žmogysta įsvirduliuoja vidun palikdama dumblinas žymes.
Žmogysta: Na, arba nemirsit.
Žaibams apsiraminus visi supranta, kad tai visas šlapias ir dumblais aplipęs Vaclovas, o tai, kas pasirodė kaip tviskančios akys, iš tiesų buvo jo akinių stiklai.
Vaclovas: Bet iš pradžių man reiktų persirengti.
Jis nusiima nuo pečių kuprinę ir nueina į kitą kambarį, palikdamas dumblinus pėdsakus.
Darius: Nu žinai.
Jis paima grindų šluostę su kotu ir nešinas ja ateina prie pėdsakų.
Darius: Visiškai jokios pagarbos. Dabar kažkas viską turės plaut.
Prie jo prieina kažkokia mergina.
Mergina 3: Nu tikrai.
Darius: Galėsi jam ir padėkoti paskui.
Įbruka jai į rankas šluostę, o pats nueina.
O Vaclovas, persirengęs nauja identiška apranga, nutėškia šlapią kampan ir, valydamasis akinius servetėle, grįžta pas visus. Užsideda akinius ir įdėmiai kiekvieną apžiūri. Prie jo prišoka Milda.
Milda: Na, tai gal paaiškinsi mums, Vaclovai, ką ten norėjai sakyt? O tai šitaip mus nugąsdinai.
Vaclovas iš lėto apkabina ją per juosmenį, o kita ranka ima raminančiai ją glostyti.
Vaclovas: Ša ša. Mums visiems baisu.
Jo ranka pamažu kyla, bet Milda trenkia jam per ranką ir jis atšlyja. Vaclovas atsikrenkščia ir suneria rankas už nugaros.
Vaclovas: Taigi. Nežinau, ar jūs pastebėjot, ar ne, bet trūksta kai kurių žmonių. Pavyzdžiui, kaip manot, kur dabar Marius ir Monika?
Milda: Na, gal jiedu susirado kokią jaukią sausą vietelę?
Vaclovas: O Sandra?
Darius: Pala. Kuri čia ta Sandra?
Vaclovas gestais pavaizduoja didelę krūtinę.
Darius: Ai, papai. (Apsidairo) Tiksliai, o kur jie? (Visos merginos į jį piktai pašnairuoja) Eeee… Ji.
Vaclovas: Na, turiu jums pasakyti, kad jie visi negyvi.
Tyla.
Vaclovas: Ne papai. Visi tie žmonės.
Kyla šurmulys.
Milda: Na žinai, pas tave ir pokštai.
Jurga net trumpam pakelia galvą nuo nuotraukų.
Jurga: Jo. Nesąmones šneki kažkokias.
Toliau rodo nuotraukas, o vargšė, kuri priversta jas žiūrėti, užsiverčia butelį, numeta jį šalin ir tuoj pat atsikemša naują. Matosi, kad ji jau pagėrus.
Vaclovas: Bičiuliai mielieji, argi aš juokaučiau taip žiauriai?
Vėl tyla. Prie Vaclovo prieina Liucijus.
Liucijus: Viskas, ką jis sako, tiesa. Aš irgi buvau miške. Beje, buvo ir Tomas, kuris taip ir negrįžo, taigi aš spėju, kad jis irgi papildė aukų sąrašą.
Pašoka Darius.
Darius: Žinot ką, judu jau mane užknisot. Visus čia užknisot. Aš taip ir galvojau, kad nereikėjo tavęs kviest. (Beda pirštu į Vaclovą)
Liucijus: Oho. O apie mane to paties nepasakysi?
Darius: Tavęs aš išvis nekviečiau. Vaclovas tave atsitempė net nepasitaręs.
Vaclovas susinepatogina.
Liucijus: Vaclovai?
Vaclovas: Na…
Darius: Jo, Vaclovai, pasiaiškink, kad jau tu toks protingas! Paaiškink, kaip čia taip išeina, kad visi mes visą laiką buvom čia, o jūs kažkur trainiojotės, o dabar pyst ir tu sakai, kad mūsų klasiokai negyvi!
Matematikos mokytoja: O varge varge.
Eglė užsikosėja.
Milda: Dariau, gal tu apsiramink šiek tiek.
Darius: Neaiškink!
Milda: Jei ką, tai aš būsiu tualete. Ir jei kam įdomu, aš ten verksiu. Ji išeina šiek tiek virpčiodama lūpą ir Vaclovas nuseka ją žvilgsniu.
Darius: Žiūrėk į mane, kai aš su tavim kalbu.
Vaclovas: Tu kalbi su manim? Aš galvojau, tau šiaip isterija? Dariau, rimtai. Sėsk, nusiramink. Mes tuoj viską racionaliai išsiaiškinsim.
Darius: Žinai, kas viską racionaliai išsiaiškins?! Policija!
Jis sugraibo savo telefoną.
Darius: Ką?! Ryšio nėra?!
Visi pažiūri į telefonus.
Visų balsai: Nėra. Nė vienos padalos. Pas mane irgi.
Darius: Gerai, tada aš nuvažiuosiu iki miestelio.
Vaclovas: Man atrodo, tu šiek tiek padauginęs, kad vairuotum.
Darius: Tu man neaiškink.
Mokytoja žiojasi kažką sakyti
Darius: Ir jūs man neaiškinkit.
Darius atidaro laukos duris, o ten šniokščia lietus.
Darius: Eik tu šikt! Taigi čia tikras potvynis.
Vaclovas: O kaip tu galvojai, kodėl aš toks parėjau?
Jis irgi nueina link durų ir jo akys išsipučia. Lauke tikrų tikriausias potvynis. Visi miškai apsemti, tik jų kalva virš vandens. Vandens srovės neša pagalius ir visokias nuolaužas. Kažkoks žmogelis praplaukia valtyje. Galvą laukan iškiša Liucijus.
Liucijus: O, žiūrėk. Tavo mašina.
Vaclovas: Ką?
Pro šalį praplaukia mašina. Visi sueina vidun.
Vaclovas: Iš pradžių žudynės, dabar dar ir tai! Kas toliau? Viena iš mano mergšių pastos?
Liucijus: Na, VIENA tai jau niekad nepastos.
Vaclovas: Čia tai jau buvo žiaurus bajeris. Kalbant apie žiaurius bajerius, ką čia veikia mūsų matematikos mokytoja?
Darius: Aš ją pakviečiau.
Vaclovas: Kodėl?
Darius: Na, nes ji mūsų buvusi auklėtoja ir ji visiems patinka.
Vaclovas: Visiems? Liucijau, ar tau ji patina?
Liucijus tyli.
Vaclovas: Prašau. Man ji irgi nepatinka. Dariau, kaip tau?
Darius: Na, man asmeniškai nelabai, bet mergos…
Vaclovas: Mergos? Jos tik taip sako. Ech, Dariau, Dariau. Čia vienas iš tų atvejų, kai kažkas visiems nepatinka, bet nieks nedrįsta to pripažinti, nes mano, kad patinka visiems kitiems, ir paskui visi drauge turi kentėti. Čia kaip su klounais ar, pavyzdžiui, Tele Bim Bam.
Darius: Vaclovai, kokias tu čia durnystes šneki? Aš norėjau viso labo normaliai pabūti su savo klasiokais, o judu, kaip visada, viską paverčiat kažkokia nesąmone.
Vaclovas: Dariau. Svarbu, kad mes visi dabar čia. Vienoje vietoje. Taigi…
Darius: Taigi kas?
Vaclovas: Taigi žudikas turi būti čia, tarp mūsų.
Visi susižvalgo ir atsitraukia viens nuo kito kiek galima toliau.
Liucijus: Ne visi. Milda vis dar tualete.

