2014 METAI
SPALIS
Į stovėjimo aikštelę, priešais prekybos centrą „Olimpas“ atvažiuoja mažytė, aprūdijusi, išklerusi mašinytė. Jos išmetimo vamzdis garsiai čiaudi. Mašina sustoja. Išlipa Liucijus. Jis nueina į prekybos centro vidų, link bankomato. Įkiša kortelę, suveda PIN kodą, Paspaudžia „Pinigų likutis“. Paskui greit ištraukia kortelę ir giliai atsidūsta. Laukan Liucijus išeina jau persirengęs darbuotojo apranga ir ima rinkti visur paliktus vežimėlius. Jis vaikšto po stovėjimo aikštelę, tarp mašinų ir ištraukinėja vežimus iš pastogių ar renka paliktus tarp automobilių. Tuoj pat jungia juos į vieną ilgą virtinę. Pakyla smarkus vėjas ir ima nešti lapus Liucijui į veidą. Jis pasikelia kapišoną, ir stumia vežimus nuleidęs galvą. Jis ketina prijungti savo stumiamą eilę prie kitos ilgos eilės. Tačiau per vidurį įlenda vyrukas ir sustoja. Jis nieko nemato nes maigo telefoną. Liucijus jo irgi nemato per kapišoną. Vyrukas suspaudžiamas tarp vežimėlių. Pasigirsta lūžtančių kaulų garsas ir kraupi dejonė. Liucijus atsitraukia kapišoną ir pamato tarp vežimų sumaitotą spurdantį, kraujuojantį žmogelį. Jis greit apsidairo ir sustumia visus vežimus po pastoge. Tada atbėga prie vyruko ir užspaudžia jam delnu burną ir nosį.
Vyrukas muistosi ir grabalioja rankomis Liucijų.
Liucijus: Ša. Ša. Viskas bus gerai.
Vyrukas galop suglemba. Liucijus nusivelka savo sukruvintą lietpaltį, užmeta ant lavono ir išeina iš pastogės. Ant asfalto paliktas kraujo ruožas, bet pamažu prasideda lietus ir Liucijus nueina į „Olimpo“ vidų. Ten jį iškart pasitinka pamainos vadovas.
Vadovas: Liucijau, ar tu galvoji, kad tu vienas protingas, o visi aplink durniai?
Liucijus: Na, kad aš labai protingas, tai nepasakyčiau.
Vadovas užsikerta.
Vadovas: Ar… ar tu galvojai, jog žmonės nepamatys, ką tu išdarinėji?
Liucijus: Eee…
Vadovas: Tu ir vėl pavėlavai! Matyt darbo grafikas buvo sugalvotas ne tau?
Liucijus: Na kol vežimėliai…
Vadovas: Kol KAS? Aš tau turiu tik vieną klausimą. Ar tu dar nori dirbti šitą darbą?
Vadovas plačiai nusišypso.
Vadovas: Tik nuoširdžiai.
Liucijus: Aš manau, kad aš esu matęs gyvenime tikrai kraupių dalykų. Matęs ir daręs. Dalykų, nuo kurių kiti išprotėtų, išsikabintų nagais akis ir maldautų greitos mirties. Aš mačiau siaubingiausią žmogaus dvasios nuopolį ir regėjau pragarą žemėje. Aš buvau sunaikintas ir turėjau surinkti save iš šukių. Aš buvau miręs, bet turėjau grįžti. Mane naikino priešai, visuomenė, net pats pasaulis, bet šitai… šitas….vežimų stumdymas…. diena po dienos…
Ima trūkčiot Liucijaus dešinė akis.
Liucijus: Jei man vieną dieną galutinai nučiuoš stogas, tai taip ir žinokit. Kentės visi. Aš išžudysiu visus ir kiekvieną šitam prekybcentry.
Vadovas: Nesupratau. Tai taip ar ne?
Liucijus giliai šnopuoja. Nusiramina.
Liucijus: Koks buvo klausimas?
Senamiesčio gatvė. Prie Vaclovo firmos „UAB VACLOVO BRIEDŽIO KONTORA“ privažiuoja Liucijaus automobiliukas. Jo vamzdis garsiai šaudo.
Viduj prie stalo sėdi Vaclovo sekretorė panelė Pabarškaitė. Ji su nemažu pilvu. Ji nusigąsta keisto šaudymo garso lauke. Neužilgo užeina Liucijus. Jis atkreipia dėmesį, kad sekretorė sunerimusi.
Liucijus: Nereikia baimintis. Čia tik aš.
Pabarškaitė prunkšteli.
Pabarškaitė: Nuraminai. Nereikia triukšmaut. Man dabar negalima jaudintis.
Atsilapoja Vaclovo kabineto durys ir pusiau išlenda Vaclovas.
Vaclovas: Vaikas ne mano!
Pažiūri į Liucijų.
Vaclovas: Liucijau, užeik.
Vaclovo kabinetas. Vaclovas sėdi savo krėsle už stalo, o Liucijus priešais.
Vaclovas: Džiugu, kad taip greit atvykai. Turbūt numanai ko pasikviečiau?
Liucijus: Manau, kad taip.
Vaclovas: Metas pakalbėti…
Abu susako vienu metu.
Vaclovas: …apie naują verslo planą.
Liucijus: Kada gi tu grąžinsi man skolą?
Abu staigiai atsistoja ir įsiremia delnais į stalą.
Vėl vienu metu.
Vaclovas: KĄ?!
Liucijus: KĄ?!
Vaclovas iš lėto sėdasi.
Vaclovas: Pala, pala. Kažką tu čia supainiojai. Aš tau nieko nebeskolingas. Aš viską labai kruopščiai užsirašau.
Liucijus: Gal ir kruopščiai. Tik kaži į kieno naudą?
Liucijus irgi atsisėda.
Vaclovas: Liucijau, Liucijau. Skamba kaip kaltinimai. Aš žinau, kad tavo padėtis sunki. Visų sunki.
Liucijus: Visų? Kiekvieną kartą aš imu pinigus iš savo „juodos dienos“ rezervo su mintim, kad mums kažkas gausis. Ir kiekvieną kartą aš užmetu ir už tave. Paskui viskas nueina velniop ir tu pažadi, kad sugrąžinsi mano dalį.
Vaclovas: Ne kiekvieną kartą. Nereikia.
Liucijus: Tarkim. Bet aš jaučiuosi nukentėjęs kur kas labiau. Nes aš nebeturiu nieko. O tu… tu vis dar turi visa tai. (Demonstratyviai pavedžioja rankomis). Ir dar nuosavą namą. Ir dar…
Vaclovas: Gerai, gerai. Supratau. Tai tik todėl, kad aš apsukrus verslininkas, o tu ką veiki? Stumdai vežimėlius?
Liucijus: Jau nebe.
Vaclovas: Na ir valio. Pirmas žingsnis žengtas. Dabar tik susirask pelningesnę veiklą. O iki tol gali panaudot savo juodos dienos rezervą. Ten kažkiek dar turėjo likt. Manau pavalgyt užteks.
Liucijus: Neskaičiuok mano pinigų ir nemokink manęs gyvent.
Vacloas: O kas gi daugiau pamokins? Žiūrėk, Liucijau, viskas labai paprasta. Tiksliau naujas mano planas labai paprastas. Tuo ir genialus. Šįkart galim netgi apsieit be tavo indėlio. Aš viską apmokėsiu. Tu tik prižiūrėsi tvarką, kaip kad dažniausiai būna.
Liucijus tyli.
Vaclovas: Žodžiu, mintis tokia. Mes prasuksim muzikinę grupę. Tokiam reikale net nereikia talentingų atlikėjų. Reikia, jei nori geros muzikos, žinoma. Jei nori šlovės ir pinigų, tada reikia pažinčių ir pinigų. Pradžiai bent.
Liucijus tyli.
Vaclovas: Susirandam kokius žioplius, kurie brazdina gitarom ir kartais pataiko į natas ir op! Aš tampu jų vadybininku ir padarau iš jų žvaigždes. O tu būsi atsakingas už muzikinius turus, garso aparatūrą, apsaugą ir panašiai. Svarbiausia kontraktas. Jis turi būti toks, kad mūsų muzikantai nesuprastų, kiek pinigo jiems priklauso. Jie gaus kažkiek, bet didžioji dalis eis man… eee… mums. O paskui…
Liucijus: GANA! (Vėl pašoka iš kėdės). Aš tau jau aną kartą pasakiau, kad daugiau tavo biznio reikaluose aš nedalyvausiu. Bet galiu ir pakartot.
Vaclovas (atsidūsta): Nereikia.
Vaclovas siekia po stalu įmontuoto mygtuko.
Liucijus: Dėl mygtukų aš tau irgi išaiškinau.
Vaclovo ranka nukrypsta link stalčiaus.
Valovas: Baik, aš tik savo telefono ieškau.
Pademonstruoja telefoną ištrauktą iš stalčiaus.
Liucijus: Kas gi laiko mobiliaką stalčiuje?
Telefono ekrane pavaizduotas toks pats mygtukas kaip po stalu.
Vaclovas: Hm. Tokie kaip aš.
Vaclovas jį spustelį.
Atsidaro slaptas liukas po Liucijum ir tas nukrenta žemyn. Liukas užsidaro. Vaclovas numeta telefona ant stalo ir susiraukęs kažką mąsto. Užeina sekretorė.
Pabarškaitė: Vaclovai, atvyko pirmoji grupė. Jie norėtų žinoti…
Pabarškaitė apsidairo.
Pabarškaitė: Liucijus jau išvyko?
Vaclovas: Aha.
Požeminis tunelis. Liucijus guli kartoninių dėžių krūvoj, aplink kėdės, nuolaužos. Šalimais kažką kala darbininkas. Liucijus pasipurto, atsistoja ir pastebi, kad jo laukia būrys piktai nusiteikusių vyrukų. Jie ginkluoti lazdom, peiliais, kirviais ir panašiai. Liucijus trenkia darbininko galvą į sieną ir atima iš jo plaktuką. Tas nučiuožia žemyn be sąmonės. Pribėga pirmas vyrukas ir mosteli kirviu, bet Liucijus išsisuka ir vožia jam plaktuku per veidą. Išsitaško kraujai ir pabyra dantys. Tada jis trenkia antram, trečiam. Liucijų bando apsupti. Jis apsiverčia plaktuką rankoje ir kitam pribėgusiam trenkia smailiąją plaktuko galvos dalim į smakrą iš apačios. Tas susminga. Liucijus prisitraukia vyruką link savęs, atima iš jo lazdą ir daužo visus aplink ta lazda. Galop ji lūžta. Tada jis nusitveria plaktuko rankenos dviem rankom ir iškelia vyruką su visu plaktuku. Jis ima mojuot pamautu žmogum ir baladot juo kitus priešininkus. Paskui Liucijus įsisuka ir smarkiai mosteli. Žmogelis nulekia nuo plaktuko ir išvarto kelis prieš jį stovėjusius. Tuo metu Liucijus numauna nuo plaktuko kruvinas žandikaulio liekanas ir numeta šalin. Jis grėsmingai žiūri į likusius, kurie dar stovi ant kojų. Jie jo baiminasi. Liucijus ima bėgti link jų. Jis pasišokėja nuo medinės dėžės ir užsimojęs plaktuku virš galvos lekia tiesiai į priešų būrį.
Mašinų stovėjimo aikštelė. Prasidaro lifto durys. Pro duris iškrenta keli Liucijų puolę vyrai. Liucijus perlipa per juos ir numeta ant žemės plaktuką.
Liucijus (pats sau): Gerai, Vaclovai. Tebunie taip.
Jis išsitraukia nugaron susmeigtą peilį ir išeina.
Vaclovas sėdi patalpoj ant sofos. Jis laiko lapą su sąrašu. Priešais jį ant scenos, labai pankiškai atrodantis jaunimas.
Vaclovas: Sveikučiai. Kaip jūsų grupė vadinasi?
Pankiškas vokalistas: „Šūdų Prūdas“.
Vaclovas: Aha.
Suranda sąraše jų pavadinimą ir pažymi varnele.
Pankiškas vokalistas: Galim pradėt?
Vaclovas: Tuoj tuoj.
Vaclovas įsikiša į ausis vatos.
Vaclovas: Pradėkit.
Jų muzika, tai greitas, garsus jovalas. Drožiamos gitaros, iš visos jėgos trankomi būgnai. Vokalistas rėkia kažką nesuprantamo į mikrofoną. Jis net paraudęs, paskui ima mėlynuot. Jų pasirodymas labai smarkus, bet ir baigiasi tuoj pat. Vokalistas nuspiria mikrofoną su stovu, o gitaristas sudaužo į žemę gitarą.
Vaclovas išsitraukia vatą.
Vaclovas: Na, jie bent jau nenusprendė pri…
Jis kaip tik pamato, kaip gitaristas nusimauna kelnes ir atsitupia vidury scenos.
Vaclovas vėl žiūri į savo sąrašą.
Vaclovas: Jūs turbūt „Mirulių kaimo kapela“?
Ant scenos tipiška kaimo kapela. Visi jos nariai labai seni ir apsirengę tautiniais rūbais. Jie pradeda grot.
Vaclovas: Pala, pala! Ar jūs „Mirulių kaimo kapela“?
Jie nustoja grot. Kažkas užsikosėja kažkas pirsteli. Galop atsiliepia kretantis balsas.
Balsas: Taip.
