2015 METAI
BIRŽELIS
Vasara. Miško keliu važiuoja automobilis kol pasiekia prašmatnius metalinius vartus. Virš vartų iškaba su užrašu „Golfo klubas ERIDĖ“. Vartai iš lėto prasidaro ir mašina įvažiuoja. Ji sustoja prie nediduko modernaus pastato. Viduje prie stalo sėdi mergina. Vidun įeina du vyriškiai. Vienas apsirengęs gražiai ir tvarkingai, o kitas apšiuręs ir dargi apšepęs.
Mergina: Laba diena. Sveiki atvykę į golfo klubą „Eridė“. Čia ponai ir ponios jaučiasi poniškai. Jūs – pirmą kartą?
Tvarkingas vyras: Taip. Išgirdau apie šią vietą iš draugo. Jis sako, jei jau neturi kur pinigų dėt, tai ko nežaidi golfo. (Ima kikenti)
Mergina irgi dirbtinai juokiasi. Prasčiau atrodantis vyras atsidūsta.
Mergina: Jūsų draugas taip pat žaisti atvyko? (Jos balse aiškiai jaučiasi abejonė)
Tvarkigas vyras: Uoj dieve padėk, žinoma, ne. Čia mano švogeris. Jis pas mus laikinai gyvena, bet baisu vieną namie palikt, nes nuolat barą „ištvarko“.
Mergina: Mes puikiai jus suprantam ir esam paruošę tam sprendimą. Žemesnės klasės kompanionams mes esame įrengę specialias patalpas. Ten jie bus ramūs ir nekenks kitiems. Taip pat galės žiūrėti rusišką televiziją ir gerti pigų alų.
Tvarkingas vyras: Neblogai, bet spėju, tai – mokama. Ai, ką aš kalbu? Ko tik nepadarysi dėl artimo savo?
Tas pats vyras išeina į golfo aikštelę. Jis jau persirengęs ir nešinas golfo lazdų krepšiu. Jis apsidairo po tvarkingą teritoriją ir džiaugiasi idiliška ramybe.
Tvarkingas vyras: Tokiomis akimirkomis supranti, koks vis dėlto gyvenimas gražus.
Iš kažikur atlekia golfo mašinytė ir jį partrenkia. Jo ranka įsisuka į priekinį ratą ir ten pastringa, o kūnas lieka po mašina. Mašina užbuksuoja. Ratai sukasi. Drabsto žemės grumstus ir taško kraujais. Už mašinytės vairo kresnas vyras su trumpa barzdele, o šalia jo sėdi Vaclovas.
Vaclovas: Arnoldai! Arnoldai, man atrodo mes pastrigom.
Arnoldas susierzina ir atleidžia pedalą. Prie jų prieina darbuotojas su plačia šypsena.
Darbuotojas: Laba diena, pone Užkulni. Panašu, kad jus ištiko techniniai nesklandumai.
Jis pasilenkia, apžiūri lavoną.
Darbuotojas: Panašu, kad jums reikės naujos mašinytės. Deja, jums teks padengti jos remonto išlaidas. Nes, kaip matot, situacija labai sudėtinga.
Arnoldas: Taip taip.
Paduoda jam kupiūrą. Darbuotojo šypsena pamažu nyksta.
Darbuotojas: Pone Arnoldai. Jūs užmušėt…
Arnoldas: Gerai, gerai. Tik nesakyk to žodžio. Jis man labai ne mielas.
Atskaičiuoja saują kupiūrų ir paduoda. Jiedu su Vaclovu išlipa iš mašinytės. Pribėga kiti darbuotojai. Jie žaibiškai viską sutvarko. Kūną įmeta į lavonmaišį ir išneša, nuplauna kraują, pakeičia mašinytę ir pasišalina. Vaclovas su Arnoldu nuvažiuoja prie vienos iš duobučių ir ima žaisti. Arnoldas muša kamuoliuką į krūmus.
Arnoldas: Nemalonus man visas šitas nutikimas. Aš net lazdą kažkaip kreivai laikau.
Vaclovas: Jo. Aš net nežinojau, kad tie mašiniukai taip greit gali važiuot.
Arnoldas: Ne apie tai aš. Aš mąstau globaliai. Apie visą šalį. Tu matei jo išraišką? Daugmaž „duok krūvą pinigų arba sėsi į kalėjimą ir visai nesvarbu, kad tu meras“. Nervina mane tokie prasčiokai. Būtų mano valia, jie čia nedirbtų. Kyšiai yra grynai sovietmečio atgyvena. Ir taip visos Lietuvos mąstu. Visiems tik duok ir duok! Dirbt eitų, tai nereiktų prašinėt!
Vaclovas: Tai, kad jis dirba. Golfo aikštyne.
Arnoldas: Aš ne apie jį dabar jau. Aš apie visus tuos ubagus.
Vaclovas smūgiuoja į kamuoliuką, tas atsimuša nuo medžio ir nulekia į tvenkinį.
Arnoldas: Darai pažangą.
Vaclovas: Ačiū, ačiū.
Arnoldas: Nežinau kaip tave, bet mane tie paprašaikos nervuoja. Vis jiems mažai. Vis jiems duok. O dirbt nenori. Žmonės man sako neva aš jų nesuprantu, nes mano gyvenimas per lengvas. Žinoma, mano tėvai visad buvo prie babkių ir man nereikėjo sunkiai dirbt nė dienos. Ir mero postą aš irgi nusipirkau. Bet ne tame esmė. Esmė, kad tokie kaip mudu, Vaclovai, esam išmanūs. Mes esam modernūs, progresyvūs, vakarietiški žmonės, o ne tie išperstdančiai samagoniniai runkeliai! Pasakyk, o kodėl tie ubagai neužsidirba? Jie aiškina, kad jiems „neduoda“ užsidirbt. NEDUODA! Jiems neturi nieks nieko duot!
Arnoldas tiek įširsta, kad jo veidas paraudonuoja, o kaktoje pasirodo gysla.
Vaclovas: Nusiramink, o tai spaudimas pakils.
Arnoldas: Kaip, kad ir aną kartą. Verkšlena man toks berniukas: „Uoj ponuli padėk. Mano kaulai sulaužyti.“ Aš jam sakau: „Eik dirbt.“ O jis man: „Negaliu. Jūs mane pervažiavot su savo mašina.“
Vaclovas: Uoj, Arnoldai. Tu rimtai vairuoji kaip boba.
Arnoldas mosteli lazda, bet net nepataiko į kamuoliuką. Jis dar labiau susinervina.
Arnoldas: Čia lazda kalta.
Pasikeičia lazdą.
Vaclovas: Žinai, aš irgi turiu tokį draugą – Liucijų. Ir jis nuolat ateina iš manęs pinigų kaulyt. Nes neva aš jam skolingas. Ir jis irgi bedarbis. Aš vos ne turiu jį įkalbinėt susirast darbą.
Arnoldas: Apie ką aš ir kalbu.
Vaclovas: Jis sako, kad nieko daugiau nesugeba tik žudyt žmones.
Arnoldas: Pfff. Na tai tegul ir žudo. Tai gali būt labai pelniga.
Vaclovas: Tikrai, kad galėtų. Tik jis sako, kad nebenori daugiau rankų teptis. (Prunkšteli). Tik šiaip reguliariai ką nors „užlenkia“. Ir nieks jam už tai nemoka.
Arnoldas: Va čia aš ir susirūpinu mūsų šalies ateitim. Tokie žmonės kaip tas tavo Liucijus ją smugdo.
Arnoldas vėl smūgiuoja į kamuoliuką. Tas nulekia tolyn ir pataiko žmogui į galvą. Žmogus nugriūna. Prie jų vėl prieina tas pats besišypsantis darbuotojas. Arnoldas ima skaičiuot kupiūras.
Arnoldas su Vaclovu grįžta į pagrindinį holą. Arnoldas eina link rūbinių.
Vaclovas: Tu eik, o man reik kai ką pasiimt.
Vaclovas susiranda numeriuką ir paduoda merginai. Ji paskambina vietiniu telefonu.
Mergina: Vienuoliktas.
Jos išraiška neužilgo pasikeičia.
Mergina: Aha. Supratau. (Padeda ragelį). Pone Vaclovai, man labai nemalonu pranešti, bet panašu, kad jūsų nepasiturintis asmuo dingo.
Vaclovas: Ką? Ta prasme – pabėgo?
Mergina: Mes kol kas dar nežinom, bet mūsų teritorijoj jo nebėra. Atsiprašome „Eridės“ golfo klubo vardu ir įteikiame jums nemokamą metų abonementą.
Ji išsitraukia iš stalčiaus kažkokį popieriuką ir paduoda Vaclovui.
Vaclovas: Teks pasitenkinti ir tuo.
Iš pastato išeina persirengę Vaclovas ir Arnoldas.
Arnoldas: Ką gi, sakykim, kad šauniai pasibuvom. Būsi netoli rotušės, užsuk.
Jie atsisveikina. Privažiuoja Arnoldo mašina ir jis išvažiuoja. Tuomet pasigirsta keistas garsas. Vaclovas pažiūri į dangų ir pamato liepsnojantį sraigtasparnį, kuris nevaldomas krenta žemyn. Jis trenkiasi į žolę ir gerokai pačiuožęs per žemę galop sustoja. Kažkas išspiria priekinį stiklą, išmeta pilotą ir iššoka pats. Tas „kažkas“ – Liucijus. Jis akivaizdžiai nepatenkintas. Jis pakelia nuo žemės samonę praradusį pilotą ir ima jį purtyt.
Liucijus: Paskutinį kartą jūs bandėt uždaryt Liucijų!
Laukan išbėga priimamojo mergina ir kiti darbuotojai.
Liucijus apsidairo ir paleidžia pilotą.
Liucijus: Kas?
Vaclovas: (Merginai) Abonementą aš vistiek pasilieku.
Vaclovas važiuoja miesto gatvėmis, o Liucijus sėdi šalia.
Vaclovas: Taigi. Kaip sekasi darbo paieškos?
Liucijus: Kaip ir viskas mano gyvenime. Šūdinai.
Vaclovas: Na bent jau tavo požiūris ryžtingai nesikeičia. (Abu patyli) Tu lyg apturėjai kažkokį darbo pokalbį aną savaitę?
Liucijus: Užpraeitą.
Vaclovas: Aha. Ir?
Liucijus: Sakykim taip. Visi liko sveiki.
Vaclovas dirsteli į Liucijų ir atsidūsta.