Vaclovas barbena į tualeto duris.
Vaclovas: Mildute.
Nieks neatsako. Jis paklebina rankeną, bet durys uždarytos. Tada jis atsitempia savo kuprinę, išsitraukia iš jos laužtuvą ir išlaužia duris. Viduje Mildos nėra, bet kruvinos žymės veda nuo klozeto iki išdaužto langelio palubėje.

Vaclovas grįžta, nešinas kuprine, ir pasideda ją ant žemės.
Vaclovas: Gerai, jūs tik nesijaudinkit, bet panašu, kad žudikas pričiupo ir Mildą.
Visi ima šurmuliuoti ir bruzdėti. Jurga net užverčia albumą.
Mergina 1: (Kurią vertė žiūrėti nuotraukas) Ačiū dievui.
Jurga: Čia per daug triukšmo. Varom į virtuvę.
Mergina 1: Ką? Argi tu negirdėjai, kas čia darosi?
Jurga stveria krūvą albumų po pažastim, o su kita ranka pagriebia merginą per kaklą ir atbula išeina iš kambario. Nieks net nebando jų sulaikyti. Mergina grabalioja rankomis ore, bet viskas, kas jai pavyksta, tai pakeliui nusičiupt dar vieną butelį.
Vaikinas 1: Laikas.
Šalia jo stovi mergina, kuri prieš tai šaldė galvą.
Mergina 2: Kam?
Vaikinas 1: Prisipažinti meilėje. Kadangi ryto mes galim ir nesulaukti.
Jai išsiplečia akys, bet jis pasisuka į kitą vaikiną.
Vaikinas 1: Aš tave mylėjau nuo penktos klasės.
Vaikinas 2: Tai kodėl gi tu tylėjai tiek metų?
Jie ima bučiuotis ir nugriūna ant žemės.
Eglė pasisuka į šalia jos sėdintį vaikiną.
Eglė: Žinai, aš…
Vaikinas 3: Eik tu šikt.
Jis atsistoja ir nueina šalin.
Eglė: Na, verta buvo bent pabandyti.
Užsidega cigaretę.
Dvyniai laikosi už rankų.
Pranas: Jurgi, aš irgi turiu prisipažinti. Aš permiegojau su tavo žmona.
Jurgis: O aš permiegojau su tavo motina.
Abu apsiašaroja ir tvirtai broliškai apsikabina.
Vaclovas: Žmonės, nusiraminkit. Nenoriu girtis, bet pasitelkdamas savo logiką ir dedukcinius sugebėjimus aš manau, kad nesunkiai išaiškinsiu, kas gi žudikas.
Darius: Atsirado mat Agata Tečer.
Vaclovas: Gal Agata Kristi? Beje, ji buvo rašytoja. Tu turbūt turėjai omenyje jos personažą Mis Marpl?
Darius: Eik tu šikt, Vaclovai. Eik tu šikt su savo knygom! Kas iš to tavo apsiskaitymo? Tu nevertini tradicinių vertybių!
Vaclovas: Ką?
Darius: Manai, aš nežinau, kad tu juokiesi ir šaipaisi man už nugaros? Tyčiojiesi, nes man svarbi mano šeima. O tu į save pasižiūrėk, pasileidėli! Aš myliu savo šeimą. Myliu! Nepaisant prarastos laisvės ir tų bemiegių naktų, kai vaikas nuolatos bliaudavo! Ir mano žmona negraži!
Darius ima verkti ir snarglėtis ir sukniumba ant kelių.
Vaclovas: Matai, Liucijau. Aš gi tau sakiau, kad iš blogų vaikų jie išaugo į apgailėtinus suaugusius. Liucijau?
Liucijaus niekur nematyti.
Vaclovas: O ne. Tik ne dabar.
Mergina su ledo maišeliu prieina prie lango.
Mergina 2: Aš nė kiek negėriau, o už lango matau Vytautą Landsbergį, iškėlusį ietį.
Sužaibuoja ir trumpam už lango pasimato žudikas su ietimi rankose. Jis smogia kiaurai stiklą ir persmeigia merginą per pilvą, o po to ištraukia ją laukan. Visi name galutinai sutrinka ir klykdami išsilaksto. Vaclovas pasičiumpa savo laužtuvą ir tvirčiau jį suspaudžia.
Vaclovas: Aš juk prašiau visų būti vienoje vietoje.
Eglė: Aš vis dar čia.
Vaclovas: Tiesiog šaunu.
Jis palengva eina atbulas ir vos nepargriūna, užkliuvęs už tebeverkšlenančio Dariaus.
Vaclovas: Dariau, gal susiimsi? Man šiaip reiktų pagalbos.
Eglė: Aš visada pasiruošus. Visada. (Ji labai pabrėžtinai ištaria „visada“ antrą kartą ir koketiškai pasiūbuoja klubais. Bejudindama juos garsiai pagadina orą.)
Eglė: Tikiuosi, nieks neišgirdo.
Vaclovas pritupia prie Dariaus.
Vaclovas: Dariau, atsipeikėk. Nepalik manęs vieno su šita gorgone!
Lauke pasigirsta klyksmas.