Vaclovas (pažymi): Šaunu. Galit…
Jie vėl užgroja. Grojama akordeonais, kanklėmis, skudučiais, bet kai kurie nariai rankose laiko žemės ūkio padargus, tokius, kaip šakes ar spragilus. Dainuojama senais kretančiais, visiškai nesusiderinančiais balsais. Instrumentai skamba ne ką geriau.
Vaclovas savo sąraše pasižymi grupę „Sexy Pupos“. Scenoje trys blondinės, aukštakulniais, apsivilkusios rožinius mini sijonus. Viena iš jų mirkteli Vaclovui. Jis mirkteli jai atgal. Ima grot popsiška muzika. Merginos dainuoja cypiančiais balsais.
Dainos tekstas:
Mes merginos, ne ateivės,
Mes seksualumo deivės!
Mus sekioja daug berniukų.
Tik neslėpkit pimpaliukų!
Liucijaus svetainė. Ant sofos snaudžia jo katinas. Liucijus įsiveržia ir atrodo piktas. Katinas pakelia galvą. Liucijus nueina prie knygų lentynos ir ima traukti vieną po kitos knygas. Katinas vėl padeda galvą. Liucijus ištraukia knygą ant kurios nugarėlės užrašyta „Edgaras Alanas Po“. Jis ją numeta. Paskui seka kažkokia Čarlzo Bukovskio knyga. Jis išverčia dar kelias. Pavedžioja pištais po lentynas ir galop iš viršaus paima Džordžo Orvelo „1984“. Jis pakrato knygą ir iš jos pabyra pinigų kupiūros. Liucijus sugraibo pinigus ir jau sukasi eit, bet sustoja. Jis greit surenka knygas ir sudelioja jas atgal, o tada išlekia pro duris. Katinas pasivarto ir atsigula ant nugaros. Liucijus grįžta su trenksmu, nešinas pirkinių maišais, bet katinas nereaguoja. Jis ima traukti iš maišų butelius ir kačių maisto pakelius ir dėti juos ant stalo. Jis atsikemša vieną alaus buteli ir visą iškart išgeria.
Liucijus: Vėmalai, šiandien pas mus paskutinių pinigų leidimo šventė. Tai, kad nėr ko kuklintis.
Liucijus ištraukia didžiulį maišą su kačių ėdalu ir ji praplėšia. Jis ima versti maistą ant Vėmalo dubenėlio, bet tas greit išvirsta per kraštus ir paslepia dubenėlį. Liucijus nesustoja ir išpila visą maišo turinį, kol supila kačių ėdalo kauburį. Vėmalas pramerkia savo vieną akį ir iš lėto nueina prie maisto krūvos. Vėmalas ėda savo maistą, o Liucijus sėdi ant sofos ir geria.
Liucijaus svetainė, bet jau šiek tiek sutemę. Katinas guli ant žemės visas išpampęs ir nebegali pasijudinti, o Liucijus guli ant sofos girtas.
Liucijus: Žinai, aš galvoju, kad jei jis nenori su manim šnekėt, tai ir nereikia. Man išvis daug nereikia, bet kai reikia, tai visai gal ir reikia. Supranti, apie ką aš?
Pasisuka į katiną, o tas tik žagteli.
Liucijus: Aš galvoju, kad gana man būti geručiu Liucijum. Metas panaudoti savo talentus.
Liucijus atsisėda ir stukteli kumščiu per staliuką.
Liucijus: Taip! Metas jam parodyt…
Nepabaigęs sakinio Liucijus apvemia staliuką. Katinas pasimuisto ir irgi apsivemia. Jis apvemia savo maisto kalną, nuo kurio visai nemažai nuėdė.
Liucijus: Nereikėjo valgyt tų pikantiškų salotų.
Vaclovas išeina pro duris į koridorių. Koridorius labai panašus į tą, kuriame kovėsi Liucijus, tik tvarkingesnis. Jis nueina link lifto. Vaclovo kabinetas. Prasidaro slaptos durys sienoje ir pro jas išeina Vaclovas. Slaptosios durys užsidaro. Vaclovas išeina iš kabineto. Pabarškaitė kažką maigo telefone ir net į jį nepažiūri. Pro langus matosi, kad lauke jau sutemo.
Pabarškaitė: Na kaip sekėsi atrankos?
Vacloas: Ech… Aš žinau, kad mano planas buvo rasti ne per daug talentingus asmenis, bet kol kas…. Kol kas jiems visiems labai LABAI trūksta kompetencijos. Aš net pasakyčiau, jog jie visai niekam tikę. Na, kai kurie tikę, bet kitiems dalykas…. Matyt aš per jautriai reaguoju į meno darkymą.
Pabarškaitė prunkšteli.
Vaclovas: Nesupratau?
Pabarškaitė: Ne, nieko.
Vaclovas: Tarkim. Taip ar anaip, pagrindo jaudintis nėra. Tai buvo tik pirma diena. Nespėsim net pirstelt ir atsiras kas nors pakenčiamas.
„UAB VACLOVO BRIEDŽIO KONTORA“ iš lauko. Matome kaip bėga laikas. Lyja lietūs. Nukrenta paskutiniai lapai nuo medžių. Paskui iškrenta sniegas. Prie kontoros kažkas pastato sniego senį, bet su šakomis galvoje, kurios primena briedžio ragus. Viduje prie stalo sėdi panelė Pabarškaitė ir kažkam skambina.
2015 METAI
SAUSIS
Vaclovo namas. Jis per sniegą tempia apšiurusią eglutę, kol nutempia prie konteinerio. Bet konteineris jau pilnas eglučių. Ir iš jų sukrauta nemenka krūva. Vaclovas atsargiai atremia savo eglutę į krūvą ir nueina. Eglutės užvirsta ant šalio stovėjusio automobilio. Ateina žmogelis ir spusteli pultelį. Iš po eglių krūvos pasigirsta, kaip atsirakina mašina. Žmogelis nieko nesupranta ir ima dairytis. Ima skambėti Vaclovo mobilusis ir jis atsiliepia.
Vaclovas: Labas rytas, panele Pabarškaite. Su praėjusiais.
Pabarškaite: Aha. Pone Vaclovai, jūs girtas?
Vaclovas: Ne. Tik šiek tiek pagiringas ir persipi…. eeee…. persišventęs.
Pabarškaitė: Kad jau septinta sausio. Nesvarbu. Ar jūs kvietėt šiandien kažkokią grupę? Nes jie atvyko be jokio perspėjimo ir jau laukia.
Vaclovas: Šiandien? O negalima bent jau rytoj?
Pabarškaitė: Jie labai primygtinai jūsų reikalauja.
Vaclovas: Gerai, gerai. Greit būsiu.
Pabarškaitė: Ir, pone Vaclovai…
Vaclovas: Ką?
Pabarškaitė: Prigriebkit man kavos. Su pienu.
Kontoros vidus. Vaclovas deda ant stalo kartoninį kavos puodelį.
Vaclovas: Na žinot. Kavos užsiprašėt ir pamiršot primint, kad valiuta pasikeitė.
Nusijuokia ir ima traukt iš kišenių įvairius pinigus ir dėt ant stalo.
Vaclovas: O pas mane kokių tik čia nėra – doleriai rubliai, kronos, markės, šekeliai…
Pavarto vieną monetą.
Vaclovas: Šita gal net iš Birbistano.
Pabarškaitė gurkšteli kavos
Pabarškaitė: Kalbant apie pinigus…
Vaclovas: Kalbant apie ką? Na tik jau ne dabar! Mūsų darbovietėj kažkokie neaiškūs žmonės, kurių nieks nekvietė, o jūs apie pinigus galvojat?
Greit kiša pinigus atgal į kišenes.
Vaclovas: Beje, kaip jie atrodė?
Pabarškaitė: Nežinau. Jie man paskambino ir pranešė, kad jau laukia jūsų apačioj.
Vaclovas sutrinka.
Vaclovas: Ir jūs čia taip ramiai sėdit? Panele Pabarškaite…
Prisėda ant stalo ir uždeda ranką jai ant peties.
Vaclovas: Bet ko mes čia taip dalykiškai visąlaik? Virginija. Virginija, tau reiktų labiau rūpintis savimi. Rūpintis savo ir to būsimo žmogelio ateitim. (Pažiūri į jos pilvą). Stiprybės, Virginija.
Jis nueina, o ji tuo metu paima nuo stalo vieną užsilikusią monetą ir pasiima sau.
Vaclovas užeina į perklausų patalpą nešinas šautuvu. Patalpoj tamsu. Jis pastebi, kad ant scenos tyliai stovi keturios figūros, bet nieks iš jų nejuda. Vaclovas įjungia šviesą ir nukreipia į juos šautuvą.
Keturi vyrukai ant scenos jau pasiruošę instrumentus ir įrangą. Kiekvienas jų atrodo savitai. Priekyje prie mikrofono stovi labai kūdas, išblyškęs vokalistas. Jo ilgi juodi plaukai, juodi drabužiai ir jis prisisegęs nemažai spygliuotų apyrankių. Netoliese stovi labai hipiškai atrodantis gitaristas. Jo rūbai margi ir dryžuoti. Jis, dėvi kliošines kelnes, liemenę, susirišęs ilgus plaukus juostele ir jo akinių stiklai rožiniai. Toliau stovi bosistas. Jis apsirengęs odinius juodus rūbus ir ilgą odinį švarką. Jo švarkas susegtas kažkokiom keistom metalinėm kniedėm. Panašu, kad švarkas ne susegtas, bet sukniedytas. Taip pat jis slepia akis po akiniais nuo saulės. Gale už būgnų sėdi labai rūstaus veido raumeningas vyrukas. Jis trumpai tvarkingai nukirptas, dėvi mėlynus džinsus ir languotus flanelinius marškinius.
Vaclovas: Gerai, vyrukai, pakelkit rankeles taip, kad matyčiau.
Visi pakelia rankas, išskyrus būgnininką.
Vaclovas: Tu gale, irgi! Ką ten slepi?
Būgnininkas: Lazdeles.
Pakelia rankas su būgnų lazdelėm.
Vaclovas: A, gerai.
Vaclovas palengva eina artyn.
Vaclovas: Aš turiu tik vieną klausimą. Ar jūs čia atvykot plėšt, žudyt ir prievartaut ar kažką pagrot ir mane apstulbint?
Vokalistas: Šiaip tai čia du klausimai.
Vaclovas nukreipia ginklą į jį.
Vaclovas: Negudrauk.
Gitaristas: Na mes per daug kuklūs, kad tikėtumėmės tamstą apstulbint. Užtat galim pagrot kaip mokam.
Vaclovas atsisėda ant sofos ir pasideda ginklą šalia.
Vaclovas: Na ką gi. Grokit tuomet.
Vyrukai derina instrumentus. Vaclovas sukryžiavęs rankas ant krūtinės nekantriai laukia.
Vaclovas: Kaip, beje, vadinasi jūsų grupė?
Vokalistas: Spiritas.
Vaclovas: Tipo, kaip skystis?
Gitaristas: Tipo, labiau kaip dvasia. Tipo angliškai, tik, tipo, su lietuviška galūne.
Vokalistas jam uždeda ranką ant peties.
Vokalistas: Varge, nepersistenk.
Vaclovas: Vargas? (Tyliai prunkšteli). Neblogas pseudonimas.
Gitaristas: Žmogau, man tokį vardą tėvai davė.
Vaclovas: A. Neįprastas toks.
Vokalistas: Pas mus visai įprastas.
Būgnininkas: Jūs ten pasiruošę?
Vokalistas: Pasiruošęs!
Gitaristas: Žiūrint kam.
Bosistas tik linkteli.
Būgnininkas užsimoja lazdelėmis.
PO 15 MINUČIŲ
Gitaristas brūkšteli per stygas paskutinį kartą ir daina baigiasi. Vokalistas nusibraukia nuo veido plaukus.
Vaclovas sėdi ant sofos išplėstomis akimis. Jam nesigauna kalbėti. Jis sukryžiavęs kojas ir jau nuima vieną nuo kitos, bet susivokia ir vėl uždeda atgal. Tada susiranda lapus su grupių sąrašais ir galop atsistojęs, prisidengia tais lapais klyną.
Vaclovas: Na, sakyčiau…. neblogai. Kaip jūs, sakėt, vadinatės?
Vokalistas: Spiritas.
Vaclovas: Ach taip, taip. Minėjot kažką.
Vokalistas: Aš Nežmogus. Čia (rodo į bosistą) Atpildas. Už būgnus atsakingas Chimera. Na, o šitas hipis, jeigu irgi pamiršot – Vargas.
Vaclovas: Aha.. Vargas. Vargas tau, Jeruzale, ir tavo vaikams……
Vaclovas pats sau trenkia antausį, pasipurto ir pamažu atsigauna. Tada susikiša lapus į kelnes už juosmens ir ima lipt į sceną.
Chimera: Ar jis susikišo popierius sau į triusikus?
Vaclovas užlipa ir apsikabina Chimerą ir mėgina apsikabint Nežmogų, bet tas išsisuka. Užtat pats Vaclovui po kita ranka greit šmurkšteli Vargas.
Vargas: O man patinka glaudus ryšys.
Vaclovas: Na ir šaunu! Tai jūs, vaikinai, neturit vadybininko?
Chimera: Kaip tyčia – ne.