Liucijus: Jeigu tau nuo to bus MALONIAU, tai aš ir šiandien einu kalbėt dėl darbo.
Vaclovas: Man būtų MALONIAU, jei man kokia mergiotė dabar nučiulptų, bet tam kartui galim pasidžiaugt ir tavo pasiekimais. Ir, Liucijau, rimtai, keisk požiūrį. Tu ne „kalbėt“ eini. Kalbėt tu gali paryčiais girtas bare, o čia tu eini įrodyt koks tu jiems reikalingas. Aišku?
Liucijus suurzgia.
Vaclovas: Tai aš čia tave išmesiu, gerai?
Jis sustoja ir tiesiogine prasme išmeta Liucijų pro duris. Tas nusileidžia į šiukšlių maišų krūvą.
Vaclovas: Sėkmės ir iki!
Liucijus atsistoja, nusibraukia purvą nuo striukės ir užeina pro šalia esančias duris.
Vaclovas: Bliamba, kai su Liucijum pabendrauju, tai net patį depresija apima. Žinau! Važiuosiu ne namo. Važiuosiu į savo KITUS namus.
Jis apsuka mašiną ir nuvažiuoja į kitą pusę.
Liucijus sėdi kabinete priešais stalą, o už stalo sėdintis vyriškis nagrinėja jo darbo aprašymą.
Apklausėjas: Panašu, kad tu turi labai mažai darbo patirties. Sakyk, Liucijau, ką tu veikei visus tuos metus, kol niekur nedirbai?
Liucijus: Aš turėjau, sakykim, veiklų. Jos buvo mokamos. Ir netgi neblogai. Bet jos buvo neoficialios.
Apklausėjas pakelia antakį.
Liucijus: Nesakau, kad nelegalios. Tik… eee… slaptos. (Paskui tyliai pats sau) Na, nusikalstama veikla, matyt, priskiriama prie nelegalių.
Apklausėjas: Ką?
Liucijus: Ne, nieko.
Apklausėjas: Liucijau, mums sunku susidaryti nuomonę apie tave ir nuspręsti, ką tu galėtum veikti, kai mes visiškai tavęs nepažįstam ir nežinom, kaip gi tu užsidirbdavai iki šiol. Mes norėtume pažinti tikrąjį tave. Tikrąjį Liucijų. Tu netgi parašei prie savo teigiamų savybių, kad tu nuoširdus. Tad papasakok apie save nuoširdžiai.
Liucijus: Na taip. Aš mėgstu sakyt tiesą. Ir galiu jei reikia ištraukt tiesą iš kitų.
Apklausėjas: Aha. Tai papasakok tiesą apie save. Kokie gi tavo sugebėjimai?
Liucijaus akis ima pamažu trūkčiot.
Liucijus: Na aš moku pastatyt improvizacines barikadas, pagamint maistą iš nevalgomų dalykų, imituot paukščius ir žvėris. Galėčiau netgi pagamint masinio naikinimo ginklą iš šiame ofise esančių reikmenų.
Apklausėjas: Oho, Liucijau. Tu tikras improvizatorius, pasirodo.
Liucijus: Na aš net nepaminėjau kiek žinau būdų nužudyt žmogų.
Apklausėjas pasimeta.
Liucijus: Esant reikalui, kita vertus, galiu ir nežudyt. Galiu nieko nenužudyt. Visą dieną. (Vėl pats sau) Kažkokį čia šūdą susakiau.
Apklausėjas: Liucijau, matosi, kad tu talentingas, bet taipogi matosi, kad tu… kaip čia pasakius. Destruktyvus. Ir visgi tave labai rekomendavo Vaclovas Briedis. Pažįsti tokį?
Liucijus pašoka nuo kėdės.
Liucijus: Vaclovas?! Nereikia man jo rekomendacijų! Aš darbo negaut galiu labai puikiai ir be jo pagalbos. Taip jam ir perduokit.
Liucijus nueina prie lango, prasidaro jį ir jau ketina išlipt.
Apklausėjas: Liucijau, čia langas.
Liucijus: Žinau.
Liucijus iššoka. Pasigirsta kaip jis dusliai trenkiasi į žemę.
Apklausėjas: Kaži ar jis žinojo, kad čia trečias aukštas?
Apačioj Liucijus palengva atsistoja, pasipurto ir nueina prie netoliese esančių kitų durų. Jis užeina vidun. Virš tų durų iškaba „BARIUKAS“. Liucijus iškart nueina prie baro. Tenais darbuojasi drūtas plikas barmenas su odine berankove liemene.
Liucijus: Alaus.
Barmenas pripila ir paduoda jam alaus.
Liucijus apsidairo. Baro lankytojai labai įvairūs. Vienur prie stalo sėdi barzdoti vyrai labai panašūs į baikerius. Atokiau jaunimas sėdi ant sėdmaišių ir žaidžia kortomis. Kiti žaidžia dartais. Vieni lankytojai apsirengę įprastai, kiti egzotiškiau. Atokiau baro kampe prie mažo staliuko sėdi vyras brangiu kostiumu ir gurkšnoja kokteilį.
Barmenas nusisuka ir kai atsisuka pamato, kad Liucijus su degančia cigarete burnoj.
Liucijus: Čia rūkoma?
Barmenas: Ne.
Liucijus užsiverčia bokalą ir keliaus maukais ištuštindamas bokalą, tuo pačiu nuryja cigaretę.
Liucijus: Na ne, tai ne.
Vaclovas važiuoja mišku. Kelias veda tiesiai į plytų sieną. Bet mašinai artėjant, sienoje prasiveria slapti vartai ir užsiveria Vaclovui pravažiavus. Po kurio laiko jis privažiuoja savo slaptojo dvaro vartus ir įvažiuoja vidun. Vaclovo veidas staigiai persimaino ir jis išlipa iš automobilio labai sutrikęs. Vieta, kurioje stovėjo pats pastatas, tuščia. Po teritoriją vaikšto vyrai juodais kostiumais ir darbininkai. Darbininkai ardo sieną. Prie vaclovo prieina vienas iš vyrų juodais kostiumais.
Kostiumuotasis: Laba diena, pone Vaclovai. Mes nesitikėjome jūsų čia šiandien pamatyti.
Vaclovas: Nesitikėjot? Nesitikėjot?! Kur dingo mano namas? Ir visi daiktai?
Kostiumuotasis: Namas? Čia niekad nebuvo jokio namo.
Vaclovas: Su manim taip nepokštauk. Aš pats puikiai žinau, kad teoriškai šito namo nebuvo. Šitos vietos nėra! Ir aš labai brangiai moku, kad taip būtų! Tad atsakyk, kur namas? Jūs jį ką irgi po plytą išnešiojot?
Kostiumuotasis: Tiesą pasakius, taip.
Vaclovas: Ir kokia gi to priežastis?
Kostiumuotasis: Jūs praleidot praeitų metų įmoką. Sutarty numatyta, kad jūs turite mokėti kartą per metus. Pažeidus šią taisyklę, jūsų turtas konfiskuojamas, o vieta perleidžiama naujam savininkui.
Vaclovas: Ką?! Tai visiška nesąmonė. Nepraleidau aš jokios įmokos. Na palauk tu…
Vaclovas kažkam skambina.
Vaclovas: Vienas skambutis ir jūs man viską pargrąžinsit ir dar labai mandagiai atsiprašysit.
Telefone pasigirsta moteriškas balsas.
Balsas: Numeris kuriuo paskambinote neegzistuoja.
Vaclovas dar labiau sutrinka.
Balsas: Telefonas kuriuo skambinate taip pat nebeegzistuoja.
Stebuklingai prapuola telefonas.
Vaclovas tiek sutrinka, kad nebežino ką sakyt. Jis tik tuščiai spokso į tolį.
Kostiumuotasis: Ką gi, pone Vaclovai. Kaip supratau, klausimų jūs daugiau neturit. Kaip matot, jūsų namas neegzistuoja ir niekad neegzistavo. Ši vieta neegzistuoja ir niekad neegzistavo. Ir jeigu nenorit pats nustot egzistuoti, tai siūlau sėsti į mašiną ir pasišalinti.
Vaclovas pažvelgia į kostiumuotajį ir kreivai nusišypso. Tas nusišypso jam atgal. Vaclovas ima pamažu krizenti. Jis iš lėto eina link mašinos, bet jo juokas darosi vis garsesnis ir vis labiau isteriškas. Jis taip nesustodamas ir juokiasi kol išvažiuoja.
Prie Liucijaus prisėda vienas iš baikeriškai atrodančių vyrų. Jis gerokai išgėręs.
Baikeris: Ei, žmogau. Mes čia su draugeliais sprendžiam tokį durną klausimą ir niekaip neprieinam išvados. Kaip tu galvoji, ar šitas baras turi kokią nors temą?
Liucijus: Temą?
Baikeris: Aha. Na žinai. Būna stympankinė tema ar „Žvaigždžių karai“ ar…
Liucijus: Aš žinau, ką tai reiškia. Bet čia baras, o ne atrakcionų parkas.
Baikeris ima kikent, o Liucijus tuština bokalą.
Baikeris: Gerai tu čia varai. (Pats irgi gurkšteli alaus). Bet gal šitos vietos tema vienybė? Tu matai, kokie čia visi skirtingi? Skirtingi, o po vienu stogu. Tu tik pažiūrėk… pažiūrėk… tas vyrukas apsirengęs kaip povas, o anas – su moterišku sijonu. Tie du – kaip iš kokio filmo apie disko karštinę. Tas jaunimas… ech tas jaunimas. Jaunimas labai jau pederastiškas, pasakyčiau.
Liucijus irgi pažiūri į tą pusę.
Baikeris: Bliamba kai pažiūri tai čia bendrai kažkaip daug pederastiškos liaudies.
Barmenas: Na jeigu nepatinka visad galit pasieškot kitos vietos.
Baikeris: E?
Barmenas: „Bariukas“ yra gėjų baras.
Liucijus prunkšteli. Baikeris į jį staigiai pasisuka.
Liucijus: Va tau ir tema. O jūs su savo odiniais švarkeliais labai į temą…
Baikeris griebia kėdutę ant kurios sėdėjo ir trenkia ja Liucijui per galvą. Liucijus nugriūna,o kėdutė sulūžta. Baikeris užšoka ant baro ir grąsina barmenui kėdės koja.
Baikeris: O tu! Tu mus šėrei savo pederastiškais kepsniais!
Barmenas: Kad kepta mėsa neturi lytinės orientacijos.
Baikeris: Nekalbėk man savo pimpaluota burna!