Matome. kaip lauke žudikas laiko už plaukų vieną iš merginų, o kol ta spurda, jis kapoja kitą merginą.

Vaclovas: Dariau! Dariau!

Lauke Vaikinas 3 atsargiai eina atbulas. Beje, lauke vis dar smarkiai lyja ir dar labiau sutemę. Vaikinas nepastebi ir įlipa į spąstus meškoms. Jie sugniaužia jo koją.
Jis parkrenta ir muistosi ant žemės skausmuose. Prie jo prieina žudikas.

Vaclovas purto Darių. Pasigirsta Vaikino 3 riksmai.
Vaclovas: Bliamba, na bent jau pagalvok apie savo šeimą. Kas jais rūpinsis, jei tavęs neliks?
Darius: Mano šeima? (Atsigauna) Tu teisus! (Atsistoja) Vyras privalo rūpintis savo šeima. Net jei ji ėda jam nervus ir trumpina jam gyvenimą. Koks planas?
Vaclovas: Pirmiausiai mums reiktų užbarikaduoti duris ir langus.

Viena iš merginų slepiasi lauke už medžio, bet žudikas prisėlina prie jos ir permeta jai per kaklą grandinę, su kuria prispaudžia ją prie medžio ir taip pasmaugia.

Jurga virtuvėje rodo savo nuotraukas. Čia vis ateina Darius su Vaclovu ir kaskart išneša baldus.
Mergina 1 įsikabina Dariui į rankovę.
Mergina: (Tyliai su ašaromis akyse) Gelbėkit.
Darius: Nuo žudiko mes statome barikadas. O nuo jos (dirsteli į Jurgą) mes tavęs neapsaugosim. Atleisk.
Jis išeina.
Jurga: Ar man pasivaideno, ar tavęs nebedomina mūsų pirmasis gimtadienis?
Mergina 1: Domina. (Pasikūkčiodama) Domina, Jurga. Žinoma, domina.