Vaclovas: Na ką gi. Tuomet jums baisiai pasisekė. Aš nežinau, ar jūs žinot, bet jūs čia matyt atradot visiškai naują muzikos žanrą. Ką ten žanrą. Visiškai naują muziką! Ir aš iš jūsų padarysiu žvaigždes.
Jis atsitraukia ir apžvelgia juos iš toliau.
Vaclovas: O jūs grojot prieš tai kur nors?
Nežmogus: Na, sakykim, kad mes žinomi tam tikram glaustam rate.
Vaclovas: Tai ir gerai, kad jūs atėjot pas mane, o ne pas kokį…
Vėl apžvelgia juos visus dabar įdėmiau. Jo žvilgsnis užkliūna už Atpildo, kurio veidas visiškai be emocijų ir jis taip ir neišleido nė garso.
Vaclovas: Ar jis kada kalba?
Trys likę nariai: Ne.
Vaclovas: Aišku. Na ir nereikia. Žodžiu taip, vyrukai. Nėr čia ko delst. Aš dabar pat varau organizuot koncertų, pasirodymus televizijoj, reklaminę kampaniją ir taip toliau.
Vaclovas išlekia iš kambario.
Spirito nariai nuseka jį žvilgsniu.
Chimera: Kažkoks jis man pačiuožęs.
Nežmogus: Nelabiau negu mes.
Chimera tik gūžteli pečiais.
Virginija Pabarškaitė kompiuteriu žaidžia pasjansą. Pasišokinėdamas įlekia labai laimingas Vaclovas.
Vaclovas: Virginija, mieloji, mums pavyko! Aš juos radau.
Pabarškaitė: Tiksliau jie jus rado.
Vaclovas: Visąlaik tu kabiniesi prie žodžių. Išgirstum tu juos, tai turbūt prie vietos pagimdytum.
Virginija: Ai gal tada ne…
Vaclovas: Tie vyrukai ne šiaip groja. Jie ten burtus kuria.
Virginija: Tai ar jau galėčiau tikėtis pinigų?
Vaclovas: Ech, Virginija, Virginija. Argi gražu tokiu pakylėtu momentu apie pinigus galvot?
Virginija: O tu, Vaclovai, negalvoji?
Vaclovas: Aš? (Prunkšteli). Aš esu aš.
Pasišokinėdamas kaip ir prieš tai išstraksi pro duris laukan.
Virginija nuseka jį pagiežingu žvilgsniu. Paskui pažiūri į kortas ekrane ir tada pajaučia skausmą pilve.
Virginija: Ša, ša, mažiuk. Susigalvosim pinigų kaip nors.
Vaclovas išeina iš kontoros ir nuvažiuoja, o tuo metu jį stebi kitoj pusėj gatvės, mašinoje sėdintis Liucijus.
Matome laidos vinjetę. Moteris trumpais plaukais ir kostiumėliu šypsosi. Pasirodo laidos pavadinimas – „45 minutės su Indre“. Prasideda laida. Filmavimo studijoje pamažu rimsta plojimai ir į žiūrovus kreipiasi laidos vedėja Indrė.
Indrė: Sveiki, sveiki. Su jumis ir vėl laida „45 minutės su Indre“ ir aš, jos vedėja, Indrė. Šiandien mes kalbėsime apie meną. O tiksliau, apie muziką. Ir ne tokią, kurią jūs žinote nuo mažens, klausotės pakeliui į darbą ar išgirstate Eurovizijoje ir paskui vėl ir vėl klausotės per radiją, kol vemt verčia. Ne. Šiandien pas mus svečiuojasi labai išskirtinė grupė. Ji kuria muziką, kokios jūs negirdėjote ir kokios nieks daugiau nepakartos. Na, arba bent jau taip man teigia grupės vadybininkas ir mano senas geras draugas Vaclovas Briedis.
Ji mirkteli atokiau už kadro stovinčiam Vaclovui, o tas mirkteli jai atgal.
Indrė: Ką gi, pasveikinkit grupę „Spiritas“.
Žiūrovai salėje ploja, bet kažkaip skystai. Indrė nueina prie sofos, kurioje sėdi keturi „Spirito“ nariai. Ji atsisėda į fotelį priešais juos.
Indrė: Sveiki atvykę.
Visi keturi tyli ir žiūri kažkur į tolį.
Indrė: Ką gi….Vyrukai, kiek žinau, jūsų grupė susikūrė visai neseniai?
Nežmogus: Na, šiaip jau mes grojam kurį laiką, tačiau kaip oficiali grupė mes nusprendėme susikurti tik prieš porą savaičių. Ir tada mes susiradome mūsų dabartinį vadybininką Vaclovą Briedį. Aišku, prieš tai mes diskutavom ir mąstėm, ar mums reikia vadybininko ir ar reikia būtent tokio.
Vaclovas kažką žiūrinėja telefone ir šypsosi, bet nugirdęs apie save pakelia galvą.
Vaclovas: Ką?
Nežmogus: Sakykim taip – iki šiol jis mūsų nenuvylė.
Vargas: Aš netgi taip pasakyčiau, Indre. Galiu į tave kreiptis vardu?
Indre: Na…
Vargas: Šaunu. Žodžiu, Indre, yra taip, kad iš tiesų mes reikalingi jam, taip pat kaip ir jis reikalingas mums. Jei pagauni mintį.
Chimera: Jis apsirūkęs.
Nežmogus: Jis visad apsirūkęs.
Indrė: Jūsų keturių žmonių kolektyvas labai kontrastuojantis tarpusavyje. Kaip gi jūs tokie skirtingi sugyvenat ir susigrojat?
Nežmogus: Taip, mes skirtingi. Ir ne tik savo skudurais ar šukuosenom. Ne. Mes radikaliai skirtingi. Šiaip jau mes visi – draugai nuo mažumės, kiekvienas nuėjome savitą gyvenimo kelią. Tapome skirtingi. Skirtingai matome pasaulį, skirtingos muzikos klausomės. Žodžiu mes supratome, kad teliko dvi išeitys. Arba suorganizuot kovą iki mirties be taisyklių, kurios gale būtų likęs tik vienas arba pradėti groti kartu.
Vargas: Ir spėk, Indre, kurį variantą mes pasirinkome?
Indrė: Pradėjot groti kartu?
Vargas: Ne!
Chimera jam kažką pašnabžda į ausį.
Vargas: Ai, tai yra taip.
Chimera: Pridursiu, kad mūsų muzika todėl ir yra tokia unikali ir neatkartojama, nes mes kiekvienas įnešame kažką savo. Nežmogus mėgsta klausytis dūmo (doom) ir visokių gotiškų dalykų, Vargas pasinešęs ant psichodelinio roko ir kartais jam visai patinka koks nors folkas. Aš gi klausau seno gero roko ir hevio (heavy). Na, o Atpildas…
Pasisuka į Atpildą. Tas visą laiką sėdi kaip statula.
Chimera: Jam kaip užeina.
Vargas: Mes suplakėm savo suvokimą apie muziką ir taip gimė visiškai naujas žanras.
Indrė: Įdomu. Kaip jūs pavadinot šitą žanrą?
Vyrukai susižvalgo.
Nežmogus: Kaip, kad neįmanoma nupasakot mūsų muzikos, tam kas jos negirdėjo, taip ir mūsų šitam žanrui neįmanoma sugalvot pavadinimo. Telieka klausyt.
Vaclovas ryškiai nusivylęs tuo ką jie šneka. Salėje pasigirsta tylus juokas ir murmėjimai.
Indrė: Žiūrovai salėje, kaip girdim nusiteikę skeptiškai.
Indrė atsistoja ir nueina arčiau link žiūrovų.
Indrė: Ar jūs nusiteikę skeptiškai?
Žiūrovai: Taip!
Indrė: Ar jums įdomu, kaip šita grupė groja?
Žiūrovai: Ne!
Indrė: Ar jums kas nors įdomu?
Žiūrovai: Ne!
Žiūrovai ryškai labai apatiški. Dalis skaito laikraščius, kiti kažką žiūrinėja telefonuose ar planšetiniuose kompiuteriuose, o tie, kur skanduoja, turi atsinešę transparantą su užrašu „Mums niekas neįdomu, todėl mes filmuojamės“.
Indrė grįžta su kreiva šypsena link „Spirito“. Dabar jos intonacija kaip kokio nors Šou vedėjo.
Indrė: Ką gi, kaip matot publika ne dovanėlė. Bet tai dalis mūsų eksperimento. Mes tyčia surinkome žmones, kurie nieko apie jus nežino ir žinoti nenori. Jie net daugelis nežino kur yra. Ir jums dabar vyručiai, teks juos sužavėti.
Vargas: Man atrodo salėj yra vaikų.
Indrė: Aš turėjau omenį, kad jums teks sugrot.
„Spirito“ nariai atsistoja ir nueina už kadro. Neužilgo ima vertis siena, šviesos prigęsta, ima virsti dūmai. Už prasivėrusios sienos grupės nariai užėmė savo pozicijas. Vaclovas tik dabar įsikiša telefoną į kišenę.
Vaclovas: Dabar bus geras.
PO BEVEIK PUSVALANDĮ TRUKUSIO, PROTU NESUVOKIAMO PASIRODYMO
Studijoje chaosas. Žmonės begioja, klykauja. Atrodo, kad visi išprotėjo. Daužomas transparantas, vaikinai nešioja ant pečių merginas, kažkas pralekia nuogas, pravažiuoja baikeris ant motociklo. Filmavimo komanda sumetusi filmavimo įrangą, padega ir ima šokti aplinkui ratu, susikibę už rankų.
Indrė: Ar jūs tai girdėjot? Ar jūs tai girdėjot? Man trūksta žodžių. Net neabejoju, kad ir žiūrovai namuose elgiasi panašiai. Baisu žinoma, bet, o ką daryt?
Spiritas tebestovi scenoje, o siena pamažu užsiveria, juos uždengdama.
Indrė: Jūs tik pažiūrėkit į tuos keturis žmones scenoje. Ką ten žmones. Dievus! Man trūksta žodžių… oro…. aš nežinau, kas darosi. Aš… aš….. Aš dabar norėčiau atsiduot pirmam pasitaikiusiam vyrui.
Kažkas šalimais atsikrenkščia. Indrė pasisuka. Ten stovi Jeronimas Kniūpsta.
Indrė: Pasvajok.
Jeronimas nusivylęs nuleidžia galvą ir pasišalina. Tuomet prieina Vaclovas.
Vaclovas: Indrute.
Indrė nusiplėšia švarką ir šoka Vaclovui į glėbį. Tas ją nusineša už kadro. Žmonės studijoje tebesiaučia.
Lauke ant suoliuko sėdi „Spirito“ nariai. Jiems visai nerūpi šaltis ir žiema. Girdisi, kaip miestas šurmuliuoja. Žmonės mėto pro langus baldus ir televizorius, gatvėse vartomos mašinos ir t. t.
Chimera: Nemaniau, kad mūsų laida turės tokį efektą. Tai net nebuvo tiesioginė transliacija.
Prieina Vaclovas taisydamasis kaklaraištį.
Vaclovas: Ką gi, mano „Spiritiniai“ berniukai, neblogai. Muzika, žinoma, stiprioji pasirodymo dalis. Užtat šnekat jūs baisiai nuobodžiai. Pasakysiu tiesiai šviesiai – aš vos stovėdamas porąkart neužmigau.
Nežmogus: Mes paprasčiausiai atsakinėjom į klausimus.
Vaclovas: Ne, vyrukai. Jums reikia pereit Vaclovo klausimų atsakinėjimo kursus. Viskas labai paprasta. Jei gali atsakyt informatyviai, intelektualiai, bet ilgai ir nuobodžiai arba greit, bet pokvailiai arba net visai idiotiškai, tai kurį variantą renkatės?
Chimera: O vidurinio varianto nėra?
Nežmogus: Renkatės antrą variantą, nes geriau apsijuokt, bet neprarast žiūrovo dėmesio. Nepamirškit, kad šiuolaikinis žmogus dėmesį geba sukoncentruot vidutiniškai penkioms sekundėms. Ir be to – masės mėgsta idiotus, nes jie artimesni širdžiai.
Nežmogus: Tamsta vadybininke, bet ar mes norim būt tokia grupė? Kažkaip parsidavėliškai skamba.
Vaclovas: Jūs kam mane susiradot? Kad būtumėt populiarūs? Jūsų muzika stogus rauna. Apsidairykit aplink.
Pro šalį bėga degantis žmogus ir šaukia „Spiritas“.
Vaclovas: Negali juk įvaizdis vilktis iš paskos. Teks rimtai ties ta dalim padirbėt.
Chimera (šnabžda į ausį Atpildui): Dar gerai, kad jis mums vienodų kostiumų nesiūlo.
Vaclovas: Reiks, manau, jums užsakyt vienodus kostiumus.
Atpildas ima reikšt kažkokias emocijas. Jis spurda ir lyg nervinasi.
Chimera: Ramiai, ramiai.
Chimera uždeda jam ranką ant peties ir ramina. Tas nurimsta.
Vargas: Šiaip jau mes galvojom, kad mūsų pasisekimus reik atšvęst. Pasidarom sau šventę!
Vaclovas: Mintis, žinoma, nebloga, tik ką jūs vyrukai įsivaizduojat kaip „šventė“?
Nežmogus: Na…
Vaclovas: Aišku. Na ką gi. Dėdė Vaclovas, jums tuoj parodys ką reiškia „Šventė“. Ir siūlau paskubėt. Nežinau kaip jums, o man visai ne šilta.