Atsistoja Liucijus. Jis sugriebia baikerį už kojų ir staigiai patraukia. Tas trenkiasi veidu į barą ir paskui į grindis. Liucijus pakelia jį nuo žemės. Baikerio veidas kruvinas ir jam trūksta nemažai priekinių dantų. Barmenas tuo metu kažkam skambina. Nuo stalo pakyla baikerio draugai ir ima artintis.
Liucijus: Būtum tu geriau to nedaręs.
Jis nusitempia baikerį arčiau lango ir išmeta jį lauk kiaurai stiklą. Tada Liucijus prieina arčiau baro, griebia savo tuščią bokalą ir jį sudaužo. Jo rankoje lieka rankena su stiklo gabalu. Jį puolas vienas iš baikerių su dideliu peiliu. Liucijus išsisuka ir susmeigia stiklą jam taip į veidą, kad lieka styroti rankena. Tas išmeta peilį ir grabaliodamasis už veido nugriūna. Muštynes įdėmiai stebi visąlaik nuošaliai sėdėjęs vyras su kostiumu ir gurkšnoja kokteilį. Liucijus persiverčia per grindis kulversčiu pargriaudamas vieną iš priešininkų ir tuo pačiu sugriebdamas kėdės koją. Kai jis vėl pašoka ant kojų, tai susmeigia koją vienam baikeriui į kaklą ir nulaužia. Paskui trenkia kitam su ta pačia koja ir kol tas atsitraukia susiėmęs už veido, Liucijus sugriebia už apykaklės tą, kuris ką tik atsistojo. Stumteli jį link baro ir prismeigia jo ranką nulaužta koja prie stalo viršaus. Tuomet Liucijus peršoka per barą, paima vieną iš butelių ir paršoka atgal. Jis trenkia prismeigtąjam buteliu per galvą. Butelis dūžta, o tas netenka sąmonės. Tuomet jis prieina prie paskutinio baikerio, kuris vis dar susiėmęs už sužaloto veido. Liucijus subado jam pilvą nudaužtu buteliu ir galop taip ir palieka jį ten styroti. Tuomet lengvai jį pastumia ant žemės. Liucijus apsidairo. Visi stebi jį su siaubu. Ramus išlieka tik kostiumuotasis vyras su kokteiliu. Jis netgi ima keistai šypsotis. Liucijus paima vieno iš baikerių peilį nuo grindų ir išlipa pro išdaužtą langą. Kostiumuotasis staigiai atsistoja ir išeina pro tarnybines duris. Gatvėje gulintis baikeris visas kruvinas ir tik dabar palengva mėgina stotis, bet Liucijus pačiumpa jį ir ima vilkti link lempos stulpo. Jis giliai susmeigia peilį jam į pilvą ir ima pjauti aukštyn link krūtinės. Paskui pagriebia ir ištraukia žarnas. Tuomet ima rišti baikerį jo pačio žarnomis prie stulpo, tuo pačiu vis prilaikydamas, kad tas nesukniubtų ant žemės.
Prie gatvės žibinto stulpo labai meniškai žarnomis privyniotas baikeris. Jis vis dar šiek tiek spurda, bet jau vos vos. Jis pririštas taip stipriai, kad lieka stovėt ir negriūna. Liucijus jam paplekšnoja per petį.
Liucijus: Laikykis.
Liucijus užsirūko ir stebi savo „meno“ kūrinį. Jis visas kruvinas. Kažkur tolumoj pasigirsta policijos sirenos.
Liucijus: Ir vėl.
Staiga iš gatvelės link Liucijaus privažiuoja prašmatni juoda mašina. Dureles pradaro tas pats vyras, kuris stebėjo jį bare.
Paslaptingasis vyras: Nagi! Lipk vidun.
Liucijus pažiūri į tą pusę iš kurios girdisi sirenos, paskui numeta cigaretę ir įsėda vidun. Mašina greitai išvažiuoja.
Vėlyvas tamsus vakaras. Prašmatnioji mašina atvažiuoja į pramoninį rajoną. Ji įvažiuoja į metaline tvora apjuostą kiemą prie pastato, kuris panašus į kažkokią gamyklą. Iš mašinos išlipa Liucijus ir paslaptingas vyras. Jie užeina vidun. Viduje viskas įrengta labai prabangiu Art Deco stilium. Palei vieną iš sienų stovi didžiulis akvariumas su egzotiškomis žuvimis.
Paslaptingas vyras: Ką gi, tai buvo labai įspūdinga.
Liucijus: Kas būtent?
Paslaptingas vyras: Na, mus gaudė policija.
Liucijus: Ne gaudė, o tik atvyko į įvykio vietą. Mūsų nieks net iš mandagumo nemėgino pasekti, ponuli…
Palaptingas vyras: Ach taip.
Jis ištiesia ranką.
Paslaptingas vyras: Bronius.
Liucijus paspaudžia jam ranką.
Liucijus: Liucijus.
Bronius: Labai malonu, ponas žudike… e… Liucijau.
Bronius atrodo susijaudinęs ir pasimetęs.
Bronius: Žodžiu, Liucijau, prisėsk, o aš tuoj.
Liucijus prisėda į vieną iš fotelių.
Liucijus: Aš tikiuosi čia ne gėjų orgija.
Bronius: Ne, ne. Tikrai ne gėjų… orgija.
Bronius pakyla laiptais ir pradingsta už durų, o tuo metu kol Liucijus dairosi prie jo prieina liokajus.
Liokajus: Labas vakaras. Gal norėtumėte ko nors išgerti?
Liucijus nužiūri liokajų, o tuo metu grįžta persirengęs Bronius.
Liucijus: Ko nors stipresnio.
Bronius prisėda priešais Liucijų.
Bronius: Ar nebus jau per daug vienam vakarui?
Jis šypteli. Liucijus pažvelgia į jį labai rimtu veidu.
Liucijus: Ne.
Broniaus šypsena dingsta.
Bronius: Ką gi, Albertai, tuomet atnešk mums abiems ko nors stipresnio.
Albertas linkteli ir nueina.
Albertas ir Bronius atrodo labai panašaus amžiaus. Tik Broniaus plaukai juodi, o Alberto šviesūs ir jis jau pradėjęs plikti.
Liucijus dar pasidairo aplink. Jis apžvelgia iš tolo paveikslus, žvėrių iškamšas ir įvairias statulėles. Jo žvilgsnis galop užkliūna už manekenų eilės, aprengtų keistais kostiumais. Jie atrodo tarsi priklausytų super herojams.
Liucijus: Nenoriu pasirodyt nemandagus pijokas, todėl visgi padėkosiu tamstai, kad ištraukei mane iš tos nemalonios situacijos.
Bronius: Nėr už ką.
Liucijus: O dabar visgi pasirodysiu nemandagus pijokas ir paklausiu – tu turi liokajų?
Bronius: Pasirodo, kad turiu.
Ateina Albertas nešinas padėklu su buteliu ir dviem stiklais.
Bronius: Ir dargi labai seksualų liokajų.
Jis švelniai pliaukšteli Albertui per užpakalį. Tas visgi išlieka orus, supila gėrimą į stiklus ir pasišalina.
Liucijus: Na, reiškia tu gyveni irgi visai neblogai.
Bronius: Irgi?
Liucijus: Kartais atrodo, kad mane supa vieni turčiai. O žmonės skundžiasi, kad mūsų šalyje prastai gyvent. Toks jausmas, kad aš vienas toks vargšas bedarbis ubagas.
Liucijus ištuština stiklą ir įsipila dar.
Liucijus: Tu turi prašmatnią mašiną, rūmus fabriko viduje…
Bronius: Tai vadinama loftu.
Liucijus: Aš žinau, kaip tai vadinama. Ir niekad manęs nepertraukinėk.
Bronius: Gerai.
Liucijus: Tu vėl mane pertraukei.
Bronius: Kaltas.
Liucijus: Taigi. Tu turi brangią mašiną, loftą ir liokajų. LIOKAJŲ, žmogau. O aš turiu smirdantį butą, skolas ir vienaakį katiną. Ir skrandžio opą. O tu tuo tarpu milijonierius, kaip koks… kaip koks… Vaclovas.
Liucijus išmaukia ir antrą stiklą, o tuo tarpu Bronius gurkšnoja iš lėto.
Bronius: Na aš nepažįstu jokio Vaclovo, bet tikrai nedrįsčiau savęs vadinti milijonieriumi. Aš nesu kažkoks turčius magnatas. Aš veikiau jau menininkas su svajone. Svajone, kurios man, deja, niekaip nepavyko įgyvendinti. Bet šiandien man pasisekė, Liucijau. Nes aš sutikau tave.
Liucijus: Skamba kažkaip labai jau pederas… (atsikrenkščia). Tęsk mintį.
Bronius atsistoja, nueina link lango ir žiūri kažkur į tolį, atsukęs Liucijui nugarą.
Bronius: Nuo pat vaikystės aš žavėjausi super herojais. Ir mano svajonė buvo tapti tikru super herojumi. Aš norėjau kovoti su nusikalstamumu ir nešti žmonėms viltį, teisingumą ir laimę.
Liucijus: Kodėl tu kalbi pro langą? Aš čia.
Bronius atsisuka.
Bronius: Filmuose taip daro. Galvojau bus dramatiška.
Bronius grįžta link fotelio.
Bronius: Liucijau, aš nusipirkau patalpas nuošalioje miesto dalyje, pasigaminau kostiumų ir visokių ten įrenginių ir daikčiukų, bet to negana! Aš negaliu kovoti su blogiu. Žinai kodėl?
Liucijus: Nes tai sunku?
Bronius: Tam, kad kovoti, reikia mokėti kovoti. Supranti? Aš nemoku muštis. Net Albertas mane sukočiotų. Tuo tarpu tu. Tu kaip kokia žudanti balerina, naikinimo viesulas, mirties mašina! Tu galėtum būti tuo išsvajotuoju herojumi. Beje, tokio reiktų ne tik man, bet ir mūsų miestui. Atsitik tu taip, kad nusikalstamumas kaip tik išaugo.
Liucijus: Pala, tu nori man užvilkt kažkokią suknelę ir išsiųst į gatves muštis? Na jau ne. Aš dėl tavo svajonės šikinės neplėšysiu. (Pamąsto). Perkeltine IR tiesiogine prasme.