Vaclovas su Darium baigia krauti barikadas. Duris ir langus jie užstatė spinta, stalu, sofa ir kitais baldais bei rakandais. Prieina Eglė ir ant sofos uždeda lempą.
Vaclovas: Beje, o kur dvyniai? Jie galėtų mums pagelbėti.
Darius: Tiksliai. Kurgi tie Geminskai, kai jų reikia? Pranai! Jurgi!
Nieks neatsiliepia.
Darius: Kurgi tie dundukai prapuolė? Gal juos jau užmušė?
Darius atkreipia dėmesį į Vaclovo laužtuvą.
Darius: Tu kartais neturi kuprinėje dar ko nors tinkamo savigynai?
Vaclovas: Kaip tyčia, ne. Bet tu gali iš virtuvės bent jau peilį atsinešti.
Darius: Ne. Aš tikrai daugiau ten nelįsiu. Ten dabar tvyro maniakiška motinystė. Ech. Turbūt teks atsinešti šautuvą iš viršaus.
Vaclovas: Tu turi šautuvą? Ir tik dabar susiprotėjai jį atnešti?
Darius: Na… Eik šikt.
Nueina link laiptų į antrą aukštą.
Vaclovas: Na, galėjo būti ir blogiau.
Eglė: Argi?
Name dingsta šviesa.
Vaclovas: Akivaizdu, kad taip.
Darius: (Grįždamas) Tiesiog puiku. Kaip aš dabar kulkas surasiu?
Vaclovas: Ramiai. Situacija kontroliuojama.
Jis ištraukia iš kuprinės tris žibintuvėlius.
Eglė: Tu į klasiokų susitikimą žibintuvėlius atsinešei?
Vaclovas: Atsarga gėdos nedaro. Ypač po praėjusio mėnesio incidento gėjų bare. (Jis keistai šypteli) Beje, kur elektros saugikliai?
Darius: Rūsyje. Ten galima patekti ir iš lauko, o kitos durys čia.
Jis pašviečia į duris po laiptais.
Vaclovas: Gerai. Tuomet tu eik viršun šautuvo, o mes saugosime šitas duris.
Darius: Išsiaiškinkim vieną dalyką. Tu man ne vadas.
Vaclovas: Gerai jau gerai. Marš viršun!
Darius: Tikrai taip, tamsta, Briedi, viršininke, pone!
Darius atiduoda pagarbą ir nulekia viršun pasišviesdamas. O Vaclovas su Egle šviečia į duris, kurios veda rūsin. Vaclovas užsimojęs laužtuvu, o Eglė pasiruošusi gintis rankinuku. Už jų iš kito kambario patyliukais įeina žudikas, nešinas ta pačia ietimi.
Eglė: O jeigu jis apeis iš kitos pusės?
Vaclovas: Pro kur apeis? Viskas užbarikaduota.
Eglė: Tai kad mes užbarikadavom tik pagrindinį įėjimą.
Vaclovas: Na ir kas? Tu galvoji, jis pro langus lips? Nors…
Žudikas užsimoja ir persmeigia Eglei krūtinę. Ji išleidžia silpną aimaną ir suglemba ant ieties. Vaclovas pasisuka į ją ir pamato iš krūtinės styrantį ieties galiuką.
Vaclovas: Tu čia vėl bandai į save dėmesį atkreipti?
Pasisuka į žudiką, apšviečia jį žibintuvėliu ir pamato, kad tas paslaptingas žmogus su Landsbergio kauke apsirengęs taip pat kaip Liucijus.
Vaclovas: Liucijau?
Žudikas tyli.
Vaclovas: Tik nevaizduok, kad čia ne tu. Kas gi dar taip apsirengtų? O tu man dar įrodinėjai, kad čia ne tavo darbeliai. Žudikas nustumia Eglės kūną su koja nuo ieties. Tas šlumšteli ant grindų, o iš skylės krūtinėje ima veržtis dūmai.
Vaclovas: O aš galvojau, nusivesiu tave kultūringai pabūti. Bet kur tau. (Užsikosėja nuo dūmų) Aš labai labai nusivyliau.
Žudikas užsimoja ietimi.
Vaclovas: (Pasikosėdamas) Ai, tai dabar tu jau ir mane nugalabysi? Man atrodo, tau rimtai balti arkliai prasidėjo.
Į kambarį iš virtuvės atbėga šaukdami broliai Geminskai. Vienas ginkluotas peiliu, o kitas samčiu. Žudikas pasisuka į juos ir staigiai išsitraukia iš už diržo mačetę.
Vaclovas: Pranai! Jurgi! Palaukit!
Bet tie prilekia prie pat žudiko ir tas vienu mostu nukerta jiems abiems galvas. Tos net išlekia į orą ir nurieda į šalis.
Vaclovas pliaukšteli sau delnu per veidą.
Vaclovas: Na žinai. Manei, aš tave bandžiau apsaugoti? Tikrai kad ne. Žinai ką? Viskas! Gana! Šį kartą aš tavo subinės iš šito šūdo netrauksiu. Viskam yra ribos.
Žudikas atsisukęs jo klauso, bet tyli ir panašu, kad nesiruošia jam nieko daryti. Bent jau kol kas. Tada tarpduryje į virtuvę pasigirsta kažkieno verkšlenimas. Vaclovas pašviečia ton pusėn, o ten stovi mergina, kuri buvo priversta žiūrėti Jurgos nuotraukas. Ji apsiverkusi ir jos skruostais nubėgęs tušas.
Mergina 1: Vaclovai? Kas čia vyksta? Kas išžudė visus tuos žmones?
Vaclovas: (Prunkšteli) Nėra pagrindo nerimauti. Žudikas čia pat su manim. Bet nesijaudink. Viskas kontroliuojama. (Jis užsikiša laužtuvą už diržo)
Jurga: Ką čia sugalvojai? Mums dar vienas pilnas albumas liko. Paskutiniai mėnesiai patys fainiausi.
Mergina ima klykti ir nulekia link žudiko, o pasiekusi tvirtai apsikabina ir tiesiog įsikniaubia į jį.
Mergina 1: Būk geras. Nužudyk mane.
Jurga ir Vaclovas: Ką?!
Žudikas gūžteli pečiais ir nusuka jai galvą.
Jurga tiesiog pasiunta ir užsimojusi albumu atlekia link žudiko.
Vaclovas: Bliamba, žmonės. Gal jau gana jums jį provokuoti?
Bet jo nuostabai, žudikas nieko nespėja padaryti, o Jurga vožia žudikui per veidą. Paskui dar ir dar ir jis traukiasi atbulas vos išsilaikydamas ant kojų.
Vaclovas patenkintas stebi vaizdą iš šalies. Jis netgi nueina link kuprinės, išsitraukia butelį alaus ir palengva mėgaujasi.
Vaclovas: Taip tau ir reikia. Gal bent jau kokias išvadas padarysi. O aš gal einu elektrą įjungsiu. Vis tiek ne ką veikiu.
Jis nueina link durų į rūsį ir ima leistis pasišviesdamas ir gurkšnodamas alų. O tuo metu žudiką vis dar tebetalžo. Apačioje labai tamsu ir Vaclovas mato tik tas vietas, kurias nušviečia. Taigi palengva jis bando išsiaiškinti, kurgi yra saugikliai, bet pastebi, kad ant grindų mėtosi įvairios kūno dalys, viduriai ir visur telkšo kraujas. Jį vėl supykina.
Vaclovas: O varge. Tik ne vėl. Jis giliai pakvėpuoja ir greit išgeria visą alų, o butelį pastato į šalia esančią lentyną.
Vaclovas: Oi, net akyse prašviesėjo.
Eina toliau.