Vaclovas su vyrukais kažkokiam prestižiniam – glamūriniam klube. Groja lyg ir kažkokia „Disko“ muzika, bet gerokai „paklubinta“. Visa salė išpirkta, taigi dalyvauja tik Vaclovas, keturi „Spirito“ nariai ir daug merginų. Merginos šoka, nešioja gėrimus, o kai kurios stovi balkonuose ir iš ten žemyn mėto popierinius banknotus. Vaclovui asmeniškai šoka viena iš merginų. Vargas sėdi netoliese ant sofutės, užsikėlęs kojas, o jam ant kelių padėjusi galvą mergina. Vargas rūko ir duoda patraukt merginai. Atokiau sėdi Chimera ir Nežmogus. Jie abu sukryžiavę rankas ir jaučiasi ryškiai ne savo terpėj. Ant Chimeros leidžiasi iš viršaus pinigai.
Nežmogus: Aš jaučiuosi kaip kokiam hiphopo klipe.
Chimera: Šita aplinka žudo mano talentą. Nieko nebus – reik staigiai nusigert.
Jis nueina link baro. Ant Nežmogaus tuo metu iš viršaus pažyra monetos.
Nežmogus: Pritariu.
Taip pat nueina link baro.
Liucijaus svetainė. Katinas Vėmalas guli ant sofos. Liucijus atokiau nusisukęs krauna kažkokius daiktus į sportinį krepšį.
Liucijus: Vėmalai, prižiūrėk namus kol manęs nebus. Man reikia padirbėti. Jei kartais užtruksiu, tai maisto tu vis dar turi.
Kitam kamabario gale supilti keli maisto kalneliai. Liucijus užsega krepšį ir persimeta per petį. Iš Liucijaus laikysenos aišku, kad krepšys labai sunkus.
Liucijus: Ir palinkėk man sėkmės.
Jis užsimauna juodą plėšiko kaukę.
Senamiestis. Sutemę ir prasideda pūga. Priešais „UAB VACLOVO BRIEDŽIO KONTORĄ“
Privažiuoja pasišaudydamas Liucijaus mažytis pakleręs automobiliukas. Liucijus sėdi už vairo su ta pačia kauke. Jo burnoj rūkstanti cigaretė. Jis apsidairo ir pagesina variklį, tada išlipa iš automobilio, išmeta cigaretę ir nueina link kontoros. Kontoros vidus. Lango stiklą į šipulius išdauždamas įlekia krepšys. Pro angą įlipa Liucijus, paima krepšį ir nueina link kabineto. Čia jis pasideda krepšį, prasega ir pasimato turinys. Viduj krūva plytų, kelios kojinės ir vienas laužtuvas. Liucijus laužtuvu ima barbent per sieną ir išgirsta, kad vienoj vietoj garsas kitoks. Tada jis užčiuopia tarpą ir užkišęs laužtuvą išlaužia slaptas duris. Vėl užsimetęs krepšį Liucijus nueina koridorium iki lifto. Liucijus nusileidžia liftu į dar vieną koridorių kur jo jau laukia lazdom ir peiliais ginkluoti tie patys vyrai. Liucijus lėtai padeda krepšį ir užsmaukia viršun kaukę, kad jie pamatytų jo veidą. Vyrukai akivaizdžiai persigąsta. Vienas net prisišlapina. Jie meta ginklus ir išsilaksto. Liucijus vėl užsimauna kaukę ir patraukia koridorium tolyn. Pamėgina atrakint vienas duris, bet tos užrakintos, kitos – irgi. Trečios atsidaro, bet už jų kažkas grėsmingai suurzgia, taigi Liucijus greit jas užveria. Galop jis randa duris kurių ieškojo. Jis užeina į blankiai apšviestą patalpą, kuri padalinta per pusę storo stiklo nuo grindų iki lubų. Kitam patalpos gale ant pjedestalo labai demonstratyviai pastatytas seifas. Liucijus prieina prie sienoje įtaisytos panelės. Joje skylė raktui. Liucijus perbraukia per skylę ir atsidūsta.
Liucijus jau kitam kambary varto įvairias spintas ir spinteles ir kažko ieško. Galop iš vienos spintelės stalčiaus pabyra metalinės delionės dalys ir tuo pat metu nusileidžia grotos ant durų ir ima leistis lubos. Liucijus apsidairo ir pastebi, kad vienoje iš sienų yra tušti rėmeliai. Jis mikliai suverčia dėlionės dalis į iškritusį stalčių ir nusinešęs link sienos ima dėlioti. Jis stengiasi kaip įmanydamas, bet lubos sparčiai leidžiasi, paskui iš sienų ima lįsti pjūklai, liepsnosvaidžiai ir visi pavojai artėja link Liucijaus. Visgi jis suspėja ir visi pavojingi įrenginiai grįžta į vietas. Lubos irgi. Tuomet rėmeliai su užbaigta delione pasikelia ir atsivėrusioje nišoje Liucijus pamato medaliono dalį.
Kitam kambary Liucijus susimąstęs apžvelginėja įmantrią vamzdžių sistemą sienoje. Jis ardo vamzdžius ir perdelioja juos kitaip, o paskui nulenkia svirti. Vanduo ima tekėti būtent ten kur ir reikėjo, kol užtvindo apačioje buvusią patalpą. Pro plyšį grindyse Liucijus pamato vandens viršun pakeltą nedidelę medinę kaladėlę. Jis prisitraukia ir išgraibo kaladėlę savo laužtuvu. Kaladėlėje įtaisytas paprastai atrodantis metalinis rakčiukas.
Dabar Liucijus jau fakelais apšviestame urve. Jis prieina požeminį ežerą. Liucijus neria ir pasiekia dugne buvusią skrynią, kurią atsidaro su prieš tai gautu raktu. Viduje jis randą antrą medaliono dalį. Tuomet iš tamsios angos ima lįsti milžiniški čiuptuvai. Liucijus greit pasišalina ir iššoka iš ežero. Kol Liucijus atgauna kvapą, čiuptuvai išsirango į vandens paviršių ir jį supančioja. Liucijus muistosi, bet visgi jie nusitempia jį atgal į ežerą.
Liucijus bėga koridorium nuo jį besivejančio mutavusio dobermano. Galop jis įbėga kambarin. Dobermanas šoka, bet Liucijus pasišokėjęs atsispiria nuo sienos ir spiria šuniui į snukį. Kol tas guli, Liucijus prišoka ir prapjauna jam pilvą peiliu. Viduj randa trečią medaliono dalį.
Prašmatnus kambarys, kuriame ištaigiai pasipuošę ponai ir ponios klausosi fortepijono muzikos. Vidun įsiveržia Liucijus ir nieko nelaukęs irma peiliu pjaustyt krėslų ir sofų paminkštinimus, o prapjovęs versti lauk kamšalą. Žmonės siaubingai nusigąsta ir ima gūžtis kambario kampuose. Liucijus niekaip neranda, ko jam reikia. Galop jis prieina prie fotrepijonu skambinusio vyro ir be ceremonijų nuverčia jį nu kėdės. Prapjovęs tos paminkštinimą, viduj randa paskutinę medaliono dalį. Liucijus išeina. Žmonės tuo metu padeda atsikelt nuverstam nuo kėdės vyrui, bet netikėtai grįžta Liucijus. Jis prieina prie akvariumo, kuriame gyvena nedidukas aštuonkojis ir nuverčia jį ant žemės. Kai akvariumas sudūžta, Liucijus ima trypti aštuonkojį su koja.
Liucijus bėga tiltu pro milžiniškas ašmenuotas švytuokles. Gale tilto stovi Vaclovo statula. Liucijus ją nustumia ir grindyse pasimato plokštuma kaip tik medalionui įstatyti. Liucijus sudeda visas keturias dalis ir tos susijungia. Iš grindų išlenda stačiakampė, tuščiavidurė kolona, kurios viduje – raktas su juoda rankena. Liucijus paima raktą ir pasididžiuodamas jį iškelia. Net nusitraukia nuo veido kaukę, kad įdėmiau jį apžiūrėtų.
Klubas. Vaclovui vis dar asmeniškai šoka, tuo tarpu jis pats jau gerokai įkaušęs.
Vaclovas: Mmmm. Papai. (Kreipiasi į greta sėdintį Vargą). Žinai, aš nesuprantu kaip kažkam gali nepatikti mergos? Aš čia turiu omeny tuos du.
Mosteli link Nežmogaus ir Chimeros, kurie sėdi prie baro nusisukę ir geria.
Už baro dirbanti mergina nusprendžia juos pakalbinti.
Mergina: Tai, jūs, kaip supratau, muzikantai?
Chimera tik kažką neaiškiai suartikuliuoja ir paleidžia link jos stiklinę. Ta sudūžta netoli galvos ir mergina spygtelėjusi nubėga. Kelios šukės nukrenta ant baro. Nežmogus pakelia vieną didesnę ir atraitojęs rankovę ima pjauti sau riešą.
Vargas: Sakykim, kad jų prioritetas – menas. Mano gi – gyvenimas.
Vaclovas: Ką?
Vargas: Apsipūst man svarbiausia, žmogau.
Vaclovas: A. Matai, net ir tas jūsų tylenis naudojasi proga.
Kitam gale salės ant krėslo, pasidėjęs rankas ant kelių sėdi Atpildas. Aplink jį šoka ir visaip raitosi net trys merginos.
Vaclovas: Beje, kodėl jis visada tyli?
Vaclovas: Ilga istorija. Jei sutrumpint, tai jis nepratars nė žodžio, kol mūsų pasaulis nepagerės.
Vaclovas: Kol kas nenutiks? Na sėkmės jam. Ar jo vardas „Atpildas“ kaip nors su tuo susijęs?
Vargas: Ne, aišku, kad ne. Juk jam tėvai tokį vardą davė.
Vaclovas: Kaip ir tau? Pala! Ar tu nori pasakyt, kad jums visiems tokius vardus davė tėvai? Ir, kad tai ne pseudonimai?
Vargas: Aha.
Vaclovas: Chimera? Nežmogus? (Vaclovas kirčiuoja „Nežmogùs“).
Vargas: Tikrai taip. Tik tu kirčiuoji ne taip. Reik sakyt „Nežmõgus“. Kaip jau tau ir sakiau anksčiau. Mūsuose tokie vardai visai įprasti.
Vaclovas: Jūsuose, sakai?
Mergina intensyviai krato užpakalį Vaclovui prieš veidą kol galop visai panardina jo veidą tarp sėdmenų.
Vaclovas: Gerai, mažiuke, gal eik, pabėgiok. Aš pašnekėt noriu.
Mergina nulipa nuo sofos ir nueina. Vaclovas prisitraukia arčiau Vargo.
Vaclovas: Jūs visi esat iš tokios pat Lietuvos, kaip ir aš. O man dar nėra tekę girdėt, kad kas tokius vardus duotų. Aišku, durnių visur yra, bet, kad taip sutaptų…
Vargas: Va čia tu Vaclovai ir klysti. Mes negalim būt iš tokios pat Lietuvos. Mes iš tos pačios, bet ne iš tokios pačios. Pagauni?
Vaclovas: Ne.
Vargas: Supranti. Visi mes skirtingi. Visi mes gyvenam savo skirtinguose pasauliuose. Taigi mūsų skiriasi ne tai, kad Lietuvos, bet visi pasauliai ir galaktikos, žmogau. Tu ir aš galim gyvent viso labo priešingose gatvės pusėse, bet mudviejų realybės bus skirtingos. Todėl tavo gatvės pusėj „Vaclovas“ bus įprastas vardas, o mano pusėj „Vargas“. Ką gali žinoti, gal mudu esam tas pats asmuo, tik iš skirtingų realybių?
Vaclovas: Hm. Žinai gal tu ir man duok parūkyt to ką ten trauki.
Vargas: Ko iškart nesakei? Tau, vadybininke, aš turiu specialų suktinį.
Jis paduoda Vaclovui „kasiaką“ ir pridega.
Liucijus grįžta į patalpą su seifu. Jis pamato, kad kitapus stiklo kažkas pasilenkęs prie seifo. Tai kažkokia juodai apsirengusi figūra. Jis greit įkiša raktą į plyšį ir pasuka. Stiklas nusileidžia ir Liucijus nuskuba link figūros. Figūra staigiai atsisuka. Tai kažkokia juodai apsirengusi moteris su dideliu pilvu ir tokia pačia juoda kauke, kaip ir Liucijaus.
Liucijus: Pabarškaite?
Pabarškaitė: Liucijau?
Liucijus: O tu iš kur žinai?
Pabarškaitė: Kad tu visad su ta pačia striuke.
Liucijus: Logiška. Tai ką čia darai prie seifo?
Pabarškaitė: Atėjau to kas man priklauso.
Liucijus: Aš irgi.
Pabarškaitė: Žinai kombinaciją?
Liucijus: Gal…
Pabarškaitė: O aš žinau. Reiškia mano pirmumo teisė.
Liucijus: Klausyk, moterie. Man tikrai neaiškins kažkokia… kažkokia… sekretorė.
Pabarškaitė: O man neaiškins kažkoks bedarbis.
Liucijus: Labai jau tu daug girdi.
Pabarškaitė: Arba labai jau jūs su Vaclovu garsiai kalbat.