Bronius: Ne ne ne. Tu kažką ne taip supratai. Aš mačiau, kaip tu sutvarkei tuos pyzdukus. Tai tau ne tik puikiai sekasi, bet ir patinka. Aš mačiau tai iš tavo akių. Aišku, šiaip jau reiktų mažiau žudyt. Geriausia visai nežudyt, bet detales mes suderintume. Liucijau, tu muši žmones, o aš tau mokėsiu. Daug.
Liucijus suurzgia.
Bronius: Tu juk pats pasakei, kad esi bedarbis. Kam švaistyt tokį talentą, kai galėtum gaut už tai pinigų? Ot tai parodytum tam Vaclovui, kad ir kas jis bebūtų.
Liucijus: Na tai ne pirmas amoralus ir nelegalus darbas, kurio aš imčiausi. Toli gražu. Bet sutariam iškart. Žudančia balerina aš nesivadinsiu.
Bronius: Sutarta.
Jiedu susidaužia stiklais ir atsigeria.
Liucijus: Na, tai kuris kostiumas bus mano?
Bronius: O ne, ne. Tau reiks naujo, specialiai pagal tavo išmatavimus.
Čia vėl iš kažkur atsiranda Albertas. Šį kartą su matavimo metru rankose. Jis ima matuoti Liucijų.
Bronius dabar jau atrodo labai ramus ir patenkintas.
Bronius: Liucijau, būk atsargus. Albertas mėgsta grabaliotis.
Liucijus iš lėto pasisuka į Albertą, o tas jam mirkteli.
Dienos metas. Kavinės vidus. Vaclovas skaito meniu. Ateina Liucijus ir atsisėda priešais. Liucijus pastebi, kad Vaclovas atrodo susirūpinęs ir pavargęs. Jo akys mažumėlę paklaikusios, jis labai susivėlęs ir nenusiskutęs. Vaclovas pasideda meniu į šoną ir atkreipia dėmesį į Liucijų.
Vaclovas: Taigi.
Liucijus: Taigi kas? Taigi – laba diena, ar taigi – kaip sekasi?
Vaclovas nervingai sukrizena ir persibraukia delnu per veidą.
Vaclovas: Kaip čia tau gali sektis? Aš tau praktiškai įkišau gerai apmokamą darbą į rankas, o tu vistiek sumovei pokalbį. Liucijau, jei tu nori šūdinai gyvent, tai taip ir sakyk. Aš nebesistengsiu.
Liucijus: Nieks tavęs neprašė man padėt.
Vaclovas: Varge, Liucijau. Tu kaip amžinas gyvenimu nepatenkintas paauglys, kur nusidažė plaukus juodai ir nori, kad visi mirtų. Skirtumas tik tas, kad kai tu nori, kad visi mirtų, tu juos iš tiesų nužudai.
Prieina padavėja.
Vaclovas: Man juodos kavos ir dienos pietus.
Liucijus: Man nieko.
Padavėja jau beveik nueidinėja, bet Liucijus kilsteli ranką.
Liucijus: Ir alaus.
Ji linkteli ir nueina.
Liucijus: Aš irgi galėčiau tave nuolat mokint. Pavyzdžiui: Vaclovai, kodėl tu mėnesį laikei įkalinęs rūsyje ukrainiečių merginų futbolo komandą? Patiko? Ne? Na matai.
Vaclovas: Tu teisus. Niekad nebekalbėkim apie tavo gyvenimą. Susikoncentruokim į maniškį. Tas bent jau svarbus.
Vaclovas pasilenkia arčiau ir duoda ženklą, kad ir Liucijus pasilenktų.
Vaclovas: Prieš mane rengiamas sąmokslas.
Liucijus: Ir senai tau taip?
Vaclovas: Aš labai labai rimtai. Kažkas nori mane sunaikint.
Liucijus: Tu tikrai TOKS svarbus?
Vaclovas: Dėl svarbumo nežinau, bet pakankamai turtingas, kad jie pasivargintų.
Liucijus: Kas tie „jie“ ?
Vaclovas: Nežinau, bet ketinu išsiaiškinti. O tu man padėsi.
Liucijus lyg nori kažką sakyt, bet suskamba jo telefonas. Jis pažiūri ir pamato žinutę. „Kostiumas baigtas. Atvažiuok, kai tik galėsi“.
Liucijus: Aš tau tikrai padėčiau jei būtų tikras pavojus. O sąmokslas skamba kažkaip labai paranojiškai. Va, jeigu tave kažkas konkrečiai norėtų nužudyt.
Vaclovas: Paranojiškai? Liucijau, pameni tą vietą, kurioje tu nebuvai, nes jos nėra?
Liucijus: Ką?
Vaclovas: Kur tu sutikai mano buvusią žmoną, kurios nebuvo?
Liucijus: Aaaa. Tą vietą.
Patrūkčioja jo dešinė akis.
Vaclovas: Tai va. Ten nieko nebėra.
Liucijus: O tai ne taip ir turėtų būt?
Vaclovas: Ne taip supratai. Tos vietos nėra ir jokio namo ten nėra. Tik dabar nėra labiau. Aišku?
Liucijus: Vaclovai, tu gal pervargai ar kažką?
Vėl suskamba jo telefonas. Ten nauja žinutė. „Atvažiuok kai tik galėsi reiškia „ATVAŽIUOK TUOJ PAT. Laukiam“.
Liucijus: Žodžiu, istorija labai įdomi ir aš siūlau tau daugiau išsiaiškint, o tada žiūrėsim, bet dabar aš turiu lėkt.
Vaclovas: Lėkt? Tu? Kur?
Liucijus: Ai, atsirado toks, sakykim, projektas.
Vaclovas: Koks dar projektas?
Liucijus atsistoja ir tuo metu grįžta padavėja, nešina jų užsakymais.
Liucijus: Dėkui.
Paima alaus bokalą nuo padėklo, greit išgeria ir pastato atgal. Vaclovas palydi akimis išeinantį Liucijų. Kol padavėja dėlioja viską ant stalo, jis ima kikenti, bet pamažu tai perauga į nekontroliuojamą isterišką juoką. Padavėja sutrinka ir pasišalina.
Liucijus, tuo tarpu, greitai išeidinėdamas lauke atsitrenkia į kažkokią moterį.
Liucijus: Atsiprašau, aš…
Jis pamato, kad tai Liucija.
Liucija: O, koks netikėtumas.
Liucijus: Tu!
Liucija: Na, labas ir tau, Liucijau.
Liucijus: Tu Lietuvoj? Ir tu gyva?
Liucija: Neilgam. Neilgam Lietuvoj, o ne neilgam gyva, jei ką. Nors, kita vertus, kai gyvenimas toks trapus, tai negali žinot kada…
Liucijus: Tu mane suvedžiojai ir išprievartavai, moterie. O mano draugas dėl to mane norėjo nušaut kaip šunį. Aš siūlau tau gerai galvot, ką kalbi.
Liucija: Ach tai tu šitaip viską prisimeni. Manau, kad visa tai tik labai negražus nesusipratimas. Bet ne gatvėj derėtų apie tai kalbėt.
Liucijus eina link savo mašinos.
Liucija: Gal mums reiktų vėliau susitikt ir apie viską pasikalbėt?
Liucijus: Gal… Ne!
Jis nuvažiuoja. Liucija tik palinguoja galva. Ji apsisuka ir net krūpteli, nes už jos stovi Vaclovas.
Liucija: O koks netikėtumas.
Vaclovas vėl ima nekontroliuojamai kikent.
Vaclovas: O ne. Ir vėl.
Liucija: Tu, žiūriu, linksmas.
Liucijus pas Bronių. Jis žiūri į manekeną apvilktą naujai pagamintu kostiumu. Tai juodas lateksinis kostiumas su užtrauktuku burnos vietoj. Liucijus apeina ir pamato, kad gale palikta iškirptė užpakaliui. Liucijus atrodo per daug nesutrikęs.
Liucijus: Šaunu. Tikrai. O kur gi mano tikrasis kostiumas?
Bronius šypteli ir nueina link netoliese stovinčio Alberto. Tas šiandien jau apsirengęs ne kaip liokajus. Jis apsirengęs darbininko kombinezoną. Tuo tarpu Bronius apsirengęs lyg būtų išsiruošęs į safarį.
Bronius: (Tyliai) Neišdegė. Gerai, nešk kitą variantą.
Grįžta prie Liucijaus.
Bronius: Žinoma, kad tai buvo ne tikrasis kostiumas. Manyk, kad tai buvo išbandymas.
Liucijus: Ir ką tas išbandymas parodė?
Bronius: Eee… Slapta informacija.
Grįžta Albertas su lagaminu. Viduje naujas sulankstytas kostiumas. Šitas jau nebe lateksinis. Jis labai juodas, bet neaišku iš kokios medžiagos. Liucijus jį išima ir apžiūri. Burnai padaryta ertmė, o užpakaliui ne. J Taip pat lagamine yra visokie priedai, įrankiai ir ginklai. Viskas atitinkamai juoda.
Bronius: Metas pasimatuot.
Bronius ir Albertas sėdi ant suoliuko ir laukia prie persirengimo kabinos. Užuolaida atsitraukia ir išeina persirengęs Liucijus. Jis ne tik apsivilkęs juodajį kostiumą, bet ir užsisegęs diržą, prie kurio prikabinti jam reikalingi įrankiai. Ant jo kairės – rankos metalinė apyrankė su mygtukais.
Bronius tiek susižavi, kad net suploja rankomis.
Bronius: Šaunu. Ką manai, Albertai?
Albertas: Manau gerai, kad ausyčių nepritaisiau. Dabar jis, sakyčiau, glotnesnis.
Liucijus: Nenoriu apsimest, kad nusiraukiu madose, bet apsiausto nebus?
Bronius: Taip tu būsi labiau savitas. Ir šiaip apsiaustas būtų ne į temą?
Liucijus: Kalbant apie temą – o kas aš turėčiau būt?
Bronius: Jooooo. Geras klausimas. Matai, mes su Albertu sugalvojom koncepciją, bet nesumąstėm tavo herojaus vardo.
Liucijus: Ai koks skirtumas. Jeigu jau aš toks juodas ir slėpsiuos tamsoje, tai gali būt, kad ir koks nors kurmis.
Bronius: Kurmis?
Albertas: Kurmis?
Liucijus: Aha. Kodėl gi ir ne? Kurmiažmogis.
Bronius: Gerai, Liucijau, uoj atleisk, Kurmiažmogi. Ar nemanai, kad būtų metas pasipraktikuot savo naują įrangą?
Liucijus: Broniau, kas čia profesionalas? Aš ar tu?
Bronius: Tu, bet…
Liucijus: Jokių bet. Galėtum tik paaiškint kam ta apyrankė ant riešo.