Žudikas galop sugriebia albumą ir išplėšia jį Jurgai iš rankų, o ją pačią nuspiria. Bet ji greit atsistoja ir urzgia ant jo lyg laukinis žvėris. Žudikas apsidairo, o Jurga ima link jo artėti.

Vaclovas randa saugiklius, bet ant jų pamautas kažkieno nupjautas veidas.
Vaclovas: Viešpatie švenčiausias. Jam tikrai reikia rimtai gydytis.
Jis numauna veidą su žibintuvėliu ir pasišlykštėjęs numeta šalina. Tada įjungia šviesą.

Žudikas nieko geriau nesugalvojęs meta albumą pro praviras duris, vedančias rūsin. Jurga visiškai pamišusi pasileidžia paskui ir šoka per visus laiptus.

Vaclovas gi pamato, kaip vidun įkrenta albumas, o iš paskos atlekia Jurga. Ji perskriejusi visus laiptus plojasi veidu į kruvinas rūsio grindis ir dar netgi šiek tiek pačiuožia. Ji taip ir lieka gulėti paslika be jokių gyvybės ženklų, o žudikas, nešinas mačete, ima palengva leistis rūsin pas Vaclovą. Vaclovas susiraukia ir eina pasitikti žudiko.
Vaclovas: Na, ir kas dabar?
Vaclovas nebe tas visad suktai besišypsantis žmogelis. Dabar jis piktas ir galutinai praradęs kantrybę.
Vaclovas: Tau vis dar negana?! Nenurimsi, kol visų neišskersi?! Įskaitant ir mane?! Na šaunu! Jei jau taip labai nori, tai prašom!
Jis išsitraukęs laužtuvą numeta jį ant žemės ir išskleidžia į šonus rankas lyg pasitikdamas žudiką.
Žudikas jau visai čia pat.
Vaclovas: Tu manai, aš tavęs bijau? Cha!
Žudikas prieina prie pat Vaclovo. Vaclovas nuleidžia rankas ir atsidūsta. Ir toliau jau kalba nebe piktai.
Vaclovas: Tik žinai, galėtum bent jau ką nors pasakyti.
Liucijus: Vaclovai, nedurniuok.
Vaclovas: Ką? Ar tai aš durniuoju?
Liucijus: Vaclovai! Aš čia.
Vaclovas: Ką?
Jis pasuka galvą ir pamato, kad durys, vedančios iš rūsio į lauką, praviros ir ten lietuje stovi Liucijus. Vaclovas staigiai išbąla. Ima mikčioti ir drebėti. Žudikas užsimoja mačete, bet pasigirsta šūvis ir tas griūna. Vaclovas vos spėja pasitraukti. Jis pamato kitų laiptų viršuje stovintį Darių su rūkstančiu šautuvu. Vaclovas pažvelgia į gulintį žudiką. Matosi šūvio žymė, bet iš jo nebėga kraujas. Rūsin nusileidžia Liucijus ir vis dar negalintį atsitokėti Vaclovą užveda laiptais į viršų pas Darių. Vaclovas apsikabina Liucijų ir ima verkti, o tas žvelgia kažkur į niekur, bet galiausiai lėtais judesiais visgi patapšnoja draugui per nugarą. Vaclovas atsitraukia ir susitvardo.
Vaclovas: Dariau, puikus šūvis. Bet kur tu tiek laiko užtrukai?
Darius: Neklausk. Ten krušasi Karolis ir Vincas. Jie netgi pasiūlė man prisijungti. Dar kiek ir aš juos pačius būčiau nupylęs.
Vaclovas: Liucijau… Liucijau, aš noriu tave užtikrinti, kad aš nė akimirkai nesuabejojau, kad tu ne žudikas. Tai tebuvo blefas. (Nervingai sukikena)
Liucijus suurzgia.
Liucijus: Žinai, tu pasiūlei man čia atvažiuoti, nes neva tai man turėjo padėti užgydyti tam tikras dvasines žaizdas. Ir aš tavim pasitikėjau. Pasitikėjau, Vaclovai. Tačiau aš tau prisiekiau nieko nežudyti ir pasirodo, kad mano pažadas tau nieko nereiškia.
Vaclovas: Liucijau, baik…
Liucijus: Baik? Viskas, ką tu gali pasakyti? Tu užgavai mano jautrią sielą. (Nepamirškit, kad Liucijus visa tai sako su savo visiškai bejausmiu veidu)
Darius: Judu ką gal irgi pyderai?
Jiedu atsisuka į Darių, bet nieko nepasako.
Liucijus: Beje, aš prasiėjau pro lauką ir mačiau jo darbelius. Tu tikrai be reikalo įtarei mane. Tas psichelis galabija žmones labai jau mėgėjiškai ir visiškai neskoningai. Na, o dabar, Dariau, atiduok man šautuvą.
Darius: Ką? Kam jis tau? Čia mano šautuvas.
Liucijus: Tam, Dariau, kad aš buvęs elitinio specialios paskirties karinio būrio narys, o tu viso labo pašlemėkas, kuriam pasisekė pataikyt. Duok man šautuvą.
Liucijus sugriebia šautuvo vamzdį, bet Darius jo įsikibęs ir nepaleidžia. Jiedu ima grumtis dėl šautuvo.
Vaclovas: Kad man atrodo, šautuvo mums nebeprireiks. Tas žudikas pakankamai negyvas.
Liucijus: Vaclovai, ar tu visai filmų nežiūri?
Vaclovas: Na, jeigu tu kalbi apie tuos filmus, apie kuriuos aš pagalvojau, tai jie ten visi naudoja viagrą ir…
Liucijus: Ne, Vaclovai, ne apie tuos filmus aš pagalvojau. Ir žinai ką? Jau gali patylėti.
Galiausiai Liucijus nustumia Darių ir lieka su šautuvu. Darius gi vos neįvirsta į rūsį, bet spėja įsitverti rankomis už staktų ir, kai jis žiojasi kažką sakyti, iš jo išlenda kruvina mačetė. Tas ima gargaliuoti ir jam iš burnos pasrūva kraujai. Vaclovas aikteli, o Liucijus išlieka ramus. Žudikas ištraukia mačetę ir nuvertęs Darių į šoną lieka stovėti tarpduryje. Vaclovas uždeda ranką Liucijui ant peties.
Vaclovas: Liucijau. Nesikrimsk. Tai ne tavo kaltė.
Liucijus: Žinau. O dabar nuimk ranką.
Vaclovas: Jau lyg ir pajuokauti negalima.
Liucijus nusitaiko ir šauna, bet kažkodėl gabalais išsitaško lempa, kurią Eglė buvo padėjusi ant barikadų. Tada Liucijus paspaudžia gaiduką dar, bet kulkų nebėra.
Vaclovas: Liucijau, tu gi visiškai girtas.
Liucijus: Lyg aš pats to nežinočiau.
Jis numeta šautuvą.
Liucijus: Ką gi, planas B. Paskui mane!
Liucijus nubėga link laiptų į antrą aukštą, o Vaclovas iš paskos. Žudikas, nešinas mačete, iš lėto eina paskui juos. Liucijus ir Vaclovas pakyla į koridorių. Iš abiejų pusių po dvi duris, o gale koridoriaus langas.
Vaclovas: Na, ir koks gi tas tavo planas?
Liucijus: Lįsk pro langą ir kabarokis ant stogo.
Vaclovas: Ką? Ir čia tavo grandiozinis planas?
Liucijus: Na, čia juk planas B. Kitaip sakant, atsarginis. O ko tu tikėjaisi? Kad aš iššiksiu granatą?
Vaclovas: O kas tave gali žinoti?
Jis neryžtingai pažvelgia į langą. Paskui išgirsta, kaip viename iš kambarių kikena Karolis ir Vincas.
Vaclovas: Ai, ir, Liucijau, jei mes kartais išgyventume ir policija klaus, kodėl mes nepadėjome tiems dviem, tai sakyk, kad čia ne dėl to, kad jie gėjai, o dėl to, kad mes tokioj situacijoj bet kam būtume vienodai nepadėję.