Liucijus: Kaip tu taip greit prisikasei iki seifo?
Pabarškaitė: Nes aš žinau Vaclovo paslaptis. Aš, tiesą pasakius, daug ką žinau, o kas iš to? Ar mane kas vertina?
Liucijus: Uoj tik nepagimdyk prie vietos.
Pabarškaitė: Žodžiu taip. Prie seifo aš buvau pirma. Kombinaciją žinau tik aš. Reiškia seifo turinys – mano.
Liucijus: Kalbant apie seifą…
Pabarškaitė: Taip?
Liucijus: Jis bėga.
Pabarškaitė: Ką?
Liucijus: Seifas bėga!
Pabarškaitė greit apsisuka ir pamato, kad kolona su seifu leidžiasi žemyn į angą grindyse. Ji šoka prie seifo ir bando desperatiškai jo įsikibti.
Pabarškaitė: Darytum ką nors!
Liucijus: Nematau prasmės. Vistiek kombinaciją žinai tik tu.
Seifas dingsta grindyse ir anga užsidaro.
Pabarškaitė uždususi ir sunkiai alsuoja. Ji piktai nusimauna savo kaukę ir tėškia į grindis.
Pabarškaitė: Patenkintas!?
Liucijus irgi nusimauna kaukę ir numeta.
Liucijus: Tikrai nematau čia savo kaltės. Matyt įsijungė apsaugos sistemos. Palubėj ima mirksėt raudona lemputė ir įsijungia aliarmas. Vienintelį išėjimą iš kambario užveria stora metalinė plokštė sulig visa siena.
Pabarškaitė: O ne, ne, ne!
Liucijus: Na. Bent jau jokio roboto žudiko neužleido.
Iš slaptos nišos sienoje išeina didelis robotos. Viena jo ranka – patranka, kita – didelis diskinis pjūklas.
Liucijus atsidūsta. Tada pasiknisa savo krepšyje tarp plytų ir išsitraukia du automatus.
Liucijus (Pabarškaitei): Tu gal susirask kokį saugesnį kampą.
Pabarškaitė nulekia tolyn, o Liucijus ima šaudyti į robotą.
Vaclovas aiškiai apsirūkęs ir visiškai atsipalaidavęs.
Vaclovas: Vargeli, ką tu man davei?
Vargas: Man atrodo tau jau gana.
Vargas atima iš Vaclovo „kasiaką“ ir pats ima jį rūkyti.
Vaclovas sureaguoja tik po geros pauzės ir ima grabaliot orą apie save.
Vaclovas: Nelįsk. Aš tau ne koks piemuo. Tu galvoji aš nerūkęs gyvenime? Nerūkęs? Gyvenime? Dalykų?
Tada apsižiūri savo delnus.
Vaclovas: Ei! Tu atėmei. Ale tu ir žaibiškai greitas.
Vargas: Klausyk, žmogau, čia ne šiaip marichuana. Šitas daiktas specialus. Aš gi tau sakiau. Jis su priemaišom.
Žodį „priemaišom“ jis sušnabžda Vaclovui į ausį.
Vaclovas: Fuuuu. Nekalbėk man taip seksualiai.
Vargas: Dar gerai, kad laiku atėmiau. Jei būtum visą sutraukęs, tai tektų mums ieškot naujo vadybininko. (Pažiūri į Vaclovą). Nors ir dabar dar neaišku.
Vaclovas: Tai kas bus?
Vargas: Na dabar, matyt, atsivers slaptosios sąmonės durys ir teks tau stot į akistatą su savo demonais.
Vaclovas: Pffff. Eilinis penktadienis.
Vaclovas vėl pažiūri į savo rankas, paskui į aplinką. Jis mato keistas spalvas. Jo rankas lyg išberia keistom neoninėm spalvom, o sienos ima raibuliuoti ir keistai išplaukia.
Chimera ir Nežmogus vis dar prie baro. Prie jų prieina stambi moteriškė.
Moteriškė: Aš girdėjau, jūs čia mergaites skriaudžiat.
Nežmogus: Na kas čia per tonas, miela ponia? Mes bet ką skriaudžiam.
Chimera: Patylėk. Aš šitą reikalą diplomatiškai išspręsiu.
Vaclovas plekšnoja Vargui per petį.
Vaclovas: Žiūrėk! Žiūrėk!
Vargas tuo metu baigia rūkyt ir numeta šalin nuorūką.
Vargas: A, Chimera vėl imasi savo darbelių.
Chimera nešasi iškėlęs virš galvos stambiąją moteriškę. Ta spurda.
Moteriškė: Padėk mane, tu stuobrį!
Chimera: Kantrybės.
Jis ją nusineša iki salės vidurio ir tada užsimojęs meta. Ji nulekia kaip tik ten kur Atpildui šoka merginos. Moteriškė įlekia į patį vidurį ir išgriauna visus. Chimera užšoka ant stalo ir ima baubdamas trankyti sau kumščiais į krūtinę. Vaclovas viską stebi ir tik kikena.
Vaclovas: Jūs, žiūriu, visai neprastai mokat linksmintis. Nereikia man jūsų net mokinti.
Pamažu ima keltis Atpildas. Jis susiranda savo akinius nuo saulės, kurie nukritę ant žemės ir pamato, kad jie sudužo. Jo akys ima šviest raudonai ir jo veidą be emocijų perkreipia įniršis. Jis pasisuka į Chimerą ir ima garsiai rėkti. Chimera jam atsako tuo pačiu ir net susiplėšo marškinius. Atpildui gi tuo metu ima ryškėti storos melsvos gyslos, o jis pats raudonuoja. Paskui jis ima plėstis, tarsi staigiai augtų jo raumenys. Jis greit patampa aukštesnis ir gerokai stambesnis, o jo veidas kažkaip mutuoja ir jis tampa panašesnis į pabaisą. Jis dar kartą užrėkia ir pasileidžia link Chimeros. Pasišokėjęs nuverčia jį nuo stalo ir jie abu nurieda ant grindų. Vaclovas stebi visą šitą vaizdą, bet jam viskas mirga ir raibulioja.
Vargas: Na kaip? Realybės ribos tirpsta?
Vaclovas: Sėkmingai.
Vargas: Tada ruoškis kelionei.
Ima vibruoti Vaclovo telefonas.
Vargas: Tavo telefonas kažko nori.
Vaclovas išsitraukia telefoną ir ilgai vedžioja pirštu kol pataiko. Ekrane matosi užrašas „KONTOROJE ĮSILAUŽĖLIAI“.
Vaclovas: O šūdas.
Jis atsistoja nuo sofos ir paeina į šalį kur vėl bando pataikyt pirštu į ekraną. Tuo metu už jo, link sofos atlekia Atpildo numestas Chimera. Jis užgriūna ant Vargo ir sulaužo sofą. Chimera baubdamas atsikelia ir kontraatakuoja. Vargas gi atsikelia ir pasipurto.
Vargas: Man viskas gerai.
Požeminė patalpa. Liucijus sėdi ant krūvos sunaikintų robotų ir rūko. Prasiveria siena atidengdama milžinišką ekraną. Arčiau prieina Pabarškaitė. Ekranas įsijungia ir jame pasirodo Vaclovas. Matosi, kad jis labai apsivartojęs.
Vaclovas: Liucijau? Virginija? Čia tikrai jūs?
Pabarškaitė: Vaclovai, aš čia nė prie ko. Jis mane privertė.
Liucijus į ją pasisuka.
Pabarškaitė: Na gerai, gerai. Nieks nieko nevertė. Bet išspręskim viską be policijos. Jei mane pasodins, tai ir vaiką atims.
Vaclovas: Tu, Liucijau ką nors nori pasakyt?
Liucijus: Tikiuosi tavo šitie robotai brangiai kainavo.
Vaclovas: Žinot, aš dabar nelabai kažkaip sugebu mąstyt, bet pasakysiu tiek… pasakysiu…
Ekrane už Vaclovo girdisi riksmai. Lūžta baldai ir dūžta stiklai.
Vaclovas: Aš jumis labai nusivyliau. Žodžiu, aš išvažiuoju gastroliuot. Muzikinis turas mums. O jūs tuo metu būkit ten ir galvokit ką padarėt.
Ekranas išsijungia. Pabarškaitė kažką nori sakyt, bet ekranas vėl įsijungia.
Vaclovas: Jo ir ten yra šaldytuvas tokiems atvejams.
Ekranas vėl išsijungia ir siena užsidaro. Tada prasiveria kita siena ir iš ten išlenda šaldytuvas. Liucijus nulipa nuo nuolaužų krūvos ir nueina jo atidaryti. Ten pilna visokio maisto ir gėrimų. Liucijus iškart paima alaus, bet paskui paima dar vieną. Jis nori siūlyt Pabarškaitei, bet iš jos išraiškos aišku, kad nederėtų. Tuomet pasiūlo jai pieno pakelį. Ji paima pieną ir jiedu susidaužia pieno pakeliu į alaus butelį. Liucijus gurkšteli alaus, o Pabarškaitė užsiverčia pieną ir išgeria visą.
Pabarškaitė: Liucijau, tu nekenti moterų, bet manęs turbūt ypač?
Liucijus: Kodėl taip galvoji?
Pabarškaitė: Na, tu man trenkei vieną kartą. Kumščiu. Aš netekau sąmonės kažkur valandai laiko.
Liucijus: Tu man vieną kartą kavą persaldei.
Pabarškaitė: Aš rimtai! Mums dabar čia teks būti vienu du, kaži kiek laiko. Matei, koks Vaclovas? Jis ten kaži ką vartoja su tais savo muzikantais. Man tik reikia žinot, kad galiu tavim pasitikėt. Na žinai… aš turbūt jau greit gimdysiu.
Liucijus: Aaa.
Jo dešinė akis patrūkčioja.
Vaclovas gi tuo metu nežino kur padėt telefoną. Jo pasaulis raibuliuoja. Keičiasi formos ir spalvos. Tikrovė visiškai išsikreipa. Telefonas jo delne ištirpsta. Stalas pats pasitraukia Vaclovui iš kelio. Kažkur grumiasi Chimera ir Atpildas. Atpildo viršutinė aprangos dalis virtusi skutais ir matos, kad jo visas kūnas nepanašus į žmogaus. Jam iš delnų išlindę čiuptuvai ir apsivynioję Chimerą. Tuo tarpu Chimerai išdygsta dar dvi galvos ir jis ima pūsti ugnį į Atpildą. Kuo toliau, tuo labiau jie panašūs į dvi milžiniškas pabaisas su begale galūnių ir ataugų. Vaclovas nebesupranta kur veda laiptai, kur lubos, o kur sienos. Langai lekioja po sienas, o patalpos formos nuolat kinta.
Vaclovą užkalbina kažkokia mergina.
Mergina: Gerai jaučiatės?
Vaclovas atsisuka ir pamato, kad jos visa galva pilna akių, ji sparnuota ir su daugybe kojų. O taipogi ji turi keturias eiles krūtų, kiekvienoj po šešias.
Vaclovas: Mmmm. Papai.
Su baisiu trenksmu visai šalia prasikočioja besigrumiančios baidyklės. Mergina nusigandusi nuskrenda. Jie nusirita kiaurai sieną, ją išgriaudami. Tačiau kai jie dingsta – viskas nutyla. Nebelieka muzikos, garsų, triukšmo. Vaclovas tik mato pro plyšį sienoje kaip lauke ramu. Ten iš lėto krenta sniegas. Jis išeina pro skylę laukan, bet ten kažkaip labai tuščia. Nematomas šviesos šaltinis apšviečia tik mažytį žemės plotą prie sienos, o toliau gi visiška tamsa ir ten nieko nebėra. Vaclovas šiek tie pastovi. Ant jo sninga. Bet jis ima eiti link tamsos. Atsargiai, tiesdamas vieną ranką. Tada drąsiau, arčiau. Galop jis sulenda į tamsą ir joje prapuola.
Vaclovas eina tolyn ir tolyn. Šviesu, tik ten kur jis eina. Aplinkui – neperregima tamsa. Tačiau ima smarkiau snigti ir pakyla smarkus vėjas. Vaclovas pasikelia švarko apykaklę ir eina susigūžęs. Galop atsitrenkia į kažkokio pastato sieną. Jis grabaliodamas slenka palei sieną, kol aptinka dvigubas duris ir sunkiai jas pradaręs, įsmunka vidun. Viduje viskas ganėtinai neblogai apšviesta. Vaclovui netgi reikia laiko, kad apsiprastų prie šviesos. Jis ima dairytis ir iš kažkur išlenda Vargas.
Vargas: Na, tai kur tu čia užblūdyjai?
Vaclovas: Aš maniau tu čia pas mus sapnų valdovas?
Vargas: Visų pirma – tai ne sapnas. Tu dabar savo senų prisiminimų, nuoskaudų ir neišsipildžiusių svajonių karalystėje. Visų antra – manęs čia nėra. Aš ne tikras Vargas. Aš tavo, sakykim, gidas.
Pro šalį prabėga triukšmaujantis vaikų būrys. Vaclovas dairosi po koridorius.
Vaclovas: Pala, pala. Čia gi mano mokykla. Daugmaž. Koridoriai lyg nebuvo tokie painūs ir skraidančių žuvų kažkaip nepamenu.
Pro šalį praskrenda pulkelis žuvų. Paskui vėl pralekia vaikai.
Vaclovas: Kaži ar pamatysiu nors vieną pažįstamą veidą?