Albertas: Čia jei norėtum susisiekt su mumis. Na žinai, jei ką. Ir nepamiršk, kad šią vietą nuolat gali naudoti kaip slėptuvę. Taip pat Albertas reikalui esant galės užlopyti bet kokias žaizdas. Ar užlopyti kostiumą. Bet svarbiausia tas raudonas mygtukas ant apyrankės. Kiekvieną kartą prieš įsiveldamas į „nuotykį“ būtinai nuspausk tą mygtuką. Tada mes galėsime tave stebėti.
Liucijus: Ar tai būtina?
Bronius: Žinoma. Kaip kitaip, tu manai, aš įvertinsiu tavo veiklą? Juk nuo tavo efektyvumo ir netgi turbūt stiliaus priklausys atlygis. Ir kalbant apie stilių. Pasistenk nežudyti. Luošinti, sudaužyti iki sąmonės netekimo gal netgi komos yra gerai. Bet žudymo turėtų būti kaip galima mažiau. Herojai žudo retai. Nebent savo mirtinus priešus, kai jau nebūna kito pasirinkimo. Hmmmm. Kažikas galėtų būti Kurmiažmogio mirtinas priešas. Albertai, kas gamtoje didžiausias kurmių priešas?
Albertas: Berods, žebenkštis.
Liucijus: Broniau?
Bronius: Hmmm. Žebenkštis. Žebenkštis…
Liucijus: Broniau!
Bronius: Ką?
Liucijus: Ar tu ruošiesi būt mano mirtinu priešu?
Bronius: Žinoma ne.
Liucijus: Ar tu ruošiesi mokėt kam nors, kad būtų mano priešas?
Bronius: Ne.
Liucijus: Tai ko tu čia svaigsti apie žebenkštis?
Bronius: Atleisk. Užsisvajojau. Žodžiu. Dar klausimų bus?
Liucijus pažiūri į Albertą.
Liucijus: Kodėl Albertas šiandien su kombinezonu?
Albertas: Šiandien trečiadienis.
Liucijus: Aha.
Liucija sėdi Vaclovo svetainėje. Jie gurkšnoja vyną.
Liucija: Tai sakai dingo dvaras kuriame mes gyvenom? Na, tiksliau, aš gyvenau. Tu tik vizituodavai.
Vaclovas: Ar aš išgirdau irzlumo gaidelę? Tu gi žinai, kad aš ne namisėda. Ir visad žinojai.
Liucija: Ne namisėdos trankydamiesi po pasaulį gal bent kartais pasiima ir savo žmonas? O ne laiko jas užrakintas užslaptintose lokacijose?
Vaclovas: Uoj kaip tu viską linkusi dramatizuoti. Kaip, beje, ir Liucijus. Beje, judu šiandien susitikot ar ne?
Liucija: Sakykim atsitrenkėm į viens kitą.
Vaclovas: Žavinga. Na ir kaip?
Liucija: Kas kaip?
Vaclovas: Na, turint omeny judviejų nedidelį romaną?
Liucija: Ką tokį? Vaclovai, aš maniau mes dar tada išsiaiškinom…
Vaclovas: Nepradedam. Mes ne senovinėj muilo operoj. Tu žinai, kad aš žinau. Ir man tenka pripažint, kad tame yra savotiško teisingumo. Na, žinai, aš irgi ne visad buvau tau ištikimas.
Liucija gurkšteli dar vyno.
Liucija: Patikėk manim, žinau.
Vaclovas: Aš net nelabai pykstu. Tikrai. Aš netgi manau, kad mes galėtume būti puikiais draugais vardan senų laikų. Daugiau negu draugais netgi.
Vaclovas padeda ranką Liucijai ant kelio ir jų akys susitinka.
Vaclovas: Bet pirmiausia aš noriu šį bei tą išsiaiškinti.
Jis patraukia ranką.
Vaclovas: Liucija, sakyk. Tas laikas, kurį tu praleidai kartu su Liucijumi. Kaip labai JUDU susidraugavot? Nes man darosi įdomu, kodėl tu grįžai? Pas KĄ tu grįžai?
Vaclovo žvilgsnis darosi keistas.
Liucija: Vaclovai? Apie ką tu?
Vaclovas: Apie ką aš? Aš tik spėlioju. Na žinai, labai jau daug sutapimų. Tu grįžti ir kaip tik konfiskuojamas mano turtas.
Liucija: Man nepatinka kur tu lenki.
Vaclovas: Na man daug kas nepatinka.
Liucija: Tau gi paaiškino. Tu pamiršai sumokėti.
Vaclovas: Pamiršau? Pamiršau?! Tu mane laikai tokiu kretinu? Galima pamiršt nukratyt pasisiojus, bet ne susimokėt įmoką kurią reikia sumokėt vieną kartą per metus. Vieną vienintelį kartą?
Liucija: Na, tu visad buvai išsiblaškęs. Pameni, tu nusprendei nusivežti mane į Alpes, bet netyčia nuvežei į Uralo kalnus? Tu visad pamiršdavai mano gimtadienį nors jis irgi tik vieną kartą metuose. O sykį, kai tu man griežtai prisakei nepalikt namų ir užmiršai pasirūpint maistu? Ir aš mėnesį maitinausi tik dulkėmis, pelėsiais ir žvėrėliais, kuriuos sumedžiodavau.
Vaclovas: Ale tu ir sulyginai. Mes kalbam apie milijonų vertės turtą. Atleisk, jeigu aš perpildytas abejonių ir įtarimų. Ir dar kai ko perpildytas. Man reikia į tualetą. Tuoj grįšiu.
Vaclovas išeina. Tuo metu Liucija paima jo telefoną, kurį jis paliko ant staliuko. Ji susiranda ir nusikopijuoja Liucijaus numerį į savo telefoną. Paskui greit padeda jį atgal į tą pačią vietą kol negrįžo Vaclovas. Grįžta Vaclovas.
Vaclovas: Kur aš baigiau? Ach taip. Įtarimai ir abejonės.
Liucija atsistoja.
Liucija: Tu jau man atleisk, Vaclovai, bet man kažkaip nejauku patapo. Gal aš eisiu.
Vaclovas: Eisi? O tai sugrįžtuvių sekso nebus?
Liucija: E, gal kitą kartą. Gali nelydėt.
Ji išeina iš kambario. Vaclovas ima krizent, bet užsispaudžia burną delnu. Jis staigiai pasiunta ir apverčia staliuką. Dūžta taurės ir butelis.
Naktis. Ant aukšto daugiabučio stogo pasirodo paslaptingas siluetas. Trenkia žaibas ir akimirkai pasimato, kad tai Liucijus Kurmiažmogio kostiume.
Liucijus: Ką gi. Metas pasitreniruoti.
Jis išsitraukia ginklą, kuris šauna lyną su kabliu gale ir iššauna kažkur į tolį. Pasigirsta dūžtantis stiklas ir moters klyksmas.
Liucijus greit sutraukia lyną atgal ir pasislepia.
Liucijus: Uoj.
Liucijus jau ant kito stogo. Jis dabar laiko rankoje juodą dantytą bumerangą. Užsimoja ir paleidžia. Jis stebi kaip tas nulekia tolyn, bet ima lėtėti ir nukrenta apačion į gatvę.
Liucijus: Hm.
Jis prasisega vieną iš diržo dėtuvių ir išsitraukia gertuvę. Atsigeria, nusipurto ir išsitraukia kitą bumerangą.
Po kiek laiko apačioj pilna bumerangų. Vieni voliojasi ant žemės, kiti kažkur susmigę. Liucijus stovi ant stogo ir rūko žiūrėdamas žemyn.
Liucijus: Na, armijoj mūsų nemokino mėtyt bumerangų.
Jis paima dar vieną ir vėl meta. Šį kartą jis apsisuka ir grįžta. Liucijus pasiruošęs jį sugauti, bet tas įsminga į riešą. Liucijaus veidas šiek tiek sutrukčioja, kai jis išsitaukia bumerangą iš rankos.
Liucijus: Manykim, kad beveik. Nors, kita vertus, kam man to reikia? Ar jie išvis turi grįžt?
Jis nueina link stogo krašto ir atsisėda nuleisdamas kojas žemyn.
Liucijus: Leistų man pasiimt ką nors šaunamo. O čia? Bumerangai? Gleivinės bombos. Kas toliau bus? Mėtomi kurmiai?
Jis vis dar rūko ir žiūri žemyn.
Ten gatvėje kažkas kaip tik ima grasinti praeiviui ginklu.
Liucijus išmeta cigaretę.
Liucijus: Metas užsidirbt.
Jis nuspaudžia raudoną mygtuką ant apyrankės.
Albertas sėdi tamsiam kambary priešais daugybę ekranų. Užsižiebia raudonas mygtukas. Viename iš ekranų matosi žemėlapis, o jame mirksi raudonas taškelis.
Albertas: Broniau! Šou prasideda.
Atlekia Bronius ir atsisėda šalia. Albertas suspaudo kelis mygtukus. Mieste ant vieno iš stogų įsijungia ir pakyla dronas su kamera. Jis nuseka link signalo.
Plėšikas: Nagi, žmogau. Aš čia į tave jau taikausi gal kokias penkias minutes. Tai arba tu turi pingų arba ne.
Auka: Aš juk sakiau, kad ne.
Plėšikas: Nebūk šikna. Mano ekonominė situacija labai sunki.
Auka: Sunki? O tai iš kur ginklą gavai?
Plėšikas: Mama padovanojo. Rimtai, kratyk babkes, nes man jau nusibodo.
Už plėšiko nusileidžia tamsusis Kurmiažmogio siluetas. Auka nusigąsta ir jo akys išsiplečia.
Plėšikas: Nevartyk akių. Kas tau, vidurius paleido?
Auka: Už tavęs.
Plėšikas: Labai jau senas bajeris.
Liucijus: Siūlau pasiduot geruoju.
Plėšikas staigiai pagrieba auką ir atsisuką į Liucijų. Jis nutaikęs ginklą aukai į galvą.
Plėšikas: Kas tu per iškrypėlis?
Liucijus: Aš – kurmiažmogis. Aš tipo… nu žinot… superherojus.
Auka prunkšteli.
Liucijus: Nemandagu juoktis iš savo gelbėtojo.
Plėšikas: Tu geriau atstok. Negi nematai, aš jam taikausi į galvą? Vienas judesys ir jo smegenys išsitaško.
Liucijus: Aš surizikuosiu.
Auką: Ką?