Liucijus: (Atsidusęs) Būtinai, Vaclovai. Būtinai.
Vaclovas atsidaro langą, o tuo metu iš vieno kambario iššoka Jurga. Ji išsiterliojusi kraujais ir, nesuprasi, ar tai kraujas nuo rūsio grindų, ar jos pačios. Ji kaip visiška beprotė šoka ant Liucijaus ir apsiveja jį kojomis, o į veidą kiša nuotraukas. Žudikas jau beveik užlipęs laiptais.
Jurga: Žiūrėk. Žiūrėk, nagi. Čia mes švenčiam Kalėdas. Matai, kokį didelį meškiną mes gavom?
Liucijus: Kiek kartų aš tau galiu kartoti, tu, kvaila kale? Ne jūs gavot, o tavo vaikas.
Jis apgraibom prieina prie laiptų, šiaip taip nusiplėšia Jurgą nuo savęs ir iškelia ją virš galvos. Liucijų šiek tiek sumėto, bet galop jis atgauna pusiausvyrą ir paleidžia ją žemyn į žudiką. Tas vienu mostu perkerta ją pusiau ir jos dvi dalys, taškydamosi kraujais, nubilda žemyn. Krauju apsitaško laiptai, sienos ir pats žudikas.
Liucijus: Net nežinau, ko aš tikėjausi.
Jis apsisuka ir eina link lango. Pro langą matosi tik Vaclovo kojos.
Žudikas jau koridoriuje ir eina link Liucijaus, bet jį sudomina balsai viename iš miegamųjų. Liucijus pažvelgia pro langą ir pamato, kad Vaclovas jau beveik užlipęs.
Liucijus: Na, jei pavyko jam, tai pavyks ir man. (Pažvelgia žemyn) Na ir kas, kad viskas šlapia ir slidu, o aš visiškai gatavas.
Žudikas įeina į miegamąjį.
Pasigirsta Karolio ir Vinco balsai.
Karolis: O, sveikutis. Dariau, čia tu?
Vincas: Kažin. Man atrodo, Liucijus buvo taip apsirengęs.
Karolis: Liucijau? Iš kur ištraukei tą kaukę, šmiki tu? Prisijungsi prie mūsų, kol dar tas žudikas mūsų nesurado? Ūūūūū.
Vincas: O, Liucijau. Aš visad įtariau, kad tau patinka berniukai.
Liucijus: Ką?!
Liucijus atsitrenkia galva į lango rėmą ir kol trina sumuštą vietą, klauso toliau.
Karolis: Vincai, duok jam vieną iš mūsų žaisliukų.
Liucijus: Hm. Dabar jis vietoj mačetės mosuos dideliu dirbtiniu pimpalu?
Pasigirsta užvedamo benzininio pjūklo garsai. Liucijaus antakiai pakyla iš nuostabos.
Karolis: O taip. O TAIP!……. O NE! NE! NEEEEEE! (Toliau jau nebeįmanoma atskirti, kas klykia) Liucijus ima greit ropštis pro langą. Iš viršaus galvą iškiša Vaclovas.
Vaclovas: Liucijau?
Liucijus: Ką, Vaclovai? (Griebia už stogo, bet viena ranka nuslysta ir jis ima kadaruoti ore.
Vaclovas: Aš visgi džiaugiuosi, kad mudu čia atvykom. Ta prasme, žinoma, aš dabar turbūt jau neišsimokėsiu psichologams, bet argi būtų buvę ne apmaudu sužinoti, kad krūva mūsų klasiokų žuvo, o mes ten nedalyvavom ir negalėjom jiems niekaip padėti?
Liucijus: (Bandydamas prisitraukti ir antra ranka įsikibti atbrailos) Kad mes ir taip jiems nelabai padėjom.
Vaclovas: Na, bet bent jau mėginom.
Liucijus: Kad nelabai.
Žudikas ima kaišioti pjūklą pro langą, o Liucijus visaip kaip išsisukinėja.
Vaclovas: Vis tu su tuo savo neigiamu požiūriu į gyvenimą, kuris, beje, yra daugelio mirtinų ligų priežastis.
Liucijus: (Galiausiai praradęs susitvardymą) Klausyk, tu! Briedi! Apie pagalbą jis mat prakalbo. Gal tu man padėtum?
Vaclovas: Ech, Liucijau, Liucijau. Ką tu be manęs darytum?
Vaclovas pasilenkia ir ištiesia Liucijui ranką. Tas jos nusitveria ir galop padedamas Vaclovo užlipa ant stogo. Jie abu guli ir stengiasi atgauti kvapą visai nebekreipdami dėmesio į lietų. (Beje, lauke jau visiškai tamsu. Kaip greit tas laikas bėga)
Vaclovas: Taigi. Koks tas tavo atsarginis planas?
Liucijus: Nušokti nuo stogo.
Pasimato žudiko ranka, kuri irgi nusitveria stogo krašto, o su kita jis pasideda ant stogo pjūklą.
Vaclovas: Vis tu su tom savo savižudybėm..
Liucijus: Savižudybėm? Aš krisiu ne vienas. (Jis labai įdėmiai pažvelgia į Vaclovą)
Vaclovas: (Sunerimęs) Liucijau? Ką tu sugalvojai?
Žudikas užlipa ant stogo.
Liucijus: Na jau, rimtai? Kuom tu mane laikai?
Liucijus pasisuka į žudiką, o tas grasinančiai pamojuoja pjūklu ir žengia žingsnį, bet tada Liucijus pašoka ir iš visų jėgų trenkiasi į žudiką. Jie abu nulekia nuo stogo, o visą šią sceną dar labiau dramatizuoja akinantis žaibas ir griaustinis. Vaclovas net išsižioja. Liucijus ir žudikas krenta žemyn, kur stovi mašinos. Kadangi žudikas liko apačioje, tai jis pirmas trenkiasi į mašinos stogą ir pameta pjūklą kažkur į krūmus. Jiedu lieka gulėti ir nė vienas nejuda.
Vaclovas: (Pažvelgęs per kraštą žemyn) Ot durnius.
Jis ima ropštis link lango. Šiaip taip įlenda, nusileidžia žemyn ir galop išbėga į lauką. Priėjęs prie mašinų, jis sulėtina žingsnį ir galop sustoja. Jis tyli ir nieko nesako. Galop Liucijus ima gaivaliotis ir nusiropštęs nuo žudiko atsistoja ant kojų. Vaclovas paeina žingsnį arčiau ir pamato, kad ir žudikas ima krutėti.
Vaclovas atsitraukia, o žudikas palengva irgi stojasi ant kojų. Pasigirsta Vaclovo balsas.
Vaclovas: Liucijau, pasitrauk į šoną! Aš pats jį nubaigsiu!
Iš pradžių nei žudikas, nei Liucijus nesusiorientuoja, iš kur sklinda balsas, bet įsijungia mašinos šviesos. Vaclovas sėdi vienoje iš mašinų priešais. Jis iškišęs galvą pro langą.
Vaclovas: Susitiksim pragare, tu kalės vaike!
Jis spaudžia pedalą, o jo veidą papuošusi piktdžiugiška, šiek tiek pamišėliška šypsena. Tačiau mašina nepajuda. Vaclovas nustemba ir vėl iškiša galvą pažiūrėti, kas vyksta. Tada jis supranta, kad mašina įklimpusi į dumblą, ir kuo labiau jis „gazuoja“, tuo giliau ji klimpsta.
Vaclovas: Gal, Liucijau, geriau tu jį sutvarkyk.
Liucijus atsirėmęs į namo sieną ir atrodo, kad jam viskas nė motais, net ir link jo artėjantis pasišlubuojantis žudikas. Kai tas priartėja, Liucijus smogia jam kumščiu per veidą, bet net neatsisukdamas. Tas susverdėja ir nugriūna. Prieina Vaclovas. Abu žiūri į ant žemės tysantį žudiką.
Liucijus: Turi kuprinėje dar virvės?