Jis stabteli pamatęs save ir Liucijų. Jiedu vaikai ir kažką šnekučiuojasi.
Vaclovas: Tu tik pažiūrėk kokius šlykščius akinius mama man nupirko.
Vargas: Tik nebandyk jų kalbint.
Vaclovas: O kas bus?
Vargas: Nežinau dar nesugalvojau. Bet nebandyk.
Šalia vaikų Vaclovo ir Liucijaus iš grindų ima lįsti trys figūros. Tai Darius Debilinskas ir broliai dvyniai – Pranas ir Jurgis.
Darius vaikas: Sveikučiai.
Vaclovas vaikas: Labas, Dariau. Ir kiti du. Eee, ką darot?
Darius vaikas: Atėjom pažiūrėt ką nevykėliai veikia.
Vaclovas vaikas: Radot juos?
Liucijus vaikas: Jis apie mus.
Vaclovas vaikas: Tu kaip visad.
Darius vaikas: Tylėt, nevykėliai!
Vaclovas vaikas: Gerai.
Darius vaikas: Pranai, Jurgi, griebkit nususėlį.
Pranas ir Jurgis pastveria Liucijų ir nusitempia koridorium.
Vaclovas vaikas: Žinai, Dariau, aš gal ir eisiu.
Darius vaikas: Ir paliksi savo draugą?
Vaclovas vaikas: Nuo to, kad jūs ir man kažką padarysit, jam lengviau nepasidarys?
Darius vaikas: Ech. Nepatinki tu man, Vaclovai.
Vaclovas bando atrodyti grėsmingai.
Vaclovas vaikas: Tu man irgi, Dariau.
Darius nusijuokia ir ranka numuša Vaclovui akinius. Tie sudūžta. Tada nutempia jį paskui Liucijų.
Vargas: Ach tie vaikų žaidimai.
Vaclovas: Kur gi ne.
Gale koridoriaus prie sienos per drabužius prikaltas Liucijus, o šalia dvyniai kala Vaclovą. Šią ceremoniją stebi būrys vaikų.
Liucijus vaikas: Bandei vėl išsisukt?
Vaclovas vaikas: Aha.
Liucijus vaikas: O paskui įbaugint?
Vaclovas vaikas: Bandžiau. Ir žinai ką? Vieną dieną man pavyks!
Liucijus vaikas: Jie bent jau nemėto nieko.
Liucijui į veidą tėškiasi pomidoras.
Liucijus vaikas: Nekenčiu savo gyvenimo.
Vaclovas: Gerai, to jau gana.
Bando eit link vaikų, bet supranta, kad jo kojos įklimpę grindyse. Jis bando traukt koją, o tuo metu vaikai mėto visokius dalykus į mažuosius Liucijų ir Vaclovą. Iš už kampo išlenda buvusi Liucijaus ir Vaclovo auklėtoja.
Vaclovas: Auklėtoja! Kaip gerai, kad jūs čia. Sustabdykit juos.
Auklėtojos galva atsiskiria nuo kūno ir paaiškėja, kad tai tik balionas su virvute. Jis pakyla ir įsiremia į lubas. O „kūnas“ suglemba į skudurų krūvą ant grindų.
Vaclovas: Kaip visada.
Galop jis išlaisvina kojas ir pasileidžia link vaikų būrio, bet koridorius patampa labai neproporcingai ilgas. Visgi Vaclovas pasiekia vaikus ir jie atsisuka. Kiekvienas iš jų dėvi po šiurpią žvėries kaukę.
Vaclovas: Eeee? Baikit?
Prie sienos prikalti vaikai – Liucijus ir Vaclovas jau vos beatpažįstami. Jie aplipę vaisių ir daržovių gabaliukais ir šiukšlėmis.
Liucijus ir Vaclovas vaikai: NEVYKĖLIS.
Jie abu ima tirpt. Iš pradžių nusmunka oda ir mėsa, o paskui ištirpsta ir nuvarva kaulai. Vienas iš kaukėtų vaikų meta į Vaclovą pomidorą, bet jis išsisuka. Pomidoras pragraužia grindyse skylę.
Vaclovas: O šūdas.
Jis ima bėgti o vaikai iš lėto žygiuoja link jo ir laido pomidorus. Labai netaikliai. Kur jie atsitrenkia, ten iškart pragraužia skylę. Vaclovas bėga link durų koridoriaus gale, o koridorius tirpsta nuo pomidorų. Pro pratirpusias skyles matosi keistos raibuliuojančios spalvos. Pro vieną iš jų galvą iškiša Vargas.
Vargas: Psichodeliška, ar ne?
Vaclovas: Eik šikt!
Vaclovas prilekia prie durų, bet tos užrakintos. Jis ima jas trankyt pečiu. Tuo tarpu koridoriaus lieka vis mažiau dėl vis didėjančių skylių. Visgi jis išmuša duris ir išvirsta laukan. Paskui greit jas užveria už savęs. Ir dairosi tuo pačiu bandydamas atgaut kvapą.
Jokio pastato nebėra. Durys stovi paprasčiausiai vidury lauko. Žemė nyki, sausa ir suskeldėjusi. Bet nuo durų veda akmenimis grįstas takelis. Vaclovas tik gūžteli pečiais ir nueina takeliu.
Virginija Pabarškaitė sėdi požeminiame kambaryje, nugara atsirėmusi į šaldytuvą. Ji prisidėjusi maisto ir valgo viską iš eilės. Tuo pačiu verkia.
Pabarškaitė: Kai prisiskambinsi tam kalės vaikui Vaclovui, tai pasakyk jam, kad man reik į ligoninę. Mano gimdymas vėluoja. Gerokai!
Liucijus prisidėjęs prie ausies telefoną laukia.
Liucijus: Ryšys čia yra. Ne per daug keista. Vaclovas čia ketina pralaukt apokalipsę.
Liucijus suurzgia.
Liucijus: Nekelia. Pats sakė, kad gastrolės. Žinai gi tu tas Vaclovo gastroles.
Pabarškaitė (vis dar verkdama): Pinigų jis man neišmoka! Atostogų neišleidžia! O dabar dar uždarė šitam požeminiame kalėjime! Su Liucijum!
Liucijaus akis patrūkčioja ir jis išjungia telefoną.
Pabarškaitė: Jis pats blogiausias viršininkas!
Liucijus: Jis pats blogiausias „daug kas“. Užtai mes jį taip ir mėgstam.
Pabarškaitė ima raudoti dar garsiau.
Liucijus: Panašu, kad mano pokštai nėščios moters neramina. Alaus ji nenori. Daugiau nieko nesugalvoju.
Pabarškaitė sudejuoja ir susiima už pilvo.
Liucijus gurkšteli alaus.
Liucijus: Ne.
Pabarškaitė nustoja dejuoti, bet jos veido išraiška labai susirūpinusi.
Liucijus: O ne.
Pabarškaitė: Liucijau…
Liucijus: Ne, ne, ne.
Pabarškaitė: Panašu, kad vandenys nutekėjo.
Ji čiumpa jį už striukės ir prisitraukia prie savęs.
Pabarškaitė: Liucijau, ką tu išmanai apie gimdymą?
Liucijus (atsidūsta): Na vienam vyrukui teko sudėti visus vidaus organus atgal į vietas. Pro kaklą. Tamsoje.
Pabarškaitė: Ar… ar jis išgyveno?
Liucijus: Jis ir neturėjo išgyvent.
Pabarškaitė: Aš rimtai! Ką mes darysim?
Liucijus: Pradžiai paleisk mane.
Ji paleidžia Liucijaus striukę. Jis gurkšteli alaus. Vėl patrūkčioja jo akis. Tada jis numeta tuščią butelį atžagaria ranka į šalį.
Liucijus: Tau tai nepatiks. Man irgi. Maukis kelnes.
Vaclovas tebeeina akmeniniu takeliu. Iš dangaus nusileidžia Vargas nusitvėręs virvutės, kuri pririšta prie baliono – auklėtojos galvos. Vargas paleidžia balioną ir tas nuskrenda:
Vargas: Na ir ko gi mes pasimokėme iš sugrįžimo į mokyklą?
Vaclovas: Pasimokėme? Kas tau čia? Geroji animacija!? Viskas, ką aš žinau, tai, kad aš apsipūtęs ir VISA TAI – tik kliedesiai. Gal dabar mano širdis sustojus ar smegenys išsijunginėja? Man reikia grįžt!
Vargas: Ai nebūk tu mėmė. Pabūnam dar. Juk mums taip įdomu sužinot kas toj Vaclovo galvelėj.
Vargas ima mažėti ir sulenda į Vaclovo ausį. Vaclovas tranko sau per ausį ir jau pro kitą iškrenta mažučiukas Vargas. Vaclovas kaip pamišęs bando sutrypti Vargą, bet tas vis išsisuka, kol galop įšoka pro klešnę į kelnes. Vaclovas muistosi ir graibosi, bet tas kyla vis aukštyn. Vaclovas prasisega užtrauktuką ir pro klyną galvą iškiša Vargas. Vaclovas bando jį sučiupt, bet tas vis sulenda, o paskui vėl išlenda. Pro šalį skrenda auklėtojos galva.
Auklėtoja: Vaclovai, susitvarkyk. Pas tave pro klyną Vargas išlindęs.
Vaclovas: Žinau, tamsta auklėtoja.
Galiausiai jis sugriebią Vargą, ištraukia ir smarkiai užsimojęs meta jį tolyn. Tas kaip tyčia pataiko į auklėtoją – balioną ir anas susprogsta.
Vaclovas pasipiktinęs užsisega užtrauktuką.
Vaclovas: Gidas mat atsirado.
Vaclovas pasidairo ir nykiam peizaže pamato vienišą daugiaaukštį stovintį ant kalvelės. Jis nueina link jo. Kai Vaclovas prieina prie daugiabučio ir pažiūri viršun, tai tas atrodo begalinai kylantis į viršų. Jis net prisidengia akis ranka ir bando įžiūrėt viršūnę, bet pabaigos nematyt. Vaclovas nueina link pastato. Staigiai prišoka Vargas.
Vargas: Skambink! Skambink!
Vaclovas net krūpteli.
Vaclovas: JĖZUSMARIJA! Kur?
Vargas parodo į raudonai parašytus skaitmenis virš durų. Ten eilė vienetų. Vienetai vingiuoja tolyn ir tolyn per namo sieną…
Vaclovas priena prie mygtukų, šalia lauko durų ir ima spaudyt vienetą daugybę kartų. Vis greičiau ir nervingiau kol namas ima drebėt. Jis atsitraukia. Namas ima smegt į žemę dideliu greičiu. Smenga kol virš žemės lieka išlindęs tik viršutinis aukštas. Priešais Vaclovą atsidaro langas ir pasirodo mergina. Vaclovas įdėmiai į ją pažiūri.
Vaclovas: Margarita?
Vargas: Pica?
Vaclovas: Ne. Čia. (Paskui pašnibždom). Tai mergiotė iš paralelinės klasės, kurią aš norėjau nukabint iki išleistuvių.
Margarita: Labas, Vaclovai.
Vaclovas: Eee.. labas, Margarita.
Vargas: Ūūūū. Jaunatviška meilė. Skaityk.
Paduoda Vaclovui pluoštą lapų. Vaclovas perbėga tekstą akim ir prunkšteli.
Vaclovas: Ką? Aš šito neskaitysiu. Mes ir taip žinom kuom tai baigsis.
Vargas: Tu žinai, bet mes – ne. Paskubėk. Žiūrovai laukia.
Vaclovas pamato, kad netoliese įtaisytose tribūnose sėdi žiūrovai. Tai suaugę žmonės, bet su tokiom pačiom žvėrių kaukėm kaip vaikai iš mokyklos. Vienas iš priekinės eilės ima ploti. Visi į jį sužiūra ir tas apsidairęs liaunasi ploti. Tada visi ima mėtyti į jį pomidorus ir tas agoniškai trūkčiodamas ištirpsta su visa kėde. Vaclovas garsiai nuryja seiles ir ima skaityti.
Vaclovas: Štai ir aš, Margarita. Atvykau anksčiau kaip ir žadėjau. Ir žinai ką? Aš net teises išsilaikiau.
Atokiau už Vaclovo iš dangaus nukrenta automobilis. Matosi, kad ne pirmos jaunystės. Bet Vargas ima visaip kaip staipytis apie mašiną ir ją visaip „reklamuot“.
Vaclovas: Tai va… galėsim į išleistuves važiuot prašmatniai. Ir aš pagalvojau, gal prieš tai dar kur užsuktume. Vistiek laiko yra. Ko norėtum? Ledų gal?
Vaclovas įdėmiai pažiūri į tekstą.
Vaclovas: Ledų!? Aš tikrai taip durnai šnekėjau?
Margarita: O, Vaclovai, kaip miela. Tik, kaip čia pasakius…
Lange pasirodo Darius ir užstoja Margaritą. Jis atitinkamai tokio amžiaus koks buvo kai baigė mokyklą.
Darius: Sakykim, kaip yra. Su Margarita važiuosiu aš.
Jis iššoka pro langą ir artinasi prie Vaclovo. Vaclovas palengva eina atbulas.
Darius: Visų pirma – mano mašina naujesnė.
Ant Vaclovo automobilio užkrenta kita mašina. Juoda, didelė ir prabangi. Ta sutrina Vaclovo mašiną ir Vargą kartu.