Liucijus staigiai mosteli ir paleidžia bumerangą. Tas susminga plėšikui akin. Jis iš skausmo paleidžia auką, bet netyčia iššauna jam į koją. Tas nukrenta ant žemės ir raičiojasi iš skausmo, nusitvėręs už kraujuojančios kojos. Plėšikas gi lekia tolyn šaukdamas, bet užkliūna už šaligatvio plytelės. Jis trenkiasi veidu žemyn į grindinį ir bumerangas išlenda jam kiaurai per pakaušį. Liucijus stovi ir nežino ką daryt toliau. Iš kažkur atsiranda žmonės ir ima stebėt įvykio vietą.
Liucijus: Šaunu. Dabar jau po visko minia atsiras.
Jis paleidžia savo kablį aukštyn ir nulekia link stogo. Žmonės pamažu ima būriuotis. Kažkas paskambina greitąjai. Tuo metu viską filmavęs dronas grįžta ant stogo.
Albertas ir Bronius tebesėdi prie ekranų.
Albertas: Na, šiaip jau tai buvo nelaimingas atsitikimas. Reik manyt, jis bus atsargesnis ateityje.
Bronius: Tikėsimės.
Liucijus įlekia pro langą į savo butą ir ima nusirenginėt. Jis išmėto kostiumo dalis po kambarį ir atsisėda ant sofos. Ant fotelio guli jo katinas, kuris net nekrusteli. Liucijus dirsteli į savo telefoną ir pamato penkis praleistus skambučius. Jis suurzgia, bet visgi nusprendžia atskambint. Atsiliepia Liucija.
Liucija: Galų gale. Liucijau, mums reikia pasikalbėt.
Liucijus staigiai išjungia telefoną, nueina į virtuvę ir išmeta jį į šiukšliadėžę. Paskui grįžta, išima jį iš šiukšliadėžės, nuvalo į pilvą ir grįžta į kambarį.
Naktis. Vagis bando įsilaužti į automobilį. Jį už galvos sugriebia Kurmiažmogis ir trenkia jo galvą į mašinos stiklą. Įsijungia signalizacija, o vagis nukrenta ant žemės. Namuose ima užsidegti šviesos. Kurmiažmogis greitai pasišalina.
Ant suoliuko sėdi vaikas ir valgo čipsus. Prie jo prieina vyresnis vaikas ir atima čipsų pakelį. Iš kažkur nusileidžia kurmiažmogis. Nusigandęs didesnis vaikas grąžina mažesniam jo čipsus, bet kurmiažmogis visdar rūsčiai jį stebi. Jis ima traukti iš kišenių viską, ką turi ir duoti mažesniam. Jis jam atiduoda saują pinigų, čiulpiamą saldainį ir vieną prezervatyvą. Kurmiažmogis pritariamai linkteli, bet paskui pasigriebia vaiką ir kažkur išsineša. Likęs mažesnis apsiverkia. Vėliau didesnis vaikas kabo žemyn galva pririštas prie gatvės žibinto.
Trys chuliganai apsupę skersgatvyje merginą. Už jų patyliukais atsiranda Kurmiažmogis ir sutrenkia dviejų chuliganų galvas vieną į kitą. Tie nugriūna, o trečias atsisuka ir persigandęs pabėga. Bet jis bėga vis atsisukdamas ir kai išlekia į gatvę, tai jį partrenkia mašina. Kurmiažmogis pliaukšteli sau delnu per veidą.
Liucijus virtuvėje kepa kiaušinienę. Ima skambėti jo telefonas. Jis atiliepia.
Liucijus: Klausau.
Bronius: Sveikutis. Ką veikia mūsų didvyris?
Liucijus: Kepa kiaušinienę.
Bronius: Neskamba labai didvyriškai.
Liucijus: Atleisk, viršininke.
Bronius: Liucijau, juk žinai, kad man nepatinka kai taip mane vadini.
Liucijus: Žinau.
Bronius: Ach tu, šelmi. Bet nepletkinkim be reikalo. Sąskaitą pasitikrinai?
Liucijus: Mh.
Bronius: Tikiuosi, suma tenkina?
Liucijus: Sakykim, kad kiaušiniams užtenka.
Bronius: Ne, bet tu šiandien tikras komedijantas. Beje, mes čia su Albertu didžiuojamės tavo darbais. Aiškiai matyt, kad tu stengiesi nežudyt. Tikrai. Tik žinai, yra toks minusas. Žinai koks? Žmonės vistiek reguliariai miršta. Taip neturėtų būt. Liucijau, pasistenk labiau. O tai ateity pinigėlių gali ir kiaušiniams neužtekt.
Liucijus: Stengsiuos. Viršininke.
Bronius: Na gerai. Tam kartui tiek. Negaliu ilgai kalbėt. Albertas kviečia. Kad tu matytum kaip jis šiandien apsirengęs.
Pokalbis baigiasi.
Liucijus: Imu abejot, kad jis jo tikras liokajus.
Liucijus įsideda kiaušinius į lėkštę, atsikemša alaus ir jau ruošiasi valgyti, bet vėl suskamba telefonas. Jis net nepažiūrėjęs, kas skambina, atsiliepia.
Liucija: Liucijau, nedėk ragelio. Tai svarbu.
Patrūkčioja Liucijaus dešinė akis.
Liucijus: Tikrai? Nes man pavalgyt irgi svarbu. Ir nepamirškim – alaus atsigert.
Liucijus gurkšteli alaus.
Liucija: Klausyk, aš tau skambinėju su rimtu reikalu.
Liucijus: Beje, iš kur tu gavai mano numerį? Keista, kad Vaclovas tau jį būtų davęs.
Liucija: Susiveikiau paslapčiomis. Nes aš susirūpinus dėl Vaclovo. Nežinau, ar tu pastebėjai, bet jis paskutiniu metu kažkoks kuoktelėjęs. Ir labiau, negu visad.
Liucijus: Ir tu nuoširdžiai dėl jo nerimauji?
Liucija: O neturėčiau? Klausyk, nežinau ar jis tau užsiminė, bet iš jo atėmė jo slaptuosius namus ir visą ten buvusį turtą. Nežinau, kas ir kaip tiksliai, bet jis visus įtarinėja. Ir net mudu.
Liucijus: Tave ir mane? Juokinga. Ta prasme, nusijuokčiau, bet man skauda veidą kai taip darau.
Liucija: Klausyk, tu manęs nemėgsti, bet pasidomėk savo draugu. Jis man nebeatsako į skambučius ir neįsileidžia. Man neramu, kad jis neprisidarytų kokių nesąmonių. Vieną kartą, kai mes su juo apsipykom, tai jis pasikeitė šukuoseną ir norėjo įstoti į Belgijos kariuomenę.
Liucijus nusipurto.
Liucija: Šį kartą gali būti blogiau. Žymiai blogiau.
Liucijus: Gerai. Aplankysiu jį šiandien.
Liucija: Ačiū bent ir už tiek. Ir beje…
Liucijus neišklauso iki galo ir išjungia pokalbį.
Jis ima pjaustyt kiaušinienę, o jo veide, kaip visad, jokių emocijų.
Vaclovo namas. Privažiuoja Liucijus ir paskambina į duris. Nieks neatidaro. Jis paklauso pridėjęs galvą prie durų, bet nieko neišgirsta. Jis nusprendžia apeiti namą ir pamato, kad visi langai užklijuoti laikraščių iškarpomis, iš vidaus. Tada jis vėl grįžta link durų ir apsižvalgo. Kaimynų kieme pamato molinį flamingą.
Vaclovo svetainė. Pro langą įlekia flamingas. Iš paskos įlipa Liucijus. Kambaryje pakankamai blausu, bet Liucijus įžiūri ant kėdės sėdintį Vaclovą. Liucijus įjungia šviesą ir Vaclovas iš pradžių dengiasi akis delnu. Vaclovo plaukai gerokai ilgesni ir jis užsiauginęs ilgą barzdą. Jo marškiniai purvini ir susiglamžę, o akys paklaikiusios ir paraudę. Kambaryje viskas išdaužyta ir sulaužyta.
Vaclovas: Liucijau?
Liucijus atsineša kėdę ir atsisėda priešais.
Liucijus: Tai viens iš tų kartų, kai tu atrodai gerokai šūdiniau nei aš. Kažkas negerai?
Vaclovas: Kažkas? Kažkas? (Sukrizena) VISKAS negerai, Liucijau. Pasaulis mane dulkina. Per visus galus. Tada palieka ant grindų be sąmonės ir pakviečia savo draugelius, kad ir tie dar išdulkintų. Ir kai aš jau beveik manau, kad mirsiu, tik tada pasirodai tu. Tu, kalės vaike.
Liucijus: Geeeeeeerai. Nieko nesupratau.
Vaclovas: Beje, kalbant apie dulkinimą ir kalės vaikus. Liucija prisipažino, kad judu visgi permiegojot.
Liucijus: Na ir? Tu galvoji aš tuo džiaugiuosi?
Vaclovas: Net nedrįsčiau taip galvot.
Liucijus: Aš nemėgau tavo žmonos nuo tada, kai pirmąkart pamačiau. Dabar gi aš jos nemėgstu dar labiau.
Vaclovas: Aš suprantu, bet ne tame esmė. Esmė, kad tu ir ji lytiškai santykiavot. Tu dulkinai mano žmoną. Net aš tavo žmonos nedulkinau. Visi ją dulkino, tik ne aš.
Liucijaus dešinė akis ima stipriai trūkčiot.
Liucijus: Nereikėjo tau to sakyt.
Vaclovai: Draugai turėtų netratint viens kito bobų. Tai taip paprasta. Todėl atleisk man jei aš buvau pavydus ir visą kitą. Ir jei aš netyčiom pagalvojau, kad tu ir Liucija kažką prieš mane rezgat. Paskui aš visgi atsigavau. Aš pamąsčiau – mes juk kalbam apie Liucijų. Žinoma, kad jis nesudarytų pakto su moterim. Tu jų visų taip nuoširdžiai ir meiliai nekenti. Taigi variantas, kad judu suorganizavot mano turto konfiskavimą, atkrito. Bet tai, kad ji atvažiavo, negalėjo būti vien tik sutapimas. Kažkas juk gerai viską apmąstė, turėjo daug ryšių, suklastojo įmokos dokumentus. Ir tas kažkas norėjo man palikti užuominą vien tik tam, kad pasityčiotų.
Liucijus: Užuominą?