Paguldę žudiką kambaryje ant grindų jie suriša jam rankas ir kojas.
Vaclovas: Šaunu. O dabar, manau, pats laikas išsiaiškinti, kas gi po ta kauke.
Vaclovas nutraukia guminę Landsbergio kaukę, o ten… Milda.
Liucijus: Dabar aišku, ko tas žudikas pasirodė toks lengvas.
Liucijus pamažu prasega Mildos striukę ir ima kelti aukštyn rūbus.
Vaclovas: Na, iš tavęs to tai jau nesitikėjau.
Galop pasimato neperšaunama liemenė. Liucijus į ją dar pabarbena.
Liucijus: Viskas aišku.
Vaclovas: (Šiek tiek nusivylęs) A.
Milda ima atgauti sąmonę, pasimuisto, bet supranta, kad ją tvirtai surišo.
Milda: Na tai sveikinu. Jūs mane pričiupot.
Vaclovas: Spėju, tai reiškia, kad tavęs nieks iš tualeto nenutempė? Tai tebuvo apgaulė?
Liucijus: Mane labiau domina, kodėl tavo apranga identiška manajai? Tu mane sekei ir norėjai suversti man kaltę?
Milda: Tikrai kad ne. Sakyčiau, sutapimas.
Vaclovas ir Liucijus pažiūri vienas į kitą ir tik gūžteli pečiais.
Vaclovas: Skamba pakankamai logiškai.
Liucijus: Man toks pasiteisinimas tinka.
Vaclovas: Bet kodėl gi tu visa tai padarei, Milda? Kažkaip labai jau nebūčiau tavęs įtaręs. Kokia gi šių žudynių priežastis?
Milda: Priežastis? Cha. Aš tik norėjau, kad mes dažniau susitiktume. Kiek mergas beragindavau, tiek jos užimtos. Aš netgi jums į elektroninį paštą rašiau. Ar atrašėt bent vienas?
Tyla.
Milda: Ir išvis kodėl mane visi ignoravo? Mokyklos laikais irgi? Liucijui užtekdavo užsikirsti prie lentos atsakinėjant ir visą dieną, ką ten dieną, savaitę, jis būdavo mokyklos pašaipų objektas. O kas į mane dėmesį atkreipdavo? Aš išsišokdavau, kaip tik mokėjau, bet nieko. Ar kas pamenat, kad per išleistuves aš užsipyliau ant savęs kibirą su kiaulės krauju?
Vėl tyla.
Milda: Ne. Nieks nepamena. Aš visad buvau Mildutė kvailutė, kuriai viskas būdavo atleidžiama ir viskas priimtina, kad tik nereiktų su manim bendrauti. Manot…
Liucijus su lipnia juosta užklijuoja jai burną.
Liucijus: Gerai, jau užknisai.
Milda ima piktai muistytis.
Vaclovas: Na, o ryšys taip ir neatsirado. Teks, matyt, laukti, kol audra nurims.
Liucijus nužvelgia gėrimus, likusius kambaryje.
Liucijus: Ta proga siūlau atšvęsti mūsų pergalę.
Vaclovas: (Sutrikęs) Kažkaip nejaukiai daug optimizmo šitam tavo sakinyje…
Bet pastebi stalą ir supranta, kame reikalas.