Darius: Visų antra – aš ne lochas. Visų trečia – siūlau tau imt už parankės savo Liucijų ir pasistraksint varyt kartu. Kaip visad.
Jie sustoja. Darius grėsmingai nusišypso. Vaclovas ima kažką įtart ir pasižiūri už savęs. Ten – didžiulė bedugnė.
Vaclovas: Štai kaip būna, kai per daug Zeko Snaiderio žiūri.
Darius nuspiria Vaclovą ir tas įgriūna į duobę. Darius nueina, o atokiau iš po mašinos išlenda Vargas.
Vargas: Man viskas gerai.
Vaclovas krenta žemyn. Krenta kažkaip keistai – lyg iš lėto. Bedugnėje pilna visokių daiktų. Vieni kyla į viršų, kiti – leidžiasi. Tarp daiktų – akiniai, laikrodžiai, moteriškos kelnaitės, prezervatyvai, mašinos ratas, Liucijaus katinas ir t. t. Šonuose matyti urveliai, o kai kur atsikišusios uolinės atbrailos. Ant kiekvienos atbrailos stovi Vaclovas ir Liucijus ir kažką šnekasi. Krentantis Vaclovas dairosi. Jis bando pagriebt vienos atbrailos kraštą. Kraštas nulūžta ir jis krenta toliau. Ant vienos didelės atbrailos taipogi bendrauja Vaclovas ir Liucijus. Vaclovas kažką kalbą, o Liucijus tuo metu atsiklaupęs kažko ieško keistų daiktų krūvoj.
Vaclovas2: Tai va aš pagalvojau. Vistiek tu pažįsti visokių… kaip čia pasakius… kriminalinių elementų. Žodžiu, aš manau, kad jie galėtų pagelbėt mano draugeliui, o tada tas mainais kada nors padės mums. Tereiks jam skambtelt.
Liucijus: Padės mums ar tau?
Vaclovas2: Liucijau, Liucijau. „Man“ reiškia tą patį, ką ir „mums“.
Liucijus: Rimtai? Kada mes spėjom susituokt?
Šalia nukrenta Vaclovas. Jis pasikelia visai nesusižalojęs tik nusivalo nuo savęs dulkes.
Vaclovas: Norėjau paklaust…
Liucijus tuo metu iš krūvos ištraukia ruonį ir įdeda nukritusiam Vaclovui į rankas. Tas neišsilaiko ant kojų ir kartu su ruoniu nukrenta.
Vaclovas2: Ai, beje, tas mano draugelis šiek tiek prie mokslo ir jis dirba vienoj galingoj tarptautinėj korporacijoj. Na, tiksliau – dirbo.
Liucijus: Trumpiau?
Vaclovas2: Ką tu galvoji, jei mes užveistume vištų?
Liucijus: Vištų?
Vaclovas2: Aha. Milžiniškų vištų, kurios dėtų milžiniškus kiaušinius. Ir dar prieš pat velykas.
Liucijus: Gal imk ir tu ruonį.
Duodą jam ruonį ir tas Vaclovas irgi nukrenta.
Jis jau krisdamas paleidžia ruonį ir tas pakyla viršun.
Vaclovas2: Ruonį jis man, matai, davė.
Jis dairosi ir mato kaip ant vienos atbrailos Liucijus kažką užkasinėja. Ant kitos pulkas milžiniškų mutavusių viščiukų snapais kapoja kažkokį žmogų. Išlindusi tik ranka.
Ant dar vienos milžiniškos atbrailos kalbasi Vaclovas ir Liucijus. Tas Liucijus irgi kažko ieško daiktų krūvoj.
Vaclovas3: Tai va aš pagalvojau. Kaip lengviausia nugalėti kentaurų armiją ir užtikrinti, kad tauta nesukiltų prieš mus?
Liucijus2: Nesukiltų prieš mus ar prieš tave?
Vaclovas3: Liucijau, Liucijau. Kaip mane užknisa tavo požiūris. Šiaip aš turėjau pasiūlymą nuklonuot tave. Liucijų armija nesunkiai nugalėtų ne tik kentaurus, bet ir visus jų sąjungininkus. Tik dabar imu manyt, kad gal dešimt tūkstančių tokių kaip tu nėra pati geriausia idėja.
Šalimais nukrenta Vaclovas.
Vaclovas2: Norėjau paklaust…
Liucijus iš krūvos ištraukia futuristinį blasterį ir nušauną nukritusį Vaclovą. Tas pavirsta pelenų krūva.
Vaclovas3: Čia dabar kas?
Liucijus2: Ai šiaip.
Trenkia likusiam Vaclovui buože per smakrą ir tas nugriūna nuo atbrailos. Jis krenta žemyn trindamas smakrą ir dairosi.
Vaclovas3: Kažkos keistas dežavu apėmė.
Tada jis pažiūri žemyn. Bedugnė artėja prie pabaigos. Matosi dugnas pilnas nešvaraus vandens. Vaclovas3 pūkšteli į vandenį.
Prašmatni pobūvių salė. Žinoma, joje viskas LABAI keista. Už langų mirguliuoja tos pačios psichodeliškos spalvos. Sienos liūliuoja ir linguoja kaip drebučiai. Skraido maistas ir instrumentai. Skamba keista išsikraipiusi melodija. O svečiai irgi labai keisti. Jie visi su žvėrių kaukėmis, bet sunku pasakyti ar jie žmonės ar žvėrys. Vienoj vietoj ima skeldėti lubos ir kapsėti vanduo. Lubos pralūžta ir su vandens kriokliu įvirsta Vaclovas. Jis ir vėl atsistoja sveikas, bet šįsyk šlapias. Žvėriagalvės figūros atsisuka į jį. Vaclovas sunerimsta. Vienas kiškis nusiima kaukę ir paaiškėja, kad tai buvo Vargas.
Vargas: Ramiai. Čia tik kaukių balius.
Visi nusisuka ir daro ką darę.
Vaclovas: Nežinau. Kažko man kaukės ima baimę varyt.
Vargas: Žiūrėk, ir tavo draugas čia.
Vaclovas pasisuka ir pamato figūrą apsirengusią kaip Liucijus. Bet to žmogaus kaukė ne kažkoks gyvūnas, o Vytautas Landsbergis.
Vaclovas: Liucijau?
Žmogus nusiima kaukę. Ten Milda. Ta pati kuri išžudė visus per klasiokų susitikimą.
Vargas: Kas čia tokia?
Vaclovas: Milda.
Vargas: O kur ji dabar?
Vaclovas: Kalėjime.
Milda: O vat ir ne.
Ji nusiplėšia veidą ir po juo – Liucijus.
Liucijus: Vis dėlto, tai aš.
Vaclovas: Jo, bet tu vistiek ne tikras.
Liucijus: Pakankamai tikras, kad paklausčiau kur mano pinigai.
Vaclovas: Uoj tik nepradėk. Dar man tik Pabarškaitės trūksta.
Liucijus: Na, kad jau prisiminei…
Liucijus nusiima veidą. Ten Virginija Pabarškaitė. Tuo pačiu užauga ir pilvas.
Virginija: Vaclovai, rimtai, kodėl tu toks skūpas? Aš gi vaikelio laukiuosi.
Vaclovas pasisuka į Vargą.
Vaclovas: Kaip jie taip padaro? Aš irgi galiu veidą nusiimt?
Vargas: Nežinau. Pabandyk.
Vaclovas suima savo veido odą ir gerokai trukteli. Rezultate jis nusitraukia visą galvos odą su plaukais. Matosi raumenys ir audiniai. Ima tekėti kraujas. Vaclovas ima klykti iš siaubo ir skausmo.
Stambiu planu rėkia Pabarškaitė. Matome, kad ji guli ant grindų praskėtusi kojas. Liucijus priklaupęs gale kojų. Pabarškaitė sugriebusi jo ranką per riešą.
Pabarškaitė: Ar turi taip skaudėt, Liucijau?!
Liucijus: Tikrai neturi. Dar kiek ir tu man visai ranką sutrinsi.
Pabarškaitė: Ne tau, durniau! Man!
Liucijus: Na, skausmas reikšia, kad tu gyva. (Paskui tyliau). Kol kas.
Pabarškaitė: Ką?
Liucijus: Ne, nieko. Tu nesijaudink. Aš kaip tik knygą radau tokiems atvejams.
Pabarškaitė: Apie gimdymą?
Pabarškaitė net nežiūri į knygą, kurią Liucijus laiko rankoje. Ant viršelio parašyta „Ispanų kalbos pradžiamokslis“.
Liucijus: Beveik.
Padeda knygą ir gurkšteli alaus.
Liucijus: Tu svarbiausia kvėpuok, stumk ir nesijaudink.
Pabarškaitė: Neaiškink!
Liucijus pasislenka arčiau prie jos veido ir uždeda delną ant jos rankos.
Liucijus: Virginija, mums abiems baisu. Aš esu atėmęs daug gyvybių, o priėmęs nė vienos, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad mums pavyks.
Pabarškaitė tik smarkiai kvėpuoja ir dejuoja, bet žiūri į jį.
Liucijus: Matai aš retai ką darau su dideliu entuziazmu. Aš apatiškas, gyvenimu nusivylęs alkoholikas. Tačiau dabar aš turiu misiją. Pasirūpinti, kad šitas vaikelis sveikas ir gyvas išvystų mūsų šitą suknistą baisų pasaulį. Kai Liucijus Knopkė turi misiją, jis ją įvykdo. Ir aukų skaičius jam nesvarbu!
Pabarškaitė: Ką?!
Liucijus: Ne, nieko. Žodžiu, aš labai ryžtingai nusiteikęs ir beveik blaivus. Laikykis.
Jis grįžta prie kojūgalio.
Kapinės. Iš žemės staigiai išlenda ranka. Paskui ima lįsti ir visas žmogus. Tai – Vaclovas. Jis aplipęs žemėmis ir kirminais. Pirmiausiai jis apsičiupinėja veidą, paskui nusipurto nešvarumus ir ima dairytis.
Vaclovas: Kada gi šitos nesąmonės baigsis? Jis palengva eina per kapines ir pamato, kad tolėliau stovi bažnyčia. Vaclovas eina link jos, bet jo dėmesį atkreipia vienas antkapis.
Ant antkapio užrašyta „BORISAS IR NATALIJA MORDOPLIASOVAI“.
Išversdama žemes išlenda didžiulė papuvusi žmogysta. Tai mirusi Nataša Mordopliasova, o jai prie pilvo prilipęs jos suplotas tėvas Borisas. Ji ištiesia rankas ir eina link Vaclovo. Borisas irgi ištiesia rankas ir grabalioja orą.
Nataša: Vaclovėli, kur gi tu bėgi nuo manęs? O kaip gi mūsų vestuvės?
Vaclovo koją sugriebia ranka išlindusi iš po žemės. Jis stipriai trukteli ir ranka nutrūksta, bet lieka įsikibus į jo koją. Kol Vaclovas bando atkabint ranką, išlenda jos savininkas.
Tai visiškas skeletas su didžiuliu sombreru.
Skeletas: Aš Chavieras Antonijus Chorche Enrikė Lopezas. Ir dabar aš – mekskietiškas zombis.
Jis visas išlenda iš žemės.
Skeletas: Kur mano dukra, Katalina?
Vaclovas galop atsikabina ranką ir trenkia Chavierui per kaukolę. Ta nuo smūgio nulekia kažkur toli. Chavieras lieka grabaliot orą. Tuo metu visose kapinėse iš po žemių lenda lavonai. Tai ir kiti meksikiečiai ir Vlado gaujos nariai ir šiaip visokie žmonės. Jie mėgina apsupti Vaclovą, bet tas bėga link bažnyčios ir ginasi nuo jų skeletine ranka. Kelią jam pastoja naujas pulkelis gyvų numirėlių. Jam vadovauja mirę Darius Debilinskas ir dvyniai Geminskai.
Darius lavonas: Tik bėgti tu ir sugebi, Vaclovai. Tu taip ir likai nevykėlis.
Vaclovas nulekia kita kryptim, kur numirėlių mažiau ir bėga laviruodamas tarp antkapių. O tuo metu iš žemės lenda vis nauji ir nauji kūnai ir visi seka paskui jį. Ant vieno antkapio sukryžiavęs kojas, kuo ramiausiai sėdi Vargas.
Vargas (jo balsas labai skardus ir skamba per visas kapines): Jau beveik viskas, Vaclovai. Pabaiga arti.
Vaclovas: Aš tau jau sakiau – eik šikt!
Vaclovas pribėga prie bažnyčios. Jis meta šalin ranką, greit atlapoja duris ir įvirtęs vidun greit jas užveria. Jis įsiremia nugara į duris ir sunkiai kvėpuoja. Bažnyčia pilna žmonių ir visi atsisuka į jį. Visi su žvėrių kaukėmis. Gale – karstas. Dega žvakės, pridėta vainikų. Pastatyta didelė nuotrauka su juodu kaspinu, bet Vaclovas jos neįžiūri iš ano galo. Jis atgauna kvapą. Numirėlių lauke nebesigirdi. Vaclovas ima iš lėto eiti link karsto, o visi kaukėtieji asmenys seka jį akimis. Jis prieina ir pamato, kad nuotraukoje pavaizduotas žmogus dėvi briedžio kaukę su mažais ragiukais.
Tėvas Briedis: Vaclovai, tai visgi teikeisi ateiti?