Vaclovas: Aha. Matai, Liucijos atvykimas niekad nepraeina be žymės. Reiškia reikia atkreipti į tai dėmesį. Į Liuciją. Pradedi pagaut?
Liucus: Deja, ne.
Vaclovas: Nagi. Kieno dar vardas labai panašus?
Liucijus: Mano?
Vaclovas: Šaunuolis. Du vienodi vardai. Viskas tampa akivaizdu.
Liucijus: Argi?
Vaclovas: Praeikim į mano tyrimų laboratoriją. Dar kitaip žinomą kaip „rūsys“.
Vaclovas nusiveda Liucijų į rūsį ir uždega šviesą. Rūsio sienos išrašinėtos ir išpaišytos. Čia gausu visokių simbolių, raidžių, skaičių ir piešinių. Beveik nėra tuščios vietos. Čia išpaišytos planetos, natos, žemėlapiai, įvairios matematinės lygtys ir formulės. Pripaišyta netgi svastikų ir SS simbolių. Nupieštas Eifelio bokštas, skėtis ir net briedis. Bet daugiausia kartų visur parašyti vardai „Liucijus“ ir „Liucija“.
Vaclovas: Čia, šitam kambarėlyje aš išsiaiškinau tiesą. Tai kainavo daug sveikatos ir nervų, bet buvo to verta.
Liucijus: Man džiaugtis?
Vaclovas: Leisk aš tau viską paaiškinsiu. Taigi. Vardas Liucijus. „Liucijus“ lotyniškai reiškia „šviesa“. Kas mums teikia šviesą? Saulė. Kelinta mes esame planeta nuo saulės? Trečia. Na, o saulė ta pačia lotynų kalba yra „sol“. Sol gi taip pat yra penkta nata penklinėje. Judam toliau. Su kuom labiausiai asocijuojasi muzikos natos?
Liucijus: Eee…
Vaclovas: Su miuziklu „Muzikos garsai“, žinoma. Veiksmas tame filme vyko Austrijoje, kaip tik tuomet kai juos prisijungė nacistinė Vokietija. Iš nacistinės Vokietijos gauname dar skaičių. Visų pirma trys, nes trečiasis reichas. O tuomet nepamirškim SS simbolikos. Tos dvi runos labai jau panašios į du žaibukus. O žaibas asocijuojasi su elektra. O elektros su dviem šimtais dvidešimt voltų. Bet žaibukai du, reikšia dauginam iš dviejų. Taigi gavom tris ir keturis šimtus keturiasdešimt. Bet grįžkim prie Austrijos. Kas gimė Austrijoje, Liucijau?
Liucijus: Net neabejoju, kad daug kas.
Vaclovas: Volfgangas Amadėjus Mocartas. Mocarto paskutinis kūrinys buvo „Rekviem“, kurio jis taip, beje, ir nebaigė. Rekviem grojo per jo laidotuves ir per daugelio kitų žymių žmonių. Tame tarpe ir per Napoleono Bonaparto. Napoleono nesėkmingas žygis į Rusiją vyko 1812-ais. Bet čia svarbiausia tik skaičius dvylika. Nes dvylika buvo ir Kristaus apaštalų. Dabar yra 2015-ieji po Kristaus. Įsimenam ir šitą skaičių. Napoleoną Vaterlo mūšyje nugalėjo septintoji koalicija. Štai tau ir dar vienas skaičius – septyni. Dabar surašom iš eilės Žemės planetą, natą sol, trečiąjį reichą ir septintąją koaliciją. Gaunam 3537. Atimam iš šio skaičiaus šiuos metus ir 220 voltų du kart.
Matematika paprasta. Atimk iš 3537 2015 ir 440. Lieka 1082. Dabar spėk, Liucijau, ką aš visą šį laiką nešiojausi kišenėje?
Liucijus: Ką nors šlykštaus?
Vaclovas išgraibo iš kišenės kelias kupiūras ir tuo pačiu ant grindų išbyra monetos.
Vaclovas: Žiūrėk, čia 45 Eurai. Ir dar šeši monetomis. Viso 51 euras. Perskaičiavau šimtą dvyliką kartų. Nori žinot, kodėl būtent šimtą dvyliką?
Liucijus: Tai bus reikalinga?
Vaclovas: Tu teisus. Nesipainiokim. Žodžiu, iš 1082 belieka atimt 51 ir gaunasi 1031.
Vaclovas prieina prie sienos, kur didžiuliais skaičiais parašyta 1031. Jis pakelia nuo žemės kreidutę ir brūkšteli po trejeto kablelį.
Vaclovas: Matai?
Dabar Liucijus paprasčiausiai tyli.
Vaclovas po skaičių prirašo Mhz.
Vaclovas: 103,1 Mhz. Būtent tokiu dažniu mes galim klausyt radijo stoties „Kruša“. Koks jos logotipas?
Liucijus: Skėtis?
Vaclovas: Na bent kažką tu žinai. Teisingai – skėtis. Kieno gi dar logotipas skėtis? O gi didžiulės tarptautinės įmonės „Parasolka“. Pavadinimas juokingas, bet reikalai nejuokingi. „Parasolkos“ dukterinė įmonė „Šypuška“ gamina populiarų limonadą „Violetinė svaja“ ir jų fabrikas yra mūsų mieste. Ten ir įsikūrusi mano priešo būstinė. Ten mes ir smūgiuosim.
Liucijus suurzgia.
Vaclovas: Aš jau užsakiau keletą bombikių. Ir kai tik aš jas gausiu, mudu abudu įsilaušim į jų fabriką ir BUM!
Liucijus: Būtinai mudu abudu?
Vaclovas: Tu tik nepagalvok, bičiuli, kad aš tau keliu spaudimą. Žinoma, ne. Aš galiu ir vienas susitvarkyt. Tik jeigu tu mane paliksi vieną, manyk, kad mūsų draugystė baigėsi.
Vaclovas kalba labai ramiu veidu.
Vaclovas: Sprogmenys turėtų atvykt iki penktadienio. Aš skambtelsiu kai kam ir pasirūpinsiu, kad visa gamykla būtų tuščia nuo dešimtos iki vienuoliktos vakaro. Nebus nieko. Nė vieno sargo. Susitinkam prie prekių pakrovimo rampos lygiai dešimtą. Būk ten arba (sukikena kaip mažas vaikas) dek pragare. Na, o dabar būk geras ir leisk dėdei Vaclovui pailsėt. Plius man turbūt laikas nusiskust.
Pasičiupinėja barzdą.
PENKTADIENIS
Liucijus nervingai vaikšto iš vieno kambario galo į kitą. Katinas stebi jį reguliariai pasižiaugčiodamas.
Tuo tarpu Vaclovas pas save namie krauna į krepšį sprogmenis ir kikena. Jis apsikirpęs ir nusiskutęs. Apsivilkęs juodai.
Liucijus atsisėda ant sofos. Katinas apsivemia.
Liucijus: Tu nerimauji, kad limonado fabriko sprogdinimas yra nusikalstama veikla? Matai, nusikaltėlių luošinimas apsivilkus iškrypėlio kostiumą irgi nelegalu. Tik už vieną iš šių veiklų man bent jau moka. Ech, Vaclovai. Radai laiką nuprotėt. Lyg mums ir taip durnių netruktų.
Katinas ima praustis.
Liucijus: Na, svarbu, kad kurmiavimas ir „Šypuškės“ sprogdinimas viens kitam netrukdytų ir viskas bus gerai.
Ima skambėt telefonas.
Liucijus: Nekenčiu savo gyvenimo.
Telefonas guli toliau ir Liucijus nemato kas skambina.
Liucijas: O gal tai Vaclovas? Arba kas nors kitas, o ne mano iškrypėlis viršininkas?
Jis pažiūri į telefoną ir pamato, kad visgi skambina Bronius. Jis šiek tiek padelsia ir atsiliepia.
Liucijus: Alio.
Bronius: Liucijau, atsitiko siaubingas dalykas. Kažkokie prietrankos užgrobė vaikų namus ir reikalauja, kad pasirodytų kurmiažmogis. Tai nuostabu. Siaubinga, visų pirma, bet ir nuostabu tuo pačiu. Tik pagalvok, kaip tu juos didvyriškai patvarkysi. Ne vaikus. Nusikaltėlius, žinoma. Nedelsk. Mes su Albertu laukiam nesulaukiam tavo naujausio pasirodymo. Kaip turbūt laukia ir visas miestas.
Liucijus: O miestas negali palaukt ilgiau?
Bronius: Nebejuokauk jau. Pagalvok apie našlaičius.
Liucijus: Nežinau kaip tu, bet man galvojant apie našlaičius nesinori įsispraust į aptemptą kostiumą ir eit mušt vyrų.
Pažiūri į laiką telefono ekrano kampe. Devynios vakaro.
Liucijus: Na, bet tu teisus. Reikia skubėt.
Vaclovas tuo tarpu sėdi prie stalo su krepšiu ir nekantriai barbena pirštais į stalą. Pažiūri į rankinį laikrodį. Po devynių penkiolika. Jis atsidūsta, užsimeta krepšį ant peties ir išeina.
Dviejų aukštų pastatas apsuptas policijos. Vienas iš policininkų kalba per garsiakalbį.
Policininkas: Dar kartą kartoju. Mes nežinom kur Kurmiažmogis. Jis nedirba policijoje. Nedarykit nesąmonių ir paleiskit vaikus.
Antro aukšto lange pasirodo vyras su labai ilga ir smailia nosim. Jis su katiliuku ant galvos, monokliu vienoj aky ir cigaru burnoj. Jis apsivilkęs baltus treningus su juodais dryžiais. Tai gaujos vadas Genys.
Genys: Vaikus paleisim kai tik pasirodys Kurmiažmogis. Jeigu policija negali jo suieškot nei iškviest, tai manykim, kad jis pats teiksis pasirodyt. O jeigu visgi ne, tai aš ir mano plunksnuotieji pakalikai imsis galabyt vargšus niekuo dėtus vaikus. Girdi, Kurmiažmogi? Pagalvok apie vaikus!
Policininkas pasideda garsiakalbį ir kreipiasi į kitus pareigūnus.
Policininkas: Žodžiu taip. Primenu darkart – į vaikus nešaudom. Ir kol nieks neužklausė, kaip juos atskirt nuo nusikaltėlių, iškart pasakau. Vaikai maži. Aišku?
Visi palinksi galvomis.
Genys, tuo tarpu, nueina nuo lango, nusileidžia žemyn. Jis nešasi po pažastim lazdelę su užlenkta rankena. Antram aukšte budi keli jo parankiniai.