Sodyba iš toli. Mes pagreitintai matome, kaip nustoja lyti, pakyla saulė, nuslūgsta visas vanduo ir suvažiuoja policijos mašinos. Visur milžiniškos balos.
Vaclovas užtinęs ir prisimerkęs sėdi ant laiptelių, šalia stovi Liucijus. Aplink vaikšto policininkai, o prie jų vienas policininkas kažką užsirašinėja.
Policininkas 1: (Tas, kuris užsirašinėjo) Na ką gi, daugiau klausimų nebus.
Jis nueina tolėliau link vieno iš savo kolegų.
Policininkas 1: Tu įsivaizduoji? Ta liauna boba visus viena išžudė. Šitie ir tai vos išgyveno.
Policininkas 2: Ai, ko norėt iš gėjų suvažiavimo? Tų dviejų bachūrų miegamajame tai išvis šiknos išdraskytos.
Policininkas 1: Eik eik?
Policininkas 2: Nu. Kas per pyderai? Toks jausmas lyg su benzopiela kokia.
Jie toliau šnekučiuodamiesi nueina toliau, o tuo metu iš namo kitas policininkas išveda Mildą.
Milda: Na ką gi. Tikiuosi, šį kartą nereiks laukti taip ilgai iki kito mūsų susitikimo.
Vaclovas: Ech, Liucijau, Liucijau. Ir kaip mes nuolat patenkam į kažkokias nesąmones ir žudynes? Šiandien bent jau gavau įsitikinti, kad pas mus policija dar vis egzistuoja, nes kartais tikrai atrodo, kad jie į nieką nereaguoja.
Jie palengva ima leistis nuo kalvos link kelio.
Liucijus: Na o aš visgi gavau įsitikinti, kad tu buvai teisus. Mūsų klasiokai tikrai apgailėtini ir beviltiški… Buvo. Belieka manyti, kad tie, kurie kol kas dar gyvi, irgi gyvena panašiai.
Vaclovas: Aha. Pala, ar man pasirodė, ar tu pasakei „kol kas“?
Liucijus: Žiūrėk. Tavo mašina (parodo pirštu).
Vaclovas, pamatęs pamiškėj savo tragiškai atrodantį, ant stogo gulintį ir žolėm aplipusį automobilį, atsidūsta ir nueina iš arčiau įvertinti. Jis pradaro dureles ir iš vidaus plūsteli vanduo. Tuo metu Liucijus tyliai pasišalina ir pasislepia tarp medžių. Jis nueina šiek tiek atokiau ir iš už užančio išsitraukia tą patį mokyklos laikų albumą, kurį apžiūrinėjo namie. Nuotrauką dengia sukrešėjęs kraujas, bet didžioji dalis veidų užbraukti su juodu markeriu. Staiga jam ant galvos nukrenta kankorėžis. Liucijus pakelia galvą ir pamato, kad viršuje už šakos laikosi jų buvusi matematikos mokytoja.
Mokytoja: Liucijau, čia tu? Gali man padėti?
Liucijus (patylėjęs): Žinoma, galiu.
Jis išsitraukia markerį ir užbraukia mokytojos nuotrauką, o tada viską vėl užsikiša užantin. Paskui jis susiranda akmenuką, nusitaiko į mokytoją ir užsimoja.

PABAIGA