Vaclovas pasisuka ir pamato dvi žmogystas, kurių prieš tai čia nebuvo. Tai vyras ir moteris. Jie abu su briedžių kaukėm, tik, kad vyro su dideliais ragais, o moters – be ragų.
Motina Briedė: Vaclovėli, kodėl gi tu toks neatsakingas? Vėluoti į savo broliuko laidotuves?
Vaclovas: Mama? Tėvai? O tai čia tuomet?..
Jis dar kartą pažiūri į nuotrauką.
Tėvas Briedis: Šiandien mes laidojam tavo šaunų, puikų nuostabų, genialų, nepakartojamą jaunesnį brolį, Vaclovai. Visai ne tokį kaip tu.
Jis prieina arčiau ir atsistoja šalia Vaclovo.
Motina Briedė: O taip. Tu, Vaclovai, visad buvai vienas didelis nusivylimas. Ne taip kaip tavo broliukas.
Ji irgi ateina šalia Vaclovo. Paskui jie abu uždeda rankas Vaclovui ant pečių. Vaclovas pasijaučia nepatogiai.
Vaclovas: Suprantu. Suprantu. Jūs norėjot, kad jau geriau būčiau miręs aš, o ne jis. Tik niekad to nepasakėt garsiai.
Motina Briedė: To mes jau nepakeisim.
Tėvas Briedis: Bet gal mes galim bent jau palaidoti tave vietoj jo?
Jie abu staigiai pasuka galvas į jį. Tuo pat metu su trenksmus atsilapoja karsto dangtis ir ten atsisėda Vaclovo brolis. Jis su tokia pačia kauke kaip ir nuotraukoje. Jis išlipa iš karsto ir atsistoja jo gale, o tuo metu motina ir tėvas tvirtai sugriebia Vaclovą ir nunešę link karsto paguldo jį ten. Vaclovas muistosi kaip įmanydamas, bet motina su tėvu labai stiprūs.
Brolis Briedis: Sudie, Vaclovai. Pasaulis tavęs nė kiek nepasiges.
Tėvai staigiai patraukia rankas ir brolis užtrenkia dangtį. Aklina tamsa, tik girdisi Vaclovo riksmas.
Vaclovas muistosi ant sofos, kažkokiame nematytame kambariuke. Galop jis prabunda išpiltas prakaito. Vaclovas dairosi paklaikusiomis akimis. Paskui supranta, kad yra apklotas kažkokiu pledu, bet po juo nuogas. Kambaryje visi „Spirito“ nariai. Atpildas ramus sėdi šalia. Chimera skaito kažkokią knygą. Nežmogus žiūri pro langą, o Vargas brazdina kažkokį egzotišką styginį instrumentą.
Vaclovas: Kur aš? Kiek laiko praėjo? Ir kodėl aš nuogas?
Chimera pasideda knygą ir prieina arčiau.
Chimera: Mes atokiam motelyje. Tu klejojai tris dienas. Atpildas tavimi tuo metu rūpinosi.
Vaclovas: Atpildas?
Chimera: O taip. Jis labai rūpestingas. Jis atrajodavo tau į gerklę maistą, prausė kempine ir naktimis grodavo tau indišką muziką.
Atpildas kažkur nueina ir parneša Vaclovo rūbus. Vaclovas susiranda apatinius ir užsimauna po pledu. Paskui rengiasi toliau.
Chimera: Gali būti ramus, vadybininke. Mes per tas tris dienas laiko veltui neleidom. Atgrojom šešis koncertus. Vienas net užsienyje.
Vargas: Lenkijoje.
Chimera į jį kreivai pažiūri.
Chimera: Visi koncertai labai nusisekė. Sakyčiau, kad anšlagai, bet lauke vietos neribotos.
Vargas: Na, pora koncertų vyko salėse, bet publika nugriovė pastatus, tai, kad veiksmas galiausiai vyko lauke.
Chimera: Gal pats ir pasakok.
Nežmogus: Jei, Vaclovai, tau įdomu, tai man beveik pavyko nusipjaut sau galvą. Scenoje.
Vaclovas: Nelabai.
Arčiau Vaclovo prieina Vargas.
Vaclovas baigia apsirengt.
Vaclovas: Šeši koncertai, sakot? Turbūt pinigų nemažai pasidarėt?
Vargas: Nė kiek. Mes rengėm nemokamus koncertus.
Vaclovo žandikaulis atvėpsta ir jis negali pasakyti nė žodžio.
Vargas: Beje, turim ir ne itin smagių naujienų. Mes pasitarėm ir nusprendėm, kad ir kaip smagu būtų vesti tūkstantines minias iš proto, bet galgi visgi neverta. Kažkaip pernelyg pavojinga. Matyt pasaulis mums dar nepasirengęs.
Vaclovas: Palaukit. Ne taip greit. Mano smegenys vis dar skystos! Jūs norit pasakyt, kad jūs surengėt šešis koncertus?
Vargas: Taip.
Vaclovas: Šešis koncertus per tris dienas? Ir visas tris dienas tas nebylus subjektas mane prausė?
Atpildas linkteli.
Vaclovas: Motelis? Šeši? Trys? Ir jūs nerinkot pinigų?
Nežmogus: Nerinkom. Nerinkom. Ne pasaulio pabaiga.
Vaclovas: Pala, pala. Jūs negalit va taip nebegrot. Jūs pasirašėt kontraktą.
Chimera: Kontraktais „Spirito“ nesulaikysi.
Vargas: Neliūdėk. Pameni, aš sakiau, kad mes reikalingi tau taip pat kaip ir tu reikalingas mums? Na tai daugiau tau mūsų nebereikia.
Nežmogus: Komanda! Į Spiritmobilį!
Jie išbėga laukan, bet Vargas dar sustoja tarpdury.
Vargas: Nesijaudink. Vieną dieną mes sugrįšim. Jis irgi išbėga laukan ir pasigirsta užvedamo variklio garsas.
Vaclovas: Na jau ne. Sustokit!
Jis irgi išbėga laukan, bet vos žengia pro duris – variklio garsas dingsta. Lauke visiškai tuščia. Nėra nei muzikantų nei jokio automobilio ar jo žymių. Vaclovas net apeina motelį. Vaclovas stovi įsirėmęs į šonus rankomis.
Vaclovas: Ką gi. Kažkas man kužda, kad visas šitas reikalas bus labai nuostolingas. Ir dar tas keistas jausmas, lyg būčiau kažką pamiršęs.
Požeminė Vaclovo saugykla. Virginija supa kūdikį įvyniotą į bandito kaukę. Šalia jos sėdi Liucijus.
Pabarškaitė: Žinai, aš tebemanau, kad tu, Liucijau, siaubingas žmogus. Na kaip, beje ir Vaclovas. Bet tu visad būsi svarbus šitam vaikeliui. Ir kol aš gulėjau prasiskėtus, rėkavau ir maniau, kad plyšiu, man užtemo protas. Tada aš pamaniau, kad jei viskas bus gerai, tai velniop, duosiu jam Liucijaus vardą.
Liucijus atsisuka į ją, o ji į Liucijų.
Pabarškaitė: Žinau. Klaiku. Užteks, kad pavadinsiu kaip nors panašiai. Ar bent jau iš „L“.
Liucijus: Lukrecijum?
Pabarškaitė: Na tik nepersistenk!
Liucijus: O ką? Mano senelio vardas buvo Lukrecijus.
Pabarškaitė: Manau pats tas bus Liutauras.
Ima kilti metalinė plokštė, skyrusi juos nuo išėjimo. Pabarškaitė ir Liucijus ima stotis. Kitoj pusėj jie pamato Vaclovą.
Pabarškaitė: Jūs tik pažiūrėkit. Mano šaunusis viršininkas atvyko. Žmogus pagimdyt gali, kol tavęs susilauksi.
Vaclovas: Virginija, šiaip jau aš turėčiau pykt. Jūs juk bandėt mane apvogt.
Virginija piktai eina link durų.
Vaclovas: Virginija, palauk!
Ji sustoja ir atsisuka. Vaclovas ištraukia pluoštą pinigų ir paduoda jai. Ji paima pinigus ir išeina. Vaclovas ir Liucijus pažiūri viens į kitą, bet abu tyli. Vaclovas ištraukią kitą pluoštą pinigų, bet paskui pagalvoja ir išima visus kiek turi. Liucijus paima pinigus,įsimeta į krepšį persimeta krepšį per petį ir tylėdamas išeina. Vaclovas pasidairo po patalpą. Centre – metalo laužo krūva. Tai, kas liko iš robotų. Visur primėtyta tuščių alaus butelių ir maisto pakuočių. Vaclovas atsidūsta.
Reporterė: Pasaulis pamažu rimsta ir mėgina atsigauti po trumpo, bet intensyvaus grupės „Spiritas“ koncertinio turo. Laimė, kad tai turėjo iškęsti tik nedidelė žmonijos dalis. Tūkstančiai sužeistų, šimtai dingusių be žinios. Milijonų vertės žala miestui…
Pasikeičia kanalas.
Kažkokios laidos vedėjas kalbina studijos svečią.
Vedėjas: Kalbiname Psichologijos mokslų daktarą Virginoldą Lumbzdelį. Jis mums šiandien bandys bent kažkiek paaiškinti apie taip vadinamą „Spirito“ fenomeną. Taigi sakykit, daktare, kodėl ta mistiška grupė žmonėms buvo tokia nuostabi, o dabar vien prisiminimai apie ją kelia siaubą?
Daktaras: Atsakyti aš negaliu. Čia įvyko kažkas mokslu nepaaiškinamo. Aš manau, kad „Spiritas“ atnešė kažką tokio, ko mūsų menkiems protams trūko. O kaip atnešė, taip ir išsinešė. Dabar liko tik sumaitoti prisiminimai ir sujauktos smegeninės. Vieni prašo, kad hipnozės būdu jiems ištrintum tas dainas. Kitas nori vaistų. Dar kitas, žiūrėk, baliklio prigeria. Žodžiu – masinė psichozė, o vaistų nėra.
Vedėjas: Ir ką tai reiškia?
Daktaras: O gi, kad durnių padaugės. Štai, pavyzdžiui, kad ir mūsų pavyzdys. Sėdim studijoje, diskutuojam. O tuo tarpu aš visai ne mokslų daktaras, o santechnikas. O tu tuo tarpu jūs irgi ne vedėjas, o pašto viršininkas.
Vedėjas susimąsto.
Vedėjas: Ale rimtai!
Pasikeičia kanalas. Pikta skanduojanti minia su plakatais rankose.
Visi žmonės skanduoja viena žodį „Kūrva“ Plakatuose irgi lenkiškai parašyta „Kurwa“. Apačioj ekrano užrašas „Lenkija. Protestas prieš „Spiritą“.
Pasikeičia kanalas.
Laura: Sveiki gyvi. Aš Laura. Su jumis laida „45 minutės su Laura“, kuri pakeis laidą „45 minutės su Indre“. Ir šioje pirmoje laidoje pamėginsime pakalbinti ar bent jau prakalbinti buvusią vedėją, Indrę. Labas, Indre.
Priešais ant sofos, tramdomaisiais marškiniais supančiota, sėdi Indrė. Ji išsižiojusi. Iš burnos varva seilės. Akys žiūri nežinia kur.
Laura: Žiūrovams gi primename, kad mūsų televizija pasirūpino ir sunaikino visą medžiagą, kaip nors susijusią su muzikos grupe, kurios pavadinimo nusprendėme neminėti. Dėl viso pikto – sunaikinome ir visą mūsų archyvą.
Ekranas pagęsta.
2015 METAI
VASARIS
Vaclovas numeta televizoriaus pultelį, atsidūsta ir išeina iš kambario. Jis išeina laukan, įsėda į automobilį ir nuvažiuoja. Lauke vis dar prisnigta, bet sniego mažiau. Jis važiuoja palei laukus ir jo dėmesį atkreipia kažkokia ceremonija. Jis mato kaip minia žmonių su žvėrių kaukėmis degina didžiulį šiaudinį Vaclovą. Vaclovas nusipurto ir supranta, kad jam tik pasivaideno. Tai švenčiamos užgavėnės ir kaukėti žmonės degina Morę. Jis privažiuoja savo firmos pastatą. Tada nusišypso ir užeina vidun.
Vaclovas: Laba diena, mielosios!
Naujomis sekretorėmis dirba visos trys „Sexy Pupos“ narės.
Merginos: Laba diena, pone viršininke!
Mergina1: Apačioj nuo pat ryto dirba meistrai, pone Vaclovai. Jie atnaujina apsaugos sitse……sistene……syyyysss…
Vaclovas: Sistemą. Viskas gerai. Nepersidirbk.
Mergina2: O pirmą valandą jūs turit susitikimą su meru.
Vaclovas: Atrodo, dar turim gerą valandą laiko. O ką tai reiškia?
Merginos: Imtynės purve!
Jos staigiai nusiplėšia rūbus ir su bikiniais sušoka į šalia įrengtą purvo areną. Jos vartosi ir kočiojasi dumble. Varto viena kitą, peša už plaukų ir tepasi dumblu.
Mergina3: Vaclovai, gal norit prisijungt?
Vaclovas: Jau galvojau nepaklausit.
Vaclovas irgi staigiu judesiu nusiplėšia rūbus ir vienais apatiniais įšoka pas merginas.
PABAIGA
Kūrybos kampelis 