Parankinis 1: Bose, o kodėl mes plunksnuotieji pakalikai? Nes šiaip jau mes be plunksnų.
Genys kaukšteli jam lazdele per galvą.
Genys: Mes laikome įkaitais apie dvidešimt vaikų ir kelis suaugusius. Ar dabar tikrai metas aiškint tau apie aliteraciją?
Genys nusileidžia žemyn. Ten likusieji jo parankiniai ir jų įkaitai. Įkaitai – būrys vaikų ir kelios moterys.
Genys: Ką gi, vaikučiai ir jų mielosios auklės, norit, aš jums papasakosiu, kodėl mane vadina Geniu?
Antrame aukšte, viename iš tamsių koridorių patruliuoja Genio parankinis.
Jam kažkas pirštu pabaksnoja į petį. Tas staigiai atsisuka, bet nieko ten nepamato. Tada kažkas jam vėl pabaksnoja. Ir kai jis atsisuka, tai pamato Kurmiažmogį. Tas trenkia jam tuščiu kibiru, tada užmauna tą kibirą jam ant galvos ir trenkia darkart. Blogiukas nugriūna ir kaip tik atbėga dar vienas. Jis ima šaudyt, bet kurmiažmogis vis išsisuka nuo kulkų. Galop Kurmiažmogis priartėja pakankamai ir nuspiria blogietį šalin. Tuo metu atbėga trečias ir jau nusitaiko, bet Kurmiažmogis paleidžia bumerangą. Tas susminga į sieną už blogiečio ir tas jau apsidžiaugia, bet bumerangas ima pypsėt.
Liucijus: Siūlyčiau bėgt.
Nusikaltėlis ima staigiai leistis laiptais. Pusiaukelėj sprogsta bumerangas ir jis nusiverčia žemyn. Apačioj išgirdę triukšmą sunerimsta likusieji.
Genys: Jis jau čia. Puiku.
Apsiverkia vaikai. Iš kažkur atrieda juodas kamuoliukas. Jis ima pūst dūmų užsklandą. Matomumas žymiai suprastėja ir nusikaltėliai nervingai dairosi į šalis.
Genys: Tik nepradėkit šaudyt į viens kitą, jūs, nervingi neišmanėliai!
Pasigirsta Liucijaus – Kurmiažmogio balsas. Jis skamba labai grėsmingai ir neaišku iš kurios krypties.
Liucijus: Aš atvykau. Paleiskit vaikus, sudėkit ginklus ant žemės ir pasiduokit.
Genys: Kodėl turėtume pasiduot?
Liucijus: Nes aš labai neturiu laiko.
Genys: Jis neturi laiko? Aš esu Genys!
Liucijus: Na čia jau tavo problemos.
Genys: Kurmiažmogi, nieks nežino iš kur tu atsiradai ar kas tu toks. Deja, nelabai kas žino ir apie nusikalstamo pasaulio genijų – Genį. Bet šįvakar visi sužinos apie mane. Aš ir mano gauja tave nugalėsim. Taigi pasiduoti siūlyčiau nebent tau.
Dūmuose, už dėžės slepiasi Liucijus. Jis pažiūri į laikrodį. Rodo jau pusę dešimt.
Liucijus: Nenorit, kaip norit.
Jis ima mušti dūmuose vieną nusikaltėlį po kito. Ir kaskart, kai jiems trenkia, pasirodo visokie spalvoti užrašai. Tokie kaip BŪM, TERKŠT, POKŠT ir KEBERIOKŠT. Dūmai išsisklaido ir Genys lieka vienas. Kurmiažmogis eina link jo, o kiti nusikaltėliai guli ant grindų. Liucijus pirmą kartą pamato Genį.
Liucijus: Na, dabar man aišku, kodėl tu Genys. Aš visad galvojau, kad mano nosis ilga, bet tu turi tikrai įspūdingą snapą. Jaučiu, ne kas tau buvo mokykloj.
Genys atkreipia lazdos galą į Kurmiažmogį ir spusteli rankenėlę. Iš lazdos išlekia tinklas ir apvynioja Kurmiažmogį. Tas nugriūna ant žemės. Genys ima juoktis ir ploti rankomis. Ima keltis jo parankiniai.
Genys: Kelkitės, kelkitės, mano grubių grobuonių gauja. Žiūrėkit, ką aš sugavau.
Parankiniai dabar jau irgi pralinksmėję, nors ir sumušti. Jie pakelia supančiotą kurmiažmogį ir pakabina jį ant kablio, kabančio nuo lubų. Jie visi apsupą jį ir ima kikent.
Genys: Kokie bus tavo paskutiniai žodžiai, Kurmiažmogi?
Liucijus: Visų pirma, tai aš nemanau, kad tavo žodžiai iš tos pačios raidės daro kam nors įspūdį. Čia tau ne vaikiška knygutė. Visų antra – aš jus perspėjau, kad skubu, o jūs mane vistiek gaišinat. Dabar aš susinervinau, o kai aš susinervinu, tai kas nors būtinai nukenčia.
Visi ima iš jo juoktis.
Liucijus atsidūsta.
Liucijus: Jums pasisekė, kad aš nežudau. Beveik.
Limonado fabrikas „Šypuškė“. Vaclovas neramiai trypčioja prie pakrovimo rampos. Jo laikrodis rodo vos kelias minutes iki dešimtos. Jis atsidūsta ir užsivelka juodą kaukę. Jis išsitraukia nedidelę bombą ir priklijuoja ją prie durų vartuose, o pats nueina atokiau. Bomba sprogsta ir durys iškrenta. Vaclovas užeina vidun. Visur tamsu ir tuščia. Jis traukia iš krepšio didesnes bombas. Nustato laiką ir visur jas klijuoja. Jis klijuoja jas prie konstrukcijų, prie sienų. Užeina į patalpą su didžiulėmis atviromis cisternomis, pilnomis violetinio limonado. Priklijuoja bombas prie cisternų. Kai baigiasi bombos jis apsižvalgo aplink ir labai plačiai šypsosi. Jis ima džiaugtis, šokinėt ir net šokt tarsi su įsivaizduojamu partneriu. Galop jis atsiduria ant vienos iš apžvalgos aikštelių, įrengtų virš cisternų.
Vaclovas: Liucijau, Liucijau. Matai, ne tu vienas moki griaut ir naikint. Dar penkios minutės ir viskas išlėks velniop. Jo šypsena dingsta.
Pala pala. Dar penkios?! Aš taimerį nustačiau iš viso tik penkioms minutėms!
Jo išgastį vėl pakeičia šypsena ir jis ima nekontroliuojamai juoktis. Tuo metu ima sproginėt visos bombos ir pastatas ima drebėt. Vaclovas neišsilaiko ir įkrenta į vieną iš cisternų. Sprogus bomboms iš cisternų pasipila limonadas ir smarkiai putodamas užtvindo visą patalpą. Kartu nusineša ir Vaclovą. Vaclovas bėjėgiškai nardo po limonadą nešamas stiprių verpetų ir bando nekvėpuot. Tuo metu limonadas ima graužt jo odą ir ši lupasi. Vaclovas sugraibo kažkokį svertą ir jį palenkia. Tai atidaro liuką grindyse. Galingas verpetas neša Vaclovą kartu su limonadu žemyn. Vaclovas dar spėja išnirt.
Vaclovas: Kam čia tas liukas grindyse išvis reikalingas?
Vaclovas kartu su limonadu nuplaunamas žemyn. Liukas užsiveria.
Našlaičių prieglauda vis dar apsupta policijos. Policininkai jau ima nuobodžiaut. Viduje pasigirsta sprogimas. Policininkai suklūsta. Tada įvyksta galingesnis sprogimas ir nugriūna pusė pastato. Prasiveria pagrindinės durys ir išbėga įkaitai. Vienas iš policininkų jau taikosi šaut, bet kitas jį sulaiko.
Policininkas 2: Bet tu sakei nešaudyt tik į mažus.
Įkaitams saugiai išbėgus, įvyksta dar vienas sprogimas ir dar. Tuomet iš liepsnų išlekia Kurmiažmogis ir numeta ant žemės surištą Genį. Policija taikosi į juos, bet nieko nedaro.
Liucijus: Na, bent jau niekas nežuvo.
Nugriaudi paskutinis galingiausias sprogimas ir pastatas galutinai sugriūna.
Genys: Nieks nežuvo? Tu bukaproti! Tame pastate liko mano vyrai!
Liucijus: Sakiau, kad nereikėjo manęs nervint. Tada aš darausi neatsakingas ir išsiblaškęs.
Jis išsitraukia kabliašaudį ir nulekia link stogo kažkur toli. Tada ateina keli policininkai.
Policininkas 1: Velnias! Paspruko.
Policininkas 2: Kad mes kaip ir leidom jam pasprukt.
Policininkas 1: Ar tu norėjai mėgint jį sustabdyt?
Policininkas 2: Bet mes ginkluoti ir…
Policininkas 1: PASPRUKO.
Visi žiūri į tolį, kur nulėkė Kurmiažmogis. Tuo tarpu Genys raičiojasi ant žemės ir verkia.
Genys: Mano plunksnuotieji pasišiaušėliai. Visi negyvi.
Vienas iš policininkų spiria jam į pilvą ir jis užtyla.
„Šypuškės“ fabrikas. Kurmiažmogis vaikšto po išprogdintas, sugriuvusias patalpas.
Liucijus: Na bent jau panašu, kad jam pavyko.
Miesto centru tekančia upe plaukia Vaclovo kūnas. Jis be jokių gyvybės ženklų. Upė nuneša jį už miesto ir jis užkliūna už akmenų. Jis pamažu ima judėti ir pasikosėdamas keliasi. Tada jis pasisvirduliuodamas ir pasiramstydamas už medžių išeina į miško aikštelę ir vėl suklumpa. Jis užsidengia veidą rankomis ir ima kikenti. Matosi, kad iš jo rūbų telikę skarmalai, o jo oda keistai išblyškusi. Vaclovą nušviečia mėnulis, o jis juokiasi vis garsiau ir garsiau. Jis patraukia rankas nuo veido ir juokiasi vis labiau beprotiškai. Dabar jau matyt visi jo pokyčiai. Vaclovo visa oda patapo visiškai balta. Jo plaukai nusidažė violetine spalva, lūpos tapo ryškiai raudonos, o dantys gerokai pagelto. Vaclovas juokiasi ir juokiasi ir ima raičiotis ant žolės.
LAUKITE TĘSINIO…
Kūrybos kampelis 